PALMIŲ SEKMADIENIS
 

/.../ Jėzaus atėjimas į Jeruzalę šį kartą paskutinis, jis nuolankiai išpildo visą Tėvo valią.   

Pagal bažnyčios tėvo Origeno Šventojo Rašto interpretaciją, istorinė Jeruzalės prasmė yra judėjų miestas Jeruzalė, alegorinė – bažnyčia, tropologinė – žmogaus siela ir galiausiai anagoginė – dangiškasis miestas - Naujoji Jeruzalė. Jėzus įžengia į šią visų prasmių Jeruzalę.

Pirmiausia - judėjų miestas Jeruzalė. Jėzus sakė: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Lk 13,33). Jėzus kaip pranašas ir dar daugiau, kaip karalius, „Dovydo Sūnus“ (plg. Mk 11,10) įžengia į miestą. Žmonės jį atpažįsta ir pripažįsta kaip karalių. Bet Jėzus ne toks karalius, kuris tautą pavergia. Jėzus yra karalius, kuris romus, neturtingas ir nusižeminęs. To ženklas yra asilas, ant kurio jis joja. Jėzus nepavergia kitų, todėl visada lieka galimybė juo sekti ar nuo jo nusigręžti, jį mylėti ar jo nekęsti. Žmonės lieka laisvi apsispręsti: ar gyvybę ir džiaugsmą simbolizuojančias žalias palmių šakeles kloti ant kelio, ar ant nugenėto medžio jį patį pakabinti; ar kloti savo rūbus ant kelio, taip išreikšti pagarbą ir atsidavimą, ar pačiam Jėzus nuplėšti rūbą ir jį pasidalyti; ar leisti kaip karaliui joti ant asilo, ar patį Jėzų kaip asilą visur tampyti; ar šaukti „Osana, Dovydo Sūnui“, ar „Mes neturime tokio karaliaus, tiktai ciesorių“.

Jėzus įžengia į savo Bažnyčią. Jis čia pasilieka ypatingu būdu, būtent Eucharistijoje. Jis pašvenčia savo mokinius visiems laikams, kad šie būtų šventoji pranašiška tauta ir karališka kunigija, kad šie aukotų dvasines aukas, patinkančias Dievui, kad turėtų priėjimą prie Šventų švenčiausiojo, kuris yra Jėzus. Jis pašvenčia savo Bažnyčią, kad ši būtų jo Kūnas.  
Jėzus įžengia į žmogaus sielą. Dievui patinka joje buveinę turėti. Žmogaus siela yra bedugnė, kurią tik Dievas gali užpildyti (plg. Ps 64,7) . Jokie kūriniai negali numalšinti sielos begalinio troškimo. Jėzaus įžengimas į sielą teikia jai pilnatvę ir sukelia jai džiaugsmo be jokios priežasties, nes „tik Dievas, mūsų Viešpats, gali suteikti sielai malonę be pirmesnės priežasties. Mat Kūrėjui būdinga įžengti į sielą, iš jos išeiti, sukelti joje paskatas, traukti ją visą mylėti jo dieviškąją didybę. Sakau „be priežasties“, be jokio pirmesnio pajutimo ar pažinimo kokio nors objekto, per kurį ateitų tokia paguoda, dėka jos proto ir valios aktų“. (Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, Nr. 330). Bet siela ir čia gali apsispręsti, ar toliau džiaugtis Dievo buvimu, ar „išmesti“ jį laukan, kaip kad Jėzų išvedė už Jeruzalės miesto, taigi už sielos, ir jį nukryžiavo.

Ir galiausiai Jėzus įžengia į Naująją Jeruzalę. Jėzus kaip Raitelis Karalius (plg. Apr 19,11-1) ir Avinėlis , kuris buvo užmuštas, bet vėl gyvas (plg. Apr 5,6). Jis yra Naujosios Jeruzalės jaunikis ir jos šventykla (plg. Apr 21). Naujoji Jeruzalė – tai naujoji kūrinija ir Avinėlio sužadėtinė. Visa išganymo pilnatvė parodyta naujosios Jeruzalės paveikslu. Tai žmonijos naujos kokybės bendruomenė su Jėzumi, kylanti iš Dievo iniciatyvos.
Tokio Jėzaus reikia ir mums.

Mindaugas Malinauskas SJ; Bernardinai.lt; 2006