PATS TIKRIAUSIAS ŽENKLAS

Atrasti džiaugsmą, humorą ir juoką dvasiniame gyvenime

Dvasinėje krikščioniškoje tradicijoje linksmumas turi garbingą paveldą. Daugeliui krikščionių nesunku įsivaizduoti besišypsantį tokį šventąjį, kaip Pranciškus Asyžietis. Dar visai neseniai fotografai užfiksuodavo popiežių Joną Paulių II ir palaimintąją motiną Teresę iš Kalkutos besišypsančius ir netgi besijuokiančius. Pjeras Teljaras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin) SJ sakė: „Linksmumas yra pats tikriausias Dievo artumo ženklas“.

Vis dėlto linksmumas vis dar yra nepageidautinas svečias kai kuriuose bažnytiniuose sluoksniuose. Daugelis katalikų yra sutikę tokių bažnytinių pareigūnų, kurių manymu, būti religiniu vadovu reiškia būti baisiai rimtam. Katalikų dvasiniai raštai dažnai susitelkia ties tuo, kaip rasti Dievą per kančią, bet kur kas mažiau kalba apie tai, kaip rasti Dievą per džiaugsmą. Kai kurios Mišios vyksta taip, kad žodžio „švęsti“ nepateisina. Ar džiaugsmas, humoras ir juokas yra laikomi netinkamais rimtiems katalikams? Jeigu taip, tai kodėl?

Suvokti humorą krikščioniško dvasingumo tradicijoje gali padėti grįžimas prie pačios šios tradicijos pradžios.

Ar Jėzus juokėsi?

Evangelijos dažnai parodo Jėzų sumanų ir gudrų, ypač tada, kai jis pasakoja paraboles, ir tik keletas vietų Naujajame Testamente parodo jį linksmą. Kai kurie mokslininkai iškelia prielaidą, jog tai atspindi vyraujančią tuometinę žydų kultūrą, kuri labai vertino rimtumą Dievo atžvilgiu. Apskritai ši tema nėra lengva. Tačiau jei evangelistai norėjo nupiešti patrauklų Jėzaus portretą, tai kodėl jie neįtraukė jo humoro jausmo?

E. Livain (Amy-Jill Levine), Naujojo Testamento mokslininkė Vanrdebilto universitete ir naujos knygos apie Jėzaus žydiškąsias šaknis The Misunderstood Jew autorė, pažymi, jog vienas iš sunkumų, susijusių su šia tema, yra tas, jog tai, kas buvo juokinga pirmojo amžiaus Palestinos žmonėms, mums gali atrodyti visai nejuokinga. Jiems viskas buvo juokingiau. Ji sakė: „Parabolės dėl perdėjimų ar hiperbolizavimo buvo juokingos. Mintis, jog garstyčios grūdas gali išaugti į didelį krūmą, kuriame paukščiai suktų lizdus, galėjo būti juokinga“.

Naujojo Testamento profesorius D. J. Haringtonas  (Harrington) SJ Vestono jėzuitų teologijos mokykloje tam pritarė. Jis sakė: „Humoras yra labai priklausomas nuo kultūros. Evangelijose gausu kontroversiškų istorijų ir garbės – gėdos situacijų. Aš manau, jog ankstyviesiems skaitytojams šios istorijos atrodė labai linksmos, tuo tarpu mes, būdami visai kitoje socialinėje aplinkoje, to visiškai nesuprantame“.

Mes negalime sužinoti, kiek Jėzaus humoro liko šalia evangelijų ar buvo iš jų ištrinta. Tačiau profesorė Livain pažymi, kad kai kuriose ne kanoninėse evangelijose Jėzus dažnai juokiasi. Be to, Bažnyčios tėvai ryžtingai kovojo su erezija, kurioje tikriausiai nematė jai būdingo humoro žanro.

