III

Antropinis visatos principas

1. Tvarka ir tvirkinimas

Jeigu Dievas pirmoj vietoj, visa kita savo vietoj.

Patarlė

Kai dėka įstabių XX amžiaus atradimų fizikoje, mokslininkams atsivėrė nepaprastai sudėtingas pasaulis, jie ėmė kalbėti apie antropinį visatos principą. Graikų k žodis anthropos reiškia žmogus. Šia sąvoka norima pasakyti, kad visata nėra atsitiktinis dalykas, bet yra sukurta taip, kad joje galėtų atsirasti gyvybė ir aukščiausia jos išraiška – žmogus (anthropos). Fizikai apskaičiavo pastovius dydžius, vadinamąsias konstantas, nuo kurių priklauso visatos savybės ir Žemės planetoje esančios sąlygos. Jeigu bent viena iš žinomų konstantų tik šiek tiek pasikeistų, sąlygos Žemėje nebūtų tinkamos gyvybei atsirasti.

Kai kurie autoriai antropinį visatos principą laiko vienu iš Dievo buvimo įrodymų. Pavyzdžiui, Žemės dydis ir atstumas nuo Saulės yra pritaikyti žmogui gyventi, t. y. antropiniai. Žemės dydis ir jį atitinkanti traukos jėga įgalina susidaryti atmosferą, kurios didžiąją dalį sudaro azotas ir deguonis. Jei Žemė būtų mažesnė, ji, kaip ir Marsas, neturėtų atmosferos, o jei didesnė – jos atmosferoje būtų laisvas vandenilis, kaip ir Jupiteryje.

Būtiniausias gyvybei atsirasti elementas – vanduo – „elgiasi“ kitaip, nei kitos medžiagos. Visos medžiagos šildomos plečiasi ir šaldomos traukiasi, o vanduo „elgiasi“ pagal Kūrėjo nustatytą Tvarką. Vanduo šaldomas traukiasi, bet kai jo temperatūra sumažėja iki +4⁰ C, vanduo, toliau šaldamas, ima plėstis. Plėsdamasis šaltas vanduo kyla į viršų, ir ledas susidaro vandens paviršiuje. Taip jis „elgiasi“, paklusdamas Kūrėjo nustatytai tvarkai, kad išsaugotų vandenyje esančią gyvybę ir apsaugotų ją nuo šalčio. Jeigu vanduo elgtųsi taip, kaip ir visos kitos medžiagos, ledas pradėtų šalti nuo dugno ir sušaldytų visą vandenyje esančią gyvybę.

Be to, vanduo bene vienintelė medžiaga, galinti būti visų trijų gamtoje sutinkamų agregatinių būvių: skysto, kieto ir dujinio. Šitas vandens išskirtinumas taipogi yra būtinas gyvybės Žemėje atsiradimui bei vystymuisi. Vanduo yra universalus tirpiklis. Dėka šios vandens savybės tūkstančiai cheminių medžiagų ir mineralų ištirpsta jame ir kartu su krauju yra išnešiojami po visą kūną. Dėka ypatingo paviršiaus įtempimo, vanduo, nugalėdamas Žemės trauką, kamienais ir šakomis sugeba pakilti iki aukščiausių medžių viršūnių ir atnešti gyvybiškai būtiną drėgmę, o kartu ir maisto medžiagas.

XIX a., kai audringai vystėsi chemija apie vandenį, kuris atrodė esąs tik neutralus tirpiklis, susiformavo požiūris, kad vanduo nėra svarbus organizmo gyvybinei veiklai palaikyti, kad svarbiausios yra aktyviosios cheminės medžiagos. Taip buvo nuvertinta vandens reikšmė. Tačiau pasirodo, kad jis yra svarbiausias elementas žmogaus organizme. Vanduo yra toji terpė, kurioje vyksta visos cheminės reakcijos. Vanduo išnešioja chemines medžiagas po visą organizmą. Labai svarbu, kad organizme būtų pakankamai laisvo vandens.

