IV

DEMOKRATINĖS LAISVĖS IR TEISĖS

Žmogus paklausė išminčiaus:

– Pasakyk man, kas yra laisvė?

– Kokia laisvė? – atsiliepė išminčius. – Ji būna įvairi. Pirmoji laisvė – tai kvailystė arba įžūlumas. Ji panaši į arklį, kuris atsistojęs piestu išmeta iš balno raitelį. Tačiau po to, arkliui teks dar stipriau pajausti kietą raitelio ranką. Antroji laisvė – tai atgaila. Ji panaši į laivo kapitoną, kuris, laivui skęstant, vietoj to, kad sėstų į gelbėjimosi valtį, pasilieka grimztančiame laive. Trečioji laisvė – pažinimas. Ji subręsta po kvailysčių ir atgailos. Tikroji laisvė panaši į nendrę, kurią vėjas siūbuoja į visas puses, tačiau nenulaužia, nes ji lanksti.

– Ir tai viskas? – nustebo žmogus.

Tada išminčius tarė:

– Daugelis mano, kad jie patys ieško tiesos. Tačiau juose mąsto ir per juos ieško Didžioji Siela. Kaip ir Gamta, Didžioji Siela gali leisti sau suklysti. Ji be atvangos ir lengvai blogus „žaidėjus“ pakeičia naujais. Tam, kuris paklūsta Didžiajai Sielai, ji suteikia tam tikrą veiksmų laisvę. Panašiai kaip plaukikas, kuris leidžiasi srovės nešamas, išplaukia į krantą bendromis savo ir upės pastangomis.

B. Helingeris

1. Paradoksali laisvės prigimtis

Mokiniai Jėzaus klausė: Kaip mums melstis, dalyti išmaldą ir pasninkauti?

Jėzus tarė: Jeigu jūs pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, pakenksite savo sieloms (Apokrifinė Evangelija pagal Tomą, plg. 6 ir 14). Tokia pat prieštaringa, tik švelniau išsakyta, Jėzaus mintis apie maldą bei gerus darbus yra užrašyta ir kanoninėje Evangelijoje pagal Matą (plg. Mt 6, 1-18).

Atsakydamas į klausimą, Jėzus naudojosi darbo su mokiniais metodais, kuriuos vėliau, jau VII a. išdėstė dzenbudizmo patriarchas Chueinenas: Jeigu jums užduos klausimą, kuriame yra kažkoks teiginys, atsakykite į jį neigiamai. Ir atvirkščiai – atsakykite teigiamai, jei klausime yra neiginys. Jeigu jūsų paklaus apie paprastus dalykus, atsakykite apie šventus dalykus, ir atvirkščiai. Tuomet, iš tarpusavio prieštarų ryšio, bus galima suprasti mokymą apie vidurio kelią.

Ką tai reiškia? Kad gyvenimas yra sudėtingas: kiekvienas geras dalykas turi savo blogąją pusę, kiekvienas blogas dalykas turi ir gerąją pusę. Kitaip sakant, visi reiškiniai susiję tarpusavyje. Toks sudėtingas yra pasaulis – jis daugiareikšmis ir nelinijinis. O su dalykais, kurie betarpiškai liečia žmogų, yra dar sudėtingiau. Juk žmogus yra ir kūnas, ir dvasia. Tai, kas gerai kūnui, gali būti visai netinkama sielai. Ir tai, kas gerai sielai, gali būti nemalonu kūnui.

Patarlė: Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir atvirkščiai: Nėra tokio gėrio (aišku, žemiško gėrio), kuriame nebūtų blogio.

Jeigu jau meldžiantis, pasninkaujant ar dalijant išmaldą galima sau pakenkti (!), tai juo labiau – naudojantis demokratinėmis laisvėmis ir taip uoliai platinamomis, žmogaus teisėmis.

Įsivaizduokime, kad šiandien Jėzaus klausiame: Kaip mums naudotis demokratinėmis laisvėmis ir žmogaus teisėmis? Ir Jėzus atsako: Jeigu jūs naudositės demokratinėmis laisvėmis, užsitrauksite nuodėmę, jei naudositės žmogaus teisėmis, pakenksite savo sieloms.

Argi ne demokratinėje visuomenėje nuodėmė tapo pažangos ir pasididžiavimo ženklu? Kalbame tik apie laisves, bet neklausiame, kam tos laisvės. Teigiama, kad nesvarbu, koks tikslas, svarbu tik kad jis būtų laisvai pasirinktas.

Esu aš ir yra kitas. Esame mes ir yra kiti. Ten, kur prasideda mano laisvė, ten baigiasi kito laisvė, ir atvirkščiai – kur kito laisvė, ten mano suvaržymai. Toks yra laisvės paradoksas. Tai natūralus priešybių pasaulio reiškinys. Dievas gyvena Bažnyčioje, bet Jis ten ir nužudomas. Šią mintį, – o tai yra eilinis mūsų gyvenimo paradoksas, – išgirdau iš labai religingo, bet mąstančio žmogaus. Skamba keistai, net absurdiškai. Tačiau prisiminkime Jėzų. Jis kalbėjo paradoksais ir todėl taip dažnai lieka nesuprastas tų, kurie mąsto tiesmukai ir vienašališkai. O Dievas, kaip sako apaštalas Paulius, nėra šališkas.

Ko gero, nėra geresnio būdo aiškinti tiesas, kaip vienoje mintyje išreikšti abi prieštaros puses, vienu metu kalbėti apie gėrį ir blogį, apie nuodėmingus ir teisiuosius, apie vienų ir kitų laisves.

Paradoksas – tai glaustas, bešališkas kalbėjimo būdas. Šiaip, jei supranti, kad žmogus yra šališkas, tačiau pats šališkas būti nenori, tada tenka kalbėti ilgai – aiškinti ir vieną, ir kitą požiūrį. Tačiau, kaip dažniausiai būna, kol kalbame apie vieną reikalo pusę, pamirštame kitą. O paradoksas vienu ar dviem sakiniais aprėpia abi priešingas pozicijas. Paradoksas – tai apjungianti, vienijanti logika: yra ir taip, ir kitaip.

Vienašališkas požiūris lengvai suprantamas ir logiškas protas jį nesunkiai priima, kartais jis tiesiog pavergia protą. O paradoksas nepavergia žmogaus proto, nes jis nelogiškas ir prieštarauja įprastinėms nuomonėms bei įsitikinimams. Paradoksas, panašiai kaip ir dzen budizme naudojamas koanas, protui yra mįslė, verčianti protą ieškoti kitokio lygio sprendinio. Paradoksas neleidžia protui nukrypti į kraštutinumus, nes trumpoje formuluotėje telpa abu kraštutinumai. Kadangi protas mėgsta dvejetainę logiką ir vienašališkumus, paradoksas jam nėra parankus. Šiek tiek pažaidęs su paradoksu, protas nuo jo nusisuka ir vėl grįžta prie jam įprastos logikos: arba taip, arba kitaip.

Kalbėdamas paradoksais Jėzus netiesiogiai pasako, kad nėra pastovių taisyklių visiems gyvenimo atvejams. Yra tik bendros gyvenimo tiesos, vadinamos Dievo įsakymais, kurių laikytis visiems privalu. Tam tikriems gyvenimo atvejams taisykles turime kurti patys, tačiau jos tinka tik būtent tam atvejui. Kitas atvejis, kitos aplinkybės, ko gero, pareikalaus kitokio sprendinio.

Jėzus, kaip matome skaitydami Evangelijas, nepaliko taisyklių sąrašo, tačiau paliko paradoksų rinkinį. Suvokti paradoksus, tai reiškia mąstyti širdimi. Gyventi paradoksaliai, reiškia būti viduryje, visą laiką jausti ir suvokti abi prieštarų puses: savo laisvę ir kitų nelaisvę, o apskritai – savo ir kitų sąsajas bei priklausomybę. Tačiau tai reiškia gyventi nuolatinėje įtampoje. Pagrindinis įtampos šaltinis yra aš ir kitas bei mes ir kiti. Mano teisės pažeidžia kitų teises, ir atvirkščiai. Kitaip sakant, suteikdamas laisvę kitam, aš turiu save apriboti, ir atvirkščiai. Šis dėsningumas galioja, pradedant nuo pačių mažiausių buitinių smulkmenų tarp draugų ar šeimoje, pavyzdžiui, kur eisime, ką pirksime, ką veiksime, ką valgysime ir panašiai, ir baigiant valstybiniais bei tarpvalstybiniais klausimais.