Paklausta apie humorą šiuolaikinėje Bažnyčioje, profesorė Livain sakė: „Jis yra nepakankamai įvertintas ir turi būti atrastas iš naujo. Mes turime būti atviri skelbiamam džiaugsmui. Geroji Naujiena turi pažadinti šypseną mūsų veiduose!“.

Savo knygoje Man at Play, išspausdintoje 1972 metais, H. Raneris (Hugo Rahner) SJ rūpestingai ištyrė žaidimų sampratą graikų, romėnų ir ankstyvųjų krikščionių mokyme. Raneris pažymėjo, jog Aristotelis skatino sveiką darną tarp humoro ir rimtumo, o kai kurie ankstyvieji krikščionių rašytojai, susirūpinę dėl susidūrimų su pasaulio pavojais ir šėtono blogiu, pirmenybę teikė daug rimtesniam požiūriui į gyvenimą. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams įspėjo vengti „smarkumo kalboje“. Šv. Klemensas Aleksandrietis smerkė „juokavimą ir netinkamą kalbėjimą“. Šv. Augustinas yra pasakęs: „Turi būti vengiama juokavimo, net ir nesvarbiuose pokalbiuose“. Kita vertus, šv. Augustinas patarė retkarčiais pajuokauti, o šv. Tomas Akvinietis siūlė žaisti, manydamas, kad esama žaismingumo dorybės, nes tai padeda atsipalaiduoti.

Raneris pripažino, jog Bažnyčioje reikalingas linksmumas. Paskutiniame savo knygos skyriuje jis rašė: „Ne viskas mūsų civilizacijoje yra velnio rankose ir ne visada tinka iš sakyklos svaidytis perkūnais“.

Tik keletu metų anksčiau kvakerių teologas E. Trebludas (Elton Treublood) knygoje The Hummor of Christ (1964) gvildena šią temą. Jo analizė apie humoro stoką Naujajame Testamente nuėjo kitokiu keliu. Pirma, nūdienos krikščionys yra per daug gerai susipažinę su Šventraščio istorijomis ir galbūt nepastebi joms būdingo humoro. Jis smulkiai nupasakojo, kaip jo keturmetis sūnus, klausydamas Evangelijos pasakojimą apie krislą artimo akyje ir rąstgalį savo paties akyje, skaniai juokėsi.

Trebludas taip pat pažymėjo, kad Evangelijos akcentuoja Kristaus pasiją ir pasakojimais apie nukryžiavimą beveik nustelbia prisikėlimą. Trebludas rašo, jog Jėzus iš Nazareto gali būti klaidingai įsivaizduotas. Faktas, kad Jėzus verkė, nereiškia, jog jis niekada nesijuokė. Trebludas daro prielaidą, kad Jėzus juokėsi, kaip ir daugelis žmonių, kurie pasakoja gudrius ir įdomius pasakojimus.

Dar vieną viliojamą humoro ir linksmumo stokos Bažnyčioje paaiškinimą pateikia Barbara Ehrenreich knygoje Dancing in the Streets: A History of Collective Joy. Ji teigia, kad lyderius, o ypač Europos kultūrose, gąsdino entuziazmas ir kolektyvinis džiaugsmas, kurį jie laikė primityviu arba hedonistiniu. Kai žemesniųjų klasių žmonės susirinkdavo pasilinksminti ir sustiprinti savo draugystę, jie dažnai pasišaipydavo iš valdančiosios klasės, taip gindami savo autoritetą ir išreikšdami požiūrį į vyraujančias socialines struktūras.

Ehrenreich sako, kad Bažnyčios tėvai galbūt dėl kitų, rimtesnių dalykų nekreipė dėmesio į tas Jėzaus skelbtosios žinios dalis, kurios, kaip ji teigia, apima „džiaugsmingą ir spontanišką socializmo formą“. Spontaniškumas kėsinasi į status quo (esamą dalykų padėtį). Dėl subversyvios humoro prigimties daugelis esančių valdžioje laiko jį kaip nepriimtiną.

