PAKVIESTASIS APAŠTALAS

 

Ką reiškia būti Jėzaus mokiniu? Visų pirma – būti Viešpaties pastebėtam. Dievas visada yra Pirmasis; tas, kuris yra daug arčiau žmogaus nei jis pats sau. Kitas dalykas – būti „savo vietoje“. Apaštalų atveju tai nereiškė sėdėti šventykloje ar dar kur – dvasingesnėje vietoje. Tiesiog jie dirbo savo darbą, buvo savo vietoje – jie žvejojo, nes buvo žvejai. Iš tiesų Viešpats mus susiranda, jei mes esam savo vietoj, o ne kažkur kitur. Jis prieina ir pakviečia: Eikite paskui mane. Aš jus padarysiu žmonių žvejais. Sunku Viešpačiui pasipriešinti – kai išvysti Jo Veidą ir išgirsti Jo balsą. Nelieka laiko – nei svarstyti, ką reiškia Jo kvietimas ir tie keisti žodžiai; neturi laiko pasverti ar tikrai verta rizikuoti. Nelieka laiko nei atsisveikinti su namiškiais, nei paaiškinti jiems, kas atsitiko, nei sutvarkyti neatidėliotinų reikalų – viską nustelbia tas iš kažkur užgimęs tuojau (tučtuojau), kurio vedami apaštalai paliko valtis, artimuosius ir nuėjo su juo.
Apaštalas Andriejus buvo tarp tų keturių pakviestųjų, apie kuriuos kalba šios dienos Evangelijos ištrauka. Daug kur, panašiai kaip ir šioje ištraukoje, jis minimas tik kaip Petro brolis. Kartais jis paminimas tarp keturių pirmųjų apaštalų, tačiau jam neteko regėti Jėzaus atsimainymo šlovės spindesio ant Taboro kalno, jis nesivaržė dėl pirmų vietų nei su Petru, nei su Jokūbu ar Jonu. Bet tai nesutrukdė jam būti tikru Jėzaus mokiniu – eiti Mokytojo pėdomis. Liudyti Gerąją Naujieną ir eiti iki galo, iki pergalės. Ši ištverminga ir pasišventusi mokinystė kiekvieną krikščionį nuveda iki kryžiaus. „Juk mokinys nėra didesnis už Mokytoją“.

Albinas Šiaudvytis; Bernardinai.lt, 2006