SĖJA

Žmonės šį darbą, sėją, pradėdavo nuo morkų. Lysvės gale kuolą  įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės. O merginos tądien sėdavo rūtas. Kitų darbų vengdavo: kad ledai vasarą javų neiškapotų, kurmiai laukų nesuverstų. 
Labai įdomios yra sakmės apie šv. Morkų. Pvz.: „Kartą švč. panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė, nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražumu atiduoti sieto ir šv. Morkui teko su jais apsipešti. Užtat ir sakom: „Daužosi kaip Morkus po peklą“. Besimušdami sietą sulankstė, ir Marija negalėjo juo naudotis. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar mes jį matome, tik vadinam  Sietynu“.
Sietynas - dažniausiai  tautosakoje minimas lietuviškas žvaigždyno vardas (astronomų terminais, tai - Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne). Kuo žemiau saulei nusileidus jis matyti vakaruose, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas įeina į vakaro žarą, laikas pradėti pavasario sėją. Todėl sakoma: „Sietynėlis pažare - jautelis vagoje“. O sakmėje apie šv. Morkų žymūs archaiško mito atšvaitai. Tyrinėtojai mano, kad veikėjus čia turėjo atlikti baltų mitinės būtybės: Mariją - Laima, šv. Morkų - Perkūnas, velnius - požemio ir gyvulių valdovai, Perkūno priešininkai. Taigi sakmėje išreikštas tam tikras priešiškumas tarp žemdirbių ir gyvulių augintojų. Šio etninės kultūros fonomeno priežastys dar netyrinėtos, tai viena iš daugelio mums protėvių užmintų mįslių.

etno.lt