RUGPJŪTIS

 

Senieji mėnesio pavadinimai - Degėsis, Paukštlėkis, Pjūties

UBAGŲ DIENA (rugpjūčio 2 d.) - šiandien jau tiksliai nebeišaiškinama šventė. Tikėtina, jog taip vadinta visuotinių Porciunkulės atlaidų diena, liaudyje - Pracinkulio arba švč. Mergelės Marijos Angeliškosios šventė. Galbūt, tai buvusios Diedų tradicijos - dalinti elgetoms duoną, ankstyvojo derliaus dovanomis šelpti pavargėlius, maldyti ubagus, likučiai. Ir iš tiesų diedų - ubagų senovinė samprata ypač artima mažesniesiems broliams pranciškonams (elgetaujančiam vienuolių ordinui, jo neturto dvasiai) ir jų įkūrėjui - basakojui šventajam Pranciškui Asyžiečiui, kuris, kadaise išgirdęs kvietimą „Atstatyk mano Bažnyčią“, atnaujino mažutę, apleistą Italijos bažnytėlę, bet pagaliau suprato, kad jos atnaujinimas yra tik maža visos Bažnyčios atnaujinimo dalelė (it. porciunkula).
Porciunkulė

KRISTAUS ATSIMAINYMAS (rugpjūčio 6 d.) arba Viešpaties Atsimainymas, arba tiesiog Atsimainymas - tai šventė, skirta prisiminti Mato Evangelijoje (Mt 17, 1-8) aprašytam įvykiui, kada Dievas pirmąkart Jėzaus mokiniams Petrui, Jonui ir Jokūbui ant Taboro kalno apreiškė Jėzaus dieviškąją prigimtį. 
Senoviniai Atsimainymo papročiai
Atsimainymo teologija
- Vytenio Vaškelio.

ŠVENTASIS LAURYNAS (rugpjūčio 10 d.) - III a. kankinys už tikėjimą; liaudyje jis, kaip ir šv. Agota, laikomas ugnies globėju, saugančiu namus nuo gaisro. Šis šventasis taip pat laikomas ir bibliotekų globėju, ir virėjų globėju. Kai kur Lietuvoje jis pervardintas Raulynu. Šią dieną javų į kluoną neveždavo - galima dar perkūną prisišaukti. Po šv. Lauryno jis tik griaudžia, bet nebetrenkia. Senovėje šią dieną buvo Perkūno šventė, paskutinioji iš devynių, skirtų pagarbinti šiam dievui. Jei tądien nelyja, rudenį būsią daug gaisrų. Vėl matoma darni senojo baltų tikėjimo ir krikščionybės sąjunga:  ugnis - Perkūnas - Laurynas (kaip ir ugnis - Gabija - Agota vasario mėnesį). Tik Gabija (ir šventoji Agota) labiau „atsakinga“ už moterišką, vidaus, namų, židinio ugnį, o Perkūnas (ir šventasis Laurynas) - už vyrišką, išorinę ugnį iš Dangaus.
„Lauryno ašaromis“ vadintas ir kasmetinis meteorų srautas perseidai, kuriuos giedromis rugpjūčio vidurio naktimis stebime kaip „krintančias žvaigždes“.
Apie Lauryną ir jo kankinišką mirtį

Šventasis Laurynas ir archaiškoji lietuvių kulinarija - Vincento Sako.

