BALANDIS

Senieji mėnesio pavadinimai – Žiedų, Sultekis, Gegužinis, Karvelinis, Biržėtas, Velykų.

MELŲ DIENA (balandžio 1 d.) – išdaigų ir juoko diena – seniau kaime vadinta Prima aprilis, Melagiaus arba Šido diena.
Senieji šios šventės papročiai
Juokas Šventajame Rašte - Aleno Vudrou.
Apie juoką dvasiniame gyvenime - Džeimso Martino.

ŠVENTASIS IZIDORIUS (balandžio 4 d.) arba Izidorius Artojas (1070-1130), gyvenęs Ispanijoje, tarnavo pas ūkininkus, išgarsėjo doru gyvenimu, atsidavimu kitiems, artimo meilės darbais.  Šv. Izidorius yra Madrido miesto ir visų žemdirbių globėjas. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose, kartais - ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo.  Lietuvoje jis – artojų globėjas; kaime artojai tądien būtinai turėdavę nusivalyti plūgus, žagrės noragus. Kai kur tai – ir ypatinga Pirmosios vagos diena. Pabučiavęs žemę, artojas išversdavo pirmąją vagą, kurią užversdavo atgal. Lietuvoje tai būdavo ir pirmoji žirnių sėjos diena. Taip pat buvo paprotys šią dieną šventinti laukus, saugant nuo sausros ir ledų.
Šventasis Izidorius minimas ir gegužės 15 d. - šią dieną nuo senovės lietuviai pažymėdavo sėjos pabaigą.
Galbūt šis dvigubas paminėjimas atsiradęs dėl dviejų šventųjų Izidorių, kurie įvairiuose šaltiniuose pristatomi skirtingai. Paprotinėje lietuvių kultūroje išties svarbesnis turėjęs būti Artojas. Tačiau ne mažiau įdomus ir kitas šventasis Izidorius - VI-VII a. Sevilijos vyskupas, kuris buvo ne tik pamaldus, bet ir globojo mokslą, organizavo mokyklas. Jis yra vienas iš pirmųjų knygų apie etimologiją autorius; pirmasis pristatė Aristotelio darbus Ispanijoje, todėl yra laikomas mokinių bei studentų globėju. Mūsų virtualaus kalendoriaus lankytojams ypač įdomu turėtų būti tai, kad XX a. pabaigoje Izidorius paskelbtas kompiuterių ir interneto vartotojų šventuoju globėju.
Izidorius ir kiti šiuolaikinių technologijų globėjai

VERBŲ SEKMADIENIS (kilnojama data, savaitė prieš Velykas, 2022 m. – balandžio 10 d.) – tai prisiminimas Kristaus žengimo į Jeruzalę, kai minios klojo Jam po kojomis palmių šakas. Ši diena vadinama ir Viešpaties kančios sekmadieniu; jis sujungia Kristaus karališko triumfo pranašystę ir jo kančios paskelbimą - į garbę reikia pereiti per kančią...
Verbos – krikščioniška šventė, bet jos šaknys slypi senuosiuose ikikrikščioniškuose tikėjimuose. Pati verba – šventės ženklas, dirbtinai „pražydinta“ šakelė simbolizuoja Gyvybės medį. Tai ir atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių ar visžalių augalų šakelės neša jomis paliestiesiems visokią sėkmę. Tikrąja verba vienur laikomas tik kadagys, kitur – beržo ar žilvičio šakutė su „kačiukais“; vienur augalai puošti popierėliais, kitur – kaspinais. O pačios puošniausios – tai Vilniaus verbos, – ant medinio kotelio iš sausų augalų supintos spalvingos įvairiaraštės rykštės. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba, sakant, maždaug: „Ne aš plaku, verba plaka!“. Visad pabrėžiama, kad plakėjas yra toji šakelė, kuria plakama, – verba, o ne žmogus. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute.
Verbų sekmadienis - krikščioniškai – Renatos Vanagaitės.
Apie Verbas ir Velykų laukimą – be iškilmingų „palmių“.
Atėjimo į Jeruzalę teologija – Mindaugo Malinausko.

