UŽGAVĖNĖS
Dar nuo XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas,
teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms Mėsiedo
laikotarpio dienoms - sekmadieniui, pirmadieniui ir
antradieniui - tikrajai Užgavėnių dienai (46 dienai prieš
Velykas). Tų dienų valgio likučiai būdavo sakrališkai
padalijami gyvuliams, kaip vaistai nuo visų ligų. Kad
geriau daržovės tais metais derėtų, Švenčionių apylinkių
šeimininkės per visas tris dienas virdavo riebią rasalienę
iš paraugintų ruginių miltų ir burokų rasalo užsisrėbti
prie gausiai valgomų blynų. Sekmadienį mėsos valgydavo
triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes - net 12
kartų, kad per metus būtum riebus, sotus ir sveikas.
Linksmos ir siautulingos Mėsiedo užbaigos išvaro žiemą. Užgavėnių
paprotys žinomas visoms Europos tautoms (data - tarp vasario
5-os ir kovo 6-os apskaičiuojama pagal mėnulio kalendorių,
priklausomai nuo Velykų laiko). Vėl kaimo ulyčioje
galima sutikti būrį pokštaujančių persirengėlių: Ožį,
Gervę, Žirgą, Mešką, Juodą-kudlotą, Giltinę (etnologai
aiškina, kad tai esą ateiviai iš dausų - anapus, toteminių
protėvių ar jų antgamtinių savybių personifikacijos). Švaistydamasi
kočėlu ir šluota, ant pavažos ir rato (žiema su pavasariu
susitinka) klibikščiuoja pamėklė Morė (kitur dar vadinama
Kotrė, Boba ir pan.) - pati nelabosios žiemos dvasia.
Dvyliktą valandą nakties ji supleškės lauže arba bus
nustumta į vandenį. Aukštaičiai panašiai pasielgdavo su
Gavėno pamėkle. Teateinie pavasaris! Persirengėlių vaikštynės
prasidėdavo dieną. Persirengėlių kaukės - iš medžio,
kailio, tošies, popieriaus (kumpos, didelės nosys, atsikišę
dantys, barzdos, ūsai), apsivilkdavo išverstus kailinius
arba kitokį tam tinkamą rūbą. Grupei vadovaudavo velniu, ožiu
ar kita kauke apsitaisęs sumaniausias, iškalbingiausias
vedlys, kurio pulke, be anksčiau minėtų gyvulių kaukių,
netruko ir ubagų, įvairiausių prekijų, būrėjų. Jų
sukeltas triukšmas aukštyn kojom apversdavo įprastą
kasdienybės tvarką. Keldami didžiausią sąmyšį,
persirengėliai apeidavo visas sodybas. Nepriimti, jų nepavaišinti
buvo didelė negarbė. Įsiprašę į vidų, jie krėtė
įvairiausias išdaigas: tai ugnį užgesina, tai, išgraibę
iš puodo mėsą, įdeda į ją pasagą - siūlo pirkti arklį,
patys ieško pirkti bergždininkių (netekėjusių
merginų, kurios pagal amžių jau turėjo būti ištekėjusios),
gydo, buria, gieda. Pagrindiniai prekiautojai būdavo
persirengėliai žydai. Įsidėję į kojinę puodų šukių
(manyk - pinigai piniginėje) mainikaudavo, derėdavosi. Čigonai
tik ir žiūrėdavo, kaip kokį vertingesnį daiktą iš namų
nugvelbt, už kurį vėliau galima būtų didesnę išpirką
gauti. Grupę lydėdavo Lašininis ir Kanapinis, kurie
kaudavosi tarpusavyje. Jų kova baigdavosi Kanapinio pergale.
Lašininis būdavo išvejamas iki Velykų. Užgavėnių
dieną nenuobodžiausi: supamasi klojime, lenktyniaujama
raitomis, vežiojamos bitės - į roges įkelta rėčka,
pilna zvimbiančių vaikų, kuriuos dera apšlakstyti
vandeniu. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo daugiau medaus vasarą
prineš bitės, ilgesnį pluoštą išaugins linai. Tam
tikslui taip pat buvo supamasi, leidžiamasi nuo kalnelio su
rogutėmis, vaikams karuselę ant ledo įtaisydavo, kūmos
viena pas kitą į svečius suvaikščiodavo. Suvalkiečiai tą
dieną povelius vaikė - jauniklius kumelius, prie
rambesnio arklio prikinkę, pravažinėdavo. Daugelyje rajonų
per Užgavėnes velėdavo žlugtą, kad linų
pluoštas būtų baltesnis ir ploniau siūlai verptųsi.
Ta pačia dingstimi dusetiškės merginos būtinai pirkios
voratinklius išgaudydavo.
Paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgoma. Ypač mėsos:
sekmadienį triskart, pirmadienį - šešis, antradienį - net devynis.
Valgo šiupinį iš kruopų, žirnių, spurgas, kiaušinienę,
įvairiausius blynus. Po vakarienės šeimos galva tardavo:
Mes užgavėsime, tegu užsigavės mūsų bėdos ir nelaimės.
Visomis Užgavėnių apeigomis siekiama pažadinti žemės
gyvybinę jėgą. Tad ir orai nurodo būsimą derlių: jei Užgavėnių
dieną sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta - bet kur
pasėti javai gerai derės. Jei Užgavėnių dieną drėgna,
linai gerai derės. Jei saulė anksti nušvinta, tikslingiau sėti
ankstyvuosius linus, jei apypiečiu - vėlyvuosius. Gerų linų
galėjai tikėtis tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi
sniege.
etno.lt
|