Žodis įtampa čia, ko gero, nelabai tinka. Įtampa yra, tačiau ji ypatingos kokybės. Būti viduryje reiškia gyventi budėjime, susivokime, atodairoje, atjautoje, skaistume, neprisirišime, tarnystėje, pasiaukojime ir ... viešpatystėje. Taip, viešpatystėje. Pažvelkime, ką, pasak mūsų protėvių, reiškia viešpatauti. Viešė – gyvenvietė aplink piliakalnį, taipogi kaimas, bendruomenė: Viešės buvimą liudija pati kalba: Viešpats – viešės pats, viešės vyresnysis (LKŽ). Viešės – 1. viešėjimas, 2. vaišės, 3. susibūrimas kartu ką nors veikti – vakaronė, 4. šventė. Viešasis (kelias) – vieškelis: Atgal važiavau ne viešuoju, bet per savo kraštą. Vieškelis, viešasis – tai tas kelias, kuris visiems tarnauja. Tad viešpatauti – tai suderinti prieštaras, tarnauti visiems.

Tai, kad mūsų tautoje taip buvo suprantamas viešpatavimas, rodo ne tik kalba, bet ir niekur kitur nežinomas, lietuviškos kultūros reiškinys – sutartinės. Sutartinėse, kad jos gerai skambėtų, taipogi būtina suderinti prieštaras, t. y. skirtingus ritmus, vadinamąsias sekundas.

Nedidelis ir palyginti mažai konfliktiškas pavyzdėlis. Tarkim, aš gyvenu su draugu. Jei gaminu maistą, tai mano laisvę riboja valgio darymas, bet aš galiu tai išlyginti, pasirinkdamas ką gaminti – ruošiu kas man skanu. Kitam nebūtinai tai patiks, bet jis turi laisvę negaminti valgio, o savo laisvę pasirinkti patiekalą jis galės įgyvendinti, kai pats gamins maistą. Taip yra, kuomet abu turi vienodas galimybes gaminti valgį. Tačiau jeigu jų galimybės nevienodos arba jei tai vyras ir žmona, tada padėtis tampa sudėtingesnė. Čia jau tenka įjungti ir tarnavimą, ir pasiaukojimą.

Svarbiausia gyvenime yra atodaira į kitą. Albertas Šveiceris, kuris ilgai ieškojo bendros, visiems tinkančios etikos, ją pagrindė atodaira. Jo Didžios pagarbos gyvybei (Ehrfurcht vor dem Leben) etikos principas skamba taip: Aš esu gyvybė, kuri nori gyventi, bet gyvenu tarp kitų būtybių, kurios taip pat nori gyventi. Vokiečių k. žodis ehrfurcht – ‘didi pagarba‘ sudarytas iš dviejų žodžių – pagarba ir baimė. Baimė – tai reiškia neužgauti kito. Dievo baimė – tai bijoti pažeisti Dievo Tvarką. Tačiau tai tas pats, nes Dievo įsakymų pažeidimas visada užgauna kitus žmones.

Tačiau per didelis savęs pamiršimas ir tarnavimas kitiems bei pasiaukojimas yra kitas kraštutinumas, kuris taipogi nėra tinkamas. Prisiminkime, kad vėžiu dažniausiai suserga arba beatodairiški egoistai, arba beatodairiški tarnautojai kitiems, visai pamirštantys save. Tai rodo, kad tikroji įtampa ir kančia yra gyventi viename iš kraštutinumų – nuolatinė įtampa nualina imunitetą.

Kai įtampa labai išauga, ir jei prieštara buvo žmogaus viduje, ji pasireiškia išoriškai tam tikru simptomu arba liga. Jei konfliktas buvo tarp atskirų žmonių – tai nesantaika, teismai, muštynės. O jei prieštara tarp visuomenės sluoksnių – tai sukilimas arba perversmas. Jeigu kovojama beatodairiškai, neatsižvelgiant į kitus, be susivokimo, – kaip dažniausiai ir būna, – tada besipešančios pusės susikeičia vietomis. Taip kovotojai už laisvę tampa pavergėjais, o buvę engėjai tampa pavergtaisiais. Vidurys nepastebimai peršokamas.

Didžiausia įtampa yra priešybių kraštuose: viename gale pliusas, kitame minusas. Artėjant prie vidurio įtampa mažėja, o viduryje visai išnyksta. Kuo daugiau švytuoklę atlenksime į vieną pusę, tuo smarkiau jį lėks į priešingą. Styga mažiausiai įtempta yra viduryje, kuo stipriau ją patrauksime į šalį, tuo labiau ji įsitemps ir tuo ilgiau paleista skambės. Tačiau styga virpa ir viduryje. Tik ar mes pastebime, ar suvokiame tokį buvimą viduryje?

Laisvės ir nelaisvės ryšys bei jų tarpusavio priklausomybė labai aiškiai pastebima vergo ir vergvaldžio, kalinio ir prižiūrėtojo santykiuose. Kiek vergas priklauso nuo vergvaldžio, tiek ir vergvaldys priklauso nuo vergo. Vergą reikia prižiūrėti, saugoti, kad nepabėgtų, sutiekti jam, kad ir menką, pastogę. Jeigu vergvaldžiams būtų taip gerai, kaip galima būtų manyti, tai vergvaldžiai nebūtų panaikinę vergovės. Panaši tarpusavio priklausomybė yra ir tarp kalinio bei jo prižiūrėtojo. Prižiūrėtojas tiek pat nelaisvas, kaip ir jo prižiūrimas kalinys.

  Seka išvada, kad neutralumas, o ypač ilgiau trunkantis, vargiai įmanomas. Tokia išvada neatitinka mūsų lūkesčių, o ypač kai manome, kad visuomenė gali būti bekonfliktinė. Bekonfliktinės visuomenės nežada ir Šventas Raštas. Apreiškime šv. Jonui skaitome: O, kad tu būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos (Apr 3, 15-16). O Evangelijoje pagal Matą bei Luką skaitome: Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki  vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. (Lk 12, 51-52) ir (Mt  10, 34-36)

 Galima pasakyti ir šiek tiek kitaip: bekonfliktinė visuomenė žemėje, kuri yra prieštarų pasaulis, –neįmanoma. Konfliktas yra vystymasis, o kadangi siela žemėje gyvena tam, kad vystytųsi, tai konfliktas jai ir reikalingas.

Dygliuotos tiesos:

  Laisvė – tai toks dalykas, kurį galite turėti, jei jį suteikėte kitiems.

        Laisvas būsi tada, jei pamirši, kas yra laisvė.

        Laisvė yra geidžiamiausias dalykas, tačiau laisvė yra ir kelias į priklausomybę (vergovę).

        Demokratija – tai geriausia valdymo forma, bet ji yra visuomenės duobkasys, nes laisvė yra teisė daryti neteisingą pasirinkimą.

  Demokratija – tai būdas įteisinti nusikalstamus veiksmus.

  Demokratija – tai būdas priversti kitą elgtis taip, kaip norite jūs.

  Demokratija – valdymas diskusijų keliu, tačiau veiksmingas tik tada, jei pavyksta užkirsti kelią diskusijoms.

Trokštamoji laisvė ir teisės, už kurias taip įnirtingai kovojame, sėdami aplinkui blogį, yra didžioji iliuzija, kuri pridengia tikrąją blogio kilmę. Beatodairiškos išorinės laisvės nėra ir negali būti: aš nieko negaliu padaryti, nesukeldamas vienokių ar kitokių padarinių. Kol esame įsitikinę, kad laisvė yra didysis gėris, – laisvės neturėsime, tik dar labiau įsipainiosime į visuotinės priklausomybės ryšius. Tik atjauta arba atodaira į kitus yra tas kelias, kuriuo eidami patys būsime laisvi ir mažiausiai pažeisime kitų laisves bei teises. Atjauta ir atodaira yra kitaip pavadintos mūsų pareigos kitiems.

2. Laisvė ir valia

Žmogaus laisvė labai ribota, tačiau kodėl visi taip jos trokštame? Laisvė yra, tačiau ne tokia, kokią ją dažniausiai įsivaizduojame. Reikia skirti išorinę ir vidinę laisves. Išorinė laisvė yra tokia, kai ja naudojantis atliekami tam tikri veiksmai išorėje, o vidinė – tai asmens apsisprendimas viduje. Vidinę laisvę reikia vadinti valia. Sakant senoviškai, laisvės nėra, bet yra valia.

Žmogus, būnantis viduryje, pilnai suvokia laivės apgaulingumą, jis jos nesiekia, tačiau naudojasi valia. Žodžiai laisvė arba liuosa  yra vėlesni už žodį valia. Jis atsirado, seniesiems daugiaprasmiams žodžiams pradėjus skaidytis į vienareikšmius žodžius. Žodyje valia išliko priešingos reikšmės.

