KRISTAUS PAAUKOJIMAS, GRABNYČIOS

Šiandien Bažnyčia švenčia Kristaus paaukojimo (Grabnyčių) šventę, kuri minima ir kaip Pašvęstojo gyvenimo diena.
Šios šventės Evangelija pasakoja apie įvykį Jeruzalės šventykloje, kuris ne tik jame dalyvavusiems žmonėms, bet ir mums tapo nuolatine vilties, šviesos ir paguodos versme.
Šventykloje įvyko ypatingas susitikimas, kuris kiekvieną iš jo dalyvių savaip apdovanojo. Dėmesį patraukia du žmonės – Simeonas ir Ona, kurie, galime sakyti, kiekvienas savaip laukia mirties. Jie priėmė Jėzų iš Marijos ir Juozapo šventykloje ir pranašavo apie jį.
Nežinome, ar Simeonas buvo senas žmogus. Evangelija to nemini. Svarbiausia čia, matyt, ne tai. Vieną jo gyvenimo akimirką Simeonui buvo apreikšta, jog jis dar iki savo mirties pamatysiąs Kristų. Po šio apreiškimo, visa, kas šioje žemėje liko Simeonui – Kristaus laukimo perpildytas gyvenimas. Simeono laukimas buvo toks įtemptas, kad jį supančiojo tarsi vergą. Todėl pirmieji jo žodžiai po to, kai jis paėmė į glėbį Jėzų, pažodžiui verčiant iš graikų kalbos yra: „Dabar suteiki savo vergui laisvę, šeimininke...“ (plg. Lk 2, 29). Ši Simeono laukimo įtampa ir jo deganti viltis dėl Izraelio paguodos kažkuo patraukia, bet taip pat kažkuo ir baugina.
Gal širdimi suprantame, kad tokia įtampa be Dievo malonės nepakeliama, kad žmogus prieš ją bejėgis? Šios dienos pirmajame skaitinyje klausiama „Kas gali ištverti [Viešpaties] atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius?“ (Mal 3, 2). Simeonas gerai pažįsta Viešpatį kaip širdžių Tyrėją, surandantį kiekvieną žmogaus širdies mintį ir ją tarsi ugnimi ištiriantį. Tad ir jo pranašystė Marijai apie Jėzų yra apreikšta ir išgyventa jo širdies gelmėje. Simeonas pažįsta Viešpatį kaip perveriantį kiaurai širdį, kaip tą, kuris kasdien nori viso žmogaus.
Jeruzalės šventykloje šiandien sutinkame ir senutę pranašę Oną. Evangelistas Lukas nori pabrėžti ne tik jos gilią senatvę, bet ir tai, jog ši moteris buvo ypač vieniša ir neturtinga. Tai rodo jos simboliniai 77 metai, pragyventi našlystėje. Kitaip negu Simeonas, kuris tą dieną atėjo į šventyklą, Ona „nesitraukdavo iš šventyklos“. Jos buvimas šventykloje yra kasdieniškas, nepertraukiamas. Onos gyvenimas skiriasi iš esmės nuo Simeono. Jai nebuvo apreikšta, jog iki mirties ji pamatysianti Mesiją. Todėl nesuklysime pasakę, jog Ona gyveno kasdien laukdama ne Kristaus, o mirties. Tai išties baisus gyvenimas. Didžiausia Onos pastanga – ne viltingas laukimas kaip Simeono, o kasdienis nepasitraukimas nuo tarnavimo Viešpačiui, maldos ir pasninko, kuris taip pat parodo Onos liūdną būseną. Ona atrodo kaip žmogus, esantis ant vilties ir nevilties slenksčio, kasdien kovojantis dėl „nepasitraukimo“. Daug ką apie Oną simboliškai pasako ir tas faktas, jog jos giminė (Asero) negrįžo su kitomis giminėmis iš vergovės. Jos giminė – nevilties giminė, neįžvelgusi prasmės sugrįžime į Dievo pažadėtąją žemę. Tik pavieniai žmonės, tokie kaip Onos tėvas Fanuelis, sugrįžo.
Tad ką mes šiandien švenčiame? Kodėl Kristaus paaukojimas šventykloje mūsų širdims dovanoja šventę? Gal todėl, kad nėra širdies, kurioje negyventų Dievo laukimo pavergtas Simeonas ir visai susenusi, vieniša ir benusivilianti pranašė Ona...

Elena Šiaudvytienė, Bernardinai.lt, 2007