jam vis tiek pat
Verbų sekmadienis

Dabar visiems pamokslininkams ir postilių davėjams būtų protingiausia pritilti. Bent iki Velykų sekmadienio vakaro. Juk nieko nėra bergždžiau ir kvailiau, kaip su savo postringavimais brautis ten, kur absoliuti slėpinio teritorija. Paties didžiausio krikščionims, paties nesuvokiamiausio. Apie kurį net krikščionybės genijus apaštalas Paulius tegalėjo pasakyti tiek, kad mūsų tikėjimas tuščias, jeigu Kristus nebuvo prikeltas. Ir viskas, taškas.

Bet kasmet būna priešingai – Velykų belaukiant pratrūksta bažnytiniai ruporai. Kaip čia nepadėjus Viešpačiui kentėti, mirti ir prisikelti iš kapo. Tiesiog šventa pareiga. Ir žmonės laukte laukia dvasingų žodžių. O dar žiniasklaida, religinių švenčių laikotarpiais pamilstanti kunigus, patikliai besiklausanti jų išvedžiojimų, prašanti patarimų, kaip reiktų teisingai ir katalikiškai gyventi. Na ir liejasi vienas už kitą šaunesni, išradingesni lozungai. Pluša agitbrigados. Jėzaus Kristaus rinkimų kampanija. Tiems, kurie į ją įsivelia, atrodo, jog jis kasmet ir laimi. Drovios nugalėtojo komandos narių šypsenos, kitąsyk kuklus vaišių stalas, šventiniai koncertai.

O juk vis tiek nei išmoksime, nei apskritai įstengsime kada pavaizduoti Velykų scenarijaus. Kad saulutė ir žydras dangus jo neatspindi, tai jau ir be vyskupų rašto kiekvienam aišku. Viščiukai šiemet patys save išeliminavo iš senos mielos draugijos, apreiškiančios Velykų džiaugsmą. Bet ir kiti dalykai, visokių atgimimų puslapiai, tiesos ir gėrio pergalių pavyzdėliai, net labai tikri ir gražūs tikėjimo liudijimai čia bus nelyg vaikiškas švebeldžiojimas. Tik mūsų pačių proto ar beprotybės vaisius.

Gal dėl tos priežasties evangelijų autoriams ir nebuvo leista stovėti su bloknotu prie Viešpaties kapo Velykų rytmečiui brėkštant. Spengiančioj tyloj ir tamsoj ištariami tokie kosminio svorio žodžiai. Be komentarų, be publikos aplodismentų. Čaižus naktinis klyksmas, kuris nutrūksta, tave pažadinęs. Paskui svarstyk, ar čia nebūta tik sapno. Per daug nerealu viskas, už mūsų ribos.
Niekas to geriau neatskleidžia už Verbų sekmadienį. Rodos, Jėzaus istorijai rengiama įprasta atomazga. Jo karališkas įžengimas į sostinę žada triumfą. Iš pasitenkinimo spiegianti minia. Mes irgi pakviečiami jungtis į jo garbintojų chorą, kloti jam po kojom žalias šakeles, dusti iš džiaugsmo. Mielai dalyvaujame Viešpaties sutiktuvėse, viskas kaip per „dainuojančią revoliuciją”. Sveikas atvykęs, mūsų valdove. Dar neatsitokėjus nuo valiavimų, prasideda antroji Verbų sekmadienio serija. Siaubo ir niekšybės kadrai. Ta pati vieta, tie patys veikėjai. Tik šūkiai jau kiti.
Išsigandome? Kaip čia dabar su mūsų dalyvavimu? Prie ko dabar jungtis, ko laukti? Ko verta šventė, kuri baigiasi egzekucija?

Kasmet liturgijoje Jėzus iš naujo pravaromas pro garbintojų pulką, kuris vėliau reikalaus jam mirties nuosprendžio. Šioje vietoje paprastai atsiranda sugėdinimas ar kvietimas atgailauti. Kitaip tariant, tvirtai ir visam laikui rinktis dainas ir vėliavas Viešpaties garbei. Tačiau krikščioniškai tradicijai, sudėjusiai greta tuos du paveikslus, rūpėjo tikrai ne moraliniai pamokymai. Velykų įvykis neapsieina be tokio konteksto. Be nuorodos į žmogiškąjį aklumą ir lėkštumą, į neišvengiamą šaudymą pro šalį. Prisikėlusio Jėzaus buvimas su mumis nešasi visa, ką buvo įgijęs. Iš mirties sugrąžintas mokytojas pasirodys savo mokiniams su nukryžiavimo žaizdomis. Tai ir jo istorija, ir pranašystė. Ir nepakeičiama prielaida Velykų tikėjimui užsimegzti. Visi iki vieno Velykų dramos dalyviai, išskyrus patį Jėzų, suklydo ir apsiriko. Tiek triumfo eisena Jeruzalės gatvėmis, tiek Golgotos kalnas buvo nubraukti. Finalas netilpo į jokią logišką įvykių grandinę. Iki jo viskas rikiuojasi pagal planą, gražų ar baisų, o Prisikėlimo žinia ateina iš tų sričių, kurioms per amžius galios pasakymas „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo”.

Tai ir atima galimybę čiulbėti apie Velykas pasitelkus bet kokias žemiškas analogijas ir pavyzdžius. Prisikėlimo scenarijų rašiusi ranka ir dabar tęsia Jėzaus istoriją, atsisakydama mūsų paslaugaus proginio sufleravimo. Ji veikiau sudaužo mūsų argumentus bei įrodymus, užuot dauginusi juos. Jeigu ką, dieviškajam nuosprendžiui nieko nereiškia ką tik nori žmogaus gyvenime persmelkti velykiniu turiniu, visiškai nepaisant mūsų balsavimo rezultatų. Verbų sekmadienio už ar prieš Jėzų vienodai neturi galios žvilgsniui iš aukštybių. Vienodai nuolankiai Jėzus leidžiasi apiberiamas bučiniais ir vedamas ant kryžiaus. Tiesa apie jį bus kita ir iš kitur.

Patvariausia geroji naujiena per Velykas gal ir būtų tokia. Į ją be triukšmo, be specialių velykinių leidimų tada sugrįžtų ir pavasario saulutė, ir kiškeliai su nelaimėliais viščiukais. Šviesios ir sielvartingos mūsų istorijos. Stebuklingai besilaikanti Dievo tauta, mažoji kaimenė, ir jos sėkmingi ar nenusisekę darbai. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas gyvenimo paveikslas. Bet būtinai ir sesė mirtis kartu, nauji ir seni kapeliai. Visa, ką tik turėtume būti išmokę nuolankiai ir velykiškai pavesti tam, kuris anuomet nenuleido žvilgsnio nuo žengiančio per gėles, o paskui nukryžiuoto savo Sūnaus.

-js-, „Šiaurės Atėnai“; Bernardinai.lt; 2006