Paminėjome tik keletą pavyzdžių, rodančių, kad gyvybei atsirasti reikalingos ypatingos sąlygos, kurios sudaromos įgyvendinant Kūrėjo numatytąjį kūrybos planą arba Tvarką iš didžiosios raidės. Iš to galima spręsti kokia sudėtinga ir tuo pačiu trapi yra gyvybė. Nors kiek pažeidus nustatytą Kūrėjo Tvarką, gyvybė nyksta arba iš viso negalėtų atsirasti. Tuo labiau, sudėtingiausia gyvybės forma – žmogus. Tai rodo ir žmogaus smegenys, kurios atskiria žmogų nuo žemesnių gyvybės rūšių. Žmogus išnaudoja tik 5-10% smegenų galimybių, tačiau jos nemažėja ir nenyksta, nors visi kiti organai paklūsta dėsningumui – tai kas nenaudojama nyksta, atrofuojasi. O smegenys paklusta kitai Kūrėjo numatytai tvarkai. Vadinasi, žmogus yra užprogramuotas į ateitį, tolesnei raidai.

Žmogus yra sudėtingiausia ir tuo pačiu trapiausia gyvybės forma. Žmogaus gyvybės trapumą sąlygoja jam suteiktoji laisvoji valia, kuri žmogų iškelia virš visų gyvų būtybių. Tačiau laisvoji valia, kuri būtina tolesnei gyvybės raidai, graso ir pačiam žmogui, ir gyvybei Žemėje apskritai.

Žmogui, kaip aukščiausiai, sudėtingiausiai ir tuo pačiu trapiausiai gyvybės formai, nepakanka jau minėtos Kūrėjo nustatytos tvarkos – jam reikia dar papildomos tvarkos tarpusavio santykiuose ir pačiame žmoguje. Kadangi žmogus turi laisvą valią, jis gali pasirinkti: paklusti nustatytai Kūrėjo tvarkai arba – ne. Laisva valia yra tai, kas labiausiai iškelia žmogų virš visų gyvybės rūšių, bet tuo pačiu ji suteikia galimybę nusiristi iki pačių žemiausių lygių ar net sunaikinti ne tik save, bet ir kitus.

Žodis tvarka daugeliui nėra malonus, nes jis siejasi su disciplina, paklusimu ir net prievarta. Kai pirmą kartą B. Helingerio knygoje perskaičiau apie meilės tvarką, taip pat nenorėjau iš karto su tuo sutikti, tačiau netrukus suvokiau, kad Helingeris kalba apie tą patį, kas jau buvo rašyta Virsmų knygoje (A. Patackas, A. Žarskus.  Virsmų Knyga, Kaunas, 2002; žr. knygos Įvadą apie esmės ir formos ryšį).

Esmė (esà) pirmesnė už formą.

Esmė labiau dieviška, o forma labiau žmogiška, kitaip sakant, formas kuria arba jas sulaužo ir žmogus.

Esmė (esà) ẽsi, o forma ỹra ir suỹra.

Esmė glūdi, o forma reiškiasi.

Esmė pasyvi, o forma aktyvi.

Meilė yra esmė, kuri, plačiąja prasme, pasireiškia per formą arba, pasak Helingerio, žmonių tarpusavio santykiuose meilė reiškiasi per tam tikrą tvarką. Esmė visada esti, o forma arba tvarka, kieno ji bebūtų – meilės ar gyvybės, – yra trapi ir ją galima lengvai suardyti. O suardžius tvarką, gyvybei yra labai pakenkiama ar net ji visai išnyksta. Tereikia prisiminti ekologines problemas ir Raudonąją knygą, į kurią surašomos Kūrėjo nustatytos Tvarkos pažeidimo pasekmės.

Meilė yra esmė, kuriai pasireikšti reikia tam tikros formos arba tvarkos. Kadangi meilė yra esmė, ji yra dieviškas dalykas, o formą arba tvarką, kaip toji dieviškoji esmė – meilė pasireikš, kuria žmogus.

