„Pasibjaurėtina mirtis“
– kryžius ir nukryžiavimas

Kryžiaus infliacija

Kryžių nedvejodami galime laikyti mūsų laikų simbolių simboliu. Jis jau seniai ir drąsiai peržengė ne tik krikščionių Bažnyčios, bet ir Vakarų pasaulio meno istorijos ribas. Jis tapo kultūrų dalimi, vizitine kortele (Kryžių kalnas!), kaip atpažinimo ženklas matomas kasdien ir daug kur: ant valstybinių vėliavų, organizacijų rekvizitų (Raudonasis Kryžius), įstaigų (vaistinės), kapinėse ir t. t. Jis puošia mūsų automobilių veidrodėlius ir, be abejo, mūsų krūtines. Kryžius yra labai mėgstamas papuošalas, beje, ne tik krūtinių. Jis segamas neįtikėtiniausiose kūno vietose (prie bambos, krūtų, antakių, lūpų), ištatuiruojamas taip pat stulbinamai išradingais pavidalais tiek pat išradingai pasirinktose kūno dalyse. Kryžių kaip papuošalą labai populiarina ir įvairiausio plauko žvaigždės: Madona, Princas, R. Viljamsas (Williams), Bilis Aidolas (Billy Idol) ir kiti. Neseniai spaudoje pasirodė Eltono Džono (John) nuotrauka su jo „žydruoju" gyvenimo draugu, kur dainininkas apsirengęs juodai, o ant krūtinės puikuojasi gigantiškas blizgantis sidabrinis kryžius.
Kryžius naudojamas visur ir kokiomis tik nori prasmėmis. Jis praranda savo pradinę simbolinę reikšmę ir galų gale ima simbolizuoti ką tik nori. „Manau, kad per daug pripratom prie gražių krucifiksų ant sienos ir pamiršom, kas iš tikrųjų įvyko. Manau, jog mes žinome, kad Jėzus buvo plakamas, kad jis nešė savo kryžių, kad jo pėdos ir rankos buvo pervertos vinimis; deja, retai pamąstom, ką tai reiškia", – sakė Melas Gibsonas.
Dėl to labai pravartu protarpiais prisiminti laiką prieš du tūkstančius metų. Laiką, kada kryžius turėjo vieną vienintelę prasmę – buvo vienas iš baisiausių bausmės ir pažeminimo įrankių. Be to, visiškai priešingai nei šiandien, kryžius buvo tabu, daiktas, apie kurį kalbėti buvo vengiama. Štai Cicerono nuomonė: „Žodis kryžius neturėtų liesti Romos piliečio minčių nei akių, nei ausų... Jis nėra vertas net paprasčiausio laisvojo Romos piliečio paminėjimo".
Evangelijos apie nukryžiavimą pasakoja tikrai nedaug – „ir jie jį nukryžiavo". Daugiau sužinome apie tai, kas dėjosi aplinkui, kai vyko nukryžiavimas. Visiems to meto žmonėms buvo aišku, kas yra nukryžiavimas – tai viena iš baisiausių mirties bausmių. Bet mums, norint geriau suvokti pagrindinius Biblijos įvykius ir apskritai Naujojo Testamento idėją, būtina išsamiau pakalbėti ir apie kryžių kaip įrankį, ir apie nukryžiavimą kaip procesą.

Nukryžiavimas

1. Nukryžiavimo kilmė

Tikslių duomenų apie nukryžiavimo atsiradimą nėra. Jį praktikavo daugelis antikos tautų. Tikriausiai jis buvo išrastas Persijoje. 330 metais pr. Kr. iš persų nukryžiavimą perėmė didysis graikų užkariautojas Aleksandras. Nukryžiavimas buvo praktikuojamas ir Šiaurės Afrikoje, Kartaginoje. O romėnai jį ėmė taikyti apie 200 metus pr. Kr. Jis buvo įtrauktas į bausmių kodeksą ir pradėtas praktikuoti sistemingai. I a. pr. Kr. nukryžiuoti buvo šeši tūkstančiai Spartako sukilimo vergų; Jeruzalės apsupties metu (68–70 po Kr.) kasdien buvo kryžiuojami šimtai žydų, iki romėnams baigėsi mediena.
Bausmė nukryžiuojant visiems buvo gerai žinoma, ir jos buvo bijomasi. Panaikinta tik 315 m. imperatoriaus Konstantino.