Valia – tai gebėjimas apsispręsti, atlikti vienus veiksmus, susilaikant nuo kitų. Bet ant viso stiprų pastatymą ir valią nepajudinamą turite turėti; valia dar reiškia – valdžia, jėga, galia (LKŽ).

Šiandien mums žodis valia jau siejasi tik su tvirtumu, stiprumu, susilaikymu – tai ryškiausiai atspindi posakis valingas žmogus. Tačiau LKŽ randame ir priešingą reikšmę – valia tai laisvė: Kam tuos arklius raišiot, tegu valioj būva.

 Ir rusų kalboje yra tie patys du žodžiai  – воля ir свобода. Воля yra senžodis, taipogi turintis dvi priešingas prasmes. Tai dar kartą rodo bendrą abiejų kalbų kilmę.

Pažiūrėkime, ką mums sako patys žodžiai ir juos sudarančios raidės. Pasinaudosime Virsmų knygoje (A. Patackas, A. Žarskus. Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 42-54) aprašytomis taisyklėmis ir raidžių prasmėmis. Žodžiuose valia ir laisvė (liuosa) yra priebalsis l, kuris reiškia individualumą, atskirumą, asmeniškumą (ola, uola yla, eilė, lėlė), tik skirtingose padėtyse (nagrinėjame tik žodžio skeletą sudarančius priebalsius).

Žodyje laisvė, liuosa, kaip ir žodyje laimė, l – individualumas, asmeniškumas – eina pirmoje vietoje. Žodyje laisvė l pasireiškia per sv, žodyje liuosa per s, žodyje laimė per m. Kur į pirmą vietą iškeliamas atskirumas, asmeniškumas, ten patenkame į iliuziją. Tai akivaizdžiai išplaukia iš visuotinės priklausomybės dėsnio. Taigi laisvės (liuosos), kaip ir laimės, asmeniškai, būdami egoistai, mes niekada neįsigysime ir nepasieksime. Jeigu nori būt laimingas,– sako poetas V. Mačernis, – laimę nešk kitiems.

Kitaip yra su žodžiu valia ir jam semantine prasme giminingais žodžiais siela, dalia, galia. Šiuose žodžiuose pirmoje vietoje eina priebalsės: v, s, d, g, o priebalsė l yra antroje vietoje. Juose atskirumą, asmeniškumą riboja tai, ką reiškia priebalsės: s, v, d, g, kitaip sakant, s, v, d, g, reiškiasi per l – per asmeniškumą, atskirumą.

Siela – esõs pasaulio pasireiškimas per asmenį; valia (ovis, vaiva) – universumo, absoliuto arba širdies pasireiškimas per asmenį; dalia (didis, Dievas, dangus) – dieviškumo pasireiškimas per asmenį; galia (auga, uoga, gamta) – augimo, gamtiškumo, o tai reiškia visuotinumo pasireiškimas per asmenį.

Žodžiuose valia, siela, dalia, galia pirmiausia eina bendrumas, bendrystė, kuris reiškiasi per atskirumą, per asmeniškumą. Tokia yra mūsų protėvių gyvenimo filosofija.

 Kiekvienoje senoje kalboje, tame tarpe ir lietuvių, glūdi gyvenimo filosofija, pagrindiniai būties dėsniai. Nagrinėdami savo senuosius žodžius, galime atrasti tai, ką mentalinė sąmonė jau pamiršo – atrasti tuos būties ir gyvenimo principus bei dėsningumus, kuriuos žinojo, o gal tik nujautė aukso amžiuje gyvenę žmonės, kai, pasak padavimo, žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas.

Dalia, kuri mums atrodo tokia asmeniška, yra susieta su visuma, ji yra Dievo skirta ir parinkta tokia, kad būtų gerai ne tik man, bet ir visiems kitiems.

Galia. Nors mums ir labai norisi turėti didelę asmenišką galią, tačiau, kaip matome, galia taipogi susieta su visuma, ir ją naudojant visada paliečiame kitus. Todėl, nors egoistas ir įsigyja tam tikros galios, bet ji būna trumpalaikė ir iliuzinė.

Siela. Nors ją suprantame kaip kažką labai asmenišką, tačiau visų pirma siela yra visumos dalis. Visos religijos kalba apie sielos susijungimą su Didžiuoju šaltiniu – Dievu.

Valia yra labai asmeniška, tačiau ji taipogi naudotina tik atsižvelgiant į visumą, atsiklausiant širdies.

Į 1987 rugpjūčio 23 dienos mitingą Vilniuje galėjo laisvai ateiti visi (jokių ypatingų trukdymų nebuvo), tačiau atėjo tik tie, kurie turėjo pakankamai valios, t. y. vidinį apsisprendimą ateiti. Į sukilimą Rusijos baudžiauninkus vedęs Steponas Razinas sakė: Aš jums duosiu valią (ne laisvę) – волю, bet ne свободу. Kalbėdamas apie išsilaisvinimą iš medikamentinės medicinos, žmogus pasakė: Valios turėjau ir tapau laisvas nuo vaistų ir nuo ligų. Valia gali padaryti žmogų laisvą. Gali, bet nebūtinai.

Šiandien esame kitoje nelaisvėje – Europos Sąjungos nevalioje. Ir dabar taip pat reikia turėti valios – vidinį apsisprendimą būti laisvam ir turėti savo nuomonę, kad galėtum pasipriešinti demokratijos pavojams ir taip labai platinamoms žmogaus teisėms. Primenu, kad propaguojamos ir ginamos visų pirma tos teisės, kurios naikina patį žmogų: teisė į alkoholį, į narkotikus, į ankstyvą seksą, į prostituciją, į abortus, į lyties keitimą ir panašiai. Ginant šias teises neišvengiamai siaurinamos žodžio ir religijos išpažinimo laisvės.

Laisvė arba yra, arba jos nėra. Jos neskirstome į gerą ir blogą laisvę. Aišku, yra naudojimosi laisve pasekmės. Su valia yra kitaip. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms! – giedame bažnyčiose. Sakome geravalis arba piktavalis žmogus.

Kokia valia yra gera, o kokia bloga? Jei naudodamiesi valia paklūstame Dievo tvarkai, – valia yra gera, o jei ne, – valia yra bloga. Tvirta valia dar nieko nesako. Svarbiausia – kur toji tvirta valia yra nukreipta. Ko gero, į blogį nukreipta valia yra tvirtesnė. Juk kiekviename žmoguje slypi gėrio daigas, kurį, tokiu atveju, reikia užgniaužti valios pastangomis.

3. Demokratinės laisvės ir pasirinkimas

Paskutinėje savo viešoje kalboje Abraomas Linkolnas sakė: Būna laikotarpių, kuomet galima mulkinti visus žmones, o kai kuriuos galima mulkinti visą laiką. Ekonomistas Robertas Bekmanas (Beckman) pridūrė, kad dauguma žmonių net nesuvokia, jog jie gali būti mulkinami, dar mažiau suvokia, kad jie jau mulkinami, o paskutinieji net nesupranta, kad jie ir yra didžiosios apgavystės žaidimo pėstininkai.

 Veikliausi šio žaidimo pėstininkai yra politikai, kuriems dirbti su naiviais ar bent jau kvailokais rinkėjais yra daug lengviau. Bešališkai perklausykite bet kurią bet kurios šalies „aukščiausio lygio“ vadovo kalbos stenogramą, ypač tada, kai masėms reikia įteigti, pavyzdžiui, karo prieš Iraką būtinumą ar pan. Politologai jau seniai pastebėjo Dž. Bušo (Georges W. Bush) polinkį viską supaprastinti iki juoda-balta, iki pasirinkimo be pasirinkimo: arba jūs su mumis, arba prieš mus, nes, visų pirma, tai skamba daug ryžtingiau, o antra – masės tai suvokia lengviau.

Demokratija – tai pasirinkimas be pasirinkimo. Tai tariamo pasirinkimo (alternatyvos) kūrimas, kai pasirinkimo galimybės iš tikrųjų nebelieka.

Kasdien bendraujant taip pat gali būti naudojamas pasirinkimas be pasirinkimo. Išmanūs pardavėjai juo naudojasi, subtiliai versdami pirkėjus pasirinkti jų siūlomą prekę. Užėję į prabangių drabužių saloną, išgirsite: Ar pirmiausia pasimatuosite švarką, ar kelnes? (nelieka galimybės nesimatuoti). Arba po kažkokios prekės pristatymo: Ar pasirašysite sutartį iš karto dabar, ar palauksite, kol papasakosiu apie garantijas? (sutartį jūs pasirašysite, tai tik laiko klausimas).