Juoktis su šventaisiais

Krikščioniško humoro nuvertinimas yra ypač stebinantis, žvelgiant į jį evangelijų istorijų, kuriose Jėzus pasirodo linksmas, šviesoje. Jis buvo kritikuojamas už tai, kad nėra toks rimtas kaip Jonas Krikštytojas. „Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas‘“ (Mt 11, 19). Jėzus taip pat pritaria sąmojingam žmogui. Kai pasakė, kad Mesijas yra iš Nazareto, Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Jo kandus juokas apie tą miestą patiko Jėzui, ir jis sušuko: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“ (Jn 1, 47). Jėzus pakvietė jį prisidėti prie apaštalų.

Humoro likučių vis dėlto galima aptikti evangelistų raštuose. Tačiau, kaip profesorė Livain minėjo, tos istorijos gali būti mums taip gerai žinomos, kad nepastebime humoro. Ji nurodo istoriją apie Eutichą (Apd 20, 7-12), kuris sėdi ant palangės, kambaryje, kur šv. Paulius kalba beveik iki vidurnakčio. Eutichas užsnūsta, iškrenta pro langą ant žemės ir, atrodo, užsimuša. Kai Paulius jį apžiūri, pamato, kad jis gyvas, ir toliau kalba iki aušros.

Daugelis krikščionių šventųjų ir palaimintųjų vertino humorą ir juoką, kuris driekiasi kaip gija per jų gyvenimus, paneigdamas stereotipą apie niūrius šventuosius. Prancūzų romanistas Žiuljenas Grynas (Julien Green) savo biografijoje God`s Fool kalba apie šv. Pranciškaus Asyžiečio linksmumą, kuris „išsiliejo į tūkstančių žmonių širdis“.

Istorijos apie šventųjų humorą siekia Romos kankinius. Apie trečiojo amžiaus kankinį šv. Lauryną, kuris buvo sudegintas ant įkaitintų geležinių grotų, pasakojama, kad jis savo kankintojams šaukė: „Apverskite mane, nes viena pusė jau iškepė!“ Kai kurie šventieji ypač garsėjo dėl humoro jausmo. Šv. Pilypas Neris (Neri), vadintas „Linksmu šventuoju“, virš savo durų buvo pasikabinęs nedidelį ženklą: Krikščioniško linksmumo namas. Neris sakydavo: „Krikščioniškas linksmumas yra Dievo dovana, tekanti iš ramios sąžinės“.

Šv. Teresė Avilietė ypač įspėdavo savo seseris dėl perdėm rimto religingumo. Ji sakydavo: „Liūdna vienuolė yra bloga vienuolė. Aš labiau bijau vienos nelaimingos sesers, nei minios piktų dvasių... Kas atsitiktų, jeigu paslėptume tą truputį humoro jausmo, kurį turėjome? Tegul kiekviena iš mūsų tai nuolankiai panaudoja kitiems pradžiuginti“. Artimesnis mūsų laikui pavyzdys yra palaimintasis popiežius Jonas XXIII. Štai žinomiausia spontaniška ir šmaikšti jo replika. Kai žurnalistas visai nepiktavališkai paklausė: „Jūsų šventenybe, kiek žmonių dirba Vatikane?“ Jonas atsakė: „Maždaug pusė“.

Kodėl krikščionims reikia humoro?

Šventieji suvokė, kaip rimtai galima panaudoti linksmumą. Čia pateikiama 10 priežasčių linksmumui, humorui ir juokui šiandienos Bažnyčioje.

