Žolinė:
kelionė artėjančios prisikėlimo šlovės link
Žolinės
šventė. Su rudenėjančiam danguj besipulkuojančiais
gandrais, geltonuojančiom kaimo ražienom, ryškiaspalviais gėlių
žiedais, kurie, pašventinti ir išlaikyti rankoj per Šventąsias
Mišias, dar ilgai kvepės kaimo pirkios kertėlėj ar miestelėno
namuos... Padėti giliau suprasti šios Mergelės Marijos šventės
prasmę paprašėme kunigą pranciškoną Ramūną
Mizgirį.
Kai
galvoju apie artėjančią Žolinę, apima keistas jausmas.
Rugpjūčio 15-oji - valstybinė šventė, tad ją švenčia
visa Lietuva. Tačiau, manau, dažnas net nežinome, ką gi iš
tiesų minim tądien... /.../ Kokia
tai šventė? Ką reiškia Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo
į dangų slėpinys?
Mergelės Marijos Užmigimo (gr. koimisis,
lot. pausatio)
šventė, paskelbta imperatoriaus Mauricijaus, buvo pradėta iškilmingai
švęsti visoje Romos imperijoje VI amžiuje. Praėjus
porai šimtmečių, Vakarų Bažnyčioje ši šventė gavo
Mergelės Marijos Dangun paėmimo pavadinimą. Seniausioje
liturginėje maldoje VIII amžiaus popiežiaus Grigaliaus
mišiole yra pabrėžiama vienybė tarp Mergelės Marijos
paėmimo į Dangų ir jos dieviškosios motinystės (gr. Theotokos),
nes Dievas, atkreipęs savo žvilgsnį į Mergelės
nuolankumą, jai suteikė malonę būti savo Sūnaus Motina ir
ją apvainikavo aukščiausia garbe. Tiek Rytų, tiek ir
Vakarų Bažnyčios liturgija tyli apie Mergelės Marijos mirtį,
nes ji, būdama nekaltai pradėtoji, yra tobulai atpirktas žmogus,
kuris yra su kūnu ir siela paimtas į trijų dieviškų asmenų
garbę. Gilesnė Mergelės Marijos paėmimo į Dangų samprata
plaukia iš mirusiųjų prisikėlimo, kaip žmonių atbaigimo
apmąstymų (1 Kor 15, 35-57).
Atsiverskime
Šventąjį Raštą ir paskaitykim šią Pirmojo laiško
korintiečiams ištrauką...
Gal kas paklaus: Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu
jie pasirodys? Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta,
jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį
kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių
javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs,
ir kiekvienai sėklai savišką kūną.
Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks,
dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat
yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų
spindesys, kitoks žemės kūnų. Vienoks saulės švytėjimas,
kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas.
Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.
Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas,
keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas
silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi
dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir
dvasinio. Taip ir parašyta: pirmasis žmogus Adomas tapo gyva
būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne
dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis.
Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus
iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks
dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo
atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.
Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės
Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.
Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime,
bet visi būsime pakeisti,-staiga, viena akimirka, gaudžiant
paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus
prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia,
kad šis gendantis (kūnas) apsivilktų negendamybe, šis
marus (kūnas) apsivilktų nemarybe.
Kada šis gendantis (kūnas) apsivilks negendamybe ir šis
marus (kūnas) apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas
žodis:
Pergalė sunaikino mirtį!
Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!
Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga įstatymas.
Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį
Jėzų Kristų.
Kiek
daug šiuose žodžiuose vilties ir paguodos... Kaip manote,
kodėl ši Dievo Motinos iškilmė tokia svarbi mūsų
liturginiame kalendoriuje?
Rytų ir Romos Katalikų Bažnyčios iki šiandien yra
išsaugojusios didžiulę pagarbą Dievo Motinai. Nuo IV amžiaus
ji yra vaizduojama kaip Bažnyčios simbolis su Jėzumi
Kristumi. Dangun paėmimo iškilmė pabrėžia ne vien tik
jos, jau dabar šalia Kristaus esančios, šlovę, bet taip
pat ir mūsų, keliaujančios Bažnyčios, artėjančią
prisikėlimo šlovę. Tad rugpjūčio 15 dieną Mergelės
Marijos asmenyje mes kontempliuojame triumfuojančios laikų
pabaigoje Bažnyčios ikoną.
Paskutinėmis
vasaros gėlėmis kvepiančią Žolinės dieną ateisime į bažnyčias
pagerbti Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Kokių malonių
mums dera melsti tądien?
Nors baigiasi vasara, trumpėja dienos, gamtoje vis
daugiau gelsvų spalvų tai gali būti šių dienų
mirties kultūroje besiblaškančio pasaulio simboliai prašykime
Švenčiausios Trejybės, užtariant Mergelei Marijai, drąsos
liudyti krikščionišką gyvenimą.