GRABNYČIŲ KILMĖ, ISTORIJA IR SIMBOLIAI

Grabnyčios pavadinimas yra lenkiškos kilmės (nuo žodžio gromnice) ir reiškia šios šventės metu bažnyčioje pašventintas žvakes. Šios žvakės dar vadinamos graudulinėmis. [Ar ne labiau tikėtina, kad Grabnyčios - nuo grabo (slav. grob), greta kurio deginama graudulinė? O štai Gromnica būtų iš grom - slav. griausmas, perkūnas - prosenovinė Perkūno diena? - vyd. past.]
Liturgijos knygose šventė oficialiai vadinama Viešpaties paaukojimu. Tai vertinys iš lotyniško mišiolo pavadinimo Praesentatio Domini. Ispanų kalboje tradicinis La Candelaria pavadinimas atitiktų mūsiškąsias Grabnyčias. Mat Candelaria yra kilęs iš lotyniško žodžio candela, reiškiančio žvakę.
540 metais Efezo mieste Viešpaties paaukojimo diena buvo vadinama Hypapante – graikiškai tai reiškia „susitikimas“ (Simeono su Kūdikėliu Jėzumi). Rytuose, o iš pradžių ir Vakaruose ši liturginė šventė buvo laikoma Viešpaties švente. Tačiau po kurio laiko Vakarų bažnyčiose ji pradėta vadinti Festum Purificationis Beatae Mariae Virginis (Marijos apsivalymo šventė) ir tapo ne Viešpaties, o Švč. Mergelės Marijos iškilmėmis. Tik po II Vatikano Susirinkimo liturginių reformų šventė vėl paskirta Viešpaties garbei ir dabar vadinama Viešpaties paaukojimo švente.
Ši liturginė šventė Jeruzalėje buvo švenčiama jau paskutiniame IV amžiaus dešimtmetyje, kai keturiasdešimtą dieną po Epifanijos (Trys karaliai) kartu su švenčiamomis Kalėdomis rengiama tokia pat iškilminga, kaip ir per Velykas, procesija į Anastazės (Prisikėlimo) bažnyčią, kurioje žmonės  džiaugsmingai dalyvaudavo. Žygiuodavo visi kunigai, o po jų – vyskupas. Tą dieną per visus pamokslus komentuodavo Evangelijos pasakojimą, kaip keturiasdešimtą dieną po gimimo Marija ir Juozapas šventykloje paaukojo Kūdikėlį Jėzų ir kaip jį atpažino Simeonas, kuris palaimino tėvus, kurie nedvejodami vykdė savo pareigą ir įsipareigojimus.
Simeonas, paėmęs Kūdikėlį Jėzų ant rankų, palaimino nustebusius tėvus, o Marijai dar pareiškė: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35).
Viduramžiais kai kuriose Europos šalyse Grabnyčios buvo vadinamos Šv. Simeono švente.
Senovės Romoje ir kitose lotynų apeigų bažnyčiose Grabnyčių procesija būdavo atgailavimo veiksmas: vyskupas ar kunigai vilkėdavo violetinėmis kapomis, o Romoje popiežius prie eisenos prisijungdavo ne važiuotas, o pėsčias ir dar basas, tačiau šį tradicija neįsitvirtino.
Lietuvoje vasario 2 d. – Grabnyčios, arba Perkūno diena, buvo siejama būtent su žvake, dar vadinama Grabnyčia. P. Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukos diena, nes buvo paprotys Grabnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės lentelės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Grabnyčios (graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų.
Daugelis tikinčiųjų vasario 2-ąją eidavo į bažnyčias įsigyti šventintų žvakių arba pašventinti savo pačių pasigamintų, kurias vasario 5 d. apnešdavo triskart aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibų ir nuo visų kitų nelaimių. Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės. Pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje.
O gudruoliai suvalkiečiai grauduline žvake net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė - belieka tik lininę skepetą užmesti.
Įdomu yra tai, kad ši žvakė yra pavaizduota šiuo metu restauruojamame Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios paveiksle „Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“. Paveiksle pavaizduotas šventasis Brunonas (1032–1101 m.), kartūzų ordino įkūrėjas, dalyvaujantis laidotuvėse. Mirusysis, sėdėdamas karste, skelbia savo amžinąjį pasmerkimą. Šalia jo stovi kunigai - vienas su atversta knyga, kurioje įrašyti egzekvijų žodžiai. Aplink karstą susirinkusi minia gestais ir mimikomis išreiškia begalinę nuostabą ir siaubą. Apatinėje paveikslo dalyje, ant maldaknygės, dega graudulinė žvakė.
Paradoksalu, tačiau būtent vasario 2 dieną 1954 metais Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Eizenhaueris (Eisenhower) pranešė, kad JAV susprogdino pirmąją vandenilinę bombą. [...Graudžios sąsajos ir su Grabnyčia - grabu, ir su Gromnica - griausmu - perkūnu ir su Grauduline... - vyd. past]

Juozapas Blažiūnas, Bernardinai.lt, 2007