VASARIS

 

Senieji mėnesio pavadinimai - Ragutis, Kovinis, Pridėtinis. Tai trumpiausias metų mėnuo.

JĖZAUS PAAUKOJIMAS (kūdikio aukojimas Dievui) ir Jo motinos MARIJOS ĮVESDINIMAS (palaiminimas bažnyčioje) (vasario 2 d.) - tai 40-toji diena po Kristaus gimimo. Bažnyčioje dar ir Pašvęstojo gyvenimo diena. Liaudyje tai Grabnyčios arba Žvakinių šventė. Jos kulminacija - žvakių šventinimas. Žvakių šviesa simbolizuoja patį Jėzų Kristų, „kuris yra šviesa tautoms apšviesti“. Pašventintą vaškinę žvakę, vadinamą grabnyčia ar grauduline, vaikai nešasi eidami pirmosios komunijos; ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir per visus mirusiojo paminėjimus bei metines; grabnyčias dėdavo į avilius ir statomų namų sienas, jomis aprūkomos verbos, saugomasi nuo perkūnijos ir piktų dvasių ir t. t.
Paaukojimas - Elenos Šiaudvytienės.
Žvakinių šventės atspindžiai - Renatos Vanagaitės.
Grabnyčių kilmė, istorija ir simboliai - Juozo Blažiūno.
Senieji šventės pavadinimai - Perkūno diena, Gromnica, Gramnyčia. Tądien senovėje būdavo šventinama namų ugnis, aukojama dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Tai pirmoji Perkūno šventė metų bėgyje. Senovės Latvijoje tai Vėjo diena, o JAV ir Kanadoje - Švilpiko diena.

Grabnyčios senovėje

ŠVENTASIS BLAŽIEJUS (vasario 3 d.) - armėnų vyskupas, nukankintas IV a.; gerklės ligomis sergančiųjų globėjas. Šią dieną į bažnyčią drauge su linų sruoga būdavo nešama šventinti žalia eglės šakelė - liaudyje tai Linų diena arba Eglės diena.
Senieji Linų ir Eglės papročiai
Šv. Blažiejaus istorija

ŠVENTOJI AGOTA (vasario 5 d.) - III a. krikščionė, kankinta ugnimi. Ji laikoma „ugnies globėja“, gelbėtoja nuo gaisro. Tą dieną bažnyčiose šventinama duona, druska ir vanduo.
Krikščioniškoji Agotos istorija
Sprendžiant pagal savybes ir „pareigas“, šventoji Agota krikščionybės laikais bus perėmusi senosios baltų kultūros deivės Gabijos „darbą“.
Senieji šventės pavadinimai - Gabijos diena, Šventos Ugnies diena, Šventos Duonos diena. Šią dieną lietuviai pagerbdavo Duoną ir ugnies dievaitę Gabiją. 
Duona, Ugnis ir Gabija
Senovinės maldelės Gabijai

ŠVENTASIS VALENTINAS (vasario 14 d.) - krikščionių vyskupas, III a. kankinys.
Šiandien - Meilės diena, Valentino diena. Liaudyje šis šventasis yra įgijęs įsimylėjėlių globėjo ir gynėjo vardą. Ši diena Lietuvoje pradėta minėti visai neseniai ir šaknų neturi, taigi yra gana dirbtina ir komercinė, kažin ar atspindinti nors dalį Meilės esmės, į ką savo pavadinimu pretenduoja. Europoje ši diena taip pat nėra labai sena - anglosaksų kraštuose ji švenčiama apie 500 metų. Deja, Lietuvoje jaunimas pasirinko ne senovinę savąją Meilės dieną (deivės Mildos šventę, gegužės 13 d.). Taigi, šiuo metu mūsų krašte Valentino diena rimtai konkuruoja ir su tradicinėmis Užgavėnėmis (būtent jose daug vegetacinių galių žadinimo, vaisingumo, vedybų skatinimo elementų), ir su Vasario 16-tąja (įkūnijančia Tėvynės meilės turinį); o be to jos orgialinis triukšmingumas visai nedera su gavėnios rimtimi (dažnais metais vasario 14 d. būna jau didžiojo metinio pasninko metu).
Apie Valentiną - Dalios Zaleskienės.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENA (vasario 16 d.) - 1918 m. šią dieną Lietuvos Taryba pasirašė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Ką švenčiame? - Tomo Vilucko.
Vilniaus popierėlis - Juliaus Sasnausko.

ŠVENTASIS MOTIEJUS (vasario 24 d.) - Kristaus apaštalas, vienas iš jo pašauktųjų mokinių. Lietuvių liaudies kalendoriuje ši diena - Vyturėlio, Vieversio šventė. Esą tądien jis pirmasis parskrendąs iš šiltųjų kraštų. Vyturėlio šventė laikyta jau pirmąja pavasario švente (žiemos pabaiga). Ši data - tai kalendorinė priešprieša rugpjūčio 24-tajai - šventojo Baltramiejaus dienai, kuri sąlygiškai reiškia gandrų išskridimą ir vasaros pabaigą.  
Vieversio papročiai

UŽGAVĖNĖS (kilnojama data; šiemet - vasario 28 d.) - tai mėsiedo laikotarpio užbaiga, gavėnios išvakarės - linksma ir triukšminga šventė. Ja prasideda priešvelykinio susitelkimo metas - gavėnia. Užgavėnės visada būna antradienį. Jų papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Net ankstyviausios Užgavėnės jau laikytos pavasario pradžia. Tai - žiemos virsmo į pavasarį šventė, žiemos palydos ir pavasario žadinimas.
Įvedus kilnojamą pasninko laikotarpį, - o tuo pačiu ir to pasninko pradžią atžyminčią dieną, - sutrūkinėjo į dalis visa eilė švenčių ir apeigų, susijusių su dviem pagrindiniais senovės švenčių poliais: su naujųjų metų arba krikštų ciklu ir su pavasario pradžios, t. y. kovo lygiadienio data. Senasis šios šventės pavadinimas turėjęs būti Gavėnia (priešdėlis „už“ atsirado po suskaldymo). Pasninko įvedimas senųjų Gavėnios švenčių prasmės nepakeitė, nes kaime pavasarinis maisto trūkumas sąlygotas pačios gamtos. Girių gyventojams ir žemdirbiams Gavėnia buvo atgajos, gaivos, gimimo šventė. Per Gavėnią švenčiamas augalijos sugrįžimas į Gajos pasaulį, o žmogus metafiziškai išgyvena įvykius, susijusius su jo perėjimu iš dvasinės egzistencijos į žemiškąją būtį. Šį slėpiningą virsmo pergyvenimą reikia suprasti ne kaip tiesioginį gimties virsmo įveikimą, bet kaip tolesnį dalyvavimą ir rūpinimąsi vestuvių virsme pradėta gyvybe, įvedant ją į erdvės ir laiko pasaulį. Iš čia - daugybė Užgavėnių papročių, susijusių su jaunavedžiais, su kaukais (negimusio ar nekrikštyto kūdikio vėlė) po kaukėmis, su bergždininkėmis (netekėjusiomis), su žadinimu (laistymasis vandeniu, supimasis, važinėjimai ir išvirtimai, juokinimas). Senasis naujos gyvybės atsiradimo, gimimo įvaizdis - kiaušiniai (margučiai) tapo ir Velykų šventės simboliais.  
Liaudiškos Užgavėnės
Apie Užgavėnes, Pelenų dieną ir gavėnią - Aleksandro Žarskaus.

 

Apie kalendorių