LAPKRITIS

 

Senieji mėnesio pavadinimai - Vėlių, Vėlius, Spalinis, Lapkrėstys, Lapkristys, Grodis, Gruodinis, Vilkų.

Visas šis mėnuo skirtas mirusiųjų atminimui ir maldai už juos. Užbaigiami visi lauko darbai. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžta ir protėvių dvasia, ten globojusi pasėlius ir javo brendimą. Pasirodo tikrasis ruduo – su tamsa, darganomis, šaltukais ir vėju; naktys tamsiausios metuose. Gamta ruošiasi žiemai: briedžiai meta ragus, zuikiai keičia kailį, aviliuose į kamuolius susimeta bitės.

Helovino kilmė ir prasmė
Visų šventųjų išvakarės -
Helovinas Pauliaus Zovės, Helovinas Stivo Grunovo ir Helovinas  Gabrieliaus Klimenkos

VISI ŠVENTIEJI (lapkričio 1 d.) - tai privalomoji Bažnyčios iškilmė, įvesta VII a. Šią dieną minime visus tuos, kuriuos dėl ypatingo jų gyvenimo kilnumo ir veiklos, Dievo ir žmonių meilės Bažnyčia po mirties paskelbė šventaisiais. Nepamirškime, jog jų tarpe - ir mūsų šventieji globėjai, mūsų krikšto bei sutvirtinimo bendravardžiai. Taigi, ši diena yra tarsi mūsų bendros varduvės. O jei savo vardo nerandame Visų Šventųjų litanijoje, tai juk kiekvienam iš mūsų kartu su duotu gyvenimu suteikta galimybė savo darbais įrašyti savąjį vardą į šventųjų sąrašus...
Senovėje šią dieną žmonės dar kartą pasidalindavo savo geru su elgetomis, prašydami pastaruosius melsti už giminės mirusiųjų ramybę, o gyvųjų darbų sėkmę. Ir išvardindavo vardais. Vardais vardindami apgiedodavo giminės vėlių atminimą rudeninėse atminų mišiose, kurios, prasidėdamos nuo Visų Šventųjų dienos, galėjo tęstis kad ir visą lapkritį.
Ruduo, Vėlinės, mirtis
– Gintauto Mackonio.
Apie mirtį ir gyvenimą
– Tomo Mertono.
Mes ir švent
ieji
– Mozės Mitkevičiaus.
Šventųjų gyvenimas – Chiaros Lubich.