Nuo tvarkos, į kurią yra įrėminama meilė, priklauso meilės pasireiškimo pasekmės. Meilė yra gyvybinė energija, kurią galima nukreipti ir viena, ir kita linkme. Ji gali gyvybę kurti ir gali ją sunaikinti. Eros ir thanatos (gr.) – meilė ir mirtis visų tautų mituose būna greta. Meilė kaip energija yra akla. Tvarka atveria meilei akis ir ji tampa reginti. Meilė be tvarkos yra akla ir iš kuriančios lengvai virsta naikinančia.

Visi žmonių veiksmai kyla iš meilės, tačiau dažniausiai – iš netvarkingos meilės. Viešpats įsivedė mane į vyninę ir sutvarkė mano meilę, – taip sako sužadėtinė Giesmių giesmėje (Gg 2, 4). Šv. Teresė Avilietė savo knygoje Apie Dievo meilę pagal Giesmių giesmę daug kalba apie meilės sutvarkymą. Aistringa meilė (meilė be tvarkos) yra nevaisinga, o dažnai ir žudanti. Tai gerai matosi menininkų kūriniuose, kuriuose visos aistringos meilės dažniausiai baigiasi tragiškai.

Meilė pripildo tai, kas paklūsta tvarkai. Meilė – vanduo, o tvarka – krantai.

Meilė teka, tvarka surenka. Meilė ir tvarka veikia kartu.

Daina skamba paklusdama harmonijai, o meilė paklūstanti tvarkai, tampa kurianti.

Žmogus yra ir kūnas, ir siela. Siela yra esmė, ir joje meilė gali reikštis visuotinai, besąlygiškai, trumpai sakant, – be tvarkos. O kūnas yra trapus pavidalas. Todėl sielos, gyvenančios kūne, meilė turi būti su tvarka. Netvarkinga, ištvirkusi meilė žaloja ir suardo fizinį kūną.

Šiandieninėje supasaulėjusioje visuomenėje, kuri su tvarka elgiasi taip, tarsi ji tebūtų tik nuomonė, kurią laisvai galime keisti, yra propaguojama meilė be tvarkos – tai išvirkusi meilė.

Tvarka yra duota Kūrėjo. Ji visada veikia, nors mes jos ir nesuprantame. Kūrėjo nustatytos Tvarkos negalima sugalvoti, ją galima tik surasti ar suvokti. Tvarką mes suvokiame ir atrandame pagal jos veikimą bei pasekmes. Kai meilė reiškiasi pagal Kūrėjo nustatytą Tvarką, ji yra kurianti. O kuomet meilei suteikiame savo sugalvotą tvarką, meilė, priklausomai nuo to, kiek nukrypome nuo Kūrėjo Tvarkos, tampa daugiau ar mažiau naikinanti.

Aukščiau gieda vieversėlis

Už visus paukštelius.

Dievo gudrus patarimas

Aukščiau viso pasaulėlio. (latvių tautosaka) 

Pavartęs Lietuvių kalbos žodyną (LKŽ) nustebau: kaip giliai lietuvio sąmonėje buvo įsišaknijęs Tvarkos būtinumo ir jos suardymo – ištvirkimo suvokimas.

Žodžius tvirkinimas, ištvirkimas dabar siaurai tesuprantame ir siejame tik su tvarkos griovimu intymiuose vyro ir moters santykiuose. Tačiau paaiškinamieji sakiniai LKŽ rodo, jog žodis ištvirkimas apėmė visas žmogaus, ir net žemesnės gyvybės, veiklos rūšis.

Ištvirkti: pasidaryti nedrausmingam, išdykti, išdirgti, sugesti: Tas vaikas labai ištvirko, geria, neklauso nei tėvo; Piemenė visai ištvirko, visai gyvulių neprižiūri; Ištvirkę bobos nežmoniškai – austi nebenori; Teliokas vėl rugiuos, ištvirko visiškai. (LKŽ)

ŠIRDIS                                  PROTAS

   A                                                  I                   

tvarka                                   tvirka

tvarkti (?)                              tvirkti: Tvirksta vaikai tokioj laisvėj gyvendami.

tvarkyti, tvardyti                     tvirkinti: Prastas pavyzdys tvirkina žmones.

