ŠVENTOJI CECILIJA

 

Jau IV a. Romos bažnyčioje buvo švenčiama šv. Cecilijos šventė. Vardas Cecilija reiškia akloji. Šventoji gimė apie 200 m. Romoje; mirė, manoma, 230 m. lapkričio 22 d. Cecilija buvo kilminga graži romietė, kuri vaikystėje apsikrikštijo; dar būdama labai jauna savo širdį ir skaistybę pažadėjo Dievui. Tačiau tėvai ją ištekino už pagonio Valeriano. Pasakojama, kad savo vestuvių dieną, grojant iškilmingai vestuvinei muzikai, ji meldė Dievą, kad išlaikytų jos širdį ir kūną tyrus. Jos maldos buvo išklausytos, o jaunuolis Valerianas savo mylimajai ne tik padėjo ištesėti duotą skaistybės pažadą, bet pats tapo krikščioniu ir kartu su broliu Tiburcijum mirė kankinio mirtimi. Tokia pat lemtis netrukus ištiko ir Ceciliją. Prieš tai ji dar suspėjo atversti į krikščionybę savo tarnus. Cecilija buvo kankinama ir sunkiai sužeista dar išgyveno tris dienas. Prieš mirtį ji išdalijo savo turtą vargšams, atvertė dar daugiau žmonių. Popiežius Urbonas I ją palaidojo katakombose greta vyskupų.
Nuo XV a. pabaigos š
v. Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja. Vienoje legendų pasakojama, kad per savo vestuves Cecilija grojusi vargonais; kitoje – jog užgrojus muzikai ji užgiedojusi: „Padaryk, Viešpatie, mano širdį ir mano kūną švarų, kad aš būčiau verta“. Ši frazė būdavo vartojama pirmojoje Eucharistijos maldoje. Daugumos istorikų nuomone, lotyniškąjį terminą cantantibus organis, apibūdinantį muzikos instrumentus, vėlesniuose tekstuose klaidingai išvertus, iš esmės pasikeitė Cecilijos vestuvių aprašymas: tekstą, kuriame sakoma, jog iškilmingai skambant muzikai Cecilija meldėsi Dievui, pakeitė tekstas, aprašantis, kad vestuvių dieną Cecilija meldė Dievą, grodama vargonais.
Bažnytiniame mene šv. Cecilija vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais (vargonais ar smuiku).

 

Kitos lapkričio šventės

Į puslapį VYDIJA