ŠV.
Kazimieras, LIETUVOS GLOBĖJAS
Kazimieras (1458-1484) - karalaitis, Lietuvos globėjas. Kazimieras yra
kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės, kurios pradžia siekia
XIII a.; Jogailos anūkas. Kazimiero tėvai - Lietuvos ir Lenkijos
karalius Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) ir Austrijos kunigaikštytė
Elzbieta Habsburgaitė, o dėdė Vladislovas (1424-1444) - Lenkijos
karalius, žuvęs popiežiaus Eugenijaus IV paskelbtame kryžiaus žygyje
prieš turkus Varnos kautynėse, laikomas lenkų karžygiu ir šventuoju.
Šv. Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje 1458 m. spalio 3
d., trečias vaikas šeimoje (iš viso turėjo 10 brolių ir seserų).
Vaikystėje jį Vavelio rūmuose mokė didikai Šydloveckiai. Geru pavyzdžiu
berniukui tarnavo ir abu tėvai: išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė
motina ir taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymuose tėvas.
Mokytojais dar buvo pakviestas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas,
įžymus metraštininkas, bei italas humanistas Kalimachas (Philippus
Callimachus Buonacorsi), geras lotynų kalbos ir retorikos žinovas,
poetas ir diplomatas. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai,
lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti.
1471 m., kai Kazimierui sukako 13 metų, motina siekė, kad Kazimieras
užimtų tuo metu laisvą Vengrijos sostą. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje
Šv. Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą
užėmusiam vengrui Motiejui Korvinui. Pats Kazimieras su kariuomene taip
pat išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Menkai parengta lenkų
kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Karą nutraukė
popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui Kazimierui
ekskomunika. Šis žygis Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė
ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi.
Grįžęs iš karo žygio jis dar 2 metus mokėsi pas Dlugošą ir Kalimachą.
Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir
ištvermingas. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai
buvo svetima. Kai jo pasigesdavo rūmuose, tarnai rasdavo besimeldžiantį
šv. Stanislovo katedroje. Eidamas 17 metus šv. Kazimieras tapo
nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Jis drauge
su tėvu dalyvaudavo seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės
atstovais, sutikdavo svečius. Taigi buvo planuojama, kad jis užims tėvo
sostą.
Prasidėjus bajorų bruzdėjimui Lietuvoje, jo tėvas išvyko į ten, o pats
Kazimieras 1481-1483 m. ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Pasižymėjo
išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino
Lenkijos santykius su Roma. Po dviejų metų Kazimierui pradėjo
akivaizdžiai silpti sveikata. Atsirado džiovos požymiai, greičiausiai
tai buvo marinimosi pasekmės. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsiui
atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė.
Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranka darytų
įrašų.
Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų
vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo
įkurtus bernardinus (1468 m.). Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį
Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis prie uždarų
katedros durų. Kartais motina jį čia rasdavo užsnūdusį ant plikų grindų.
Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą
vienatvėje. Vokiečių rašytojas Hansas Huemmeleris atkreipė į tai dėmesį,
taikliai pavadindamas šv. Kazimierą "tylaus maldingumo įsikūnijimu".
Vilniuje ir Trakuose jis praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau
sveikata negerėjo. Tuo metu motina dar bandė šv. Kazimierą sutuokti su
imperatoriaus Fridricho dukterimi, tačiau jis atsisakė. 1484 m.
pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elzbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą.
Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes
Kazimiero sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Gardine jis mirė.
Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros
koplyčioje, kurią buvo pasistatę sau ir šeimai. 1636 m. relikvijos
iškilmingai buvo perkeltos į naują koplyčią.
Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje užsimena, kad girdėjęs
apie daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo. 1516-1517 m.
popiežių Leoną X pasiekė visas pluoštas prašymų paskelbti Kazimierą
šventuoju. Leonas X pavedė kardinolų kolegijai pasirūpinti Kazimiero
gyvenimo tyrimu (1517 m.). Surinkti žinias buvo pavesta benediktinui
Zakarijui Ferreriui, vyskupui italui. Jis sukaupė duomenis apie šventojo
gyvenimą, aprašė su juo siejamą stebuklingą Polocko apgynimą 1518 m.,
kitus stebuklus ir tyrimo medžiagą 1520 m. gruodžio 9 d. išsiuntė į
Romą. 1521 m. popiežius Leonas X pripažino Kazimierą šventuoju.
Popiežius Klemensas VIII savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) pakėlė šv.
Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje į aukštesnį liturgijos laipsnį (sub
ritu duplici). Tačiau šv. Kazimieras nebuvo įrašytas į visuotinį
Katalikų Bažnyčios kalendorių ir nebuvo paskirta jo šventės diena. 1603
m. į Lietuvą grįžo tais reikalais rūpinęsis arkidiakonas prel.
Sviencickis. Jis parvežė popiežiaus raštą ir raudono aksomo vėliavą (labarum)
su Kazimiero paveikslu. (Tokios vėliavos naudojamos Romoje per
kanonizacijos iškilmes ir vežamos į šventojo palaidojimo vietą). 1604 m.
gegužės 1042 d. Vilniuje įvyko didelės iškilmės, kurios atstojo
kanonizacijos šventę. Jų metu žymiausi Lietuvos didikai atnešė kertinį
akmenį šv. Kazimiero bažnyčiai.
Popiežius Urbonas VIII paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju,
o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventąjį "visos
lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą".
Gyvenimo aprašymais ir per vienuolius Kazimiero kultas pasklido po visą
pasaulį. Savo globėju jį laiko Neapolio miestas, Maltos ordino riteriai,
kovoję su musulmonais turkais Viduržemio jūroje. Venesueloje yra šv.
Kazimiero miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija.
Lietuvoje yra 15 šv. Kazimiero bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. JAV
lietuviai ir lenkai išeiviai turi virš 50 šv. Kazimiero bažnyčių. Šv.
Kazimieras pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo
statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose.
Beveik visur jis vaizduojamas su kryžiumi ir trižiede lelija.
Šventųjų gyvenimai",
Bernardinai.lt, 2008 |