Tad jei formuluosime klausimą ar teiginį, nurodydami mums tinkamą pasirinkimą, bet „pamiršime“ kitas galimybes, sukursime iliuzinį pasirinkimą, kurio iš esmės nėra. Rūkysi žolę, prarysi ekstazi (ecstasy) tabletę, o gal marihuanos pabandysi? Atrodo, pasirinkimas platus, tačiau iš tiesų jo nėra, nes palikta tik viena galimybė –vartoti narkotiką.

Lytinės orientacijos samprata mums siūlo platų pasirinkimą: heteroseksualas, homoseksualas, aseksualas, biseksualas, transseksualas. Kokia laisvė, koks seksualumo pasirinkimas! Tačiau galimybė būti tiesiog vyru ar moterimi liko pamiršta arba atmesta.

Gausybė – dešimtys ir net šimtai – TV kanalų, tačiau visi perduoda tas pačias reklamas, tas pačias, į nuodėmę vedančias laisves, tą pačią ideologiją.

Panašiai darbuojasi ir viešųjų ryšių specialistai. Prireikus užglaistyti kokio nors politiko bėdas, naudojama neurolingvistinio programavimo metodika: visi taip daro, nedaro klaidų, kas nieko nedaro, tai politinis puolimas. Arba staiga, kilus skandalui, pasirodo „buitiniai“ straipsniai apie tai, koks šis politikas „geras tėvas“, kaip „gražiai jis gyvena ir kokia šauni jo šeima“. Arba, kai reikia pristatyti banalų, pasenusį gaminį kaip ypatingą naujieną, girdime: grįžimas prie ištakų, gyvoji klasika, jūsų jaunystė sugrįžta.

Tas, kuris paskelbia temą, kontroliuoja rezultatą, – sako kalbininkas Naomas Chomskis, kuris parašė veikalą Sekuliari dvasininkija ir demokratijos pavojai.

Pagrindinės ES vertybės yra pelnas, pinigai ir turto pasidalijimas, o visa kita: demokratija – žmogaus teisės, pilietinė visuomenė – ideologija ir propaganda. Norint nepatekti ant ideologijos ir propagandos „kabliuko“, visada reikia klausti: 1. Kas šiame dalyke yra teigiama? 2. kas šitame dalyke yra neigiama? Galimas ir trečias klausimas: O kas tame yra įdomaus? Pirmieji du klausimai yra būtini.

Demokratijos sąlygomis pavergti laisvą žmogų prievartos nebepakanka, – reikia kokio nors pateisinimo, reikalinga valdančiųjų veiksmus paaiškinanti ideologija. Tad kartu su demokratija atsirado ir propaganda.

Propagandos esmė nepakito nuo Antikos laikų, tačiau jos priemonės labai ištobulėjo. XX a. pradžioje demokratija labiausiai pasižyminčiose šalyse gimė sutikimo gaminimo (manufacturing consent) industrija, kuri naudojama viešuosiuose ryšiuose. Demokratijos sąlygomis žmogus pavergiamas su jo paties sutikimu. Viešųjų ryšių specialistai dirba išsijuosę. Geriausias vergas tas, kuris nežino, kad jis pavergtas, kuris džiaugiasi vergu būdamas.

Sakysite, kad demokratijos sąlygomis kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Taip. Tačiau kokia ji, ta tariamoji mūsų nuomonė? Sakoma, kad demokratinės visuomenės žmogus yra individualistas ir gali laisvai pasirinkti. Taip, mes kiekvienas turime savo atskirą narvelį – butą ar asmeninį namą. Tačiau kiekviename iš jų stovi viena ar net kelios kvadratinės dėžės, į kurias atiteka ta pati informacija, nežiūrint TV kanalų gausybės. Visi esame programuojami tais pačiais stereotipiniais teiginiais, tomis pačiomis „tiesomis“ ir jomis gyvename.

Reklama verčia mus svajoti apie tai, ko niekada neturėsime, nes vos tik įsigysime išreklamuotą prekę, ji jau bus beviltiškai pasenusi. Reklama sprendžia, ko mes įsigeisime rytoj. 500 milijardų dolerių kasmet išleidžiama reklamai – tokie yra sunkiai suvokiami skaičiai. 10% šios sumos pakaktų pamaitinti badaujančius planetos žmones.

Ypač tai tinka vaikams, kurie tik ir kalba, kas ir kaip buvo rodyta per televiziją. Be to, mes kiekvienas praeiname per privalomą, pačią didžiausią ideologijos ir propagandos „mėsmalę“ – švietimo sistemą. Kyla klausimas: ar demokratinėje visuomenėje žmonės tikrai išreiškia save ar tik tuo tiki, net nesuvokdami, kad yra priklausomi nuo reklamos, madų bei žiniasklaidos? Keista, bet demokratija – tai pasirinkimas be pasirinkimo. Tai tariamo pasirinkimo kūrimas, kai galimybės pasirinkti iš tikrųjų nebelieka.

Klausimas: kodėl demokratija taip uoliai skleidžiama ir primetama per prievartą, taikant ekonomines sankcijas, netgi atvirą karą? Demokratija platinama taip, kaip kadaise buvo eksportuojamas komunizmas. Kokiu tikslu? Susimąstykime: komunistiniuose kraštuose žmonės žūdavo nuo prievartos, o demokratinėse visuomenėse gyventojų skaičius mažėja su jų pačių sutikimu – naudojantis laisvėmis ir teisėmis.

4. Demokratinės laisvės ir cenzūra

Gyvenome Sovietų sąjungoje ir žinome, kaip veikia minčių priežiūra diktatūros sąlygomis. Buvo speciali įstaiga – Glavlitas, kuri cenzūravo visą spaudą. Tai prievartinė cenzūra. Demokratinėje  visuomenėje cenzūra yra laisva kaip ir visa kita.

Jei paklausime žurnalistų, ar jų kas nors necenzūruoja, „nespaudžia“, išgirsime atsakymą, kad ne. Ir tai tam tikra prasme tiesa. Tačiau jei žurnalistas gintų nuomones ar pažiūras, priešingas vyraujančioms ir leistinoms normoms, tai neužilgo kažkas kitas ateitų į jo vietą rašyti vedamųjų, – tie, kurie neišpildo tam tikrų reikalavimų, neturi galimybės tapti svarbiais komentatoriais.

Pagrindinis skirtumas tarp prievartinės cenzūros ir to, kas vyksta demokratinėse visuomenėse, yra tas, kad totalitarinėse šalyse valstybė nubrėžia oficialią liniją, ir jai visi turi paklusti. Demokratinėse visuomenėse veikiama kitaip: toji linija niekada neparodoma aiškiai, bet tampa numanoma. Mes nepastebime tos linijos, kaip nematome ir oro, kuriuo kvėpuojame. Tokia savicenzūra yra laisva nelaisvės forma. Ji žymiai paveikesnė už prievartinę cenzūrą. Tai laisvų žmonių smegenų plovimas.

Pagalvokime, kaip elgiasi žmogus ar politikas, norintis kopti karjeros laiptais, arba žmogus, iš banko paėmęs paskolą pirkti būstui, – jis pradeda pakęsti netoleruotinus reiškinius, bijoti tam tikrų dalykų, tampa politiškai korektiškas. Taip plinta politinis korektiškumas ir virsta slegiančia ideologija. Gimsta laisvo tipo prievartinė visuomenė.

O kaip yra su ES, Soroso ar kitokiais fondais, tam tikrai veiklai vystyti ar menams skatinti? Visi jaučiame ir žinome, kur nubrėžta toji nematoma linija, kurią peržengus mūsų projektas bus atmestas. Ir stengiamės, slopindami sąžinės ir širdies balsą, cenzūruojame save. Juk už viso to stovi laisvos demokratinės visuomenės didžiausias stabas – pinigai. Už pinigus sutinkame su viskuo, tuo labiau, jei propaganda mus tikina, jog tai pažangu. Savo noru įsijungiame į mus prievartaujančias kultūrinio gyvenimo formas, bet tos prievartos nelaikome prievarta, nes už tai gauname pinigus. Vieną pavergimo formą keičia kita, o mes tikime, kad esame laisvi.

