tarp gyvenimo ir mirties

 

Visas mūsų gyvenimas turėtų būti meditacija apie paskutinį ir svarbiausią sprendimą: pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties.
Visiems mums tenka mirti. Tačiau nusiteikimas, su kuriuo pasitinkame mirtį, padaro ją savotišku pasirinkimu arba už mirtį, arba už gyvenimą.
Jeigu būdami gyvi mes pasirinkome gyvenimą, tada mirdami mes pereisime iš mirties į gyvenimą. Gyvybė yra dvasinis dalykas, o dvasiniai dalykai yra bežodžiai. Jeigu dvasia, kursčiusi fizinio gyvenimo liepsną mūsų kūnuose, nepamiršdavo ir pati pasisotinti tąja alyva, kuri randama tik Dievo meilės tyloje, tada, kūnui mirus, dvasia toliau degina tą pačią alyvą. Degina savąja liepsna. Tačiau jeigu dvasia sudegė kartu su drumzlina aistros, egoizmo ar puikybės alyva, tada, atėjus mirčiai, dvasios liepsna užgęsta kartu su kūno šviesa, nes žibinte jau nebelikę alyvos.
Gyvendami turime išmokti apkarpyti žibintų dagčius ir tyloje pripildyti juos meilės, retkarčiais prabylant ir išpažįstant Dievo šlovę, kad pagausintume savąją meilę, augindami kitų meilę ir mokydami juos taikos ir tylos būdų.
Jeigu mirties akimirką ji pas mus ateina lyg nepageidaujamas prašalaitis, tai dėl to, kad ir Kristus mums visada buvo lyg nepageidaujamas prašalaitis. Juk kai ateina mirtis, ateina ir Kristus, atnešdamas mums amžinąjį gyvenimą, kurį Jis mums nupirko savąja mirtimi. Todėl tie, kurie myli tikrą gyvenimą, dažnai mąsto apie savo mirtį. Jų gyvenimas yra sklidinas tylos, kurioje jau glūdi pergalė prieš mirtį. Tyla iš tiesų padaro mirtį mūsų tarnaite ir netgi bičiule. Mintys ir maldos, išaugančios iš tylaus mirties apmąstymo, yra lyg medžiai, augantys ten, kur yra vandens. Tai yra stiprios mintys, įveikiančios nelaimės baimę, nes jos jau nugalėjo aistrą ir troškimą. Amžino troškimo blaškomos mūsų sielos veidą jos atgręžia į Kristaus veidą.
Sakydamas, kad visas tylos gyvenimas yra skirtas galutinei ištarmei, aš nenoriu pasakyti, jog visi mes turime kažkaip įsigudrinti numirti su maldingomis šnekomis lūpose. Visai nebūtina, kad paskutinieji mūsų žodžiai būtų kažkokie ypatingi ar dramatiški ir dėl to verti būti įamžinti popieriuje. Kiekviena gera mirtis, kiekviena mirtis, kuri paima mus iš šio pasaulio nežinomybės ir perduoda į neišsenkančią ramybę ir Kristaus meilės tylą, pati savaime yra ir ištarmė, ir išvada. Ji sako, žodžiais ar be žodžių, kad yra gera, kai gyvenimas pasiekia jam paskirtą galą, kai kūnas sugrįžta į dulkes, o dvasia pakyla pas Tėvą, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumą.
Tyli mirtis gali būti iškalbinga savo ramybe ir pasakyti daug daugiau negu mirtis, pertraukiama iškalbingų pasakymų. Vieniša mirtis, tragiška mirtis gali kur kas daugiau pasakyti apie Kristaus ramybę ir gailestingumą, negu daugybė kitų ramių ir patogių mirčių.
Nes mirties iškalba yra iškalba žmogiškojo skurdumo, kuriam prieš akis atsivėrė dieviškojo gailestingumo lobynai. Kuo labiau suvokiame, kad mūsų skurdumas yra be galo didis, tuo didesnė bus mūsų mirties prasmė – ir didesnis jos skurdumas. Nes šventieji yra tie, kurie trokšta būti patys skurdžiausi gyvenime ir kurie užvis labiau džiūgavo dėl kraštutinio mirties skurdumo.

Thomas Merton, „Mažoji studija”, Bernardinai.lt, 2005

 

Kitos lapkričio šventės

Į puslapį VYDIJA