2. Kryžių rūšys ir nukryžiavimo eiga

Rūšys
Lotyniškai kryžius vadinasi crux ir reiškia „pastatytas baslys, kuolas" – iš pradžių mirties bausmei vykdyti buvo naudojamas tik baslys. Asirai, garsėję ypatingu žiaurumu, priešus maudavo ant nusmailinto baslio.
Dažniausiai žmonės buvo kabinami ant tikro kryžiaus, padaryto iš dviejų baslių. Buvo T formos kryžius (Antonijaus kryžius), X formos kryžius (Andrejaus kryžius) ir krikščionių simbolis, keturgalis kryžius iš dviejų sukryžiuotų baslių.

Nukryžiavimo eiga
Nukryžiavimą romėnai vykdė pagal tam tikrą tvarką: kaltinamajam turėjo būti paskelbtas mirties nuosprendis „tu būsi nukryžiuotas!" Nuteistasis visą kryžių ar dažniausiai tik skersinį balkį nuo teismo į bausmės vietą užmiestyje turėdavo nusinešti pats. Bausmės įvykdymas visuomet buvo viešas. Bausmės vykdytojai, budeliai, buvo keturi kareiviai ir karininkas. Jis turėdavo didelėmis raidėmis užrašytą mirties nuosprendį.
Bausmės įžanga: nuteistasis būdavo nuplakamas. Rimbas buvo su gale įtaisytais smulkiais kauliukais arba švino gabaliukais. Plakant oda būdavo prakertama kartais iki kaulo ir vien nuo to buvo galima mirti.
Po to pasmerktasis būdavo tvirtinamas prie kryžiaus – dažniausiai prikalamas vinimis, kartais pririšamas. Pirmiausia prie skersinio balkio galų didelėmis vinimis būdavo prikalamos ištiestos rankos, tačiau ne per plaštaką, o per riešo sąnarį, kad neišplyštų. Po to skersinis balkis su prikaltuoju būdavo užkeliamas ant jau pastatyto vertikaliojo balkio arba pastatomas ir į žemę įkasamas visas kryžius. Tada būdavo kalamos kojos, tikriausiai kiekviena atskirai ir ne per pėdą, o per pėdos ir blauzdikaulio sąnarį.
Vertikaliojo balkio viduryje būdavo pritaisoma medinė atrama, į kurią nukryžiuotasis galėjo remtis sėdmenimis, tačiau ne dėl kančios palengvinimo, o kad ne per daug greitai uždustų. Kryžiaus viršuje būdavo pritvirtinamas lapas arba lentelė su mirties nuosprendžiu. Pastatyto kryžiaus aukštis siekė du, du su puse metro (palyginkime, kaip mes įsivaizduojame šiandien!).
Paties prikalimo prie kryžiaus taisyklių nebuvo, todėl šio proceso „kokybė" kiekvieną kartą priklausė nuo bausmės vykdytojų supratimo, fantazijos ir nuotaikos.

Tarp gyvenimo ir mirties
Mirtis ant kryžiaus būdavo gana lėta; kol numirdavo, prikaltasis iškabėdavo kelias valandas, kartais gal net dienas. Kadangi būdavo pažeisti sąnarių nervai, tai kiekvienas judesys keldavo nežmonišką skausmą. O judėti būtinai reikėjo, nes tokia ypatinga kūno būsena labai sunkino kvėpavimą. Norint įkvėpti, reikėdavo išsitiesti – vadinasi, remtis tomis kūno vietomis, kurias labiausiai skauda: prikaltomis kojomis ir rankomis bei rimbo sukapota nugara. Kiekvienas įkvėpimas buvo neapsakoma kančia.
Daugeriopa kančia: didelis nukraujavimas, žaizdų uždegimai, karščiavimas, troškulys (ilgą laiką svilinant rytietiškai saulei) bei nuolatiniai siaubingi skausmai.
Kokia pagrindinė nukryžiuotojo mirties priežastis, sunku pasakyti. Be abejo, daug priklausydavo nuo fizinės nuteistojo būklės, tačiau manoma, kad galbūt dėl skausmo šoko, nukraujavimo ir širdies darbo sutrikimo. Kitų nuomone, nuteistasis tiesiog uždusdavo arba mirdavo dėl kraujo ir skysčių netekimo sukelto šoko.
Mirties procesą kontroliuodavo baudėjai, jie nustatydavo ir mirties faktą. Dažniausiai mirusysis būdavo paliekamas ant kryžiaus natūraliam sunykimui ir paukščiams sulesti.