1. Humoras evangelizuoja. Linksmumas, humoras ir juokas akivaizdžiai parodo tikėjimą. Šis iš esmės teigiamas požiūris rodo tikėjimą prisikėlimu, tikėjimą gyvenimo jėga, kuri stipresnė už mirtį, ir tikėjimą meilės galia, kuri įveikia neapykantą. Palaimintasis Pranciškus Ksaveras Sylas (Seelos), XIX amžiaus kunigas redemptoristas, kalbėjo apie „šventą linksmumą“, kaip įrankį Evangelijai skleisti. Jis linksmai sekdamas Kristumi ir kitus patraukė prie jo.

Kai aš buvau jėzuitų naujokas, Jėzaus draugijos generalinis vyresnysis Peteris-Hansas Kolvenbachas lankė mūsų naujokyną. Paklaustas, koks geriausias būdas ugdyti naujus pašaukimus, jis nedvejodamas atsakė: „Džiugiai gyvenkite savo pašaukimu“. Linksmumas patraukia kitus prie Kristaus.

2. Humoras yra nuolankumo įrankis. Humoras gali padėti žmogui suvokti esminį savo paties dvasios neturtą. Savikritiški juokai supliuškina mūsų ego ir moko savęs netraktuoti baisiai rimtai. Popiežius Jonas XXIII kartą gavo laišką nuo nedidelio berniuko, vardu Bruno. Jis rašė: „Brangus popiežiau, aš negaliu apsispręsti. Nežinau, ar noriu būti policininku, ar popiežiumi. Ką tu patartum?“ Popiežius atsakė: „Brangus Bruno, jei tu nori sužinoti mano nuomonę, tai mokykis tapti geru policininku, nes to negalima improvizuoti. O popiežiumi gali būti kiekvienas. To įrodymas yra tai, kad aš juo tapau. Jei tu kada nors būsi Romoje, stabtelk, ir aš mielai su tavimi apie tai pasikalbėsiu“.

Naudoti humorą kaip įrankį nuolankumui yra įprasta šventųjų gyvenimuose. 1960-aisiais Raudonosios brigados sukėlė keletą smurto aktų Romoje. Kai kurie žmonės kaip apsaugą ėmė nešioti tėvo Pijaus paveikslėlius. Patį Tėvą Pijų, keliaujantį į Romą, vienas jo draugas paklausė: „Ar tu nesijaudini dėl Raudonųjų brigadų?“. Jis atsakė: „Ne. Aš turiu tėvo Pijaus paveikslėlį“.

3. Humoras paaiškina. Sąmojinga pastaba gali geriau pataikyti į esmę nei ilga homilija. Šv. Pranciškus Asyžietis kartą pasakė: „Skelbk Evangeliją. Kai būtina, net ir kalbėk“. Tai gudri epigrama ir kartu gili tiesa.

Šv. Antanas Avelijas (Avelio), XVII amžiaus bažnytinės teisės teisininkas, įstojo į teatinų vienuoliją. Vieną dieną pamaldus kunigas jį paklausė: „Tėve Avelijau, kiek ilgai reikėtų pasilikti prie ligonio lovos, jį lankant? Avelijas atsakė: „Visada būk trumpai. Jeigu ligonis mėgsta tave, norės, kad vėl ateitum. Jei esi nuobodus, jo nepasitenkinimas bus trumpas“.

4. Humoras sako tiesą galingiesiems. Sąmojis - tai nuo seno gerbiamas būdas mesti iššūkį pasipūtėliams, išpuikėliams ir galingiesiems. Jėzus savitai naudojo humorą, demaskuodamas ir sumažindamas religinių vadovų autoritetą. Humoras gali tarnauti kaip ginklas kovoje su arogancija ir puikybe, kuri kartais užkrečia ir Bažnyčią. Tai yra taip pat ir švelnus ginklas, kurį gali valdyti ir bejėgiai.

Kartą mano draugo mama gulėjo ligoninėje tuo pat metu, kaip ir vietos vyskupas. Sustiprėjęs po jam atliktos operacijos, vyskupas ėjo iš palatos į palatą, lankydamas ligonius. Užėjęs pas mano draugo mamą, kuri sveiko po sunkios operacijos, jis paglostė jai galvą ir pasakė: „Brangioji, aš puikiai žinau, kaip tu jautiesi“. O ji atsakė: „Iš tikrųjų? O kada jums buvo atlikta histerektomija (gimdos operacija)?“.