5. Laisvė ir blogis

Kokios yra blogio šaknys? Vienos teorijos sako, kad egzistuoja blogis dėl blogio, blogis savyje. Kiti teigia, kad blogis turi labai aiškias formas, arba įtikinėja, kad nėra nei gėrio, nei blogio, o tėra tik žmogaus vertinimai, kas bloga ir kas gera. Vieni žemėje nori sukurti Rojų, o kiti sako, kad žemė yra „ašarų pakalnė“. Trumpai tariant, apie blogį galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių. Pabandykime apie blogį ir jo kilmę pamąstyti plačiau.

Blogio nešėju yra laikomas šėtonas, kuris yra puolęs angelas. Kodėl dalis angelų tapo blogio įsikūnijimu ir jo nešėjais? Gerąjį angelą nuo puolusiojo skiria jų vidinis nusiteikimas, kuris nusakomas žodžiu tarnavimas. Gerieji angelai sako: tarnausiu, o blogieji: netarnausiu.

Tarnauti reiškia paklusti Kūrėjo nustatytai Tvarkai. Netarnauti reiškia sukilti prieš Kūrėjo nustatytą Tvarką. Nepaklusę Kūrėjo nustatytai tvarkai angelai tapo blogio įsikūnijimu ir blogio nešėjais. Iš čia išplaukia blogio apibrėžimas. Paklusti nustatytajai tvarkai yra gėris ir gimdo gėrį. Nepaklusti Kūrėjo tvarkai ir ją griauti yra blogis ir gimdo blogį. Tačiau ištarti tarnausiu arba netarnausiu gali tik turintis laisvą valią pasirinkti. Gėris ir blogis yra susiję su valia, t. y. su vidiniu apsisprendimu. 

Pasinaudokime palyginimu. Gyvybė yra labai sudėtinga organizacija. Kad gyvybė galėtų gyvuoti, būtina suderinta veikla įvairiausių grandžių, kurios turi griežtas funkcijas (pareigas), pavaldumą aukštesnėms grandims ir jokių laisvių, jokių lygybių. Kiekviena ląstelė, kiekvienas organas atlieka jam skirtą paskirtį.

Kokios ligos mes bijome labiausiai? Vėžio! O kokia vėžio esmė? Kažkurios ląstelės „sako“: mes nenorime paklusti, nenorime tarnauti, reikalaujame lygybės ir jokių pareigų. Nesunku atpažinti: vėžys – tai paviršutiniškai suprasta demokratija, įsigalėjusi mūsų kūne. Ląstelių laisvės be pareigų griauna tvarką, ardo mūsų kūną.

Kai žmogus suserga vėžiu yra dvi galimybės: arba demokratinių laisvių trokštančios ląstelės bus įveiktos, arba jos sunaikins nustatytąją Tvarką, ir tada žus mūsų kūnas, bet kartu žus ir demokratijos panorusios ląstelės, nes nebebus kur parazituoti. Vėžinių, t. y. demokratinių laisvių ir teisių trokštančių ląstelių yra kiekviename organizme. Kol mūsų imuninė sistema yra stipri, ji su vėžinėmis ląstelėmis susitvarko, ir jos nekelia pavojaus.

Panašiai vyksta ir visuomenėje, nes visuomenė – tai didelis organizmas, sudarytas iš atskirų ląstelių – žmonių. Kas gi laukia visuomenės, kurioje žmonės nori gyventi vėžinės ląstelės principu? Visuomenės, kurioje visi nori tik laisvių ir teisių, siekia būti aukščiau už kitus ir valdyti, kurioje kito „geresnė“ (kitokia) padėtis padaro mane nelaimingą, kurioje niekas nenori tarnauti?

Demokratinių laisvių sąlygomis iš esmės išlieka tie patys du pasirinkimai: paklusti Kūrėjo nustatytajai Tvarkai arba ne. Nuo šio pasirinkimo priklauso, kokia laisve aš naudosiuosi – iliuzine ar tikra, kitaip sakant, naudosiuosi laisve arba valia. Jei ardysiu Kūrėjo tvarką – ištvirkausiu, mano laisvė bus tik iliuzinė ir aš būsiu blogio nešėjas.

Realus gyvenimas visada yra sudėtingesnis, ir mes svyruojame tarp tų dviejų kraštutinybių. Jeigu aš renkuosi gyventi pagal Dievo Tvarką, rizikuoju būti atstumtas, nubaustas, net pasodintas į kalėjimą. Dabartiniai laikai pamažu pradeda priminti pirmųjų krikščionių gyvenimą Romos imperijos laikais.

Pagal tai, kaip žmogus elgiasi laisvių ir teisių atžvilgiu, galimi keturios laikysenos, kurias renkasi skirtingo sąmoningumo žmonės.

1. Menkai prabudęs ir mažai susivokęs, galima sakyti, vergiško mentaliteto žmogus. Jis paklūsta stipresniųjų prievartai ir nekovoja už savo laisves bei teises. Vergišką mentalitetą dar galima skirstyti į porūšius: a) visiškai vergiškas mąstymas; b) jau šiek tiek bundantis ir tyliai reiškiantis nepasitenkinimą.

2. Prabudęs ir kovojantis už savo bei kitokias teises žmogus – revoliucionierius. Toks žmogus įvairiais būdais kovoja už laisves, aukodamas net savo gyvybę. Ir čia galima skirstyti į porūšius: a) tas, kuris tik pritaria ir žodžiais kovoja už laisves, b) kuris jau ir veiksmų imasi; c) kuris net ir gyvybę kovoje už laisves pasiryžęs paaukoti.

Dygliuotos tiesos: Revoliucija – nereikšmingas kančios akcento pakeitimas. Revoliucija – tai mėginimas neteisingą valdymą pakeisti blogu. Revoliucionierius – žmogus, kuris baigia savo gyvenimą arba kaip engėjas, arba kaip eretikas.

3. Nusivylęs kova už išorines laisves ir dvasine prasme prabudęs žmogus. Ji galima vadinti antrą kartą gimusiu iš vandens ir Šventosios Dvasios. Tai, galima sakyti, vidinę laisvę – valią atradęs žmogus, suvokiantis, kad išorinė laisvė yra iliuzinė. Toks žmogus jau sąmoningai naudojasi išorine laisve. Jis visada yra vidiniame konflikte. Jis nuolat savo viduje sprendžia, kiek jo laisvė pažeidžia kito ar kitų laisvę, kiek jo teisė pažeidžia kito ar kitų teisę. Tai į tikro – ryšį su Dievu atstatančio – religingumo kelią pasukęs žmogus.

4. Tai žmogus, kuris pilnai naudodamasis vidine laisve, išorinę laisvę atiduoda Dievui. Jis paklūsta Kūrėjo nustatytai Tvarkai ir jai tarnauja. Atiduodamas iliuzinę išorinę laisvę, jis tampa laisvas tikrąja ta žodžio prasme. Summa libertas – Deo servire (Pilniausioji laisvė – Dievui tarnauti), – sako senas tikro religingumo principas.

Toks žmogus kartu su Jėzumi gali sakyti: mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jis panašus į pirmųjų amžių krikščionių Cezarėjos vyskupą Bazilijų Didįjį. Kai imperatoriaus pasiuntinys jam grasino: Iš tavęs bus atimtos teisės į turtą (atimtas turtas), – Bazilijaus atsakymas buvo: Kas nieko neturi, iš to nieko negalima atimti. Į sekantį imperatoriaus pasiuntinio grasinimą: Iš tavęs bus atimtos teisės į gyvenamą vietą, – Bazilijus atsakęs: Kas neturi savo namų, tam namai yra visur. Į paskutinįjį pasiuntinio grasinimą: Iš tavęs bus atimta teisė gyventi, – vyskupas atsakė: Jūs tik priartinsite mane prie tikrųjų Namų. Imperatoriaus pasiuntinys nustebęs tarė: Dar niekas su manimi taip nekalbėjo. – Matyt, tau dar neteko kalbėtis su krikščionių vyskupu, – atsakė Bazilijus.

Kiekvienas žmogus, anksčiau ar vėliau, pasiekęs tam tikrą sąmoningumo laipsnį, savo širdyje ištaria tą garsųjį, visą tolimesnį likimą nulemiantį apsisprendimą: tarnausiu arba netarnausiu. Nuo to pasirinkimo priklauso visas jo tolimesnis gyvenimo kelias ir likimas.

O gal žmonės ir yra tie puolę, ištremti į žemę angelai, – kad įsitikintų savo pasirinkimo pasekmėmis? Jeigu taip, tai norint sugrįžti, mums nieko kito nelieka, kaip tik keisti savo pasirinkimą ir ištarti: tarnausiu. Nesvarbu, esame puolę angelai ar ne, iš esmės niekas nesikeičia. Vis vien esame priversti pasirinkti, t. y. pasinaudoti savo laisvąja valia.

