KOVAS

 

Senieji mėnesio pavadinimai – Morčius, Karvelinis.

Senovėje pagal kovo pradžios orus spręsta, kokie bus visi žemdirbio metai: kokia pirmoji kovo diena, toks bus pavasaris, antroji rodo vasarą, trečioji – rudenį, ketvirtoji – žiemą.

ŠVENTASIS KAZIMIERAS (kovo 4 d.). Šis šventasis (1458-1484) yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, Jogailos anūkas, Gedimino proproanūkis, ilgai buvęs vienintelis lietuvis šventasis ir Lietuvos, ypač jaunimo, dangiškasis globėjas. 2004 m. paminėtos 400-osios jo kanonizavimo, t. y. paskelbimo šventuoju, metinės. 
Karalaitis Kazimieras – kard. A. J. Bačkio.
Šventojo Kazimiero gyvenimas
Prislopintai lelijai švytint - apie Karalaitį asmeniškai - Renatos Vanagaitės.
Vilniuje vyksta „Kaziuko“ turgaus dienos, mugė. Senovėje tai – Vyturėlio ar Kovarnių diena.
Senieji Kovarnių papročiai

KETURIASDEŠIMTIES KANKINIŲ diena (kovo 10 d.). Bažnyčios liturgijoje minima grupė kankinių, IV a. atidavusių gyvybę už krikščionybės išpažinimą. Liaudyje tai – Keturiasdešimties paukščių diena. Sakyta: „Kankinių garbei atskrenda 40 paukščių“. Tikėta, kad į gimtinę parskrenda jau 40 rūšių paukščių. 

PUSIAUGAVĖNIS (šiemet – kovo 11 d.) – tai ketvirtasis gavėnios sekmadienis. Pusiaugavėnyje „Gavėnas per žardą pervirto“. Gavėno pervirtimas – panašus stebuklas, kaip vandens virtimas vynu Kūčių–Kalėdų naktį, kaip paparčio žiedo pražydėjimas Rasos vidurnaktį. Nežiūrint gavėniai deramos rimties, Pusiaugavėnis būdavo greičiau linksma, pagoniška šventė. Visokeriopai skatinta, kad Gavėnas („juoda baidyklė, pamėklė“) „virstų per galvą“, kad jis pasikeistų, kad „atsiverstų“, kad likdamas tas pats ir čia pat, parodytų ir kitą, teigiamą, šviesų savo veidą („saulės zuikutis“). Arba kad kaukas, negimusi prieblandose klaidžiojanti būtybė, pervirstų per anapus/šiapus slenkstį ir taptų krykštaujančiu kūdikiu... 
Senieji Pusiaugavėnio papročiai
Gavėnia įpusėjo... - Juliaus Sasnausko.

NEPRIKLAUSOMYBĖS atkūrimo diena (kovo 11 d.) - 1990 m. Seimas paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą.
Laisvės sapnas – Juliaus Sasnausko.

ŠVENTASIS JUOZAPAS (kovo 19 d.) – Mergelės Marijos sužadėtinis, neturtingas amatininkas - dailidė, Jėzaus Kristaus žemiškasis globėjas, įtėvis, auklėtojas; taip pat ir visos Katalikų Bažnyčios globėjas (paskelbtas 1870 m.), vaikų, šeimų, vyrų globėjas.  Taip pat jis - Kanados, Austrijos, Belgijos ir Peru globėjas. Šv. Juozapo kultas prasidėjo Rytuose V a.; Vakaruose jis paplito tik XV a.
Šv. Juozapas - apie šventąjį darbininką išsamiau - F. ir G. Lanzi.
Juozapas, Marijos sužadėtinis - Eglės Laumenskaitės.
Tikėjimo vyras Juozapas – Bernardo Belicko.
Senajame kalendoriuje tai Pempės diena.
Senieji Pempės papročiai

PAVASARIO LYGIADIENIS (kovo 20-21 d.) arba Lygė – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas – astronominė pavasario pradžia. Nuo dabar diena jau vėl bus ilgesnė už naktį. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu; galbūt kažkada ikikrikščioniškos Velykos buvo švenčiamos būtent šią dieną, per pavasario lygiadienį.
Šis kalendorinis virsmas švenčiamas visame pasaulyje išvakarėse, kovo 20 d., kartu su pasauline Žemės diena.
Šventasis Pranciškus - gamtos globėjas – sesei Žemei – Eriko Doulo.

