|  
		 
		  
		
		  
		ILGIŲ IR VĖLINIŲ METAS 
		 
		
  
		 Galbūt netikėta, bet 
		pradedu nuo HELOVINO, kuris Europoje ir pasaulyje, o pastaraisiais 
		metais ir Lietuvoje, ūžia spalio 31 d. Pykom ir priešinomės  kaip 
		reiškiniui, visai svetimam lietuviškai dvasiai, šventai mūsų Vėlinių 
		rimčiai. Glumina triukšmas ir juokas, o dar ir visi tie atgrasūs 
		demoniški motyvai, raganos, vorai ir griaučiai. Tačiau, atmetus 
		lietuviškas emocijas ir nuodugniau pasigilinus, sužinom štai ką. Taip, 
		Helovino ištakos yra ikikrikščioniški senovės keltų ritualai. Tačiau 
		visai ne pabaisiški. Tai buvo vasaros pabaigos minėjimas, kalendorinė 
		žemdirbystės šventė, siejama su derliaus nuėmimo pabaiga ir nedaug ką 
		bendro turėjusi su mirusiaisiais. Tą dieną būdavo švenčiami keltų 
		naujieji metai, kurie prasidėdavo lapkričio 1-ąją. Juos sutinkant būdavo 
		šėlstama, kaip ir bet kuriame naujųjų metų šventime. Dėmesys 
		mirusiesiems šios šventės metu atsirado, į keltų žemes atsikėlus 
		katalikų vienuoliams. Pats Helovino pavadinimas yra visai 
		krikščioniškas: jis kilęs iš anglų kalbos All Hallows' Eve arba
		All Saints' Eve. Lietuviškai būtų tiesiog  Visų šventųjų 
		išvakarės. Toks pavadinimas minimas nuo XVI a. Taigi Helovinas yra Visų 
		šventųjų minėjimo vigilija. Atitinkamai kaip Kūčios prieš Kalėdas, Rasos 
		prieš Jonines arba Velyknaktis prieš Prisikėlimą. Persirengimo ir Džeko 
		moliūgo tradicija Helovine atsirado tik XIX-XX amžių sandūroje. Tačiau 
		tiesa ir tai, kad dauguma simbolių, naudojamų per Heloviną, turi 
		senovines, ikikrikščioniškas šaknis. Štai moliūgas atsirado iš 
		tradicinio keltiško žibinto, kurį gamindavo iš ropės. Tikėta, kad su jo 
		pagalba mirusieji atrasdavo kelią į skaistyklą, kad jis padeda 
		apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Senovinė šventė tiek ir teturėjo bendro 
		su kokiomis nors dvasinėmis anapusinėmis esybėmis. Persirengimas 
		raganomis ir demonais gimė jau krikščioniškais laikais. Mes panašiai 
		švenčiame Užgavėnes. Ir Helovine, ir Užgavėnėse persirengiama velniais, 
		dengiamasi pabaisų kaukėmis. Abiejose šventėse yra pabrėžiama gėrio ir 
		blogio kova.
  
		Taigi Helovinas iš esmės yra labai 
		krikščioniška šventė, nors šiuo metu ji yra išsivertusi kone į savo 
		priešybę, tapusi visiškai neatpažįstama, vulgari. Ir nebe senoviška, ir 
		nebe krikščioniška.  
		--------- 
		 VISI ŠVENTIEJI 
		(lapkričio 1 d.)  tai privalomoji Bažnyčios iškilmė, įvesta VII a. Šią 
		dieną minime visus tuos, kuriuos dėl ypatingo jų gyvenimo kilnumo 
		Bažnyčia paskelbė šventaisiais. Jų tarpe  ir mūsų su jumis šventieji 
		globėjai, mūsų krikšto bei sutvirtinimo bendravardžiai. Taigi, jei esame 
		krikščionys, ši diena yra tarsi mūsų bendros varduvės. Visi esame 
		pašaukti į šventumą. Krikštijant buvome apvilkti baltu rūbu. Pagal 
		senovinius papročius ir simboliką, gedulo spalva taip pat yra balta. 
		Visų Šventųjų dieną kunigai pasipuošia baltais arnotais. Lapkričio 
		pirmoji turėtų būti džiaugsmo diena. Šventieji jau yra amžinoje laimėje, 
		pergalingoje šlovėje. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų. 
		Atvirkščiai  žmonės patys prašo jų užtarimo. Visų Šventųjų šventės 
		dieną į kapines neeidavo, šventųjų nėra kapuose, nes jie neturi vėlės, 
		kuri kenčia, skaistinasi ir yra reikalinga pagalbos. Taigi Visų Šventųjų 
		šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad džiaugtumės, 
		dėkotume ir ilgėtumės šventumo. 
		 
