BAŽNYČIOS ĮSČIOS

Velyknaktį susibūrusi į draugę Bažnyčia išgyveno didžiausią savo slėpinį - Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Tą naktį krikštijant suaugusiuosius ir kūdikius bei atnaujinant krikšto pažadus, krikščionys prisiliečia prie savo esmės - prie atgimimo per vandenį ir Šventąją Dvasią. Štai kodėl krikštykla suvokiama kaip Bažnyčios įsčios. Joje prasideda naujas gyvenimas - gyvenimas Kristuje.

Neseniai skaičiau garsaus judėjų teologo knygą apie ritualinius žydų apsiplovimus. Šie apsiplovimai; gausiai paliudijami Evangelijose, yra ir mūsų krikšto pirmtakai. Knyga pradedama pasakojimu apie sovietų Rusijos miesto žydų šeimą. Autorių sujaudino didžiulis pasitikėjimas, kurį jam po kelių bendravimo dienų parodė šeimos galva. Sovietinio daugiabučio vonios kambarėlio grindyse jis svečiui atidarė dangtį, slepiantį brangenybę - miesto mikvah, baseinėlį. Juk neįmanoma būti žydu be apsiplovimų šaltinio. Sinagoga, t. y. susirinkimas, gali vykti bet kur, tačiau ritualiniams apsiplovimams skirtoji vieta yra ypatinga. Žydų religijoje tokiame mikvah apsiplaunama priimant tikėjimą, moterys apsiplauna pasibaigus menstruaciniam ciklui; taip pat mikvah vandeniu perplaunami naujai įsigyti indai švariam - košeriniam maistui.
Mikvah svarba religingiems žydams primena krikštyklos svarbą krikščionių bendrijai. „Prie svarbiausių bažnyčios dalių priklauso krikštykla, tai yra vieta, kurioje pastatytas krikšto šaltinis. Šioje vietoje švenčiamas krikštas, pirmasis naujosios Sandoros sakramentas, kuriuo žmonės, priėmę Viešpaties Kristaus tikėjimą ir gavę įsūnystės Dvasią, yra kviečiami tapti ir iš tikrųjų yra Dievo vaikai; panašia mirtimi ir prisikėlimu neatskiriamai suvienyti Kristuje, tampa jo Kūno nariais; Šventosios Dvasios patepti tampa Dievo Šventove, Bažnyčios nariais, „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, Dievo įsigytąja liaudimi", rašoma Naujos krikštyklos palaiminimo apeigyne.
Kas įvyksta per Krikšto sakramentą? Kokia jo esmė? Šio sakramento teologinė prasmė atskleidžiama Apaštalų darbų knygoje: „...jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?" Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas" (Apd 2,37-39).
„Tepasikrikštija". Krikštyti - graikiškai baptizein reiškia panardinti į vandenį. Religijų tyrinėtojai pastebi, kad daugumoje tikybų vanduo suprantamas kaip gaivališka griaunamoji jėga. Senuosiuose jūreivių pasakojimuose vandenynai dažnai įgyja baisaus, naikinančio monstro įvaizdį. Vien dėl to, kad dieviškos jėgos sutramdo šį monstrą, žmogaus gyvenimas gali tęstis ir vystytis. Dievas parengia vietą žmogui gyventi atskirdamas žemę nuo vandenų (žr. Pr 1, 6-10). Pats Dievas dažnai kovoja su jūra ir jūros pabaisomis. Izraelio išlaisvinimas iš vergijos irgi susijęs su perėjimu per Raudonąją jūrą (Iš 15; k 51, 10). Maldose jūra tampa mirtinų potyrių paveikslu (2 Sam 22, 5; Pr 2, 4-6 ir 1.1.). O didžiausia eschatologinė viltis - kad Dievas užmuš „slibiną,  kuris yra jūroje" (Iš 17, 1-7) ir kad jūros daugiau nebebus (plg. Apr 21, 1).