Ką pasirenku aš? Į šį klausimą tikrai galime atsakyti tik savo viduje.

Tarnauti reiškia paklusti Kūrėjo nustatytai Tvarkai ir stengtis ją palaikyti, dažnai pažeidžiant savo tariamas demokratines laisves ir teises, o kalbant religinėmis sąvokomis – pasiaukojant. Netarnauti, nesiaukoti – reiškia ardyti Kūrėjo Tvarką ir beatodairiškai naudotis iliuzinėmis laisvėmis ir teisėmis, pažeidžiant kitų teises ir laisves. Kaip paklusti Kūrėjo nustatytajai Tvarkai aprašyta visų didžiųjų religijų šventraščiuose, o sutrauktai toji Tvarka išreikšta dešimtyje Dievo įsakymų.

Iš to išplaukia dar viena labai svarbi išvada. Jeigu blogio esmę mes matome kažkur kitur (įvairūs priešai, kaimynai, valdžia, komunistai, fašistai, sionistai, iliuminatai, masonai, pasaulinė vyriausybė, trijų šimtų komitetas ir t. t.), bet ne savo ištarmėje netarnausiu, – kovodami su blogiu dirbame bergždžią Sizifo darbą – matome išorinį (iliuzinį) blogį, o tikrasis blogis lieka nepastebėtas.

 Išorinis blogis yra, ir jis skaudžiai mus žeidžia. Tačiau kova su išoriniu blogiu yra nepabaigiama, nes ji nepakerta blogio šaknies – nukirstos blogio „galvos“ vis atauga ir blogio daugėja. Ši sena kaip žmonija problema atsispindi legendose.

Legenda apie šventumo vainiką

Vienas atsiskyrėlis labai norėjo šventojo vainiko. Jis meldė Viešpatį, kad jam siųstų tokius išbandymus, kuriuos įveikęs būtų vertas šventųjų vardo.

Vieną dieną melsdamasis mato iš dangaus besileidžiantį angelą su spindinčiu vainiku rankose. Priešais atsiranda didelė, visokio plauko ir įvairiausiais ginklais apsiginklavusių karių armija, o už tos kariaunos stūkso didžiulis, dangų remiantis milžinas.

Angelas jam sako:

– Šis vainikas bus tavo, jeigu įveiksi šiuos karius ir milžiną.

– Su kariais aš kovočiau ir juos įveikčiau, bet dangų remiančio milžino bijau, – nusigandęs atsakė atsiskyrėlis.

– Neišmanėli, – paaiškino jam angelas, – tas didysis milžinas yra tuščiaviduris, kaip ir tariamas blogis. Jei žmogus kovoja su didele savo nuodėmių, norų, ydų, teisių bei laisvių armija ir ją įveikia, tas bauginantis milžinas savaime subliūkšta.

Legenda apie slibiną

Vienoje karalystėje apsigyveno devyngalvis slibinas, kuris rydavo žmones. Daug jaunikaičių, drąsių pasiryžėlių, nesėkmingai mėgino nugalėti slibiną ir nukirsti jo galvas. Pagaliau buvo pagamintas kardas, kuris iš tikrųjų nukirsdavo pabaisai galvas, bet slibinas ir toliau gyveno, – juo tapdavo nugalėtojas.

Pagaliau vienas jaunikaitis, prieš keliaudamas kovoti su slibinu, nuėjo patarimo pas išminčių. Šis davė jam dar vieną kardą.

– Kam šitas kardas? – paklausė jaunikaitis.

– Juo privalai įveikti pats save, – atsakė išminčius.

6. Parazitinė blogio prigimtis

Blogis atsiranda sukurtame pasaulyje. Kol pasaulis nesukurtas, kol jis tik esti be jokios formos, blogio nėra ir negali būti. Nors sukurtajame pasaulyje yra aš ir kiti, bet dvasiniame lygyje išliekame vieningi. Iš to išplaukia jau minėtas vienas iš pagrindinių principų – tarnavimas. Netarnaujantis tampa parazitu. Parazitavimas – gyvenimas kitų sąskaita – dažnai visoje gamtoje pasitaikantis reiškinys. Kai tik kas nors ištaria Netarnausiu, – jis, vaizdžiai sakant, tampa parazitu.

Sąlygos parazitavimui atsiranda formų pasaulyje. Kuo sudėtingesnė forma, struktūra  ar institucija, tuo geresnės sąlygos parazituoti. Tai supratau, perskaitęs vienuolynų steigimo ir išlaikymo įstatymus (kanonus). Juose rašoma, kad kiekvieną vienuolyną, jei jame neatsiranda atnaujintojas iš vidaus, reikia atnaujinti išoriškai, t. y. sugriauti seną nusistovėjusią struktūrą, kurioje blogis savaime pamažu susiranda sau vietą, įsitaiso, įsikuria ir gyvena parazito principu. Vyksta sekuliarizacija arba pasaulėjimas.

Sekuliarizacija – kai žmonės nori gyventi žemiškuoju pasauliu, atmesdami savo priklausomybę aukštesniajam neregimajam pasauliui. Iš esmės tai yra parazitavimas. Taigi sekuliarizacija yra kelias, kuriuo eidama žmonija gyvena vis labiau parazitiškai – atsisiedama nuo neregimojo pasaulio, pamiršdama Dievo Tvarką ir alindama žemę.

Parazitavimas, kaip ir sekuliarizacija, yra natūralus ir, ko gero, neišvengiamas procesas ar dalykas. Kol parazitavimas suvokiamas kaip blogis ir yra smerkiamas, tol galima sakyti, kad žmonės dar laikosi Dievo Tvarkos. Tačiau kai žmogus visiškai atmeta Dievo Tvarką ir gyvena blogyje, parazitavimas ne tik nebesmerkiamas, bet tampa pripažintu ir siektinu gyvenimo būdu. Toks žmogus nelaiko savęs blogu, o tik apsukriu. Apsukrumas galbūt ir paaiškina, kodėl blogis greitai organizuojasi, ir parazitai palaiko vienas kitą.

Kiekvieną ilgai gyvuojančią formą reikia sugriauti ar bent atnaujinti, nes kiekvienoje formoje susidaro sąlygos blogiui – parazitavimui – vešėti. Kiekviena struktūra ar forma anksčiau ar vėliau ima gyventi dėl savęs pačios. Ne kam nors tarnauti, bet gyventi dėl savęs paties – tai parazito principas. Jei patys žmonės to atsinaujinimo neatlieka, tada, įsikišus aukštesnėms galioms, patiriamos įvairaus masto katastrofos.

Kuo institucijos sąranga sudėtingesnė, tuo įvairesnes formas įgyja parazitavimas ir tuo lengviau blogis gali pasislėpti. Struktūroje susidaro sąlygos kitai, vos pastebimai struktūrai atsirasti (valstybė valstybėje).  Pasak budizmo, medžiaginės formos pasižymi trimis savybėmis – laikinumu, netyrumu ir nesavastingumu.

Parazitai mėgsta nešvarumus, netyrumą. Blogiui patinka blogis ir jis jį daugina. Kaip tai vyksta, vaizdžiai rodo, kad ir žemiau aprašytas tikras įvykis.

Surakintomis rankomis ir kareivių saugomą Oskarą Šiferį atvežė į tas vietas, kur jis šaudė žydus. Tuoj pat susirinko daug žmonių. Moterys ir kai kurie vyrai rėkdami ir keikdami puolė glaudžią kareivių užtvarą, už kurios buvo jų begalinės neapykantos objektas. Jeigu žmonėms pavyktų iki jo prasibrauti, tikriausiai suplėšytų jį į gabalus. O. Šiferis ramiai stovėjo apsuptas sargybinių ir niekinamai šypsodamasis žiūrėjo į šėlstančią minią. Kai pagaliau aistros nurimo ir stojo šiokia tokia tyla, O. Šiferis netikėtai prakalbo:

– Tu, Marija, kartu su savo draugėmis Glaša ir Tosia vaikščiojote  pas vokiečius ir miegojote su hitlerininkų karininkais. O štai Olga su savo motina ir teta eidavo į mūšių vietas ir rinkdavo kareiviškas milines bei antklodes, nukirsdavo žuvusiems sovietiniams kariams suledėjusias kojas, o paskui jas atitirpindavo ir parduodavo batus. Tu, Vasilijau, drauge su savo kūmu Piotru, tarnavai vokiečių policijoje. Jūs visoje apylinkėje plėšėte kaimelių gyventojus, prievartavote moteris, o kankindami vyrus, ant nuogų nugarų, tarp mentikaulių dideliais mediniais kaimiškais šaukštais dėjote karštą košę.

