Porciunkulė,
pranciškoniškumo Tabernakulis
Rugpjūčio 2 dieną viso pasaulio
pranciškonų bažnyčiose, o visų pirma vienoje svarbiausių
pasaulyje pranciškoniškų bažnyčių Asyžiaus Angelų
Karalienės bazilikoje - švenčiama Atleidimo šventė,
paprastai vadinama Porciunkule. Būtent Porciunkulėje
prasidėjo jau aštuonis šimtmečius besitęsianti pranciškonų
ordino istorija - mažesnieji broliai šiemet mini 800 metų
įkūrimo jubiliejų.
/.../ Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis ir
kiekvieno pranciškono širdis, nes čia visų pirma buvo
Pranciškaus širdis.
Nėra lengva tiksliai nusakyti, kaip atsirado Porciunkulė.
Viena žodinė tradicija, cituojama įvairiuose senuosiuose ir
šiuolaikiniuose šaltiniuose, pasakoja, kad Porciunkulę IV a.
pastatė keturi piligrimai, grįžtantys iš Šventosios Žemės
popiežiaus Liborijaus laikais. Ji buvo dedikuota
Apsireiškimo Dievo Motinai, būtent Angelų Marijai.
Vėliau Porciunkulė tapo vieno vienuolyno bažnyčia, tačiau po
kurio laiko buvo apleista ir apgriuvo. Tačiau atrodo, kad
tai buvo bajorų ir apylinkės gyventojų piligrimystės vieta.
Pasakojama, kad ir paties Pranciškaus motina kaip piligrimė
buvo nuvykusi į Porciunkulę.
Vėliausi kasinėjimai aplink Porciunkulę ir kai kurias
Šventovės vietas atidengė Romos imperijos laikų ir pirmų
mūsų eros amžių pamatus. Žinoma, reikalingi išsamesni
tyrinėjimai, ypač archeologiniai, tačiau šie radiniai
patvirtina rašytinę ir žodinę tradiciją.
Šv. Pranciškus atvyko į Porciunkulę 1207 m. pabaigoje - 1208
m. pradžioje. Pamatė ją apleistą ir apgriuvusią, tad būdamas
labai pamaldus Švč. Dievo Motinai, viso gėrio Motinai,
nutarė ją atstatyti. Kol ją restauravo, prie Pranciškaus
prisidėjo pirmieji bendraminčiai: Bernardas, Egidijus,
Silvestras... /.../
Pranciškus pats atstatė Porciunkulę, čia prie jo prisidėjo pirmieji bičiuliai,
kuriems jis parašė trumpą gyvenimo Regulą, sudarytą iš kelių
Evangelijos eilučių. Būtent iš čia kartu su pirmais savo
bendraminčiais 1209 m. Pranciškus
išėjo į Romą pas popiežių Inocentą III pristatyti ir gauti
patvirtinimą naujai gyvenimo formai. /.../ Vėliau Pranciškus su broliais grįžo į Porciunkulę,
kuri tapo nuolatine jų buveine, nors jie ir daug laiko
praleisdavo keliaudami.
Iš Porciunkulės Pranciškus išsiuntė brolius po du į pasaulį
skelbti Evangelijos.
Būtent į Porciunkulę 1211 (ar 1212) metų Palmių sekmadienį
pas Pranciškų atvyko šv. Klara, kuri, Pranciškaus padedama,
įkūrė antrąjį pranciškonų ordiną klarises. Porciunkulei
Pranciškus išrūpino Porciunkulės atlaidus (1216), žinomus
kaip Asyžiaus atlaidai; čia jis sukviesdavo brolius kartą ar
du per metus į Kapitulą; tikriausiai čia rašė savo Regulą,
kuri nebuvo patvirtina (1221); čia per Palapinių kapitulą
(1221), kurioje dalyvavo apie penkis tūkstančius brolių, į
ordiną atėjo šv. Antanas iš Paduvos; čia rašė ar diktavo
Testamentą paskutinį savo gyvenimo mėnesį ir 1226 m. spalio
3 d. atidavė Viešpačiui savo dvasią, nes čia buvo gavęs
malonės dvasią.
/.../
Kodėl šv. Pranciškus tebėra toks aktualus ir šiandien?