VĖLINĖS (lapkričio 2 d.) - visų Mirusiųjų diena, kaip ir daugelis mūsų senųjų paprotinių švenčių, prasideda iš vakaro - Visų Šventųjų pamaldomis. Ši šventė dar vadinta Diedai, Diedaduonė, Stalai, Ažinkos, Paminėklai, Ilgės. Būtent Ilgėse, kurių pačiame pavadinime slypi giliausia sakralinė šventės prasmė, akivaizdus ryšys su krikščionišku Visų Šventųjų šventumu.
Bendra tikinčiųjų malda už mirusius krikščionių bendruomenėse  įvesta III-IV a.; IX a. jau daugelyje vienuolynų lapkričio 14 d. už mirusiuosius laikytos trejos šventos Mišios. Iš vienuolynų mirusiųjų paminėjimo apeigos paplito visoje Europoje, bet pastovios Vėlinių dienos vis dar nebuvo. Pirmieji mirusiuosius lapkričio 2 d. ėmė minėti Cluny (Prancūzija) vienuoliai benediktinai 998 m. Apie 1400 m. Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Senuosiuose Trakuose. Tikėtina, kad jie, atsikeldami į Lietuvą (t. y. jau nuo pat Lietuvos krikšto), atsinešė ir katalikišką Vėlinių šventę. 
Senovėje ikikrikščioniškos Ilgės neturėjo tikslios apibrėžtos datos; paprastai pradėdavo švęsti šeštadienį, išpuolantį tarp spalio 28 d. ir lapkričio 2 d., vėlai vakare arba vidurnaktį, manydami, kad tuo metu vėlės pačios aktyviausios. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias metas - tai gūdus ruduo. Ilgėse - Vėlinėse liūdesys yra natūralus: rudens metas, apmirštanti gamta. Tačiau įsijautę į liūdesį, iššauktą nykstančios gamtos ir netektų artimųjų prisiminimo, turėtume pajusti savyje ir Amžinosios Karalystės, žmogaus Versmės ilgesį. Jei mirusiųjų paminėjimo šventėje nėra šio ilgesio, tai šventė nepakyla aukščiau gamtinės - buitinės plotmės, t. y. Vėlinių. O juk žmogaus esmė niekur nedingsta, ji tik pereina į kitą būties plotmę, į dvasinės egzistencijos fazę. Sužadinę Vėlinėse tolimojo skrydžio ilgesį, mes ne tik pakilsime virš kasdieniškos buities, bet ir ruošimės nenutrūkstamai ir sąmoningai būčiai.
Sakyta, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, tampąs „vėlių ženteliu“, išeinąs pro „vėlių vartelius“.  Esmės atžvilgiu vėlė - tai žemiškajame gyvenime sukauptas žmogaus psichikos turinys, ypač susijęs su turėtu fiziniu kūnu, t. y. jo poreikiais, įpročiais, ydomis ir pan. Vėlė, ypač sugrįžtanti į namus, yra neteisingo gyvenimo, didelio prisirišimo prie praeinančių dalykų išdava arba „gamybos atliekos“, t. y. tai, ko neturėtų būti. Šventieji vėlės neužgyvena. Suvokę būtinybę vėlei nuskaistėti, galime teigti, jog visa mirties virsmo zona yra skaistykla. Mirtis - tai procesas, kuriame aukštesniosios žmogaus dalys skiriasi nuo žemesniųjų. Po „pirmosios mirties“, t. y. atsiskyrę nuo fizinio kūno, mes kartu nusinešame vėlę, kurią galų gale irgi teks palikti. Tai vėlgi nebus lengva... Nuoširdžia malda prašykime gyvųjų ir mirusiųjų Viešpatį atleidimo tiems, kurie atgulė į kapą, nespėję nusiplauti žemės dulkių, o gal ir purvo.
Senoliai sakydavo: „Duok Dieve mirt, bet nepražūt“. Dabar, kintant mirties suvokimui, kinta ir papročiai. Velionio palydėjimas jau yra tapęs mirusiojo laidojimu (bet juk laidojamas tik kūnas, o velionis iš tiesų palydimas į svarbiausią savojo gyvenimo kelionę...). Seniau buvusią baltą gedulo spalvą yra pakeitusi juoda (beje, Bažnyčia jau bando sugrąžinti baltą spalvą, - pabrėždama ne mirtį, o būtent Prisikėlimą). Mums būtina susigrąžinti prarastą mirties suvokimą ir visumos bei amžinybės jausmą. Kai suprasime, kas yra mirtis, - tuomet jos nebijosime. Žmogus bijo to, ko nežino, nepažįsta. Suvokus mirties esmę, ji vietoj netekties taps atradimu.
Kitados nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Tiesa, daug kur kurdavo laužus, juose degindavo senus, nuvirtusius kryžius, krikštus. Tai gali būti atgarsiai apeiginių laužaviečių, menančių mirusiųjų deginimo paprotį. Tačiau Vėlinėse svarbiausias dalykas buvęs - melstis už mirusius ir tų maldų prašyti per tarpininkus pas Dievą - elgetas ir dvasininkus.
Senovėje šiuo laiku švęsta ir Didžioji derliaus šventė - Samboriai; įvertinamas medžiaginis ir dvasinis metų derlius, aukojama dievams, minimi protėviai, vaišinamos vėlės.
Diedai ir Stalai - Daivos Vaitkevičienės.
Senieji Vėlinių papročiai

Vėlinės - vilties šventė gyviesiems - Arnoldo Smalsčio.
Apie Vėlines, mirtį ir viltį
– Juliaus Sasnausko OFM.
Apie kapines ir džiugią mirtį
– Mozės Mitkevičiaus.
Vėlinės
– literatūriškai.
Rudens virsmas - apie Vėlines ir Ilges išsamiai - Aleksandro Žarskaus.