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS PAĖMIMAS Į DANGŲ (rugpjūčio 15 d.), Dangun ėmimas, Dangun žengimas arba Žolinė, Vakarų Bažnyčioje švenčiama nuo VII a. Padavimas byloja, kad po Išganytojo Motinos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras patyrė, kad Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, Marijos kūno neberado - karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių...
Pietų Europoje Žolinių ištakomis galima laikyti graikų deivės Artemidės šventę. Tai romėnų deivės Dianos (graikų Artemidė) šventyklos Romoje atidarymo diena maždaug 500 m. prieš Kristų, rugpjūčio 15 dieną. Diana buvo augalų, gyvūnijos globėja, bausdavo darančius žalą gamtai, lotynų tautos globėja, motina, vėliau vergų užtarėja. Avetino kalva su šia šventykla tapo Romos vergų ir varguomenės masinių maldų vieta. Ilgainiui ši diena (08.15) buvo švenčiama, kaip romėnų valstybės šventė. Įsigalėjus krikščionybei, gamtos ir nuskriaustųjų globėjos, romėnų deivės Dianos vietą varguomenėje pradėjo užimti Marija.
Mūsų kraštuose tai jau vasaros ir rudens sandūra, svarbiausių lauko darbų pabaiga. Lietuviams nuo seno ši šventė buvo atsisveikinimo su želmenija ir gėlėmis diena, vasaros derlių globojančios Žemės dievybės pagerbimo bei derliaus paaukojimo ir pašventinimo šventė. Jau nupjauti ir suvežti į kluonus javai; jau nunoko vasarinis sodų derlius, o ir rudeniniai vaisiai aiškūs savo tikrumu; paragauta ankstyvųjų bulvių ir grybų; uogos jau suvirtos į uogienes... Štai ir matai visą būsimo šaltojo meto sotį ir išteklius, už kuriuos, bendrą žemės ir žmogaus triūso vaisių, laiminamą aukščiausiojo, derėtų tinkamai padėkoti. Lietuvoje nuo seniausių laikų yra paprotys bažnyčiose šventinti vaistingąsias laukų žoleles, gėles bei javus, taip pat ir daržoves. Dzūkijoje ši šventė dar vadinta Kopūstine
Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus arba giros. Po pamaldų visi svečiuodavosi, susitikdavo net tolimiausi giminaičiai. Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Tad ir Žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atsispindi giminės solidarumas.
Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente, dargi nesusimąstydamas dėl liaudiškojo jos vardo kilmės. O juk gražu, kad taip darniai šioje vasaros pabaigos šventėje sutaria mūsų kūnų maitintoja - Motina Žemė ir mūsų sielų gaivintoja bei kelio į Dangų rodytoja - Atpirkėjo Motina Marija.
Mergelė Marija ir derlius - Rasos Ambraziejienės.

Krikščioniškoji Žolinių istorija ir teologija - Ramūno Mizgirio.

ŠVENTASIS ROKAS (rugpjūčio 16 d.) - šis šventasis žinomas kaip uolus ligonių slaugytojas (buvo gydytojas) ir tikėjimo išpažinėjas. Senovėje, pasibaigus rugiapjūtei, į trobą vėl sugrįždavo žibinčius, įtaisas laikyti balanai ar deglui. Iš čia kilęs posakis - „Po švento Roko su vakariene nės strioko“ - t. y. galima vakarieniauti saulei nusileidus, prie dirbtinės šviesos. Liaudies kalendoriuje ši diena laikoma žiemkenčių sėjos pradžia.
Šv. Rokas

JUODOJO KASPINO DIENA (rugpjūčio 23 d.) - tai 1939 m. Ribentropo-Molotovo sandėrio, leidusio Sovietų Sąjungai okupuoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, prisiminimas.

ŠVENTASIS BALTRAMIEJUS (rugpjūčio 24 d.) - Jėzaus apaštalas, kuriam už uolią krikščioniškojo tikėjimo sklaidą Armėnijoje (pagal kitus šaltinius - Indijoje?) buvo gyvam nunerta oda; dėl to simbolinis šventojo ženklas yra peilis.
Liaudyje tai - Gandrų išskridimo diena. Gandrai pirmieji palieka gimtinę. Lietuviams jie – šventi paukščiai. Sakoma, kad gandras atneša laimę, apsaugo nuo žaibo, gaisro, krušos. Šią dieną gandrams rengiamos palydos. Palikdami gimtinę, jie drauge „išsineša“ ir pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė šeimynai jau nebeduoda, nes diena gerokai sutrumpėjo, o darbų - sumažėjo. Jei ši diena graži, tikėtina, kad ruduo bus sausas. 
Senoviniai Balramiejaus papročiai - Liberto Klimkos.
Baltramiejaus istorija ir simboliai  -  F. ir G. Lanzi.

Iš vasaros darbų belieka linarūtė, t. y. nurauti linus.


Apie kalendorių