		--------- 
		 Būtent su Visais 
		Šventaisiais galime tapatinti mūsų prosenovines ILGES. Kas gi tai? 
		 Čia jau 
		prireiktų poezijos... Koks ilgesys... Kažko... Begalinio, 
		tolimo. Ilgesingai algojančio iš rudeniško dangaus gelmės, iš 
		dausų, iš amžinybės. Taip  ilgesys, ilgas kelias 
		anapus horizonto. Ilgės. Pažvelgę į vėlyvo rudens 
		dangų, mes sakome  Paukščių takas. Tačiau iš tiesų tai Vėlių Takas... 
		Šventa, balta mirusiųjų Pieno upė. Čia greta ne tik Dausų, bet ir 
		vandens vaizdiniai, kėlimasis anapus per Maros vandenis, per Letos upę, 
		per Stiksą. 
  
		Taip, ilgu  šiek tiek liūdna. Vis 
		dėlto senosios Ilgės nebuvo liūdna šventė. Metų derlius jau sukrautas 
		aruoduose, gyvieji vaišinasi, dėkoja, meldžia mirusiesiems laimingos 
		anapusinės dalios. Taigi Ilgėse skamba ne tik liūdesys, pabaigos 
		nuojauta, bet kartu ir tasai egzistencinis ilgesys  tolimos begalybės, 
		sielų tėvynės, žmogaus versmės, esmės, rojaus būsenos. Jei paminint 
		mirusiuosius mano sieloje nekyla ilgesys, tai šventė nepasiekė Ilgių 
		sakralumo... Velionio laukia dvasinės būties erdvės, jis turi nurimti  
		numirti žemiškajam gyvenimui ir skaistėdamas artėti į amžinąją šviesos 
		karaliją. Ši kelionė laukia kiekvieno, nepriklausomai nuo išpažįstamos 
		religijos. Visų kelias veda į tą pačią Šviesą.  
		 Kai naktys ilgėja, 
		tamsa tirštėja, anapusinis, mirusiųjų pasaulis priartėja prie gyvųjų. 
		Iškeliavusiųjų anapus paminėjimus senovėje rengdavo visą mėnesį, kai kur 
		spalį, kuris anuomet Ilgių mėnesiu vadintas, kai kur lapkritį, vadintą 
		Vėlių mėnesiu. Mirusieji būdavo minimi keturis kartus metuose, per visas 
		didžiąsias šventes: rudenį, viduržiemį, pavasarį ir vidurvasarį. 
		Pavyzdžiui, kiaušiniai, kaip atgimimo ženklas, lydėdavo ne tik Velykose 
		ir kitose pavasario šventėse, bet ir mirusiųjų paminėjimuose, kaip 
		simbolis ne tik pabaigos, bet ir naujos pradžios. 
		