Po šitos trumpos kalbos, minia iškart nutilo, nebuvo girdėti prakeiksmų. Visi ėmė patyliukais skirstytis, nes šis prakeiktas vokietis gali dar ką nors prisiminti. Juk jis juos pažįsta ne prasčiau, negu jie jį, o šalimais stovi KGB darbuotojai, atidžiai klausosi ir tikriausiai viską užrašo (Denis Muchamadas. Stavropolio holokaustas, XXI amžius, 2006, Nr. 43).

Panašių pavyzdžių žinome daug. Blogis jungiasi su blogiu. Tu darei blogį ir aš dariau blogį. Taigi, galime susitarti, kad tai nieko tokio, kad tai ne blogis, kad visi taip darė, kad buvo karo metai ar dar kažkas panašaus. O šiandien – kad tai demokratinės teisės, laisvės ar kad senaties terminas suėjo. Ir taip blogis plečiasi, nes jį palaiko pats blogis. Blogis jungiasi, organizuojasi, įsipavidalina. Gal blogis nujaučia, kad neorganizuotas neišliks?

O gėris? Gėris yra daugiau vidinis (širdies) dalykas, jam nereikia pavidalo arba pakanka minimalaus. Jis nelinkęs organizuotis.

Dygliuota tiesa: Blogis – tai tokios paslaptingos veido išraiškos padaras, kad kuo ilgiau žiūri, tuo labiau jis tau patinka, tuo labiau atpažįsti save.

Blogį reikia atpažinti ir su juo neprasidėti. Sakoma neik su velniu obuoliauti. Tačiau blogio atpažinimas visada yra problema. Gėris, kaip ir tikroji tiesa, nėra patrauklus. Jo drabužiai paprasti ir nesikeičiantys, o blogis rengiasi prašmatniais, patraukliais drabužiais ir nuolat juos keičia. Šiandieniniai blogio drabužiai ne tik viliojantys, bet įteisinti aukštose instancijose, papuošti įvairių teisių bei laisvių etiketėmis.

7. Demokratinės laisvės ir vystymasis

Iki šiol kalbėjome apie neigiamas demokratijos puses. Jas aptarėme plačiai, nes šiandien apie demokratines laisves tegirdime teigiamus atsiliepimus.

Demokratija iš tiesų turi ir teigiamas puses. Ji suteikia asmens laisves ir ji yra didelis žingsnis į atskirumą, į individualizmą ir tuo pačiu į asmenybės vystymąsi. Demokratija, kurios pamatinis principas yra individualizmas ir asmenybės formavimas, yra neišvengiamas žmogaus ir visuomenės vystymosi tarpsnis.

Prisimenant tai, kas buvo pasakyta apie laisvės ir blogio ryšį, lengva suprasti, kad laisvei arba demokratijai reikia priaugti. Kūno branda nelygi dvasinei brandai. Tačiau demokratines laisves, kaip „pažangų“ visuomenės valdymo metodą, galima primesti arba įvesti prievarta ir tuo pačiu suteikti žmogui laisves, kuriomis jis dar nesugeba naudotis.

Vaikui labai kenkia du dalykai: kai jam suteikiama visiška laisvė, arba kai jam viskas uždrausta. Tačiau dvasinės brandos prasme, net ir daugelis suaugusiųjų tebėra dideli vaikai ar paaugliai. Šia prasme, demokratija dažnai yra platinama per anksti. Beatodairiška laisvė pirmiausia išlaisvina žemuosius arba gyvuliškuosius žmogaus instinktus. Todėl visiška laisvė, nesubrendusiems dvasine prasme, yra lėtos savinaikos forma.

Esame ekonomiškai išsivystę, gyvename gerbūvyje, bet ar esame dvasiškai subrendę tiek, kad galėtume tinkamai pasinaudoti laisvės ir gerbūvio galimybėmis? Demokratijos testas paprastas: asmuo beatodairiškai atsidavęs laisvei ir gerbūvio vilionėms, žlunga ne tik dvasiškai, bet fiziškai. Išbandymo rezultatai akivaizdžiai matomi statistikos suvestinėse, kurios nereklamuojamos ar net nutylimos. Demokratinės ir gerbūvio visuomenės pradeda fiziškai mažėti, netekdamos visuomenės narių, kurie beatodairiškai naudojosi vadinamomis žmogaus laisvėmis bei teisėmis ir to pasėkoje atsidavė sekso, alkoholio, narkotikų ar kokiai nors kitai vartojimo ar priklausomybės manijai.

Prieš šimtą metų Europoje gyveno 25% viso pasaulio gyventojų. 1950 m. europiečiai sudarė 21,7%, o šiandien jų dalis planetoje yra sumažėjusi iki 7%. Mažėjant pasaulyje europiečių, kurių dauguma yra krikščionys, dideliais tempais pasaulyje augo musulmonų skaičius. Per penkias kartas, nuo 1900 iki 2000 metų musulmonų pasaulyje padidėjo nuo 150 mln. iki 1,2 milijardo. Pastarajame šimtmetyje musulmonų daugėjo dvigubai greičiau, nei likusioji pasaulio gyventojų dalis. [lrytas.lt, 2006-05-10]

Kiekviena asmenybė demokratinių laisvių sąlygomis išbando save ar yra išbandoma, kiek ji pajėgi nešti laisvės ir atsakingumo naštą. Ko gero, geriausias kriterijus, parodantis, kiek žmogus yra linkęs beatodairiškai naudotis laisve, yra pinigų troškimas. Juk pinigai ir yra toji priemonė, kurios pagalba žmogus tikisi ir gali geriausiai išpildyti savo asmeninius, egoistinius troškimus bei siekius. Siekdamas pinigų ir naudodamasis demokratinėmis laisvėmis, žmogus, senoviškai sakant, gali ir sielą parduoti.

Žmogus, suvokiantis laisvės uždėtą naštą ir atsakomybę, mato ir gerąsias, ir blogąsias pinigų puses, todėl turtas toli gražu nėra svarbiausias dalykas jo gyvenime. Gyventi prasmingai ir realizuoti save puikiausiai galima (tam tikra prasme, netgi lengviau) ir be didelių pinigų. Pajėgiantis nešti laisvės uždėtą atsakomybės naštą, nejaučia lėšų stygiaus, bent jau aštriai ir supranta, kad ne piniguose yra tai, ko žmogui iš tiesų reikia. Pakanka jų tiek, kiek yra dorai uždirbtų.

 Demokratijos sąlygomis galimos ir tokios verslo rūšys, iš kurių gaunami dideli pinigai, tačiau fiziškai ir dvasiškai žalojant nesusivokusius, dvasine prasme nesubrendusius žmones. Šia prasme laisvės vieniems atneša turtus, o kitiems – išsigimimą, degradaciją ir lėtą savinaiką ar naikinimą, nors reklama tai vaizduoja kaip saviraiškos ar malonumo siekimą. Pavyzdžių pakanka.

Skirmantas Valiulis, žinomas kino, televizijos ir fotografijos kritikas, laisvų pažiūrų publicistas, įkūręs pirmąjį Lietuvoje erotikos muziejų, pasisako ir už pornografijos įteisinimą. Jo nuomone, žmonių pasirinkimo teisė neturi būti ribojama jokiu atveju. [Panevėžio balsas, 2007-02-10]

Žmonių pasirinkimo teisė gali būti neribojama tik tuo atveju, jei žmogus pats sugeba save apriboti. Nėra ir negali būti tokios visuomenės, kurioje žmogaus laisvės visai neribojamos. Teisėsauga yra ta instancija, kuri riboja žmogaus laisves ir demokratinėje visuomenėje (pavyzdžiui, laisvę vogti, prievartauti, žudyti...). Aišku, kad didėjant sąmoningumui, teisėsaugos vaidmuo mažėja ir idealiu atveju gali visai išnykti, tačiau asmens laisvės vis vien lieka ribotos. Tokiu atveju pats žmogus, atsižvelgdamas į kitus, pats riboja savo laisves arba, sakant kitais žodžiais, – tarnauja, aukojasi.

Plačiau mąstant, demokratinių laisvių, teisų bei gerbūvio atsiradimas yra natūralus vystymosi kelias. Tai, vaizdžiai sakant, yra egzaminai žmonėms, kurie ilgą laiką buvo valdomi iš viršaus. Juk reikia patikrinti, kiek mes išmokome naudotis laisve, patikrinti, ar buvome dori tik todėl, kad buvo liepta, įsakyta, ar – patys iš savęs.