Sutvarkyti                              ištvirkinti: Ištvirkino motina vaiką – nė už ką jos nelaiko.

susitvarkyti, susitvardyti           ištvirkti: Ištvirkęs pasaulis su tuo gėrimu.

sutvarkymas                           ištvirkinimas: Balta duona ir gerą žmogų ištvirkina.

susitvarkymas                         ištvirkimas: Vienas ištvirkimas – tėvas baisiai lepino.

tvarkingas                              ištvirkęs: Ištvirkęs it žabinė tvora.

tvarkytojas                             tvirkintojas

tvarkdarys,                             tvirkdarys,  tvirkūnas: Tvirkūnai anies – miego nedavė.

Tvarkykla                                tvirkykla

Tvarkymas                              tvirkinimas

tvarkus: Tamsta esi tvarki moteriškė.    tvirkus

A yra širdies balsis. Kaip širdies centras yra visų septynių žmogaus energinių-informacinių centrų viduryje, taip ir a yra balsių grandinės: i, e, a, o, u  viduryje. I yra proto balsis.

 Iš širdies kyla meilė, gerumas, tvarka, dora, dieviškumas. O iš proto – agresija, pagedimas ir egoizmas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Kad toks dėsningumas yra lietuvių kalboje, patvirtina ir kita žodžių pora:

Švankinti  (daryti padoresnį, tinkamesnį)                švinkti

Švankėti (darytis padoresniam, geresniam)             pašvinkti

Švankumas: Saliamonas visame savo švankume nebuvo niekad taip apvilktas.

Švinkis: Nuo tvarto sklido švinkis

Švankus: Iš švankios, skaisčios merginos beliko svyruojantis ligonis. (LKŽ)

Tvarus, tvarumas, patvarus ir tvarka yra tos pačios šaknies žodžiai: protėvių kalba atneša mums žinią, kad tvarumas priklauso nuo tvarkos.

Antropinis visatos principas, vaizdžiai sakant, yra etika fizikoje. Etika, moralė arba dora, kuriai žmogus gali paklusti arba ne, yra antropinis principas žmonių visuomenėje. Taip, kaip antropinis principas visatoje įgalina atsirasti gyvybę, taip ir etika yra ta tvarka, kurios laikantis žmonių visuomenė yra tvari (patvari). Trumpai sakant, ir pasaulio, ir atskiro žmogaus, ir visuomenės tvarumas priklauso nuo tvarkos. Kūrėjo nustatytos tvarkos nesilaikymas ar ardymas – vienokiu ar kitokiu būdu – visada yra blogis tik dažnai negreitai ar užmaskuotai pasireiškiantis.

Sąmoningai ar nesąmoningai ardant tvarką – tvirkinant arba patiems tvirkstant, – ir atskiras žmogus, ir visuomenė tampa nepatvari, nykstanti. Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kaip ištvirkimas sužlugdė dideles valstybes ir imperijas, arba kaip sumažėjo ar visai išnyko tautos, kuriose užkariautojai sugriovė jų natūralią gyvenimo tvarką, trumpai sakant, – ištvirkino.

Tai, kad tvarka pradeda irti nuo žmogaus vidaus, yra užkoduota lietuvių kalboje ir senoviniuose simboliuose. Tvarka pradeda irti, kai žmogus „pasileidžia“. Žodis paleistuvis (-ė) ki­ęs iš veiksmažodžio paleisti. Dailininkai velnio gundomą Ievą ir paleistuves moteris piešia palaidais plaukais. Paleisti plaukai – savidrausmės nebuvimo simbolis – yra senas žmonijos istorinės atminties įvaizdis (archetipas). Trumpai sakant, paleistuvis – tai žmogus be savidrausmės.