		
		Žodis 
		ilgės įvardijo ir mokesčius, t. 
		y. duokles, kurias valstiečiai mokėjo ponams, ir laisvanoriškas aukas.
		llgioti 
		reiškia elgetauti, ilgiavoti 
		 kalėdoti. 
		Seniausiąja prasme 
		ilgės 
		‒ aukos, duoklės ir išmaldos, skirtos visų 
		pirma mirusiems, bet taip pat ir už mirusiuosius besimeldžiantiems 
		elgetoms bei dvasininkams, vėliau  bažnytines apeigas atliekantiems 
		kunigams. Greta aukojimo tekdavo duoti ir privalomas duokles ir 
		mokesčius, kurie būdavo renkami būtent vėlyvą rudenį  tuo metu, kuomet 
		nuo laukų baigiamas nuimti derlius ir skerdžiami gyvuliai. Tad žodis
		ilgės 
		duoklės prasme akivaizdžiai susijęs su žodžiais 
		alga 
		
		 atlygis, algoti 
		ir elgti
		
		
		 prašyti išmaldos, 
		ilgioti 
		 
		elgetauti. 
		 Metams baigiantis 
		senoliai skaičiuodavo ne tik savo darbo vaisius  derlių, bet 
		apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Metų gale gaunamas savęs vertas atlyginimas  alga. 
		Alga 
		parodo, koks žmogus yra. Kita vertus, alga žmogų tarsi šaukia, kviečia į 
		vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas. Žodį alga 
		sudaro tie patys priebalsiai, kaip ir žodį ilgės. Dar kita 
		žodžio ilgės prasmė yra duoklė, dovanos, kurių ilgiuosi, 
		o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą, bet ir kvietimą, 
		šauksmą. Beje, algoti  senovinis lietuviškas žodis, 
		reiškiantis kviesti, šaukti. Tie patys priebalsiai skamba ir žodyje 
		elga (elgesys). Tad kokia elga  tokia ir alga. O 
		dar toliau žaisdami senoviniais žodžiais, galime tarti, kad kai ima 
		kamuoti dvasinis alkis, tampame prašytojais  elgetomis, tada keliaujame su aukomis į alką.
		Alkstame, ilgimės, elgiamės, ilgiojame, algojame ir užsitarnaujame dvasinę
		algą, kurią atsiimame Ilgėse.  
		--------- 
		 Dabar apie VĖLINES 
		(lapkričio 2 d.), kurių pats pavadinimas sako, kad tai yra mirusiųjų, jų
		vėlių paminėjimas. 
  
		Krikščioniška Visų Mirusiųjų diena, kaip ir 
		daugelis mūsų senųjų paprotinių švenčių, prasideda iš vakaro  Visų 
		Šventųjų pamaldomis. Jau Senajame Testamente yra užuominų, priesakų 
		melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su 
		žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Jei žuvo netikėtai, galbūt nesugebėjo 
		atsiprašyti, atsiteisti, todėl už tokius buvo aukojamos tam tikros 
		aukos. Krikščionių bendruomenėse bendra tikinčiųjų malda už mirusius 
		įvesta III-IV a. Iš pradžių krikščioniška mirusiųjų paminėjimo šventė 
		neturėjo pastovios datos. Pasigilinus matosi, kad ji buvo priderinta 
		prie senųjų baltiškų Vėlinių laiko. Mūsų ikikrikščioniškos Ilgės taip 
		pat neturėjo tikslios apibrėžtos datos. Paprastai pradėdavo švęsti 
		šeštadienį tarp spalio 28 d. ir lapkričio 2 d., vėlai vakare arba 
		vidurnaktį, manydami, kad tuo metu vėlės pačios aktyviausios. Pirmieji 
		mirusiuosius lapkričio 2 d. pradėjo minėti Prancūzijoje Kliuny 
		vienuoliai benediktinai, tik pasibaigus pirmajam krikščionybės 
		tūkstantmečiui. O Lietuvoje  apie 1400 m., kai Vytautas Didysis 
		benediktinus įkurdino Trakuose. Jie atsinešė ir katalikiškus Vėlinių 
		papročius. 
  
		Vis dėlto Vėlinėse poezijos ne mažiau nei 
		Ilgėse. Ir vėsu, ir vėjas dvelkti pradėjo. Ir 
		vėluma, ir viltis, ir suveltas vėlinys, grįžimas
		vėl ir vėl. Vėlės... Ir net vėlinas, 
		vėluokas, velnias. Ne visos vėlės geros, ne visoms virsmas 
		anapus buvo sėkmingas. Štai ir degame joms ugnį, kad padėtume, kad 
		galėtų velėtis, skaistintis. Žibiname žvakeles, kad parodytume 
		kelią į šviesą.
  
