ATMINK, ŽMOGAU, KAD ESI DULKĖ

Pelenų trečiadienis, kurio liturgija istoriškai susijusi su viešos atgailos pradžia ir su intensyviu katechumenų, kurie būdavo krikštijami Velyknaktį, mokymu, mums atveria beveik keturiasdešimties dienų Gavėnios laikotarpį.
Nežinau, kas jūs: ar vieši atgailautojai, ar katechumenai, besiruošiantys Krikštui. Nežinau net, ar jums dėl darbų gausybės pavyks dalyvauti šiandienos šv. Mišiose. Jeigu vis dėlto pavyktų įsijungti į šiandieninę Bažnyčios maldą, manau, neliksite abejingi, kai atgailos vardan pelenais pasibarstysime galvas.
Keistas būdas ruoštis Velykų iškilmėms - vietoj papuošalų ir kvepalų pasirenkam pelenus, dulkes, žemę. Taip ir iškyla atmintyje laidotuvių apeigos. „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Būtent tokius žodžius girdėsime šiandienos apeigose. Nebijokite, tai ne gąsdinimo liturgija, bet priminimas, kam esame pašaukti. Per tas pačias apeigas, barstant pelenus, gali būti vartojama ir kita formulė, geriausiai apibrėžianti mūsų pašaukimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” Pelenų trečiadienis tarsi diena - veidrodis, atsuktas į mus, kad geriau įsižiūrėtume į tobuląjį laisvės ir meilės įsakymą (Jok 1, 25), o ne tam, kad į jį pažvelgę išvystume giltinę su dalgiu ant peties ir tokio seanso įbauginti visi strimgalviais pultume vergiškai vykdyti Velykų išpažinties ir Komunijos priesako. Būtų liūdnos šventės, jeigu vien tuo apsiribotume. Mes esame kviečiami išgyventi Gavėnią be baimės, su pasitikėjimu. Išpažinkime, jog esame dulkės, ir atiduokime save Kūrėjui kaip pirminę medžiagą, kad mus atkurtų, nulipdydamas naują žmogų.
Galbūt šiandien į bažnyčią eisiu priekaištaudamas sau, kad suklydau, kitus suklaidinau savo pasirinkimais... Ateisiu toks, koks esu, nuolankiai priimdamas priminimą: „Atmink, žmogau, kad esi dulkė...“ Mums suteikiama galimybė grįžti į pasaulio kūrimo pradžią, kad į mus būtų įpūstas naujas gyvenimas. Šiandienos Bažnyčios liturgija siūlo ne akistatą su giltine, bet su gyvenimu ir jo Teikėju. Gavėnios laikotarpį atveriantis trečiadienis ir jo pelenai mums turėtų priminti ne kapą, bet lopšį, kuriame mirtį nugalėjusio Jėzaus Kristaus nuopelnų dėka gali užaugti naujam gyvenimui pakviestas žmogus.

Kun. Andrius Nenėnas OFM, Bernardinai.lt, 2007