3. Bausmės pobūdis ir aukos

Nukryžiavimas – viena iš žiauriausių mirties bausmių, praktikuotų žmonijos istorijoje. Tiesiog legalizuotas sadizmas.
Iš antikos laikų nėra išlikę nė vieno tikslesnio šios bausmės apibūdinimo – tokia ji buvo ypatinga, kelianti siaubą ir nusižeminimą. Išlikęs vaizdingas Romos filosofo Senekos sakinys: „Jis miršta sąnarys po sąnario, jo siela išvarva lašas po lašo". Dėl nepaprasto griežtumo ir žiaurumo ši bausmė buvo veiksminga ir atgrasi. Būtent dėl to ji buvo labai tinkama Aleksandro Didžiojo bei vėliau Romos bekraštėms imperijomis išlaikyti, ten paplito ir išpopuliarėjo.
Retai šia bausme buvo baudžiami tos valstybės piliečiai. Pavyzdžiui, Romos pilietis galėjo būti nukryžiuotas tik išimtiniais atvejais, pvz., dėl didelės išdavystės. Jiems buvo taikomos „humaniškesnės" bausmės, tokios kaip galvos nukirtimas. Tačiau piliečio statusą turėjo tik mažuma. Kryžius buvo daugumos, tai yra liaudies bausmės įrankis: vergų, plėšikų, maištininkų, dezertyrų, karo belaisvių.
Ypatingas žiaurumas ir žemiausių visuomenės sluoksnių bausmė – šie du veiksniai padarė nukryžiavimą išskirtinai gėdinga procedūra. Šiandien sunku net įsivaizduoti, koks tai buvo pažeminimas ir socialinis sumenkinimas. Bet kad to buvo siekiama, aišku iš pasirinktų priemonių: bausmės įvykdymo viešumo bei draudimo nubaustąjį palaidoti. Todėl antikoje nukryžiavimas buvo įvardijamas tokiais apibūdinimais: „pažeminimo stulpas", „pasibjaurėtina mirtis", „žiauri ir pasibjaurėtina bausmė" (Ciceronas), mors turpissima crucis – „pasibjaurėtina mirtis ant kryžiaus" (Origenas).
Žydai nepraktikavo nukryžiavimo, nors I a. pr. Kr. ji buvo vieną kartą pritaikyta. Aukščiausia žydų mirties bausmė buvo užmušimas akmenimis. Nors žinoma atvejų, kai po mirties bausmės įvykdymo negyvėlis dar būdavo kabinamas ant stulpo ar medžio šakos kitiems įbauginti. O kadangi "kabantis ant medžio" Biblijoje dar laikomas prakeiktu Dievo (Įst 21, 23), tai šis faktas tą bausmę darė dar gėdingesnę.

