JEI ŠI DIDŽIOJI SAVAITĖ BŪTŲ PASKUTINĖ

Ar Didžioji savaitė tikrai verta tokių pastangų? Jei pakalbėtumėt su ganytojais, liturgistais, chorų vadovais ir t. t., pamatytumėte, kad Didžioji savaitė jiems yra frenetiško bėgimo, didžiulio planavimo bei jo stokos laikas, ir savotiškai – bent kartais– įkvepiantis. O paskui?..

Na, keletas lelijų ir papildomų „Aleliuja“ savaičių, o pakui – atgal prie reikalų (pavyzdžiui, Pirmosios išpažintys ir Komunijos gegužę, santuokų bumas birželį ir t. t.).

Panašu, kad Didžioji savaitė kai kuriems žmonėms yra didžiulis darbymetis, gana nemažam būriui – nepatogumas („Kiek kartų šią savaitę privalėsiu tempti vaikus į bažnyčią?“) ir visiškai nereikšmingas metų laikas dideliam skaičiui, jeigu ne daugumai, katalikų. Tačiau ar šitaip turėtų būti?
Štai kur glūdi Didžiosios savaitės problema: žmonės, nuoširdžiai tikintys, jog jie yra nusidėjėliai, mėgina sužadinti gailestį dėl atperkančios mirties, kurios būtinumu nėra labai įsitikinę, kad po kelių dienų galėtų sužadinti džiaugsmą dėl pasekmių, kurias atneša prisikėlimas, kurio iki galo jie nei supranta, nei tiki. Šitaip suprasta situacija yra panaši į nelabai įtikinančią pjesę ir dar mažiau ji atrodo verta šventimo.

Kodėl mes su tuo taikstomės? Kodėl Bažnyčia kasmet mūsų prašo surengti šį spektaklį?

Toks klausimo formulavimas nėra teisingas. Geriau klausti: ką Dievo gailestingumas ir apvaizda siūlo mums per Didžiąją savaitę? Ir kaip galėtume geriausiai praleisti paskutinę Didžiąją savaitę gyvenime? (Prisiminkime, kad neturime jokių garantijų nei dėl vienos ateities akimirkos.)

Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Mūsų sielos, kurias leidome pavergti Šėtonui per nuodėmes, yra vertos, kad dėl jų būtų kovojama. Jėzus, Dievo Sūnus ir Marijos Sūnus, atpirko mūsų sielas savo paties krauju. Jeigu jums būtų duota tik savaitė laiko gyventi ir apmąstyti šį išties šokiruojantį dalyką – kaip ją praleistumėte?

Žmogaus širdis buvo sukurta mylėti Dievą ir žmones. Nuodėme mes išdavėme meilę ir atsitraukėme į labiausiai mums nenatūralią izoliaciją, žadinančią mums vien pyktį ir neapykantos kartėlį. Nekalta Jėzaus širdis laisvai sugėrė visus šiuos išdavystės ir neapykantos nuodus taip, kad mūsų širdys galėtų būti laisvos mylėti taip kaip Jis, tikrai žmogišku būdu, kurį sutaurina jo dieviškumas. Jeigu jums būtų duota tik savaitė laiko gyventi ir apmąstyti šį išties šokiruojantį dalyką – kaip ją praleistumėte?

Žmogaus kūnas buvo sukurtas grožiui, tarnauti, dovanoti gyvybei ir garbei. Sudergiant žmogaus kūną piktnaudžiavimu, aplaidumu, prievarta ar iškrypimais, išniekinamas jo sakralumas.

Jėzus, Žodis, tapęs kūnu, leidosi būti kankinamas iki mirties. Jis taip padarė, kad įrodytų Dievo atkaklią meilę žmogaus kūnui ir įgalintų Dievo vaikus regėti Dievą veidas į veidą ir gyventi. Jeigu jums būtų duota savaitė iki mirties apmąstyti šį išties šokiruojantį faktą – kaip ją praleistumėte?

Prieš savo agoniją ir mirtį Jėzus žinojo, kad Dievo planas yra pasiekti kiekvieną žmogų, nuo Jeruzalės iki žemės pakraščių ir laikų pabaigos, ir pateikia užtikrintą kelią per ankštus vartus įeiti į Dangaus laimę. Jis patiki jo gelbstinčią galią, žodžius ir slėpinius Bažnyčiai, pastatytai ant apaštalų pamato – pagrindinė jų misija aukoti Eucharistinę auką iki Viešpaties sugrįžimo garbėje. Jeigu jums būtų duota tik savaitė laiko gyventi ir apmąstyti šį išties šokiruojantį dalyką – kaip ją praleistumėte?

Jeigu jums būtų duota paskutinė Didžioji savaitė atmesti viskam, kas neverta jūsų krikščioniškos tapatybės, ką jūs darytumėte? Jeigu jums būtų duota viena paskutinė Didžioji savaitė pulti prie Jėzaus kojų ir įsikibti į Jį kaip savo gelbėtoją, ką jūs darytumėte? Jeigu jums būtų duota paskutinė Didžioji savaitė parodyti užuojautą ir dėkingumą Jėzui už siaubingas kančias, kurias patyrė dėl jūsų, ką jūs darytumėte? Jeigu jums būtų duota paskutinė Didžioji savaitė įrodyti jūsų dėkingumą už šlovę, kurią Kristus jums laimėjo, ką jūs darytumėte?

Prašau, sutikite, kad ši savaitė, kuriai galėtume išmintingai pasiruošti, gali juk būti, tiek kiek mums leista žinoti, paskutinė Didžioji savaitė, kurią mums teks išgyventi.

Užuot vien įsidėmėję Didžiosios savaitės pamaldų laiką, pasiruoškime išgyventi Didžiosios savaitės slėpinius. Galime tai padaryti pasinerdami į Šventąjį Raštą, geriausią krikščionišką meną ir muziką, per atgailą ir pasninką, kad tvirtai įsikibtume Jėzaus, kai šis pereis per mūsų tamsą, pasiūlydamas savo šviesą.

Robert McTeigue, SJ; Bernardinai.lt