Nuo Verbų sekmadienio prasideda priešvelykinės apeigos. Likusi iki Velykų savaitė vadinama Didžiąja, Šventąja arba Kančios. Liaudyje ši savaitė buvo pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas.
Didžioji savaitė krikščioniškai – Liongino Virbalo.

Apie velykinį laikotarpį plačiau – Aleksandro Žarskaus.

Jei ši Didžioji savaitė būtų paskutinė - Roberto McTeigue

DIDYSIS TREČIADIENIS (2022 m. – balandžio 13 d.) mūsų laikais jau nėra švenčiamas, tačiau dar XIX a. pabaigoje šią dieną žmonės minėjo, laikėsi „sauso“ pasninko, t. y. nevartojo mėsos ir pieno produktų. Nuo Didžiojo trečiadienio vaikai vilkdavo aplink bažnyčią „silkę“, ją „plakdavo“ botagais – tai turėję priminti, kad nuo Didžiojo ketvirtadienio prasidedąs griežtas pasninkas – bus nevalia valgyti net žuvies, silkės.

DIDĮJĮ KETVIRTADIENĮ (2022 m. – balandžio 14 d.) prisimenama Kristaus paskutinė vakarienė su mokiniais, kurios metu buvo įsteigtas Švenčiausiasis sakramentas, Eucharistija, komunija; taip pat - Įšventinimo sakramentas - mokiniams buvo suteikta galia atleisti atgailaujantiems jų nuodėmes.
Paskutinės vakarienės aidai - Didžiojo ketvirtadienio simboliai ir prasmė.
Liaudyje Didysis Ketvirtadienis dar vadintas Švariuoju, mat šią dieną turėjo būti užbaigiami visi tvarkymosi darbai, o vakare – maudomasi pirtyje. Tikėta, kad šią dieną, dar prieš saulėtekį, išsimaudžius upėje ar ežere, ištisus metus prie žmogaus nekibs jokia liga.

DIDĮJĮ PENKTADIENĮ (2022 m. – balandžio 15 d.) prisimenama Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus. Tai vienintelė metų diena, kai bažnyčiose nelaikomos šventosios Mišios. Laikomasi pasninko ir abstinencijos; vakarop renkamasi į Viešpaties kančios liturgiją, kurios centre - šventojo kryžiaus pagerbimas.
Kryžius krikščionybės istorijoje – Ramūno Mizgirio.
Kryžius ir nukryžiavimas - Holger Lahayne.

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS (2022 m. – balandžio 16 d.) - tai diena, kai Bažnyčia budi prie mirusio savo Viešpaties kapo, apmąstydama Jo mirties prasmę. Šeštadienio vakare, nusileidus saulei, pradedamos Velyknakčio apeigos: budėjimas (vigilija), šventinama ugnis ir vanduo, krikštijami suaugusieji, atnaujinami krikšto pažadai. Vigilija baigiasi neišbrėškus rytui, šiomis apeigomis prasideda Prisikėlimo sekmadienis - Velykos.
Vanduo ir krikštas - Artūro Kazlausko. 
Pravoslavų tradicijoje yra sąvoka „blagodatnyj ogonj“ (palaimintoji ugnis) - taip vadinama kiekvienais metais Didįjį Šeštadienį savaime stebuklingai užsideganti ugnis ant Kristaus Kapo, Jeruzalėje. Sakoma, kad pradžioje (apie 10 minučių) ši ugnis visai nedegina, bet žvakes nuo jos uždegti galima, vėliau ji pradeda deginti. Stačiatikiai teigia, kad ši ugnis užsidega tą Didįjį Šeštadienį, kuris išpuola būtent pagal stačiatikių kalendorių, neva todėl katalikai apie ją nutyli. 
Palaimintoji Ugnis
Lietuvos kaime krosnys namuose nebūdavo kuriamos, kol iš bažnyčios neatnešta atnaujintoji velykinė ugnis. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę.
Švęstu vandeniu šlakstomi velykiniai valgiai,  trobesiai, gyvuliai, medžiai, šulinys, laukai, sėkla.
Šeštadienį dažomi ir velykiniai kiaušiniai – margučiai, velykaičiai.