Viešpaties APREIŠKIMAS Švč. M. Marijai (kovo 25 d.) – Šią dieną Dievo siųstas angelas Gabrielius pranešė Dangaus nutarimą pasirinkti Mariją Jėzaus Kristaus motina. Ir Marija atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Kai kurios tautos Apreiškimo Marijai dieną yra paskelbusios Negimusio Kūdikio diena.  
Krikščionių Motina – Bernardo Belicko.
Mergelės Marijos tyla – Ramūno Mizgirio.
Apreiškimas ir Negimusio Kūdikio diena - Franko Pavone.
Liaudyje ši diena dar vadinta Blaviesčiais, Blovieščiais, Gandrinėmis arba Bičių diena. Kadangi šią dieną „gyvatės savo karalienės karūną ritinėja“, o „meška guolyje apsiverčia“, Gandrinės turi daug sąsajų su kilnojamu Pusiaugavėniu (kai kuriais metais ir data sutampa), su Gavėno „virtimu“. Beje, Lietuvoje „vaikus atneša gandrai“, tad paslaptingu būdu susisiejo archajiškos baltų Gandrinės su III-e tūkstantmetyje pradėta minėti Negimusio Kūdikio diena...  
Senieji Gandrinių papročiai

VERBŲ SEKMADIENIS (kilnojama data, savaitė prieš Velykas, šiemet – kovo 25 d.) – tai prisiminimas Kristaus žengimo į Jeruzalę, kai minios klojo Jam po kojomis palmių šakas. Ši diena vadinama ir Viešpaties kančios sekmadieniu; jis sujungia Kristaus karališko triumfo pranašystę ir jo kančios paskelbimą - į garbę reikia pereiti per kančią...
Verbos – krikščioniška šventė, bet jos šaknys slypi senuosiuose ikikrikščioniškuose tikėjimuose. Pati verba – šventės ženklas, dirbtinai „pražydinta“ šakelė simbolizuoja Gyvybės medį. Tai ir atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių ar visžalių augalų šakelės neša jomis paliestiesiems visokią sėkmę. Tikrąja verba vienur laikomas tik kadagys, kitur – beržo ar žilvičio šakutė su „kačiukais“; vienur augalai puošti popierėliais, kitur – kaspinais. O pačios puošniausios – tai Vilniaus verbos, – ant medinio kotelio iš sausų augalų supintos spalvingos įvairiaraštės rykštės. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba, sakant, maždaug: „Ne aš plaku, verba plaka!“. Visad pabrėžiama, kad plakėjas yra toji šakelė, kuria plakama, – verba, o ne žmogus. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute.
Verbų sekmadienis - krikščioniškai – Renatos Vanagaitės.
Apie Verbas ir Velykų laukimą – be iškilmingų „palmių“.
Atėjimo į Jeruzalę teologija –
Mindaugo Malinausko.

Nuo Verbų sekmadienio prasideda priešvelykinės apeigos. Likusi iki Velykų savaitė vadinama Didžiąja, Šventąja arba Kančios. Liaudyje ši savaitė buvo pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas.
Didžioji savaitė krikščioniškai
– Liongino Virbalo.

Apie velykinį laikotarpį plačiau – Aleksandro Žarskaus.

Jei ši Didžioji savaitė būtų paskutinė - Roberto McTeigue

DIDYSIS TREČIADIENIS (šiemet – kovo 28 d.) mūsų laikais jau nėra švenčiamas, tačiau dar XIX a. pabaigoje šią dieną žmonės minėjo, laikėsi „sauso“ pasninko, t. y. nevartojo mėsos ir pieno produktų. Nuo Didžiojo trečiadienio vaikai vilkdavo aplink bažnyčią „silkę“, ją „plakdavo“ botagais – tai turėję priminti, kad nuo Didžiojo ketvirtadienio prasidedąs griežtas pasninkas – bus nevalia valgyti net žuvies, silkės.