5. Humoras parodo krikščionišką tvirtumą. Šv. Lauryno humoras yra tiek iššūkis jo kankintojams, tiek drąsus tikėjimo liudijimas. Panašiai XVI amžiuje šv. Tomas Moras (Morus) žengė prie kaladės savo budeliams sakydamas: „Prašau, padėkite man užlipti, o žemyn nulipsiu pats“. Šis savotiškas humoras sako: „Aš nebijau mirties“.

6. Humoras gilina santykį su Dievu. Jei maldą laikome asmeniniu savitarpio santykiu, tai kaip kiekvienam savitarpio santykiui, taip ir jai reikia laiko, nuoširdumo, kantrybės, gebėjimo klausyti ir tylos momentų. Kaip kiekvieną savitarpio santykį pagyvina humoras, taip ir maldą. Nepaisant to, kai kuriems katalikams sunku priimti mintį, kad Dievas gali norėti būti su jais linksmas. Kartą Teresę Avilietę, keliaujančią į vieną iš savo vienuolynų, asilas numetė tiesiai į purvą. „Viešpatie, tu negalėjai rasti netinkamesnio laiko šiam įvykiui. Kodėl apskritai leidai, kad tai įvyktų?“. Maldoje ji išgirdo tokį atsakymą: „Taip aš elgiuosi su savo draugais“. Teresė atsakė: „Tai todėl tu jų tiek mažai turi!“. Tai žaismingas būdas kreiptis į Dievą, kuris suponuoja paties Dievo žaismingumą. Humoras kviečia krikščionis atkreipti dėmesį į Dievo žaismingumą. Kaip Izaijo knyga sako: „Viešpats džiaugiasi dėl tavęs“. Krikščionys buvo neįpratę prie jais besidžiaugiančio Dievo paveikslo, kaip ir galvoti, jog tai, kas netikėta (kaip humoras), gali būti Dievo žaismingumo ženklas. Tačiau, jeigu kas galvoja apie Dievą, kaip apie tėvą, tai lengva pastebėti, kaip labai tėvas džiaugiasi žaisdamas su savo vaiku. Įsivaizduoti Dievo gėrėjimąsi, galbūt reiškia turėti omeny ne tik paprasčiausiai tai, kad Dievas tave myli, bet kaip teologas Džeimsas Alisonas sako – Dievas tave ir mėgsta. Arba kaip A. de Melas (Anthony de Mello) SJ rašė: „Pažvelk, Dievas žiūri į tave ir šypsosi“.

7. Humoras parodo svetingumą. Svetingumas - tai svarbi dorybė tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Naujajame Testamente svetingas Jėzaus priėmimas į savo namus reiškė taip pat ir gilesnį jo priėmimą. O jeigu miestas nepriimdavo jo mokinių, Jėzus jiems liepdavo net ir dulkes nusikratyti nuo kojų (Mk 6, 11). Jėzus pats svetingai priimdavo pašaliečius į bendruomenę, juos išgydydamas, išvarydamas demonus. Jis akivaizdžiai parodė Dievo svetingumą. Humoras - tai subtilus būdas parodyti svetingumą. Galbūt juokas yra lengviausias būdas padėti kitam jaukiai pasijusti. Žmonės juokiasi tik tada, kai jaučiasi kaip namuose.
   Prieš keletą metų aš dirbau Nairobyje, Kenijoje. Besibaigiant mano pirmiems metams tenai, aš užsiregistravau aštuonių dienų rekolekcijoms jėzuitų rekolekcijų namuose. Paskutinę dieną personalas surengė iškilmingus pietus, kuriuose rekolekcijų dalyvius paprašė pasidalyti mintimis apie rekolekcijas. Apsižvalgęs supratau, kad keletas rekolektantų jau išvyko anksčiau; aplink buvo tuzinas afrikiečių seserų vienuolių. Nejaukiai pasijutęs, aš jaudinausi, kad nepasakyčiau ko nors netinkamo. Taip aš leptelėjau: „Matau, kad čia esu vienintelis vyras“. Iš kitos pusės kambario afrikietė vienuolė šūktelėjo: „Ir esi pagirtas tarp moterų!“ Visi pradėjome juoktis, o aš iš karto pasijutau kaip namie ir galėjau nuoširdžiai kalbėti apie savo rekolekcijas. Juokas mane svetingai priėmė.