		Ilgių ir Vėlinių prasmė atsiskleidžia per 
		mirties, per žemiškojo gyvenimo pabaigos pasaulėžiūrinę sampratą. Tai 
		aiškinantis, mums ypatingai gelbsti gimtoji kalba. Ypač įdomūs 
		senoviniai žodžiai, vadinamieji apvertiniai, invertai, kurie patys 
		savimi sako, kad mirti  tai rimti, o gimti 
		migti, kad už rėžio  žėri (Rojus). 
		Lietuviškai kalbančiajam mirtis  tai rimtis, o ne 
		irtis. Kintant mirties suvokimui, kito ir papročiai. Šiais laikais 
		velionio palydėjimas yra tapęs mirusiojo laidojimu. Seniau buvusią baltą 
		gedulo spalvą yra pakeitusi juoda. Tačiau bažnyčiose jau grįžta balta 
		spalva,  pabrėždama ne mirtį, o būtent Prisikėlimą.  
		 Vėlinės ir Ilgės  
		tai tiesiog skirtingos tos pačios šventės plotmės, tarsi jos 
		hierarchiniai lygmenys. Vėl kreipiamės į lietuvišką žodį. Anapus 
		iškeliauja vėlė. Lietuviškai būtų  tai, ką reikia velėti, 
		iššveisti, nuplauti. Valomai, velėjamai vėlei skauda, nes 
		velėjimo metu apsivaloma nuo žalingų, ydingų įpročių, troškimų. O tai 
		atlikti sunku. Tik išbalinta, skaisti vėlė gali sužėruoti Rojuje. Šis 
		procesas vyksta skaistykloje  buveinėje, ar gal tiksliau būsenoje, 
		kurios įvardijimas labai tiksliai atspindi vyksmo esmę. Na o jei 
		vėluojame nurimti, jei blogai velėjamės skaistykloje? Tada mes 
		vėluojame, o kai vėluojame, tai pažeidžiame rimtį, įnešame chaosą. 
		Toliau žodis sako, kad tas, kas vėluoja,  apsivelia, 
		tampa vėlinu ar velniu ir blaškosi kaip dūšia be 
		vietos. Gal iš čia ir apsėdimai, ir visokie bildukai kyla.  
		 Vėlėms svarbios ne 
		tik visiems pažįstamos kapinės, bet ir senoviniai pilkapiai. Po šiais 
		kalneliais palaidoti mūsų protėviai, kurių senovinis mitinis pasaulis  
		tai kalnas, ant kurio auga Pasaulio medis ir gyvena dievai, po kalnu  
		pomirtinio pasaulio buveinė, į kurią pro žalvarinius vartus įžengia 
		mirusieji. Uždegam žvakeles, nušviečiančias jiems kelią, rodančias 
		kryptį Aukštyn, į baltąjį Vėlių Taką, skatinančias nepasilikti apačioje, 
		tamsoje... Beje, iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nežibindavo. Būdavo 
		užkuriamas bendras laužas, kuriame uždegdavo senus, metų bėgyje 
		nuvirtusius kryžius. Tai buvo paprasčiausia seno naikinimo ir naujo 
		radimosi apeiga. Deginant vyksta perkeitimas  tai, kas atmesta, virsta 
		šiluma ir šviesa. Tai turėtų vykti ir su mūsų mirusiais kūnais, ir 
		vėliau su vėle, kuri išsiskaistins skaistyklos ugnyje ir taip siela 
		išsilaisvins nuo paskutinio, ją su žeme siejančio apvalkalo. Kapinių 
		laužai gali būti ir atgarsis apeiginių laužaviečių, menančių mirusiųjų 
		deginimo paprotį.
  