Įvairių pasaulio tautų pasaulio sutvėrimo (kosmogoniniai) mitai, etiologinės sakmės aiškina apie Visatos atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Margutis – kosminio embriono, pradžių pradžios, Naujųjų Metų, kitados švęstų pavasarį, naujam augmenijos gyvybės ratui prasidedant, simbolis. Pirmykščiam žmogui paukštis tartum atnešdavo ant savo sparnų pavasarį – išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jis buvo sudievinamas. Deivei – paukštei buvo aukojamas pirmasis pavasarį rastas kiaušinis. Jis būdavo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke. Šias „pėdukes“, kaip  labai dažną ornamentą, matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.

ŠVENTOS VELYKOS (2022 m. – balandžio 17 d.) – svarbiausioji krikščioniškojo pasaulio šventė, Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirties minėjimas. Nuo penktadienio iki sekmadienio trukusią tylą galingu skambesiu suvirpina Prisikėlimo pamaldų varpai. Velykos yra kilnojama šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (taip visos Bažnyčios susitarė Nikėjos susirinkime 325 m.; žydų kalendoriuje tuomet švenčiama Pascha). Taigi, Velykos yra išlaikiusios tradicinį ryšį su archaiškuoju mėnulio kalendoriumi.
Krikščioniškoji Prisikėlimo teologija
Kristus tikroji Saulė – dangaus simboliai krikščionybėje; Mindaugo Malinausko.
Ar galima prarasti Velykas? – apie Prisikėlimą - kitaip; Juliaus Sasnausko.

Tradiciniuose mūsų tautos papročiuose labai reikšmingomis laikytos ne tik Didžiosios savaitės dienos, bet dar 3-4 dienos po jos. Galbūt tai senosios devyniadienės savaitės, sudarytos pagal Mėnulį, atminimas. Pirmosios Velykų dienos vakare kaimo vaikinai susirinkdavo į būrį „lalauninkų“ – lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. O ypač gražias dainas lalauninkai išgiedodavo prie tų namų, kur gyvena mergaitės. Antrą Velykų dieną jau mažiukai vaikai eidavo kiaušiniauti. Porą gražiausių margučių gaudavo iš krikšto mamos. Dar tą pačią dieną prosenovišku papročiu  namų šeimininkui plaunamos rankos, o šeimynykščius galima aptaškyti vandeniu. Jaunimo džiaugsmui – sūpuoklės. Dzūkijoje merginos „šokdavo lenton“ – supdavosi ant lentos, permestos per kokį rąstigalį. 
Trečia arba ketvirta Velykų diena – Ledų diena. Kad ledai javų vasarą neiškapotų, negalima liesti žemės: arti, akėti, net kuolo  žemėn kalti.

Visa savaitė tarp Velykų ir Atvelykio - didžiausių krikščioniškų iškilmių laikas, kurį galima vadinti viena Šventąja diena; taip pat ji vadinama gailestingumo savaite. Šia savaite prasideda 50 dienų trunkantis Velykų laikas, kuris baigsis Sekminių sekmadienį.

