Nušvitusios
dulkės
Pelenų trečiadienis
- baisi diena Bažnyčios kalendoriuje. Baisesnė, beviltiškesnė už Vėlines
ir Didįjį penktadienį. Liežuvis nesiverčia vadinti jos švente, nors
šią dieną viskas šventiška: iškilmingos Mišios, ilgesni skaitiniai.
Ir žmonių lyg per atlaidus. Jauni, gražūs veidai, kurie trokšta
gyventi ir džiaugtis. Visi to trokštame. Bet mums skiriami anaiptol ne džiaugsmo
ir optimizmo žodžiai. Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis
virsi, - tokia yra pagrindinė šios liturgijos mintis. Vis dėlto žiauri
Bažnyčia: dar neišsisklaidžius Užgavėnių nuotaikoms, sukvietusi
visus kaip į šventę, ji be jokių užuolankų, be jokio pasigailėjimo
skelbia mums galą, mirtį, pelenų ir dulkių likimą.
Senovės pagonių religijos žmogaus ar gyvulio pelenus laikė šventais,
priskirdavo jiems gydomąją ir magiškąją galią. Ir mes, lietuviai,
nors jau seniai nesame pagonys, su didele pagarba kalbame apie savo protėvių
pelenus, vežame juos namo iš Sibiro ar Amerikos. Šventojo Rašto žmogus
pelenams neturėjo tokių sentimentų. Pelenai ir dulkės, kurie hebrajų
kalba vadinami labai panašiais žodžiais (heper ir hapar),
visoje Biblijoje turi tik dvi reikšmes. Jie yra atgailos, liūdesio ženklas
- tai viena.
O antra - jie simbolizuoja trapų ir trumpą žmogaus gyvenimą, jo
mirtingumą, jo išnykimą. Esu dulkė ir pelenai, - prisipažįsta
Abraomas Pradžios knygoje (18, 27). Koheletas, Senojo Testamento
pamokslininkas bei išminties mokytojas, buvo dar labiau pesimistiškas:
Visi eina į vieną vietą, visi yra iš dulkių ir visi grįžta į
dulkes (3, 20). Jam pritars Jobo knyga, beviltiškai vertindama žmogaus
likimą: Tie, kurie gyvena moliniuose namuose, kurie turi pagrindą iš
žemės, bus sunaikinti tarsi kandžių (4,19). Baisi neviltis. Ir jokių
prošvaisčių.
Mes galėtume raminti save ir guosti mintimi, kad visa tai buvo parašyta
Senojo Testamento laikais. Kad žmonės tuomet dar nežinojo, kas yra
prisikėlimas, sielos nemirtingumas, pomirtinis gyvenimas, ir todėl jų
samprotavimuose apie žmogaus likimą dažnai pasigirsta liūdesio ir
pesimizmo gaidos. Mums atrodo, kad Naujasis Testamentas turėjo atšaukti,
pakeisti šitokį juodą požiūrį į žmogų. Juk Kristus prisikeldamas
tarsi įžiebė šviesą tunelio gale. Juk ir Jis, ir Jo apaštalai sakė,
kad kiekvienas tikintis žmogus bus prikeltas ir apdovanotas amžinuoju
gyvenimu. Ko gi mums nerimauti ir baimintis? Užverskime Senąjį
Testamentą, kuo greičiau pamirškime tuos nevilties ir nusiminimo
puslapius. Taip, mes suprantame, jog mūsų kūnai yra mirtingi, jog kada
nors jie pavirs pelenais ir dulkėmis. Bet mes juk turime sielą, kurios
mirtis negali sunaikinti, kuri atsiskyrusi nuo kūno gyvens per amžius.
Be baimės galime nulenkti savo galvas byrantiems pelenams, nes žinome,
kad jie išreiškia tik pusę tiesos apie žmogų.