		Šioje ypatingoje vėlyvo rudens šventėje 
		turėtų būti vietos ir vaišėms  tai senovinė Viešė, ir vėlėms  tai 
		Vėlinės, ir žmogaus sielai  Ilgės. 
  
		Vaišės  svarbi tradicinių Vėlinių dalis. 
		Senoviniai Samboriai  tai Didžioji derliaus šventė, švęsta kelias 
		savaites. Būdavo įvertinamas medžiaginis ir dvasinis metų derlius, 
		aukojama dievams, minimi protėviai, vaišinamos vėlės. Nesunkiai 
		atpažįstame atitikmenis su jau minėta keltų derliaus švente. Sambariams 
		būdavo rengiami stalai, kepama ypatinga sūrio pavidalo duona, daromas 
		trejų devynerių alus. Tą dieną žemaičiai mirusius iš kapų į pirtį ir į 
		puotą kviesdavo, kėdes jiems statė, marškinius dėjo ant paskirtos 
		vietos, po to patys vaišinosi. Kai kur kapinėse keldavo vaišes. Vėlinių 
		vakare ir naktį kaimo žmonės laukdavo namuose apsilankančių vėlių, ant 
		stalo palikdavo indus ir maistą, o dar seniau  ir atvirus langus, 
		duris. Kai kurie pakurdavo pirtį arba jaują, kad grįžusios giminės vėlės 
		galėtų sušilti, padėdavo joms vandens, rankšluostį ir maisto. Dar 
		tikėjo, kad vėlės susirenka kapuose, dažniausiai medžiuose ar kryžių bei 
		krikštų viršuje. 
  
		Vaišės visose rudens šventėse būdavo gausios. 
		Vis dėlto minint mirusiuosius jos neturėtų vyrauti. Nėra reikšminga ir 
		kapų papuošimas. Svarbiausia  dvasinė šventumo nuotaika. Jau pamename, 
		jog mirti reiškia rimti, t. y. atsitolinti nuo buvusio 
		gyvenimo. O vėlių maitinimas kūniškuoju maistu yra gaivinimas būvio, 
		kuriame vėlė gyvena. Senieji papročiai draudžia tarti net mirusiojo 
		vardą, nes tai priminimas jau išgyvento gyvenimo, kuriam velionis turi 
		rimti ir tolti nuo erdvės ir laiko pasaulio. Todėl mirusieji netenka 
		tikrinio vardo ir vadinami bendriniu velionio įvardijimu. 
		Velioniui reikia ne kūniško maisto. Jam būtinas dvasinis maistas, 
		skleidžiantis amžinybės dvelksmą, skaistinantis mirusiojo sielą ir 
		keliantis jį aukštyn,  tai malda, ugnis ir atitinkamos religinės 
		apeigos. 
  