Vieni išbandomi valdžia, kiti pinigais, kuriems įsigyti (apiplėšiant kitus arba žalojant žmonių sveikatą) sąlygas sudaro demokratinės laisvės. Dar kiti išbandomi, kiek jie yra pajėgūs suvaldyti savo žemuosius polinkius ir nežaloti savęs tuo, kas laisvai prieinama ir net skatinama demokratinėse sąlygose.

Demokratinių laisvių ir teisių egzaminą laikome ne auditorijose, ne profesorių akivaizdoje, bet prieš savo sąžinę ir prieš Dievą. Ir pažymys už šį egzaminą bus ne balai, įrašyti egzaminų lape, bet mūsų pačių ir tautos likimas.

ES kultūra pagrįstai vadinama asmenybės triumfu. Tačiau toks asmens iškėlimas lengvai gali baigtis fiziniu asmenybės sunaikinimu. Kita vertus, tik demokratijos sąlygomis išryškėja asmenybės dvasinė branda – ar ji yra pajėgi nešti laisvės ir atsakomybės naštą.

Senojo Testamento Jobas buvo egzaminuojamas netektimis, praradimais, ligomis. Jį egzaminavo Dievo padėjėjas šėtonas. Šėtonas taip Dievui kalbėjo: Argi veltui Jobas bijo Dievo. Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis (Job 1, 10-11) . Ir Viešpats leido Šėtonui išmėginti Jobą. Jobas jam siųstus išbandymus išlaikė. Išbandymus netektimis, paradimais, karais, tremtimis, priespauda, daugiau ar mažiau, išlaikėme ir mes.

Šiandien šėtonas Viešpačiui kitaip kalba: Žmonės atlaikė karus, tremtį, praradimus, priespaudą, nes nuolat parasdami jie galėjo išlikti, tik pasitikėdami tavimi. Jausdami tavo kietą ranką, jie laikėsi tavo įsakymų. Tačiau suteik žmonėms gerbūvį, kad jie nieko nestokotų, tegu žemėje būna skelbiamos vien tik žmogaus teisės ir laisvės, tegu būna skelbiama, kad Dievas yra tik mylintis ir apdovanojantis. Ir matysi, kaip jie nusisuks nuo tavęs ir ims garbinti naujuosius stabus.

Atrodo, kad Dievas leido šėtonui suruošti mums, kaip kadaise Jobui, ir šitokius išbandymus. Šiandien egzaminų bilietuose sunkesnės užduotys: mes išbandomi laisvėmis ir teisėmis, išbandomi gerbūviu. Ar išlaikysime bandymą? Kol kas istorija nežino tautos, kuri būtų išlaikiusi tokį egzaminą. Gal mes būsime pirmi?

Tokį išbandymą išlaiko tik pavieniai žmonės. Tai tie, kurie nesusivilioja iliuzinėmis laisvėmis, teisėmis, pinigais ar valdžia. Jie gyvena tarsi šalia šito pasaulio. Jie kovoja ne su išorės, o su vidiniu priešu. Pasaulis jų neįsuka į savo karuselę, o išorinis priešas jų nepastebi. Trumpai sakant, tai tie, kurie savo viduje ištaria: tarnausiu.

Ramutis Juškevičius, krikščionių demokratų partijos narys, norėjo kandidatuoti į prezidentus. Jo trumpoje programoje buvo ir tokie punktai: Suteikti teisę vaikams gimti – uždrausti juos žudyti abortais. Suteikti teisę vaikams turėti motiną ir tėvą – uždrausti skyrybas. Suteikti teisę vaikams gimti sveikiems – uždrausti vyrams iki 35 metų vartoti bet kokius alkoholinius gėrimus.

Nors draudimas sutampa su tavo vidine nuostata ir išreiškia tavo poziciją, šiais išbandymų laikais sunku tikėtis draudimų, kai laikome laisvės egzaminą. Demokratinių laisvų sąlygomis, kuomet esame šėtono egzaminuojami, aukščiau pacituota programa net nebuvo svarstoma.

Kaip elgtis, kai viena teisė paneigia kitą teisę? Kokią teisę pasirinkti? Kuri iš jų yra geresnė? Reikėtų paklausti savęs, ką ugdo toji teisė ar laisvė – žmoniškumą ar gyvuliškumą.

Jei yra egzaminai, turi būti ir studijos. Visais laikais yra kalbančių apie Dievo Tvarką: Demokratija naudojama totalitarizmui įvesti; laisvė naudojama naujoms vergijos formoms sukurti; o mokslas naudojamas mirties kultūrai skleisti, – iš kalėdinio Kauno vyskupo pamokslo. Jei norime išlaikyti egzaminus, reikia „lankyti paskaitas“ ir būti stropiu „studentu“.

Aprėpus visa tai, kas buvo pasakyta apie demokratines laisves bei teises, aiškėja, kad niekada nebuvo, nėra ir nebus tokios santvarkos, kurioje visi būtų lygūs ir visų teisės lygios. Tokia lygiava reikštų sąstingį, mirtį. Tačiau kai yra prieštaros aukščiau-žemiau, šilta-šalta, teigiama-neigiama, vyras-moteris, gėris-blogis, tada yra judesys, tekėjimas, apykaita, o tai – pagrindinis gyvybingumo, gyvybės požymis.

Esame susieti, vieni nuo kitų priklausomi, tarnaujame kitiems arba esame kitų aptarnaujami. Todėl Jėzus ir sako: Kas nori būti viršesnis, tebūna visų tarnas (plg. Mt 20, 27).

Žmogus ne tik tarnas. Ar tu gali suskaičiuoti savo tarnus? Ar yra sakalas, erelis, kedras, ąžuolas, ar yra kalnas, žvaigždė, vandenynas, ežeras, ar yra angelas arba karalius, kurie netarnauja žmogui? Visas pasaulis tarnauja žmogui.

Ar yra vabalas, blusa, pelėda, žvirblis, ar yra žolė, medis, akmuo, kriauklė, yra rasos lašelis, šaltinis, ar yra elgeta arba vagis, kuriems netarnautų žmogus? Ar jis netarnauja visam pasauliui? Juk kiekvieną dieną atlikdamas savo darbą, pasaulis kažką daro jums, o jūs dirbate pasauliui. (M. Naimi)

Gamta, augalai, gyvūnai yra tai, kas yra, jie tarnauja nesusimąstydami. Tik žmogus elgiasi kitaip, nei turėtų, nes jis turi laisvą valią. Ko gero, gerumo demokratinėse laisvėse yra tik tiek, kad jomis esame išbandomi – kiek sugebame naudotis laisvąja valia.

Jei išlaikysime išbandymus teisėmis ir laisvėmis, – sugrįšime prie Dievo Tvarkos, bet jau ne verčiami, ne iš baimės, o savo noru. Jei neišlaikysime, – tai šitas gražus, viliojantis ir sumaniai platinamas masalas atves mus į žmonių sugalvotą tvarką, kurios valdymo pagrindas yra ekonomika – pelnas ir pinigai. Kokia bus ant tokių pamatų pastatyta Naujoji pasaulio tvarka, į kurią keliaujame per demokratines teises ir laisves, parodys ateitis.

Andrius Martinkus savo straipsnyje Teateinie tavo karalystė (Literatūra ir menas, 2007-11-02, Nr. 3163), kuriame apžvelgia nelinksmą ES ateitį, mąsto apie naująjį pabaigos žmogų: Dominuojančios kultūros ir krikščionių religijos keliai yra pasmerkti vis labiau išsiskirti. Nereikia saldžiai apgaudinėti savęs – dauguma Europos krikščionių ir toliau rinksis jaukų dominuojančios kultūros prieglobstį, o ne tikro krikščionių tikėjimo viltį, kuri viešpataujančios kultūros akyse taps vis gėdingesnė. /.../ Tačiau atsiras ir naujieji pabaigos žmonės, pirmųjų krikščionių dvasios broliai ir seserys. /.../ Aš ne laukiu, bet bijau pabaigos. Tačiau vis labiau spaudžiant viešpataujančiai kultūrai, vis įsakmiau reikalaujant išsižadėti vienintelio Dievo jos stabų naudai, daugės naujųjų pabaigos žmonių, pasiryžusių skirtis su juos supančia kultūra.

Naujasis pabaigos žmogus – tai tas, kuris, paklusdamas ir tarnaudamas Dievui, atiduoda Jam savo laisvę.

Aleksandras Žarskus

Kiti šio ciklo straipsniai:

I. Apie tikrovės kūrimą. Įvardijimo galia ir pavojai

II. Apie pakantumą: tolerancija ir diskriminacija

III. Antropinis visatos principas

IV. Demokratinės laisvės ir teisės