Nesunku suprasti, kad žmonių tvirkinimas, paneigiant savidrausmę, o iškeliant demokratines laisves ir teises bei atmetant dorines nuostatas, yra lengviausias ir labiausiai užslėptas nesusipratusių bei dvasiškai nebrandžių žmonių naikinimo ir savinaikos būdas. Garsaus šiuolaikinio sociologo Z. Baumano knygoje Likvidi meilė (Vilnius, 2007) radau apie tai parašyta užmaskuotai, bet gana aiškiai: Mūsų likvidžiais moderniais laikais valdantieji, atrodo, nebėra suinteresuoti brėžti ribą tarp „teisingo” ir „perversiško” sekso. Priežastis veikiausiai ta, kad sparčiai nyksta poreikis seksualinę energiją naudoti „civilizavimo reikalams“. (p. 106)

Žinome, kad energija yra tik energija, ji neutrali. Kokia linkme ją nukreipsime, priklauso nuo žmogaus. Seksualinė energija yra gyvybinė, meilės energija, ir ji, kaip ir visos kitos energijos rūšys, gali būti nukreiptos griovimui, naikinimui.

Z. Froidas (Sigmund Freud) Įvadinėse paskaitose apie psichoanalizę rašė: Mes tikime, kad civilizacija yra sukurta primityvių impulsų keliamo malonumo paaukojimo kaina. Anglų antropologas ir etnologas J. D. Unvinas (Joseph D. Unwin), norėdamas įsitikinti šio teiginio teisingumu, atliko įvairių žmonijos civilizacijų seksualinės moralės tyrinėjimą. 1934 m. pasirodė jo veikalas Seksas ir kultūra, kuriame jis aprašė 16 išsivysčiusių – šumerų, babiloniečių, egiptiečių, asirų, persų, graikų, indų, romėnų, japonų ir kt. – bei 86-ias primityvias kultūras. Unvinas atrado, kad visur vyrų ir moterų santykių kultūros kilimas siejosi su tyrinėtos civilizacijos ekonomine, moksline, kultūrine pažanga bei su geografiniu išplitimu. Šios visuomenės gyveno skirtingose sąlygose, jos priklausė skirtingoms rasėms, tačiau jų vedybinių papročių istorija yra tokia pati. Kiekvienos jų raidos pradžioje buvo panašios lytinį elgesį reguliuojančios taisyklės. Kuomet visuomenė sumažindavo savo seksualinių poreikių tenkinimą iki minimumo, – jų socialinė energija sužydėdavo. Joms išplėtus leistino lytinio elgesio ribas, jų energija nusilpdavo ir išblėsdavo. Pagrindinis šių istorijų bruožas yra tai, kad šis dėsningumas monotoniškai pasikartodavo. Unvinas pastebėjo ir laiką, kurio reikia kuriai nors visuomenei iškilti arba sužlugti. Įtvirtinus ikivedybinę skaistą bei vienpatystę, kultūriniai civilizacijos laimėjimai tapdavo pastebimi maždaug po trijų kartų (apytiksliai po šimtmečio).

Seksualinis ištvirkimas ir aukšta kultūra nesuderinami. Žmogaus prigimtis lemia, – rašė Unvinas, – kad šie dalykai prieštarauja vienas kitam. Kiekviena žmonių bendrija turi laisvę pasirinkti – arba naudotis įspūdinga energija, arba mėgautis seksualine laisve.

Visuomenė, norinti mėgautis seksualine laisve ir išlaikyti aukštą kultūrą, pasak Unvino, panaši į vaiką, kuris nori pyragaitį suvalgyti ir jį išlaikyti. Faktai liudija, kad abu šiuos dalykus visuomenė, be didesnių pasekmių, gali turėti ne ilgiau kaip vienos kartos laikotarpiu.

Ką pasirinksime – ištvirkimą, kurį vadiname pažanga ir modernumu, ar gerbsime Kūrėjo nustatytąją Tvarką? Ar jau pasirinkome?

 Žodžiai pareiga, tvarka, disciplina nebevartojami mokyklose. Knygutėje, skirtoje 11-14 metų vaikams, aiškinama: Homoseksualizmas tai meilė, kai vyras myli kitą vyrą arba moteris kitą moterį. Dviejų asmenų meilė – visuomet gerbtinas dalykas.

