Jorė, Jurginės

Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai - jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Todėl šventasis Jurgis būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei.

Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė – labai svarbi šventė. Ji kitados galėjo būti švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio  klimato  kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos globėjo Jorio garbinimo metas. Joris – tai ir pavasarinis Perkūnas. Jurginių dainose sakoma, kad Jorjis atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Į saulę išsistiebia gležni želmenys – galima iš tvartų ginti žiemos badmetį perkentėjusius gyvulius. Tai daryta su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po  tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai – joručiai – ir užrakinta spyna. Per Jorę griežčiausiai drausta judinti žemę – arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti nevalia.

Žmonės tądien pasninkaudavo - kad gyvuliai būtų sveiki. Buvo paprotys per Jurgines bažnyčioje paaukoti Dievui vaškinių naminių gyvulių figūrėlių, prašant jiems sveikatos. Aukodavo ir pavargėliams, ubagams. Šventasis Jurgis, kaip ir Pergubrius, laikytas taip pat ir pasėlių globėju. Dar XX a. buvęs paprotys tos dienos rytą apvaikščioti laukus, apeiginiu būdu suvalgyti arba užkasti duoną su įkeptais kiaušiniais.

Per Jurgines įsigaliodavo nuomininkų bei kumečių darbo sutartis: „nuo Jurgio – vasara, nuo Mykolo – žiema“.