ŠVENTASIS JURGIS (balandžio 23 d.) – III a. gyvenęs riteris, krikščionis kareivis, nukankintas (303 m.) Palestinoje. Jurgis buvo nužudytas dėl savo tikėjimo. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų - Persėjo, Indro, Zigfrido - legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito po visus Rytus nuo Gruzijos iki Abisinijos. Jis – antrasis Lietuvos globėjas. Savo globėju Jurgį buvo pasirinkę viduramžių kryžiaus žygių dalyviai, taip šv. Jurgio kultą išplatinę po visą Europą. Jį globėju yra pasirinkę kariai, ūkininkai ir skautai. Jurgį gerbia Vakarų ir Rytų krikščionys. Stipriu tikėjimu ir krikščioniška drąsa jis atvertė daugelį romėnų karių, o riteriškumu - net imperatoriaus Diokleciano žmoną Aleksandrą. Patardavo žemdirbiams gamtos dalykuose ir galvijų negalėse.
Bažnytinio meno kūriniuose šv. Jurgis vaizduojamas su šarvais, raitas ant balto žirgo ir ietimi smeigiantis slibiną.
Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovinę pavasarinę šventę. Liaudyje šią dieną, vadinamą Jurginėmis, Jore, Joriu (žalumos globėjas) arba Ganylio, Ganiklio (gyvulių globėjas) diena, gyvuliai pirmąsyk išginami ganyklon. Riteris Jurgis lietuvių dvasinėje kultūroje įsikūnija kaip gamtos žadintojas, laukų ir gyvulių bandos globėjas. Tai prosenovinė gyvulininkystės diena. Išgenamus gyvulius šeimininkas apšlakstydavo švęstu vandeniu, kiekvienam suduodavo verbos šakele. Kai kur tai ir Ubagų diena, nes gausiai šelpiami elgetos, prašant pasimelsti už gyvulių sveikatą. Jurginėms vėl būdavo dažomi kiaušiniai – jurgučiai, joručiai. Jais vaišino piemenuką, vaišindavosi ir suaugusieji, laukus apėję. Toks vaišinimasis gamtoje vadintas jurginėjimu. Jurginės – ir arkliaganių šventė, o jų patiekalas – lauke kepta kiaušinienė.
Liaudies sąmonėje šventasis Jurgis persipynęs su pavasariniu Perkūnu. Perkūno pirmasis sugriaudėjimas išgyventas kaip didelės religinės reikšmės įvykis. Tik jo sulaukus galima pradėti dirbti žemę, sėti, sodinti, gultis ant žemės, vaikščioti basam. Perkūnas – Jurgis – Joris „atrakina“ žemę. Po Jorės leidžiama gerti beržų sulą, jau galima maudytis upėse.
Senieji Jorės papročiai

ATVELYKIS (2022 m. – balandžio 24 d.) – tai pirmasis sekmadienis po Velykų. Krikščionybėje tai Dievo gailestingumo šventė, Gailestingumo sekmadienis arba Tomo sekmadienis - diena, kai palietęs Kristaus žaizdas prisikėlimu įtikėjo apaštalas Tomas; o Jėzus įsteigė Susitaikinimo sakramentą. Šis sekmadienis dar vadinamas Baltuoju, nes tą dieną nusivilkdavo baltą, visas 8 dienas vilkėtą drabužį tie, kurie Velykų budėjimo metu tapo krikščionimis.
Lietuvoje ši diena dar vadinta Velykėlėmis, o senovinis šventės pavadinimas – Pravadai. Liaudies papročiuose daug bendro su Velykomis – jaunimas žaisdavo dažytais kiaušiniais, krikštavaikiai gaudavo margučių, kai kur miegantys ryte plakti verbomis. Šią dieną baigdavosi velykinio svečiavimosi laikas. Nuo XX a. daug kur linksmindavosi jau tik vaikai – senasis paprotys nyko, diena pradėta vadinti Vaikų Velykėlėmis.
Krikščioniška Atvelykio samprata - Elenos Šiaudvytienės.
Gailestingumo sekmadienis - Mozės Mitkevičiaus.
Atvelykis - su daugtaškiu...

GYVYBĖS DIENA (2022 m. - balandžio 24 d.). Nuo 1998 m. Pasaulinė gyvybės diena švenčiama kasmet paskutinį balandžio sekmadienį, siekiant priminti kiekvieno žmogaus gyvybės vertę. 
Apie Gyvybę... - Lietuvos vyskupų laiškas.
Gyvybė kuria Gyvenimą - Vytenio Vaškelio.

ŠVENTASIS MORKUS (balandžio 25 d.) – vienas iš 4-ių evangelistų. Mūsų krašte jis laikytas žemės ir derliaus globėju. Tai ir didžiųjų maldavimų metas, vadinamosios Kryžiaus (kryžiavos) dienos. Būdavo einama prie kaimo bei kapinaičių kryžių, giedant litanijas, giesmes, meldžiant, kad Dievas saugotų laukus, kad duotų gerą derlių, kad „nukreiptų staigią mirtį“. Liaudyje tai – Sėjos pradžia, kai kur vadinta Daržų diena.
Evangelistas Morkus
Senieji šios šventės papročiai

Valpurgijos naktis - (balandžio 30 d.).

Apie kalendorių