Tačiau meilė be tvarkos yra ištvirkimas, pasileidimas. Seksualumo atskirimas nuo giminės pratęsimo yra bene šiurkščiausias Tvarkos pažeidimas, naikinantis žmogų ir visuomenę.

2. Tvarka vyro ir moters santykiuose

Kadangi Kūrėjo nustatytoji Tvarka perduodama per tradiciją ir religiją, tai Naujoji pasaulio tvarka visų pirma griovė papročius ir religiją. Kai tradicijų ir religingumo pamatai yra išjudinti, dabar visu smarkumu yra puolama šeima, lyčių santykiai ir pati lytis.

Lyčių santykiai, pasak K. Levi-Stroso (Claude Lévi-Strauss), yra visos kultūros pradžia ir jos ištakos. Kultūra yra tai, kas sutverta. Sutverti galima tik tada, kai yra tam tikra tvarka. Kultūra neatsiejama nuo tvarkos. Taigi ir lyčių santykiams būtina tvarka. Seksualinė revoliucija suardė tvarką lyčių santykiuose. Pasak vokiečių psichoterapeuto-seksologo V. Sigušo (Volkmar Sigusch), šiandien visi viską žino, bet nė vienas neturi nei menkiausio supratimo.

Seksas tapo laisvas, o santykiai, pasak sociologo Z. Baumano, likvidūs [liquid (angl.) – nepastovus, liquidate – likviduoti, panaikinti, atsikratyti], t. y. trumpalaikiai – taip atsirado homo sexualis. Tradicijos, religinės nuostatos buvo išmestos tarsi nereikalingas balastas. Tačiau kur mus nuneš skrydis, kai išmestas visas balastas? Kaip išsaugoti pavidalą, jei nebeliko rėmų (tvarkos)? Valdomas skrydis sukelia džiaugsmą, nevaldomas – kančią. Pokytis yra palaima, o nepastovumas (tvarkos nebuvimas arba ištvirkimas) atneša nerimą ir netikrumą. Laisvas seksas tapo nepakeliamai lengvas ir sukėlė didesnių problemų bei kančių už tas, kurias žadėjo pagydyti, – rašo sociologas Z. Baumanas.

Psichoterapeutas V. Sigušas kasdien susiduria su „gryno sekso“ aukomis. Jo išvados blaivios, bet niūrios: Visos pastaruoju metu madingos intymių santykių formos pridengtos ta pačia netikros laimės kauke (...). Nuplėšę kaukę aptinkame neišsipildžiusius troškimus, pakrikusius nervus, nusivylimą meile, nuoskaudas, baimes, vienatvę, veidmainystę, egoizmą ir pasikartojančią prievartą.

Ilgalaikiuose įsipareigojimuose, kitaip sakant tvarkoje, šiuolaikinis žmogus mato pavergimą, o nuolatiniuose santykiuose – varžančią priklausomybę. Tai lėkštas ir vienpusis laisvės supratimas, tarsi laisvė būtų vien tik gėris. Neturime gilesnio laisvės nagrinėjimo ir filosofijos. Laisvė, kaip ir meilė, yra esmės dalykai. O esmė pasireiškia tik per tam tikrą formą arba tvarką. Kas yra smėlis be vandens ar kitokios rišamosios medžiagos? Kas yra vanduo be krantų ar indo? Laisvei, kaip ir kiekvienai kitai esmei, reikia formos arba tvarkos. Nevaržoma laisvė tik iš pradžių gali sukelti džiaugsmingą pakilimą, tačiau vėliau ji išblėsta ir atneša nusivylimą. Kad laisvė taptų kūrybinga, ji turi gauti kryptį, pavidalą, ją turi riboti tam tikra tvarka.