Ar prisimenate, kaip vaikystėje, išgėrus karčių, neskanių vaistų,
kas nors iš namiškių paduodavo šaukštą medaus ar kokį saldainiuką.
Kad nejaustume burnoje šleikštumo, kad būtų lengviau nuryti. Bet
vaistai vis tiek lieka vaistais. Jie nepasikeičia nuo to, kad juos
pasaldiname. Ir tiesa apie žmogų yra viena, nesikeičianti, užrašyta
jau pirmuosiuose Biblijos puslapiuose ir šiandien Bažnyčios mums
visiems pakartota: Dulkė esi ir dulke vėl pavirsi (Pr 3, 19). Tu,
žmogau, esi dulkė. Ne tavo kūnas, kuris sutrūnys ir susimaišys su žeme,
bet tu visas. Visas tu esi mirtingas, o ne vien kuri nors tavo dalis. Ir
neturėk iliuzijų, kad tavo siela verta kilnesnių apibūdinimų, kad ji
yra daugiau už dulkes.
Jums keista, gal net baisu, ar ne? Jums nesitiki, kad toks požiūris į
žmogų galėtų būti suderinamas su Naujuoju Testamentu, su krikščionių
tikėjimo tiesomis? Nejaugi visa, ką Evangelijos kalba apie Kristaus
Prisikėlimą ir žmogaus nemirtingumą, tėra iliuzija, noras sušvelninti
kartų mirties prieskonį burnoje, nelyginant anas medaus šaukštelis
vaikystėje?
Pelenų trečiadienis iš tiesų baisi diena Bažnyčios liturgijoje. Užuot
šlaksčiusi mūsų galvas gaiviais krikšto vandens lašais, Bažnyčia
beria pilkus pelenus. Mirties ir sunykimo simbolį. Gal gąsdina mus
prasidedant gavėniai, kad daugiau pasninkautume, uoliau melstumės ir
atgailautume? Kažin ar gąsdina. Ji sako paties Dievo apreikštą tiesą
apie mus, šios žemės gyventojus. Griauna mūsų vaikišką norą kaip
nors pasaldinti nemalonų suvokimą, kad esame laikini šiame gražiame
mieste ir pasaulyje. Išmuša iš mūsų rankų visas kortas. Jos pasirodė
netikros, ne tos, kurias išdalijo Dievas. Dabar prasideda nauja partija,
ir koziriai bus tikri. Žymusis mūsų laikų Bažnyčios mokytojas Karlas
Rahneris rašė, jog Kristaus Evangelija jam yra Geroji Naujiena dėl to,
kad mes, žmonės, per Jėzų galime pasakyti Dievui tuos pačius Pradžios
knygos žodžius: Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis
virsi.
Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu ir žmogaus amžinuoju gyvenimu po
mirties - tai ne medaus šaukštas, ne saldi karamelė, padedanti nuryti
karčius vaistus. Ne mėginimas kaip nors sušvelninti bauginančią nežinomybę.
Krikščionis žino esąs dulkė ir pelenų sauja. Užuot slapstęsis ar
ieškojęs kitų kelių, jis eina tiesiai. Eina į pelenus ir į dulkes.
Pasineria į juos tarsi į krikšto vandenis, nes pats Dievas buvo į juos
pasinėręs, tapdamas kūnu ir apsigyvendamas tarp žmonių. Ir todėl šitos
dulkės yra palaimintos. Nušvitusios, tariant mūsų poeto žodžiais.
Jos yra kupinos gyvybės. Jų pilka spalva pražysta amžinatvės vaivorykšte.
Pelenai, kuriais pasibarstysime savo galvas, niekada nesiliaus simbolizavę
mirties, mūsų trapumo ir sunykimo, bet drauge su Kristumi Pelenų diena
yra šventė. Drauge su Kristumi mes sakome: šventieji pelenai, kuriuose
Viešpats brėžia tikėjimo, vilties, meilės ženklą.
Julius Sasnauskas OFM, 1996
|