Ne mažiau svarbi ir priešinga - vandens kaip gyvybės šaltinio samprata. Taip vandenį geriausiai suvokia dykumos tautos. Senovės Egiptas džiaugiasi, turėdamas Nilą kaip dovaną. Klajoklių tautoms šaltinis ar oazė reiškia galimybę išgyventi. Iš uolos trykštantis vanduo gelbsti Izraelio tautą dykumoje (Iš 17, 1-7). Ne tik išgertas vanduo, bet ir prausimasis turi ypatingos reikšmės. Nešvara veda į išmetimą iš bendruomenės, o nusiprausimas nutiesia kelią atgal. Kai kuriose tautose vandeniui buvo priskiriamas amžinojo gyvenimo, nemirtingumo teikėjo vaidmuo. Senovės Egipte tas, kuris nusiprausdavo Nile, būdavo sudievinamas. Prisiminkime raupsuotąjį Naamaną, pasveikusį išsimaudžius Jordane.
Iki trečiojo Bažnyčios amžiaus laikytasi papročio krikštyti upėse ir kituose vandens telkiniuose. Vėliau pradėtos statyti krikštyklos. Iš pradžių tai būta kupolu uždengtų ketursienių pastatų. Jie priminė mauzoliejus, o tai - įprastas ano meto kapų elementas. Šitaip idėja būti pakrikštytam Kristaus mirtyje įgijo regimą išraišką. Kai kurios krikštyklos būdavo panašios į vonias ir krikštą pabrėždavo kaip nuplovimą. Būtina pasakyti, kad šiuo periodu simboliai architektūroje naudoti gana atsargiai. Vis dėlto čia susiduriame su begaliniu troškimu architektūra perteikti švenčiamus slėpinius. Šešiakampės formos krikštyklos išreiškė šeštąją savaitės dieną, kurią Kristus mirė, o aštuoniakampės -aštuntąją, Kristaus prisikėlimo iš numirusių dieną. Dažnai šešiakampį šaltinį įstatydavo į aštuoniakampę krikštyklą. Sarkofagų formos šaltiniai simbolizavo krikštą kaip palaidojimą su Kristumi, o apvalūs - per krikšto vandenį kylantį naują gyvenimą. Tokia ikonografija atspindėjo Bažnyčios mokymą apie krikštą.
Iš Bažnyčios Tėvų raštuose randamų krikšto aprašymų matyti, kad šio sakramento šventimas nebūdavo viešas įvykis. Susirinkusi bendruomenė bažnyčioje laukdavo pakrikštytųjų įžengimo, juos pasveikindavo. Pirmasis „naujokų" per krikštą gautos kunigystės aktas būdavo dalyvavimas bendruomenės maldoje ir Eucharistijoje. Krikštyklų statyba sustojo, kai sumažėjo suaugusių krikštijamųjų ir pradėta krikštyti kūdikius. Dėl to šaltinis buvo perkeltas į bažnyčios vidų ir dažniausiai įrengiamas prie durų, kairėje pusėje. Jo buvimas netoli įėjimo visiems primindavo, kad tik per krikštą įeinama į tikinčiųjų bendruomenę.
Tačiau Lietuvos bažnyčiose šiandien tik labai nedaug kur galime pamatyti krikštyklas ir šaltinius. Kadangi krikštas yra viso krikščionio gyvenimo pradžia, kiekviena katedra ir parapijos bažnyčia turi turėti savo krikštyklą, vietą, kur yra krikšto vandens šaltinis. Pastoraciniais motyvais vyskupas gali leisti krikštyklas įrengti ir kitose bažnyčiose ar koplyčiose.
Krikšto šaltinis turėtų būti nekilnojamas, meniškas, pagamintas iš taurios medžiagos, prižiūrimas ir sutvarkytas bei įrengtas taip, kad katechumenai galėtų būti krikštijami panardinant. Idant išryškėtų visa jo kaip ženklo vertė, šaltinis gali turėti trykštančios srovės pavidalą. Numatoma, kad prireikus vanduo galėtų būti pašildomas. Atgaivinant krikštą panardinimo būdu, svarstytina apie vandens baseiną.
Tradiciškai tinkamiausia įrengti šaltinį prie bažnyčios durų, kairėje pusėje. Tada jis įeinantiems į šventovę tikintiesiems vis primins, kad tik per jį tapome Bažnyčios nariais, tik per šį vandenį susijungę su Kristumi esame tarsi iš Bažnyčios įsčių atgimę naujam gyvenimui.
Ne tik Velykų naktis, bet ir visas Velykų laikas yra mūsų krikšto atminimo metas. Labai norisi linkėti, kad Bažnyčia krikštyklą brangintų ir saugotų taip, kaip branginamos ir saugomos motinos, dovanojančios sūnus ir dukteris, įsčios.

Kun. Artūras Kazlauskas; „Artuma“, Bernardinai.lt