KRISTUS TIKROJI SAULĖ

Yra labai naudinga bent kiek pažvelgti, ką Velykų šventė reiškė Bažnyčios Tėvams, kad labiau įsigilintume į jos esmę ir truputį prisiliestume prie mūsų tikėjimo ištakų.   
Prisikėlusio Viešpaties slėpinys yra centrinis krikščionybėje, kuris naujai atrastas šiandienos teologijoje ir pamaldume. „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Šis slėpinys ryškiai spindi Bažnyčios liturginiuose metuose. Bažnyčia tam tikra prasme švenčia įvairiom formom tą patį prisikėlusio Kristaus slėpinį: būtent jau prisikėlęs Kristus ateina vis naujai į savo bendruomenę, kai ši švenčia Jo gyvenimo slėpinius, tokius kaip įsikūnijimą, kančią, prisikėlimą, dangun žengimą, Šventosios Dvasios atsiuntimą. Šitos nuomonės buvo Melitas Sardietis (2 a.) ir Hipolitas Romietis (3 a.).  Grigalius Nazianzietis (4 a.) rašo, jog „Velykas turime švęsti kaip gimtadienį to, kuris dėl tavęs gimė ir apverkti mirtį to, kuris dėl tavęs numirė“.
Taigi Bažnyčios Tėvai rašė visiškai Naujojo Testamento dvasia: nes kaip Kristaus gyvenimo slėpiniai buvo surašyti prisikėlusio Kristaus šviesoje, taip ir Velykų slėpinyje galima įžvelgti visus Kristaus gyvenimo slėpinius.
Krikščionių dvasinis gyvenimas – tai Šventosios Dvasios dovanota bendrystė su prisikėlusiu Kristumi. Šio Kristaus prisikėlimas buvo nuo pat pradžių suprantamas kaip įvykis istorijoje, o ne kaip koks „mistinis“ įvykis. Todėl Bažnyčia nuo pat pradžių šią prisikėlimo dieną pakėlė virš visų kitų dienų. Kristus prisikėlė per pirmąją pavasario pilnatį, sekmadienį, graikų laikomą saulės (gr. helios) dieną. Todėl šis Saulės motyvas buvo labai svarbus Bažnyčios Tėvų teologijoje: Kristus Saulė penktadienį nusileido, šeštadienį nakties kelionę tęsė, o sekmadienį patekėjo.

Kristaus mirtis ir nužengimas į pragarus kaip Saulės nusileidimas ir kelionė per tamsybes, o Kristaus prisikėlimas kaip Saulės patekėjimas.
Mažosios Azijos antikos laikų krikščionių suvokimu vakarai buvo pragarų (gr. hado) vartai. Ir kai tų laikų krikščionis skaito, jog Kristaus mirties valandą pasidarė tamsu kaip naktį (plg. Mt 27,45), jis suvokia, jog Kristus Saulė nusileido į pragarų gelmes. Melitas Sardietis rašo, jog saulė vakare leidžiasi į vandenyną ir yra tokia artima mums. Ji šviečia raudonai kaip degantis fakelas. O tačiau šaltame vandenyje ji neužgęsta, bet išsimaudo paslaptingose gelmėse ir pasistiprina, o apsivaliusi sutrauko nakties pančius ir atneša mums dieną. Taip ir Kristus, tikroji Saulė, per mirtį ir kančią nusileidžia į gelmes, kad mirusius ir gyvuosius Krikšto malone pakeltų į dangaus puikumą.
Po kiekvieno saulės nusileidimo ji vėl pateka, šį kartą iš Rytų pusės, ir kartu sunaikinama naktis. Klemensas Aleksandrietis (2 a.) rašo, jog mirties tamsybėse palaidotiesiems sušvito iš dangaus šviesa, tyresnė nei saulė, ir, kas tik yra šioje šviesoje, tas gyvena. Saulės nusileidimas tapo saulės patekėjimu. Naktis pasitraukė, ir visa prisipildė neužgęstančios šviesos, o tai yra naujoji kūrinija. Ši šviesa Vakarus pavertė Rytais, o mirtį gyvenimui nukryžiavo.

Prisikėlimo malonės kaip Kristaus Saulės apšvietos padalijimas tikintiesiems.
Šis Kristus Saulė, patekėjęs laikų pilnatvėje, pateka kiekvieno dabartyje, sakramentuose, pirmiausia Krikšte. Krikštas yra velnio valdžios atsisakymas, kurio karalystė yra vakaruose, ten, kur saulė nusileidžia. Jeronimas (4 a.) rašo, jog mes, švęsdami paslaptis, atsisakome to, kuris yra vakaruose, ir, atsigręžę į rytus, einame sudaryti sandoros su teisingumo saule ir jai tarnauti. Klemensas Aleksandrietis rašo: „Pabusk iš miego, pakilk iš mirties ir apšvies tave Kristus Viešpats, Prisikėlimo saulė, pagimdytas prieš patekant ryto žvaigždei, kuris savo spindėjimu gyvybę teikia“. Taigi krikščionis pabunda iš miego, atsigręžia į Kristų Saulę, sudaro su juo sandorą ir jam tarnauja, tai yra vaikšto jo šviesoje.
Kristus yra tikroji Saulė ir šviesos nešėjas (gr. fosforos, lot. lucifer). Šitaip jį vadina apaštalas Petras savo laiške (2 Pt 1,19) graikiškame originale (lietuviškai išversta kaip „aušrinė“), o taip Hipolitas Romietis ir Cezarijus Arlietis (6 a.). Pastarasis rašo: „Kristau, kuris esi šviesa ir diena, tu išsklaidai nakties šešėlius, šviesos nešėjau, kuris šviesą atneši, palaimintos šviesos žadėtojau“. Gaila, laikui bėgant, šis titulas liko tik velniui rezervuotas. Tačiau Kristaus, kaip šviesos nešėjo, simbolis liko Velykų liturgijoje, būtent velykinė žvakė. Iš šios Kristaus šviesos ir žmonių vandens (t.y. žmogiškumo) susivienijimo gimsta naujas kūrinys, krikščionis, tai gražiai išreiškia velykinės žvakės panardinimas į vandenį.
Bažnyčios Tėvai atkreipė dėmesį ir į mėnulį (lot. luna), kuris, jų manymu, simbolizuoja Bažnyčią, kuri šviečia tik Kristaus Saulės dėka. Ambrozijus Milanietis rašo, jog pilnatis išreiškia atsinaujinusią, tiesiai prieš Kristų stovinčią Bažnyčią, kurioje nelikę nei mažiausio šešėlio. Origenas rašo, jog Bažnyčia Mėnulis susivienija su Kristumi saule, jame paskęsta ir tuo dovanoja tikintiesiems gyvybę