		Dzūkai Vėlines iki šiol vadina Ilgėmis, arba Uždūšinėmis, arba Dziedais. 
		Ilgių pavadinimo prasmę jau daugmaž išsiaiškinome. Tai, kad Uždūšinės 
		yra už dūšeles, savaime aišku. O va dziedus verta prisiminti.
		Diedai arba, dzūkuojant, dziedai  labai senas, 
		įdomus, prasmėmis talpus žodis. Ištisas reikšmių krūmas. Diedais 
		vadinti šventėjimo keliu einantys, buitinio, kasdienio gyvenimo atsisakę 
		ir mirčiai besiruošiantys žmonės, taip pat ir ubagai  maldininkai 
		elgetos, ir jiems dalijamos aukos, kurios vadintos diedaduone, 
		ir apeiginės duonos kepalai, ir patys aukojimo ritualai, ir sėkmingai 
		mirties virsmą atlikę mirusieji, jų vėlės, ir sudėtinės mišios už 
		mirusiuosius jau krikščioniškais laikais, ir net pirmas arba paskutinis 
		rugių pėdas, nuimant derlių. Dziedavimas  tai naktinis 
		valgymas su giedojimu, rengiamas velionio paminėjimo proga bei švenčiant 
		Diedus. Nykstant tradicijai, naktinis Diedų valgymas virto tiesiog 
		bendra vakariene arba pusryčiais. Dzūkijoje keturios metinės šventės  
		Ilgės, Grabnyčios, Sekminės ir Žolinės  buvo vadinamos 
		Diedais-Dziedais, per jas minėti mirusieji. Visų metinių Diedų eiga buvo 
		labai panaši  gyvulio (avino, kiaulės, gaidžio) aukojimas, šeimos 
		(kartais giminės ar bendruomenės) vaišės ir maisto dalies atidavimas 
		elgetoms, kad pasimelstų už mirusiuosius. Vėlinių išmalda  tai 
		pavargėlių ir senelių išlaikymo paprotys. Pasenęs žmogus netapdavo 
		išlaikytiniu  pensininku, kaip dabar. Jis tik pereidavo į dvasinės 
		veiklos sritį ir tapdavo senoviniu kunigu. Vėliau šiuos kunigautojus 
		imta vadinti diedais, ubagais, elgetomis. Diedų pavadinimas jungia 
		lietuvišką diedų  kaip protėvių  tradiciją su baltarusių švente 
		Dziady, kurios apeigos ypač artimos lietuviškoms. Priešingai nei 
		Lietuvoje, Baltarusijos pravoslaviškoje teritorijoje Dziady 
		buvo palaikomi cerkvės ir išliko, išsaugodami daug itin archajiškų 
		detalių. Net ir šiandien baltarusių kapinėse yra įprasta matyti stalus 
		ir suolus, įrengtus tam, kad čia prie vaišių stalo susėstų giminaičiai. 
		Padėtas maistas ant kapų šiandien lietuviui atrodo neatpažįstamai 
		svetimas reiškinys, tačiau jis atspindi prieš kelis šimtus metų 
		gyvavusią lietuvišką tradiciją. Apdaliję vargšus ir ubagus maistu bei 
		kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie 
		šeimos kapo susėdę valgydavo. XIX a. šis paprotys persikėlė į sodybas, 
		kiekviena šeima savo giminės mirusiuosius prie vaišėmis nukrautų stalų 
		minėdavo jau užsidariusi. Gaminti apeiginiai valgiai  kraujinė sriuba 
		juka, kraujiniai vėdarai, patiekalai iš avienos. Iki XX a. visi kepdavo 
		apeiginę duoną, kurios kepalai vadinti dziedais. Lietuvoje ilgą laiką 
		laikėsi paprotys per Vėlines dalinti elgetoms būtent tam skirtą duoną. 
		Iškepę paprastus kepalus, kepdavo keturias bandeles dziedams. Ryte per 
		pusryčius motina suskirstydavo dziedams košės, sudėdama į tik jiems 
		skirtą dziedų bliūdelį. Po to atskirdavo mėsos ir visokio pagaminto 
		maisto. Kol neatskirdavo dziedams, neduodavo valgyti niekam, net vaikui. 
		Paruoštą maistą išdalindavo prie bažnyčios arba kapinėse susirinkusiems 
		elgetoms, t. y. dziedams.
  
