Paskutinės vakarienės aidai

/.../ Kai kuriose šalyse Didysis ketvirtadienis dar kitaip yra žinomas „Maundy Thursday“ vardu. Žodis „maundy“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „mandatum“ (įsakymas). /.../ „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34)). Tokiais žodžiais Jėzus kreipėsi į savo mokinius per Paskutinę vakarienę, prieš tai numazgojęs jiems kojas.
Medituodami Evangelijų temomis, galime prisiminti tą dieną Jėzaus atliktus veiksmus. Štai kaip visus pirmojo Didžiojo ketvirtadienio įvykius apibūdina t. Bernardas Streiseris (Strasser):
„[...] Tai buvo: (1) Velykų ėriuko ar velykinio maisto valgymas; (2) Kojų mazgojimas mokiniams; (3) Švenčiausiosios Eucharistijos įsteigimas (pirmosios šv. Mišios, kurioms vadovavo amžinasis ir aukščiausiasis kunigas Jėzus Kristus); apaštalų Pirmoji komunija; pirmieji kunigystės šventimai; (4) Judo išdavystės išpranašavimas ir Petro išsižadėjimai; (5) atsisveikinimo kalba ir kunigiška Jėzaus malda; (6) Jėzaus agonija Alyvų sode ir jo paėmimas į nelaisvę.“
Šalyse, kuriose kalbama vokiečių kalba, slavų tautose bei Vengrijoje Didysis ketvirtadienis dar yra žinomas „Žaliojo ketvirtadienio“ vardu. Šis pavadinimas atsirado, netaisyklingai vartojant vokišką žodį „grunen“ (liet. „apraudoti“, „gedėti“), jį verčiant į būdvardį „žalias“ (vok. „Grün“, angl. „green“). Daugybė žmonių tiki, jog tą dieną jie privalo valgyti žolinį maistą – tikėtina, jog šis įsitikinimas kilo iš žydų tradicijos per Velykas valgyti karčiosiomis žolelėmis pagardintus valgius.

Krizmos Mišios

Per Didįjį ketvirtadienį galima švęsti tik dvejas Mišias – Krizmos Mišias ir Viešpaties vakarienės Mišias (vakare). Kiekvienoje diecezijoje yra švenčiamos Krizmos arba Šventųjų aliejų Mišios, kurios paprastai aukojamos ryte vyskupijos katedroje. Visi vyskupijos kunigai yra pakviečiami švęsti kartu su vyskupu, o katalikai turėtų stengtis bent kartą gyvenime dalyvauti šiose Mišiose, patirti kunigų ir diecezijos vyskupo bendrystę. Per šias Mišias vyskupas palaimina šventuosius aliejus, kurie kitais metais yra naudojami Krikšto, Sutvirtinimo, Šventimų bei Ligonių patepimo sakramentams. Taip pat per šias Mišias yra švenčiamas kunigystės įsteigimas. Tokiu būdu tampa aišku, jog sakramentai kyla iš Kristaus, o jų vaisingumas – iš velykinio Išganymo slėpinio.

Viešpaties vakarienės Mišios

Didžiojo ketvirtadienio vakare yra švenčiamos Viešpaties arba Paskutinės vakarienės Mišios. Jos švenčiamos vakare, kadangi žydų Velykos prasidėdavo saulėlydžio metu. Tai labai džiaugsmingos Mišios, kadangi jų metu prisimename Švenčiausiąją Eucharistiją ir kunigystę. Per Mišias kunigai vilki baltais drabužiais, altorius išpuošiamas gėlėmis, giedama „Gloria“ ir skambinama varpais. Po to nebegrojama vargonais ir nebeskamba varpai iki pat Velykų vigilijos. Šv. Mišių liturgijoje prisimenamas žydų išėjimas iš Egipto, kuris minimas per žydų Velykas, ir Paskutinė Jėzaus vakarienė su mokiniais (be kita ko – ir kojų mazgojimo scena). Po Komunijos nesuteikiamas baigiamasis palaiminimas, o per visą bažnyčią eina Šventąja Eucharistija nešina procesija, tada Eucharistija yra perkeliama į saugojimo vietą, paprastai esančią šoninėje koplyčioje. /.../
Po Mišių prisimenama agonija sode, Jėzaus suėmimas ir įkalinimas. Altorius yra visiškai nudengiamas, kryžiai nuimami arba uždengiami, Eucharistija padedama vadinamajame Kristaus kapo altoriuje. Dauguma Bažnyčių yra paliekamos atviros tyliai adoracijai – taip tarsi atsakoma į Kristaus kvietimą „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?“ (Mt 26,40).

Kristaus kapo altorius

Kai po Viešpaties vakarienės Mišių Eucharistija yra padedama ant Viešpaties kapo altoriaus, turime pasinerti į tylią maldą ir adoraciją, taip būdami su Kristumi. Dideliuose miestuose, kur yra daug parapijų, itin paplitusi tradicija šį vakarą aplankyti septynias Bažnyčias bei jose esančius Kristaus kapo altorius.
Po Viešpaties vakarienės Mišių yra itin pagarbiai adoruojamas Švenčiausiasis Sakramentas. Ilgo istorinio proceso, apie kurio ištakas mes net nežinome, metu Kristaus kūno poilsio vieta tradiciškai buvo įvardijama kaip „šventasis kapas“, kur burdavosi tikintieji, norintys pagarbinti Jėzų, kuris po nukryžiavimo buvo paguldytas į kapą ir kuriame išbuvo apie keturiasdešimt valandų.
/.../ Eucharistijos palikimo altoriuje reikšmė: tai – iškilmingas Kristaus kūno saugojimas tikinčiųjų bendruomenei, kuri priims Komuniją Didžiojo penktadienio liturgijoje, ir ligoniams į namus nunešti. Tai – kvietimas dalyvauti tylioje ir ilgesnėje adoracijoje Švč. Sakramento, kurio įsteigimą šiandien prisimename.
Po Didžiojo ketvirtadienio vidurnakčio adoracija turėtų būti baigiama be iškilmingumo, kadangi tuo metu jau būna prasidėjusi Viešpaties kančios diena.

Kojų plovimas ir Velykų vakarienė

Atkartodami Paskutinę Kristaus vakarienę, daugybė krikščionių ruošia velykinius valgius. Velykų vakarienės šventimas mums padeda suprasti atpirkimo planą. Ant stalo matome paruoštą ėriuką, simbolizuojantį Kristaus – Dievo avinėlio – mirtį. Valgydami neraugintos tešlos duoną, mes prisimename Eucharistiją. Mes valgome vakarienę, prisimindami tą didį momentą – Paskutinę vakarienę, kurią Kristus praleido su savo mokiniais, savo draugais, įsteigdamas kunigystę ir palikdamas didžiausią savo dovaną – Švenčiausiąją Eucharistiją.

Pagal „Catholic culture.org“; Bernardinai.lt, 2009