VERBŲ SEKMADIENIO PASLAPTYS
 

Pirmoji mano verba tūnojo senoj palėpėj, už kirvarpų išgraužto paveikslo. Tada ji man tebuvo spalvingų žiedelių lazdelė. Visai kaip iš pasakos, - tartum stebuklingoji lazdelė (beliktų tik ją paimti ir atrinkti svarbiausius norus)... Vėliau, bėgant metams, blunkant tų žiedynėlių spalvoms, bluko ir tikėjimas pasakiškais „stebuklingosios lazdelės“ burtais.

Ir vis dėlto vieną stebuklą verba dar gali padaryti, - nukelti mus į senovės įvykių sūkurį. Minios šurmulį ir palmių lapų čežėjimą, kai ant jų mynė Viešpaties asilėlis... Kai kažkur miesto pakrašty, tamsioj kameroj, paskutines dienas skaičiavo nieko gero nesitikintis Barabas. Kai garavo šarmas, kuriame Veronika skalbė drobes, lyg nujausdama, kad jų prireiks Nuteistajam. Kai ištaiginguose namuose skambėjo kruopščiai perskaičiuojamos 30 sidabrinių monetos. Viskas paruošta. Tuo tarpu minia, - kaip avys be piemens, - šiandien šaukė „osana“, o nepraėjus nė savaitei - „ant kryžiaus jį“... Kaip kada patogiau savam kailiui.

O Viešpaties Širdį, - galime nuspėti, - sugėlė mintis: „kiek sykių norėjau surinkti tavo vaikus tartum višta viščiukus po sparnais, bet tu nenorėjai“... Nors didinga, bet liūdna, netgi tragiška Verbų sekmadienio Viešpaties šlovė. Žinoma, Jis tylės, neišdroš miniai, jog po savaitės jie visi pradės šaukti „ant kryžiaus Jį“.

Šlovės proveržis taps įžanga į kankinimų ir mirties metą. O kančios ir mirties metas taps įžanga į šlovingąjį prisikėlimą. O po to - vėl ta pati Adomo ainijos palikuonių giesmelė, - į Emausą keliaujantiems saviškiams reikės atverti Raštų prasmę ir vis tiek likti neatpažintam iki Vakarienės stalo. Paskui – Tomo netikėjimo akibrokštas. Tačiau Viešpaties meilė bus didesnė už mokinių išdavystes, išsižadėjimus, neatpažinimus, netikėjimus... Kaip ir šiandien, - laikinosios šlovės dieną, žinant, kad tuojau viskas apsivers aukštyn kojom. Kad palmių šakas pakeis erškėčiai, o purpuro kilimėlius – netašyti ir aštriabriauniai Golgotos kelio akmenys.

Verbų sekmadienis yra vienintelis iš visų metų sekmadienių, kai mums nuo A iki Z pristatoma Jėzaus kančios istorija. Mūsų išgelbėjimo kaina ir drauge paskata mums ištverti su savo našta iki galo. Kaip Santjiegas E. Hemingvėjaus romane „Senis ir jūra“, iki visiško jėgų išsekimo plukdęs ir vilkęs į krantą sužvejotos ir ryklių surytos žuvies griaučius...

Pelenų kelionė artėja į pabaigą. Laikas atsitiesti ir eiti pasitikti Viešpaties. 

Kartu su sausiukais, šlamučiais, avižų ir rugių varpomis, smilgomis ir nendrėmis, samanomis ir karklų kačiukais pražydusiomis verbomis, kurios primins, jog „žmogaus dienos panašios į žolę“, kuri „sudžiūsta nuo rytų vėjo“. Ne tik primins, bet ir pakvies kartu su Jeruzalės vaikučiais triumfališkai šaukti „Osana, Dovydo Sūnui“.

Renata Vanagaitė SSC; Bernardinai.lt; 2006