4. Jėzaus nukryžiavimas

Jėzų nukryžiavo romėnai, todėl viskas vyko taip, kaip buvo priimta pas juos. Tačiau yra keletas ypatumų, jau vien dėl to, kad ta bausmė buvo vykdoma Judėjoje.
Mato evangelijoje nukryžiavimas aprašomas išsamiausiai: ketvirtadienio vakaras, paskutinis pabuvimas su mokiniais, Paskutinė vakarienė, Getsemanė, Jėzaus stresinės būsenos, agonija. Lukas, kaip gydytojas, Jėzaus būseną apibūdina detaliau: jo veidu tekėjo prakaitas, susimaišęs su krauju.
Jėzų suima šventyklos policija; teismo taryboje (apklausa trunka iki paryčių); mirties bausmė už tariamą piktžodžiavimą.
Mirties nuosprendį turėjo patvirtinti romėnai. Pilotas neranda kaltės, bet bijo žydų sąmyšio, dėl to pasiduoda jų įtakai, leisdamas įvykdyti mirties nuosprendį. Kareivių patyčios, erškėčių vainikas ir purpurinis apsiaustas. Jėzus nuplakamas, netenka daug kraujo. Pilotas tikisi, kad žydams to pakaks, ir jie apsigalvos. Tačiau žydai reikalauja mirties bausmės.
Kelionė į bausmės vietą už miesto (šiandien tai Jeruzalės centras). Jėzus nusilpsta ir nebepajėgia nešti savo kryžiaus.
Nuosprendžio įvykdymas Golgotoje ("Kaukolės vietoje") kartu su dar dviem nusikaltėliais (tikriausiai Jėzus nebuvo visai nuogas, kaip įprasta vykdant tokias bausmes; romėnai atkreipė dėmesį į griežtą žydo gėdos suvokimo paprotį). Jėzaus kryžius galėjo būti aukštesnis, nei įprasta, nes Jn 27, 48 rašoma, jog kempinę užmovė ant nendrės, kad paduotų Jėzui atsigerti.
Jėzus mirė nepraradęs sąmonės; jis nepriėmė žydų siūlomo svaiginančio gėrimo, paprastai duodamo nukryžiuotiesiems. Minios patyčios Mt 27, 39–44. Jėzus mirė palyginti greitai, maždaug po 6 valandų, vėlyvą popietę. Žydų valdžiai tai labai tiko, kadangi artėjo šeštadienis, žydų šabas. Viskas turėjo būti baigta laiku. Todėl dviem greta nukryžiuotiems nusikaltėliams buvo sulaužyti blauzdikauliai, kad šie negalėtų išsitiesti ir greičiau mirtų. Išimtis yra ir tai, kad Pilotas leido Jėzų nuimti nuo kryžiaus ir palaidoti.

Kryžiaus reikšmė

1. Jėzui

Nekaltojo mirtis
Nekaltasis buvo nubaustas pačia baisiausia bausme – viena iš didžiausių visų laikų teisėsaugos žmogžudysčių. Kaltės nebuvo, jos negalėjo įrodyti abu pagrindiniai kaltintojai – aukštųjų kunigų taryba ir Pilotas (Luko 23, 4).

Išskirtinis elgesys
Įprastas besikankinančių nuteistųjų elgesys buvo baisūs keiksmai ir prakeiksmai. Jėzus taip nedaro, nors nuteistas be kaltės, priežasčių tam turi daugiau už kitus. Jėzus elgiasi priešingai – jis meldžiasi už savo baudėjus (Luko 23, 34: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą".). Nieko nuostabaus, kad tokį išskirtinį elgesį pastebi baudėjų komandos vadas ir pripažįsta Jėzų esant Dievo Sūnumi.

Keleriopa našta
Jėzaus kentėjimas ant kryžiaus, nepaisant baisumo ir skausmo, tebuvo tik pusė bėdos. Mt 27, 46 jis šaukia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!" tuo cituodamas Ps 22, 2 (17 ir 19 eilutėse atpažįstamos Jėzaus nukryžiavimo paralelės). Prisiimdamas didžiulę naštą – žmonių nuodėmes, Jėzus pasijunta paliktas Dievo (žr. 1 Pt 2,24; Gal 3,13; Iz 53,4, 2 Kor 5,21). Visa tai dar smarkiau viską paaštrina, kaip pasakyta Ps 22, 7, socialinis pažeminimas, pajuoka, neapykanta.

Savo noru nukryžiuojamas
Kiekvienas normalus žmogus būtų daręs viską, kad tik išvengtų tokios baisios bausmės. Jėzus be jokių problemų būtų galėjęs pasprukti nuo kareivių ir kitų persekiotojų, galėjo susišaukti savo sekėjus, kad šie jį gintų. Bet ne, jis nesipriešina ir savanoriškai pasiduoda į priešų rankas!

