Apie gyvybę...

Mylimos šeimos, broliai ir seserys Kristuje!
Kasmet minime Gyvybės dieną ir kasmet su nerimu bei liūdesiu regime, kaip svarbiausiai šios šventės žiniai – Gyvybės žiniai – iškyla klastingos kliūtys. Pokyčiai, kurie veikia kiekvieną šeimą, kiekvieną asmenį, kurie lemtingi tautos ir valstybės ateičiai, verčia vis labiau susirūpinti. Visatos Kūrėjas pašaukė žmogų būti bendradarbiu puoselėjant Jo sukurtą Pasaulį. Žmogus tai daro kiekviena gera mintimi, žodžiu ir veiksmu, tačiau ypatingu būdu Pasaulio kūrimas pratęsiamas, kai užsimezga nauja nepakartojama gyvybė, kai gimsta vaikai. Dievas šią užduotį patikėjo šeimai, bet jos autoritetas šiandien ignoruojamas ir žlugdomas. Jaunuoliai nelinkę įsipareigoti, vedusieji meta savo pareigas, valdžia atideda šeimos politiką rytdienos darbotvarkei, o žurnalai ir televizija liaupsina gyvenimo būdą, kuriame nėra vietos naujai gyvybei.
Kai primename valstybės pareigūnams ir partijų lyderiams apie šeimos ir gyvybės globą, beveik niekas neprieštarauja, deja, šiuos klausimus nustelbia kitos dabarties aktualijos. Bet juk tai, apie ką kalbame, yra labiausiai neatidėliotinas dalykas – vaikai gimsta ir užsimezgusios gyvybės žudomos kasdien, jaunos poros kiekvieną dieną renkasi gyvenimo būdą ir modelį. Jiems būtų kur kas lengviau pozityviai apsispręsti, daugybė motinų ir tėvų lengviau atsidustų, o tūkstančiai gyvybių būtų išgelbėtos, jeigu atsakingi už Lietuvos dabartį bei ateitį valdžios žmonės stabtelėtų ir suvoktų: Lietuva jau kelerius metus gyvena demografinės krizės sąlygomis. Mažėja vaikų, todėl uždaromos mokyklos, visuomenė sensta, todėl menksta mokesčiai, o didėja socialinės išmokos. Verslininkai vis garsiau kalba apie būtinybę didinti imigracines kvotas, nes kai kuriose ūkio šakose jau stinga darbininkų. Lietuvių tauta tampa panaši į tirpstantį ledkalnį, nuo kurio kasmet nesugrąžinamai atskyla vis didesnė dalis.
Gyventojų skaičiaus mažėjimas aiškinamas blogomis materialinėmis sąlygomis, tačiau ekonomika auga, sotesnės duonos perspektyvos veriasi, todėl esminė, gilioji yra moralinė, etinė problema. Kol žmogus nelaikomas didžiausia vertybe, kol žiūrima tik kiek naudos, malonumo jis gali suteikti, sunku tikėtis, kad jo atėjimo į pasaulį bus trokštama kaip savaiminio gėrio. Valstybės politikai tenka didelė kaltės dalis, jog vaikai skirstomi į planuotus ir neplanuotus, lauktus ir nelauktus, norimus ir nenorimus. Valstybė atsakinga už tai, kad šeimos dažnai jaučiasi kaltos, tarsi privalo pasiteisinti, jei gimdo daugiau, nei vieną ar du vaikus.
Valstybė neatlieka savo priedermių gindama žmogų, nes vis dažniau girdime žinių apie naują diskriminacijos formą, kai ištekėjusias moteris vengiama priimti į darbą dėl to, kad jos gali tapti motinomis, o priimtosios verčiamos rašyti nelegalius įsipareigojimus, jog išeis savo noru, jei lauksis kūdikio.
Neturėdama šeimos politikos, o tik įvairias vienadienes politikas, valstybė „lopo skyles“ ir todėl jos žvilgsnis dažniausiai krypsta į sužalotą santuoką, vienišas motinas, beglobius vaikus. Ji grumiasi su šeimos žlugimo padariniais, tačiau labai mažai daro, kad sustiprintų ir paskatintų tėvystę. Tik didžiąją rūpesčio ir konkrečios pagalbos dalį skiriant sveikoms, stiprioms šeimoms, pareigingiems tėvams, galima sustabdyti šeimos institucijos irimą.
Šeimai palankūs įstatymai, vaikui skiriama parama, lengvatiniai kreditai būstui, kompensacijos šeimoms už papildomą vaikų ugdymą dailės, muzikos, sporto mokyklose ir būreliuose – tai šimteriopai atsipirks jau po dešimtmečio. O svarbiausia – valstybė dar dažnai traktuoja šeimą kaip problemą, užuot padėjusi šeimai spręsti problemas. Kol tokia pareigūnų ir politikų nuostata bus toleruojama, sunku tikėti, kad Lietuva turi ateitį.