Nes Viešpats Jėzus yra visuomet aktualus. Pranciškus,
norėdamas kiek įmanoma labiau panašėti į Kristų, vargšą ir
nukryžiuotąjį, visiškai atsidavė Jėzaus sekimui,
Evangelijai. Jėzus, tikras žmogus ir tikras Dievas,
atsiskleidžia žmogui, kaip žmogus ir atskleidžia jam taip
pat Dievo Veidą, Tėvo širdį. Pranciškus priėmė tai ir atrado
save kaip žmogų ir kaip krikščionį.
Taip pat ir šiuo atžvilgiu Pranciškus aktualus. Kiekvienas
iš mūsų nerimastingai ieško savęs, tiesos apie save ir
dažnai susipainioja beieškodamas, todėl neranda atsakymo į
esminius klausimus, kurie kyla jo širdyje. Dievas, mūsų
Kūrėjas ir Tėvas, Kristuje atskleidžia, kas esame, iš kur
ateiname ir koks yra mūsų pašaukimas, dovanoja mums visą
ženklų sistemą, Žodį ir sakramentus, kad išpildytume jį.
Mūsų pašaukimas yra pati mūsų kilmė, Dievas Tėvas. Tiesos
šviesa kvietė Pranciškų pas Tėvą nuo pat jo skausmingo ir
sunkaus atsivertimo, trukusio apie trejus metus, pradžios.
Kvietė nuoširdžiam tikėjimui, tikrai vilčiai, tobulai
meilei, esminiam nuolankumui. Ir jis atsiliepė. Iš tiesų
kiekvienas iš mūsų trokšta to savo širdyje. Pranciškus
atspindi mus tiek prieš, tiek po atsivertimo, dėl to
kiekvienas iš mūsų randa jame šiek tiek savęs ar ilgisi būti
šiek tiek toks kaip jis. Taip pat ir čia jo aktualumas.
Pranciškus atsiliepia ir atsiduoda Evangelijai dėl malonės,
kuri yra Viešpats Kristus, ir atsiliepia išvaduotam mūsų
žmogiškumo grožiui. Pranciškus mums perteikia Jėzaus žavesį,
nes jis pats yra susižavėjęs ir patrauktas Jėzaus, yra
susitapatinęs, kad galėtų pasakyti: Pažįstu, patyriau gyvą
draugystę su Kristumi, vargšu ir nukryžiuotu. Jo gyvenimo
esmė yra man gyvenimas tai Kristus ir ne aš gyvenu, bet
Kristus gyvena manyje, kaip sakė. Šv. Paulius.
/.../
Kas Jums yra Pranciškus? Nukryžiuotojo dvynys. Pranciškus
yra krikščionis, labiausiai žiūrėjęs į Kristų, vienuolis,
kuris labiausiai sekė Kristumi, šventasis, kuris labiausiai
leido savyje atsiskleisti Prisikėlusio Kristaus šviesai.
Tačiau Pranciškaus asmenybės neįmanoma apibrėžti. Tam tikru
būdu jis yra ir liks paslaptis. Juo labiau leidiesi, kad jis
artintų tave prie Kristaus, tuo labiau gali jį suprasti.
Kristus yra jo esmė, tikslas, siekinys. Pranciškaus trauka
nenusakoma. Jis yra nuostabus Šventosios Dvasios darbas. Iš
čia kyla jo universalumas, jo katalikiškas gyvenimas ir
apaštalavimas. Daug kas norėtų prisitaikyti jį pagal savo
proto schemą. Tačiau prie Pranciškaus gali tik mėginti
prisiliesti dvasiškai, ne išoriškai, paprastais ir
subtiliais ženklais, o ne archeologinėmis, pasenusiomis
formomis. Neįmanoma žiūrėti į Pranciškų, kalbėti apie jį
apeinant jo santykį su jo saldžiausiu Viešpačiu. Todėl
Pranciškaus negalima apibūdinti, belieka tik bandyti sekti
jo pavyzdžiu, kartu su jo padėjimu išgyventi Jėzaus
Kristaus, vargšo ir nukryžiuotojo, artumą. /.../
Ištraukos iš Dalios Žemaitytės
pokalbio su kun. Francesco De
Lazzari OFM,
Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikos parapijos klebonu.
Bernardinai.lt, 2009
|