ŠVENTOJI ELŽBIETA, ŠVENTASIS ZACHARIJAS (lapkričio 5 d.) - šv. Jono Krikštytojo tėvai (I a.). Seniau žmonės tikėjo - kokia bus šv. Elžbietos diena, tokia bus ir žiema.

Vaižgantas (lapkričio 5 d.) – senovės lietuvių dievas, skatinantis augmenijos augimą ir derlių. Manoma, kad iš tikrųjų lietuviai garbino deivę Vaisgamtą, tik vėliau jos pavidalas paverstas į vyriškąjį. Vaižganto šventė buvo švenčiama trečiąją Ilgių (Vėlinių) dieną, nuėmus nuo laukų derlių. Merginos tą dieną prašydavo dievo, kad užderėtų linų ir kanapių derlius, kad joms „netektų vaikščioti nuogoms“. Įdomu, kad šį pagonybės laikų linų ir kanapių dievo vardą slapyvardžiu pasirinko lietuvių literatūros klasikas, krikščionių kunigas, kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas.

ŠVENTASIS MARTYNAS (lapkričio 11 d.) – tai IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, neturtėlių šalpa. Per Martyną galvijai suvaromi į tvartus (kalendorinė priešprieša šiai dienai - šventojo Jurgio diena, balandžio 23-ioji - per Jurgines galvijai pirmąsyk išgenami). Po Martyno žemė paliekama žiemos poilsiui, jau niekas jos nebedrįsdavo judinti. Seniau Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši data buvo rudeninių atsiskaitymų, skolų, mokesčių sumokėjimo terminas. Daug kur tuo laiku baigdavosi bernų ir mergų samdos laikas. Pabandykime ir mes, bent savo širdyse, suvesti praėjusių metų sąskaitas, įvertinti derlių ir nuostolius, grąžinti medžiagines bei dvasines skolas. 
Liaudies kalendoriuje Martynas –
paskutinė rudens šventė; iki ilgiausios nakties liko 40 dienų, t. y. 1/9 metų. Senovėje tai ir triukšmingos, ritualinės rudens palydos - Ožio diena.
Senieji Ožio dienos papročiai

AUŠROS VARTŲ MARIJA, GAILESTINGUMO MOTINA (lapkričio 15 d.) - tai paskutinė liturginių metų šventė, kuri užbaigia Dievo Motinos garbei skirtų švenčių ir atlaidų, švenčiamų kiekviename Lietuvos regione, sąrašą. Švč. Mergelės Marijos paveikslas Aušros Vartuose jau virš 300 metų garbinamas kaip stebuklingas; nuo 1735 m. Vilniuje vyksta tradiciniai atlaidai.

ŠVENTOJI CECILIJA (lapkričio 22 d.) - Europoje ji laikoma muzikos ir muzikantų globėja; Lietuvoje šią datą ypač noriai pažymi bažnytiniai ir kiti chorai.
Cecilija Bažnyčios tradicijoje

KRISTUS KARALIUS arba Kristus, Visatos valdovas - 1925 m. popiežiaus Pijaus XI įvesta iškilmė, švenčiama paskutinį liturginių metų sekmadienį - t. y. paskutinį sekmadienį prieš adventą (šiemet - lapkričio 22 d.). Ši diena neturi gilių šaknų paprotinėje lietuvių kultūroje, tačiau atskleidžia krikščionybės ištakų gelmę.
Kaip Jis mus nugalėjo - Juliaus Sasnausko OFM.

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ (lapkričio 23 d.) - 1918 m. šią dieną Vilniuje  buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrimo įsakymas.

ŠVENTASIS KLEMENSAS (lapkričio 23 d.) – popiežius, gyvenęs apie 150-215 m. po Kr. Klemensas pirmasis ragino skelbti krikščionybę raštu, o tikėjimą pagrįsti mokslu ir filosofija. Šv. Klemensas buvo persekiojamas dėl krikščionybės skelbimo ir ciesoriaus įsakymu nuskandintas Juodojoje jūroje. Klemensas Lietuvoje nebuvo populiarus, tačiau jo, kaip šventojo žvejų globėjo įtaka akivaizdi senovinei Žvejų dienai - tądien iš vandens būdavo ištraukiamos valtys ir „ilsėdavosi“ iki pavasario.