		Bendrai, įvardijimas diedu nesusijęs 
		su amžiumi ar lytimi,  tai kokybinė sąvoka, nusakanti dar gyvo ar jau 
		mirusio žmogaus vidinę būseną, jo padėtį, būklę. Senovėje diedai ir 
		ubagai nebuvo pavargėlių luomas, tai lyg šventi žmonės, nuolat 
		besimeldžiantys, užmezgantys ir palaikantys santykius su dausų pasauliu. 
		Meldžiasi jie ir tada, kai yra maldomi  užprašomi, kad melstųsi, 
		duodant auką, išmaldą, vadinamąją diedaduonę. Be ubagų arba 
		diedų neapsiedavo nei laidotuvėse, nei mirusiųjų paminėjimuose, jie 
		pakeisdavo dvasiškius. Iš tiesų, jie ir buvo ikikrikščioniškosios 
		religijos kunigai. Ubagas ne tik išoriškai, bet ir vidiniai turėdavęs 
		būti neturtėlis, tai yra atsisakęs visų žemiškų gėrybių bei poreikių, 
		esantis greta Dievo, pas Dievą: ubagas  iš rusų ubogij, 
		kas savo ruožtu yra u boga (pas Dievą). Vėliau krikščionių 
		dvasininkai Lietuvoje perėmė ne tik senosios religijos dvasiškių 
		pavadinimą kunigas, bet ir senovines taisykles, gaunant 
		bendruomenės išlaikymą, susirenkant aukas, kalėdojant,  jie turėjo 
		prisitaikyti prie diedaduonės papročių, skirtų išlaikyti 
		kunigų-ubagų-diedų luomą. Galų gale, tikruoju diedu, dziedu  protėviu 
		globėju ir net pasakų seneliu Dievu  tampa tik galutinai baigusieji 
		mirties virsmą, tai yra atšventus jų mirties metines.  
		--------- 
		 Kiekvienas 
		suvokiame, kad kažkada reikės mirti kūnui, o sielos laukia ypatinga, 
		galbūt viltinga, o gal baisi, kelionė. Kitimas niekada nevyksta be 
		kančios, be skausmo. Jei tikime, kad būtis mirtimi nesibaigia, tuomet 
		žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Taigi... Verta uždegti žvakę ne 
		tik mirusiųjų atminimui, bet ir sau. Tirpstantis vaškas  tai kūnas, o 
		liepsna  dvasia. Ar mano gyvenimo žvakė dega skaisčia ir tolygia 
		šviesa, ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis, ar moku 
		atskirti tai, kas išnyksta, nuo to, kas amžina? Ar sugebu mirti 
		laikiniems dalykams, kad įgyčiau nenykstančių, amžinųjų vertybių, ar 
		šviečia mano gyvenimas kitiems žmonėms, ar jis juos šildo? 
		 Tad kaip gi atšvęsti 
		Ilgių šventę, kad joje būtų vietos ir vaišėms (Viešė), ir vėlėms 
		(Vėlinės), ir žmogaus sielai (Ilgės), kad šventė apimtų ne tik visus 
		tris lygmenis, bet ir išlaikytų hierarchijos dėsniui paklūstančią darną? 
		Trumpai tariant  kaip šventėse išlaikyti žmogaus sielą skaistinantį 
		šventumą?
  
		Krikščionių Šventraštyje yra ypatingai svarbūs ir gilūs žodžiai: jei 
		grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis 
		duos gausių vaisių. Tai ne augalui skirti žodžiai, o žmogui. Štai per 
		Ilges-Vėlines senovėje būdavo beriami grūdai kaip ženklas, simbolis,  
		kad jau dabar, apmirę tam, kas praėjo, nubyrėjo su pageltusiais lapais, 
		ko reiktų atsisakyti, ką verta sunaikinti, sudaigintume savo sielose 
		šviesesnės būties daigus. Grūdas išsivaduoja iš lukšto, visą savo galią 
		atiduodamas želmeniui. Žmogui taip pat derėtų išsilukštinti (gražus 
		Vydūno pritaikytas žodis) iš baimių, kompleksų, ydų luobo ir kelti save 
		aukštyn. Tik tada užsimezga dvasinis vaisius, subrandinamos derlingos 
		pilnatvės varpos. O po to, perėjus išbandymą spragilu, girnomis, vandeniu ir 
		ugnimi, tampama nauja kokybe  duona, kuri sotina, kuria vaišina, ji 
		dovanojama bei aukojama ir net gali tapti mistiniu Dievo kūnu. Nemenkas 
		iššūkis, tiesa?
  
		Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir 
		amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje... 
		
 
  
		
		 Rasa Ambraziejienė 
		Naudoti Gintauto Mackonio, Gabrieliaus 
		Klimenkos, Mozės Mitkevičiaus, Daivos Vaitkevičienės, Arnoldo Smalsčio, 
		Juliaus Sasnausko ir Aleksandro Žarskaus tekstai 
		
		2017 
		
		  
		 |