8. Humoras gydo. Gydytojai, psichologai ir psichiatrai mano, kad humoras padeda fizinio kūno gijimo procesui. Jei mes rimtai priimame Pauliaus įvaizdį apie Kristaus kūną, tai galime klausti, ar tas pat galioja ir krikščionių bendruomenei. Blogiausiu metu Bažnyčioje Dievo žmonės kartais griebiasi juoko. Čia neturima omeny juoko iš didelio Bažnyčios skausmo. Veikiau humoras suteikia mums reikalingą atokvėpį ir gali padėti gydyti.

9. Humoras puoselėja gerus darbo santykius. Savo neseniai publikuotoje biografijoje, pavadinimu Team of Rivals, rašytoja D. Kyms Gudvin (Doris Kearns Goodwin) pasakoja, kaip Abraomas Linkolnas į savo kabinetą pakvietė grupę vyrų, mėgstančių ginčytis. Jie dažnai vienas su kitu nesutardavo, vaidijosi ir netgi vienas kitam kenkdavo. Būdas, kuriuo Linkolnas sušvelnindavo atmosferą ir nė vieno neįžeisdamas taikliai išreikšdavo mintį, būdavo papasakoti smagų juokingą dalyką ar trumpą istoriją.
   Neurologai sako, kad juokas atpalaiduoja endorfiną, kuris padeda žmonėms atsipalaiduoti ir galbūt gerina klausą. Humoras palengvina visuomeninius santykius, kurie yra svarbūs ir Bažnyčioje. Prieš pat Vatikano Antrąjį Susirinkimą Jonas XXIII paėmė į rankas parengiamąjį dokumentą, vienu žvilgsniu apžvelgė žmones, kurie šį dokumentą pasmerkė, ir pamatė, jog jie pasielgė per griežtai. Užuot ginčijęsis su žmonėmis, kurie parašė minėtą dokumentą smerkiantį raštą, ar diskutavęs apie savo teologinius prieštaravimus, popiežius paprasčiausiai paėmė liniuotę, išmatavo puslapį ir pasakė: „Pažiūrėkite. Čia yra trisdešimt centimetrų smerkimų!“.

10. Humoras yra malonus. Galbūt nėra geresnio motyvo humorui kaip malonumas. Malonumas – ne dažnai girdimas žodis bažnytiniuose sluoksniuose, o tai - išankstinis dangiškos puotos nujautimas, kai „bus nušluostyta kiekviena ašara“. Linksmumas yra gyvybiškai svarbi krikščioniško dvasinio gyvenimo dalis. Humoras ir juokas - tai dieviškos dovanos, kurios padeda mums džiaugtis kūrinija. Tai yra taip pat ir apleistos dorybės, kurias turime susigrąžinti Bažnyčios sveikumui. Šventieji tai suprato, ir aš lažinčiausi, kad žmogus, kurio pirmasis stebuklas buvo vandenį paversti vynu, taip pat suprato tam tikro linksmumo poreikį gyvenime.  

Džeimsas Martinas (James Martin) SJ 
Iš anglų k. vertė Vidmantas Šimkūnas SJ; Bernardinai.lt, 2007