DIDĮJĮ KETVIRTADIENĮ (šiemet – kovo 29 d.) prisimenama Kristaus paskutinė vakarienė su mokiniais, kurios metu buvo įsteigtas Švenčiausiasis sakramentas, Eucharistija, komunija; taip pat - Įšventinimo sakramentas - mokiniams buvo suteikta galia atleisti atgailaujantiems jų nuodėmes.
Paskutinės vakarienės aidai - Didžiojo ketvirtadienio simboliai ir prasmė.
Liaudyje Didysis Ketvirtadienis dar vadintas Švariuoju, mat šią dieną turėjo būti užbaigiami visi tvarkymosi darbai, o vakare – maudomasi pirtyje. Tikėta, kad šią dieną, dar prieš saulėtekį, išsimaudžius upėje ar ežere, ištisus metus prie žmogaus nekibs jokia liga.

DIDĮJĮ PENKTADIENĮ (šiemet – kovo 30 d.) prisimenama Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus. Tai vienintelė metų diena, kai bažnyčiose nelaikomos šventosios Mišios. Laikomasi pasninko ir abstinencijos; vakarop renkamasi į Viešpaties kančios liturgiją, kurios centre - šventojo kryžiaus pagerbimas.
Kryžius krikščionybės istorijoje – Ramūno Mizgirio.
Kryžius ir nukryžiavimas - Holger Lahayne.

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS (šiemet – kovo 31 d.) - tai diena, kai Bažnyčia budi prie mirusio savo Viešpaties kapo, apmąstydama Jo mirties prasmę. Šeštadienio vakare, nusileidus saulei, pradedamos Velyknakčio apeigos: budėjimas (vigilija), šventinama ugnis ir vanduo, krikštijami suaugusieji, atnaujinami krikšto pažadai. Vigilija baigiasi neišbrėškus rytui, šiomis apeigomis prasideda Prisikėlimo sekmadienis - Velykos.
Vanduo ir krikštas - Artūro Kazlausko. 
Pravoslavų tradicijoje yra sąvoka „blagodatnyj ogonj“ (palaimintoji ugnis) - taip vadinama kiekvienais metais Didįjį Šeštadienį savaime stebuklingai užsideganti ugnis ant Kristaus Kapo, Jeruzalėje. Sakoma, kad pradžioje (apie 10 minučių) ši ugnis visai nedegina, bet žvakes nuo jos uždegti galima, vėliau ji pradeda deginti. Stačiatikiai teigia, kad ši ugnis užsidega tą Didįjį Šeštadienį, kuris išpuola būtent pagal stačiatikių kalendorių, neva todėl katalikai apie ją nutyli. 
Palaimintoji Ugnis
Lietuvos kaime krosnys namuose nebūdavo kuriamos, kol iš bažnyčios neatnešta atnaujintoji velykinė ugnis. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę.
Švęstu vandeniu šlakstomi velykiniai valgiai,  trobesiai, gyvuliai, medžiai, šulinys, laukai, sėkla.
Šeštadienį dažomi ir velykiniai kiaušiniai – margučiai, velykaičiai.

Įvairių pasaulio tautų pasaulio sutvėrimo (kosmogoniniai) mitai, etiologinės sakmės aiškina apie Visatos atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Margutis – kosminio embriono, pradžių pradžios, Naujųjų Metų, kitados švęstų pavasarį, naujam augmenijos gyvybės ratui prasidedant, simbolis. Pirmykščiam žmogui paukštis tartum atnešdavo ant savo sparnų pavasarį – išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jis buvo sudievinamas. Deivei – paukštei buvo aukojamas pirmasis pavasarį rastas kiaušinis. Jis būdavo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke. Šias „pėdukes“, kaip  labai dažną ornamentą, matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.

Taigi, kovo antra pusė (šiuo metu išsiskaidžiusi į keletą kalendorinių datų) – tikra gamtinio bei antgamtinio persikeitimo, virsmo, prasidėjimo „puota“: ir astronominė šviesiojo laikotarpio riba, ir žemdirbio darbų pradžia, ir augalijos bei gyvūnijos atbudimas, ir net Dievo prasidėjimas žemės Mergelėje.

Apie kalendorių