VELYKOS. iR VĖL VELYKOS, IR VĖL...

/.../ Atvelykio sekmadienis, kasmet primenantis Jėzaus pasirodymą mokiniams kambaryje Jeruzalėje ir apaštalo Tomo praregėjimą, galėtų skelbti įspūdingą ir nenuginčijamą Prisikėlimo triumfą, galutinį Velykų tiesos užantspaudavimą. Būrys liudininkų, pažįstamos mokytojo frazės, jo žaizdų tikrumas – žodžiu, viskas, ko reikia, kad įvyktų atsivertimas ir įtikėjimas. Jeigu anksčiau Marija Magdalietė, sutikusi Jėzų, iš pradžių palaiko jį sodininku, tai dabar nėra nė lašo abejonių. Prisikėlęs mokytojas tiesiog įsiveržia į apaštalų būstą, pro uždarytas duris, su visais įvykusio stebuklo įrodymais, leisdamas pačiupinėti ir įsitikinti, kad tai jis, tikras ir gyvas. Marijai jis bus sakęs „Neliesk manęs“, o čia primygtinai siūlys liesti jo žaizdas ir „nebebūti netikinčiu“. Apaštalo Tomo šauksmas: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ yra didinga, aukščiausios prabos tikėjimo išpažinimo formulė, pasigirstanti Evangelijoje pagal Joną tik tą vienintelį kartą.

Ar gali dar ko nors trūkti tokiai fantastiškai Velykų šventei? Po jos aprašymo net pačiam evangelistui, rodos, dingsta noras tęsti Jėzaus istoriją ir pridėti papildomų argumentų Prisikėlimo triumfui. Esą dar būta daugel kitų ženklų, bet jau gana, jau viskas pasakyta ir sudėliota į savo vietas.

Deja, paskutinio taško šioje istorijoje dar nebus. Jono Evangelija čia pat prisidurs naują skyrių, kur Velykų darbas pradedamas nuo nulio. Vėl Tiberiados ežeras, vėl tinklai ir valtys, kurie turėjo būti seniai pamiršti. Vėl ta pati kompanija, apaštalas Tomas, lietęs mokytojo žaizdas ir išpažinęs jį savo Dievu. Tarsi neįtikėję, tarsi nebuvę jo šlovingo pasirodymo liudininkais. Jų nenusisekusi žūklė labai aiškiai skelbs, kad Jėzaus nėra kartu.

Žinoma, viskas baigsis laimingai. Bus dar vienas mokytojo susitikimas su mokiniais. Bus jo parengti pusryčiai, laužas, triskart pakartotas klausimas Simonui Petrui „ar myli mane?“ Kas domisi Šventojo Rašto virtuve, tuoj pastebės, kad šis naujasis Evangelijos pagal Joną skyrius yra vėlyvas žodinės tradicijos priedas, nepriklausantis to paties autoriaus plunksnai, dažnai net paliekamas „už borto“ aiškintojų bei komentatorių.

Tačiau kad ir kas būtų kūręs šį priedą, jis ne tik gražus ir jaudinantis. Ten, kur evangelistas norėjo pabaigti Gerąją naujieną ir pakviesti skaitytojus Atvelykiui, Šventajai Dvasiai pasirodė kitaip. Visus aleliuja atgiedojusi Bažnyčia dar sykį buvo paleista tuščiomis į naujas Velykas. Jėzaus pastaba Tomui, kad palaiminti tie, kurie tiki nematę, ir negalėtų nenuvesti prie dar vieno tikėjimo egzamino. Prie įrodymo, kad jis eina pirma mūsų. Leisdamas mums pasklisti visais žemės keliais ir takeliais. Kaip ir dera angelams, vis trumpindamas dangiškųjų žinučių laiką ir plėsdamas velykinius apreiškimus, kurie renkasi iš to pravaikščiojimo, iš pranešiojimo, iš prakentėjimo, iš pramylėjimo.

-js-, „Šiaurės Atėnai“, Bernardinai.lt, 2006