ŠVENTOJI KOTRYNA (lapkričio 25 d.) – IV amžiaus kankinė; Europoje ji laikyta mokslininkų globėja. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji to melsdavę Kotrynos dienos išvakarėse. Tad liaudyje ši diena dar laikyta Senbernių diena. Beje, Kotryna - vienas populiariausių Lietuvos kaimo moterų vardų XVI-XIX a.

ŠVENTASIS SILVESTRAS (lapkričio 26 d.). Bažnyčios istorijoje yra du šventieji Silvestro vardu – popiežius Silvestras I (miręs 335 m.) ir vienuolyno abatas Silvestras (maždaug 1177-1267 m.). Pirmojo liturginė diena yra lapkričio 26 d., o antrojo – gruodžio  31 d. Iš liaudies tikėjimų medžiagos sunku spręsti, kuriose vietose kuris šių šventųjų labiau gerbtas. Šiaip ar taip, jie abu buvo tapę Lietuvos merginų tekybos vilčių išpildytojais: tų dienų liaudies tikėjimai siejasi su vedybinės laimės būrimais. Šv. abato Silvestro diena akivaizdžiai siejasi su po keleto dienų švenčiama šv. Andriejaus švente: abiejų dienų būrimai savo esme yra bemaž tapatūs kalėdinio laikotarpio ir tarpušvenčio burtams (t. y. dera ir su naujametine antrojo Silvestro - popiežiaus data). Be to, abu šventieji Silvestrai įdomiai pažymi ir sujungia dvejus naujuosius metus - Bažnyčios liturginius (lapkričio gale) ir kalendorinius (gruodžio gale).
Senoviniai Silvestro papročiai

ŠVENTASIS ANDRIEJUS (Andrius) (lapkričio 30 d.) - pirmasis Jėzaus pašauktas apaštalas. Pasak krikščioniškų padavimų, šventasis Andriejus po Jėzaus mirties ir prisikėlimo apaštalavo Graikijoje ir Skitijoje, vėliau kritęs kankinio mirtimi Petraso mieste, Achajoje. Krikščionių dailėje maždaug nuo XIV amžiaus jis vaizduojamas su X raidės formos kryžiumi, ant kurio buvęs nukryžiuotas. Kiti jo atributai – žvejo tinklas ir virvė. Andriejus - Simono Petro brolis, pašaukęs jį į mokinių būrį tada, kai šis taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais. Būtent Andriejus atvedė Petrą pas Kristų, ir Jėzus pažadėjo juos padaryti „žmonių žvejais“. Šventąjį Andriejų savo globėju laiko Škotija ir Rusija, mat esama legendos, kad skelbdamas Kristaus mokslą, jis nusigavęs net iki Kijevo.
Apaštalas Andriejus evangelijose
Pakviestasis - Albino Šiaudvyčio.
Andriejus (Andriej), lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv. Andriejaus varduvėmis, tačiau senoviniai lietuvių burtai šios šventės metu dar ilgai išliko. Lapkričio 30 d. dažniausiai sutampa su advento pradžia ir tuo metu prasideda prieškalėdinis pasninkas, taigi tą dieną liaudyje būta daug naujametinių ir kalėdinių papročių, būrimų, tai - Burtų diena
Saulės grįžtuvės ir Burtų dienos papročiai
O mes paskutiniąją lapkričio dieną, kartu su paskutiniaisiais nukritusiais lapais, nusimeskime nuo savęs besibaigiančių metų rūpesčius ir iš buities pereikim į būties sritį. Nutilkim, nurimkim, susikaupkim ir pasiruoškim (kartu su vėlėmis) nusiskaistinti, išbalti ir tyra širdimi atkeliauti iki Kalėdų.

 


Apie kalendorių