Tikrai įvykusi mirtis
Teigti, kad Jėzus nebuvo tikrai miręs, nėra pagrindo, nes Romos kariai buvo tokių bausmių vykdymo profesionalai, ir jie žinojo, kuris miręs, o kuris ne! Jėzus tikrai numirė, kaip rašoma Jono 19,34: „Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens". Šiam fenomenui yra įvairūs medicinos paaiškinimai; gali būti, jog durdamas kareivis pataikė į širdį. Viena aišku, kad Jėzus tikrai buvo nukraujavęs.

2. To meto žmonėms

Atrodo, kad, Jėzų nužudžius, galutinai žlugo ir jo misija. Vadinasi, jis nebuvo nei karalius, nei išgelbėtojas, ir jau tikrai ne Dievas. Vadinasi, dabar reikia tikėti į žmogų, sutikusį numirti viena iš baisiausių mirčių?.. Nieko keisto, kad Suetonas krikščionių tikėjimą pavadina „nauju piktybiniu prietaru".
Žydams tikėjimas į Jėzų buvo dvigubai smerktinas: Jėzus jiems pasirodė ne tik kvailas, bet ir apleistas Dievo ir netgi prakeiktas.

3. Krikščionims

Krikščionys dalijasi su Dievu jo kančia. Tai veiksmas, kuris juos atskiria nuo pagonių. „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?" – klausia Jėzus Getsemanėje. Šis klausimas aukštyn kojomis apverčia viską, ko religingas žmogus laukia iš Dievo. Žmogus raginamas dalytis Dievo kančia už bedievį pasaulį. Dietrichas Bonhoefferis.

Nuodėmės, mirties ir šėtono rimtumas
Kryžius mums aiškiai parodo, kad žmonės yra gabūs šitokiems darbams; kad po nuopuolio jų širdis iš prigimties yra pikta ir linkusi į žiaurumą bei agresyvumą. Be to, mūsų, kaip nusidėjėlių, padėtis tokia grėsminga, kad Dievui nebuvo kito kelio. Yra religijų, kurios tam tikra prasme pripažįsta Jėzaus „misiją", tačiau neturėdamos rimtos nuodėmės sampratos, vengia požiūrio į nukryžiavimą (žr. straipsnį apie kryžių islame). Taip pat kryžius aiškiai parodo, kad šėtonas ir blogis yra realūs, ir kad šią galybę įveikti galėjo tik Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Štai keletas tai liudijančių eilučių:
Hbr 2, 14–15: “Kadangi vaikai yra kraujo ir kūno dalininkai, tai ir jis panašiai pasidarė jų dalyvis, kad mirtim atimtų galią tam, kuris turi mirties galią, tai yra velniui, ir išvaduotų visus tuos, kurie dėl mirties baimės per visą gyvenimą buvo atitekę vergystei".
Kol 2,14: "Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas".
1 Pt 2, 24: "Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis".

Dievo meilės rimtumas
Infliacija veikia ne vien kryžių, kaip simbolį, bet ir meilę, kaip sąvoką. Visi ir visur tik ir šneka apie meilę, bet kas išties yra ta meilė? Kas yra Dievo meilė? Skaitant šias eilutes ir turint omeny nukryžiavimą, Dievo meilė pasirodo nepaprastai konkreti ir reali:
Jn 3,16: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą".
Rom 5,8: "O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai".
Fil 2,6–11: "Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino, ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: "Jėzus Kristus yra Viešpats!"
Iz 53,3–7: "Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotuoju, Dievo nubaustuoju ir nuvargintuoju. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio".

Skelbimo ir apsisprendimo rimtumas
Kelis pirmuosius šimtmečius kryžius buvo gėdos objektas. Kaip prisipažinsi, kad tiki į nukryžiuotąjį? Nesąmonė! Todėl tais laikais Jėzaus skelbimas, įtikėjimas, tapimas krikščioniu buvo labai drąsus žingsnis.
1 Kor 1,18-25: "Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę. Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.  Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones".
Gal 6,14: "Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui".

Mokinystės rimtumas
Krikščionims Jėzus, nukryžiuotasis, yra mokinystės pavyzdys. Skaitant šias eilutes, žvilgsnį patraukia nepaprastas rimtumas ir ypatingas radikalumas.
Mt 16,24: "Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi".
Hbr 12,1–4: "... ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių, ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme".

Holger Lahayne; Bernardinai.lt; 2006