Gyvybė kuria gyvenimą, o
mirtis jį naikina
Visa, kas gyva, tiesiogiai
priklauso nuo Dievo Apvaizdos. Ji gyvybės versmė ir esmė. Tiktai iš Jos
begalinės meilės mes gavome gyvybę ir nepakartojamą gyvenimą. Kai mes
dar neegzistavome, Dievas jau nuo amžių mus buvo numatęs iš nebūties
pašaukti į buvimą. Šitoks Viešpaties numatymas tam tikra prasme yra
adekvatus atliekamam veiksmui, nes jei jau Dievas ką nors nutaria, tuomet
Jis anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip tai įgyvendina. Panašiai kaip
žmonijos priešistorėje Kūrėjas pasakė: Tebūna šviesa! Ir šviesa
pasirodė (Pr 1, 3). Paskui Jis tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų
paveikslą ir panašumą
Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės
dulkių ir įkvėpė kam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva
būtybe (Pr 1, 26. 2, 7).
Būdamas Visagalis, Dievas, kaip besilaukianti vaiko motina, savo širdyje
išnešiojo visų laikų žmoniją. Kai atėjo nuostabus malonės metas Dievui
gimdyti žmonijos pirmagimius, Jis troško, kad jie, sukurti rojuje,
laisvai viešpatautų Edeno sodo visai kūrinijai, nes ir visiems gyviams Jis
suteikė gyvybės alsavimą (Pr 1, 30). Pirmieji žmonės Tvėrėjo buvo
apdovanoti ypatinga proto šviesa, kurios dėka jie suvokė: visi kūriniai
vykdo mūsų nurodymus, kurie
garantuoja dievišką tvarką rojuje, panašiai ir mūsų besąlygiškas ir
laisvas Dievo valios vykdymas yra nuolatinis šventumo, kuris laiduoja vis
gilesnį Dievo pažinimą ir su Juo artimesnį bičiulystės ryšį, augimas.
Tačiau Aukščiausiojo kūrimo
viršūnė Adomas ir Ieva - neilgai džiaugėsi Viešpaties Dievo teikiama
antgamtine laime, nes jie neišlaikė laisvo Jam klusnumo egzamino.
Puikiai žinodami, kad jų paklusnumas Jam neturi nė menkiausio vergystės
pančių šešėlio, dargi priešingai šitoks palaimingas tarnavimas Dievui
kaskart juos priartina prie Jo širdies džiaugsmo gelmių, vis dėlto jie
(dėl piktosios dvasios vilionių) tapo sugundyti, suvedžioti ir patys
numarino neįkainuojamą meilės artumą su Švenčiausiąja Trejybe. Čia dera
paaiškinti, jog Šventasis
Raštas
mini angelus, kurie visiškai sąmoningai ir neatšaukiamai, dar prieš
pirmųjų žmonių atsiradimą žemėje, išsigynę Dievo, tapo demoniškomis
dvasiomis (plg. 2 Pt 2, 4). Vienos jų ir sugundė pirmuosius mūsų tėvus.
Beje, jų padaryta gimtoji nuodėmė jokiu būdu nėra medaus skonio obuoliuko
suvalgymas (kaip dar kartais primityviai suvokiamas rojaus gero bei
pikto medžio vaisių valgymas), bet tiesioginis kėsinimasis į Visagalio
Dievo tvarką, tai yra Jo neįkainuojamos dovanos savo laisvės
panaudojimas blogiui siekti, kuris (kaip labai gerai tai žinojo Adomas ir
Ieva) veda tiesiog į mirtį (plg. Pr 2, 17).
Didžiajai gyvybės ir gyvenimo priešininkei mirčiai (dėl pirmapradės
nuodėmės padarinių) užsidegė žalia šviesa. Nuo to momento, kai žmogus,
Edeno sode po nuopuolio slėpdamasis nuo visur reginčiojo Dievo žvilgsnio,
sutraukė ontologinius dieviškos priklausomybės nuo Aukščiausiojo saitus,
jis pasijuto begėdiškai nuogas (plg. Pr 3, 10). Nuogas ne vien dėl to, kad
dar nespėjo prisidengti figos lapu ar pasisiūti kelnių, bet savo visiško
apsinuoginimo gėdą jis patyrė savo širdyje, vis labiau pradėdamas
suprasti, kad suklysdamas prarado dieviškos karalystės viešpataujančią
kūrinijai galią ir kad tikrasis begėdiškumas yra priklausomybė nuodėmei,
nes visur ir visada galioja dieviška tvarka: žmogus negali tarnauti dviem
šeimininkams, kadangi jis vieno nekęs, o kitą mylės (plg. Mt 6, 24).
Nors pirmųjų tėvų tarnystė nuodėmei amžiams užvėrė jiems rojaus vartus,
bet Kūrėjo gailestingumo saulė per siųstąjį mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų
nusišypsojo visiems gimtosios kaltės pažeistiems žmonėms (plg. Rom 5, 18).
Tebešvenčiamas Kristaus iš numirusių prisikėlimas mus skatina ne tik
prisiminti kadaise Edeno sode įvykusią mūsų sentėvių tragediją, dėl kurios
padarinių iki pat pasaulio pabaigos visi žmonės patiria ir patirs didesnių
ar mažesnių išmėginimų (plg. Rom 8, 22). Tačiau jie gali mums tapti
didžiais palaiminimais, jei su mirtį, nuodėmę ir šėtono galybę įveikusiu
Kristumi tarsime: nuodėmei ,ne, o dorybei taip (plg. Mt 5, 37).
Todėl, minėdami Gyvybės
dieną, aiškiai ir vieningai sakome bet kokiam kėsinimuisi į žmogaus
neliečiamybę gyvybę - ,ne. Eutanazijai, abortams ir visoms kitoms
rafinuoto smurto apraiškoms tariame ne. O visiems nenuilstantiems
kovotojams už gyvybę taip.
Tegul Vatikano II Susirinkimo dekreto žodžiai sustiprina visus geros ir
ryžtingos valios tėvynainius, kovojančius dėl galutinės Gėrio pergalės
gyvenamoje aplinkoje: Per visą žmonijos istoriją tęsiasi atkakli kova su
tamsybių galybėmis; pradėta nuo pasaulio pradžios, ji truks, kaip sako
Viešpats, iki paskutinės dienos. Įtrauktas į šią kovą žmogus turi nuolat
grumtis, kad laikytųsi gėrio; savo vidinę vienybę jis gali pasiekti tik
didelėmis pastangomis, Dievo malonės padedamas.
Atvelykio Evangelijoje skaitome, jog Viešpats Jėzus pasirodo tarp savo
mokinių ir sako: Ramybė jums!. Kaip reikia šios krikščioniškos ramybės
palinkėjimo visiems broliams ir seserims, kurie priklauso gyvybės
sergėtojų ir už jos išsaugojimą su maldos dvasia kovojančių mūsų
visuomenėje pulkui sąmoningiausiam tautos žiedui. Tik su Prisikėlusiuoju
esame pajėgūs gelbėti gyvybę siautėjančios mirties kultūros akivaizdoje.