Brangūs tikintieji, Bažnyčia laukia ir tikisi, kad kiekvienas iš jūsų bent savo artimiausioje aplinkoje globsite šeimos šviesą, kad išgirsite, suvoksite ir paskleisite mintis apie pavojus ir paramą Gyvybei, kuriomis norime su jumis pasidalyti:
1. Žmogus negali tapti brandžia asmenybe, jei kūdikystėje jam stinga besąlygiškos tėvų meilės ir psichologinio saugumo. Toks žmogus neišmoksta mylėti, nepasitiki savimi ir kitais, tampa našta visuomenei. Toks žmogus linkęs tapti priklausomu nuo alkoholio, narkotikų, sekso, pirkimo manijos, todėl parankus tiems, kurie pelnosi iš šių silpnybių. Žmogaus asmenybėspagrindai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, taigi labai svarbu, kad jis tuo metu būtų apsuptas meilės ir išmintingo rūpesčio, kurį teikia tėvai. Deja, įsivyravo pažiūra, kad moteriai karjera svarbiau, nei motinystė, kad jos veikla už šeimos ribų vertingesnė, nei vaikų auginimas bei auklėjimas. Moterys atideda motinystę neapibrėžtam „kada nors“ arba savo kūdikius palieka svetimų žmonių globai ir išskuba į tarnybą.
2. Plačiai kalbama apie vyro ir moters lygias galimybes, tačiau viešoji nuomonė atsakomybę dėl vaikų auginimo, auklėjimo, psichologinių ir socialinių šeimos problemų suverčia ant moters pečių. Tėvo atsakomybė retai teprisimenama, dar rečiau analizuojama ir pabrėžiama. Silpna vyro ir tėvo pozicija, vyrų stoka mokyklose ir kitose ugdymo institucijose neigiamai veikia vaikų asmenybės brendimą, paauglių lytinės tapatybės formavimąsi, nerengia jų vaidmenims, kurie būtini sveikai šeimai sukurti ir išlaikyti.
3. Šeimos gyvenimą lemia ne tik jos narių, bet ir supančių žmonių elgsena, todėl bendruomenė privalo rūpintis kiekviena šeima, pastebėti jos rūpesčius ir laiku suskubti į pagalbą. Besilaukiančių motinų savijauta dažnai priklauso nuo aplinkinių požiūrio. Ypatingas dėmesys turi tekti toms, kurioms kūdikio laukimas nėra džiaugsmingas dėl artimųjų išdavystės, psichologinių ar socialinių problemų. Pageidautina, kad krizinio nėštumo programa, padedanti moterims spręsti iškilusias problemas, būtų joms prieinama jei ne kiekvienoje parapijoje, tai bent dekanatuose. Čia turėtų sulaukti pagalbos ir moterys, savo širdyje nešiojančios nenumaldomą skausmą dėl jų gyvenimą ištikusios tragedijos – negimusio kūdikio netekties. Bendruomenės ir specialistų atidos dėka, jos, enciklikos Evangelium vitae žodžiais, remdamosi savo pačių skausmingu patyrimu gali tapti „iškalbingiausiomis kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę gynėjomis“ (99).
4. Šeimos lengviau pakels sunkumus, atsispirs ironiškam viešosios nuomonės žvilgsniui į daug vaikelių auginti svajojančius tėvus, jei bursis į bendruomenes. Jos galėtų reikšmingai prisidėti prie šeimai palankesnės visuomeninės atmosferos. Jonas Paulius II pabrėžia: „Gyvybės evangelijai tarnaujama ir tada, kai šeimos, ypač jungdamosi į atitinkamas asociacijas, stengiasi užtikrinti, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik niekaip nepažeistų teisės į gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ją globotų ir skatintų“ (Evangelium vitae, 93). Nenutylėti, nepraleisti negirdomis, kai šeima, motinystė ir tėvystė, žmogaus gyvybė yra niekinama ir pašiepiama – tai kiekvieno tikinčiojo pareiga.
5. Idant šeima galėtų išlikti gyvybės davėja, gyvybę ginančia, saugančia ir puoselėjančia žmonių sąjunga, nepakanka žinojimo, išoriškos pagalbos, žmogiško palaikymo. Šeimai būtina su begaliniu pasitikėjimu atsigręžti į Dievą ir jo dangiškos globos dėka tapti namų Bažnyčia. Šeimoje ugdomas religingumas augina pasitikėjimą vienas kitu ir savimi, meilė Išganytojui augina meilę artimui. Šeima tai tikroji „gyvybės šventovė: vieta, kurioje gyvybė – Dievo dovana – susilaukia deramo sutikimo, apsaugoma nuo daugelio aplinkinių pavojų ir gali vystytis pagal tai, kas reikalinga autentiškam žmogaus augimui“ (Centesimus annus, 39).
Minėdami Gyvybės dieną kartu su visa pasauline krikščionių bendruomene melskime Dievą – Gyvybės Davėją – globos šeimoms, idant jos taptų gyvybės kultūros skleidėjomis ir saugotojomis, idant kūdikio lopšys būtų Apvaizdos sergimas namų centras.