Įvairių rūšių santykiams (įvairių rūšių meilei) yra nustatytos skirtingos tvarkos. Meilės tvarką surandame pagal jos veikimą ir pasekmes. Pagal pasekmes atrandame tuos dėsnius, kuriems paklusdami meilėje mes išlošiame ar pralošiame, džiaugiamės ar kenčiame. Paaiškėja, kad vienos rūšies santykiai paklūsta vienai tvarkai, o kiti santykiai kitai. Vienokia meilės tvarka yra santykiuose tarp vyro ir žmonos ir kitokia meilės tvarka santykiuose tarp tėvų bei vaikų. Dar kita meilės tvarka – mūsų santykiuose su visuma, t. y. su tuo, ką mes suvokiame kaip dvasingumą ar religiją.

Vyrui reikia moters, o moteriai – vyro

Vyrų ir moterų santykių tvarka yra išreikšta senose tradicijoje. Homo sexualis atmetė senąsias tradicijas, tačiau ar jomis išreikšta vyro ir moters santykių tvarka dėl to tapo nebegaliojanti? Sisteminės psichoterapijos kūrėjo, vokiečių psichologo Berto Helingerio darbai parodė, kad lyčių santykių tvarka, išreikšta senose tradicijose, tebegalioja. Jo femenologinis, t. y. ne teorinis, o pagrįstas stebėjimu metodas parodė, kad šiuolaikinis, besaikių laisvių ir pakrikusių santykių išvargintas žmogus, dvasinę pusiausvyrą gali atgauti, tik paklusęs tam tikrai tvarkai. Ir įdomiausia, kad toji tvarka iš esmės atitinka senąsias šeimos santykių tradicijas, tik Helingeris jas išsako aiškiau ir taisyklėmis. „Pažangieji“ Helingerį vadina „senamadišku patriarchalistu“.

Vyrą traukia prie moters, nes jam – vyrui trūksta moters. O moterį traukia prie vyro, nes moteriai trūksta vyro. Vyriškasis pradas yra susietas su moteriškuoju. Todėl vyrui, kad jis taptų vyru (žmogumi) reikia moters. Moteriškasis pradas susietas su vyriškuoju. Todėl moteriai, kad ji taptų moterimi, reikalingas vyras. Vyras tik tada tampa vyru (žmogumi), kai jis ima moterį į žmonas, o moteris tik tada tampa moterimi, kai išteka už vyro. Tiktai tada, kai vyras padaro moterį savo žmona ir gyvena su ja kaip su žmona, ir tiktai tada, kai moteris vyrą padaro savo žmogumi ir gyvena su juo kaip su savo žmogumi, tiktai tada jie abu – vyras ir moteris, tiksliau, žmogus ir žmona tampa pora.

Todėl pirmoji meilės tvarkos tarp vyro ir moters taisyklė: vyras nori imti moterį į žmonas, o moteris nori ištekėti už vyro. Todėl jeigu poroje vienas nori būti su kitu dėl kokių nors kitų priežasčių ar išskaičiavimų, pavyzdžiui dėl malonumo, dėl turto, dėl to, kad jis ar ji graži, kad nori išgelbėti kitą, užkariauti kitą, trokšta, kad jis būtų jos vaikų tėvas arba kad būtų jo vaikų motina, ar dar dėl kokių nors kitų priežasčių, – tokia santuoka yra statoma ant smėlio. Vyro ir moters santuokoje svarbiausias yra ryšys.

 Vyras ir moteris turi virsti tėvu ir motina

Antra, kas yra svarbu meilės tvarkoje tarp vyro ir moters, yra tai, kad vyras ir moteris kartu krypsta į trečiąjį, – nes vyriškumas ir moteriškumas galutinį savo išsipildymą randa vaikuose. Tiktai tapęs tėvu, vyras tampa vyru (žmogumi) pilna to žodžio prasme. Tik tapusi motina, moteris pilna to žodžio prasme tampa moterimi (žmona). Ir tiktai vaike vyro ir moters ryšys tampa pilnatviškas.

Šias taisykles akivaizdžiai išreiškia šeimos tradicijos.

*

Gyvavo tradicinė nuostata: juo daugiau vaikų, juo garbingiau. Pagirta ir Dievo, ir žmonių, – sakydavo apie daug vaikų turinčią motiną. Vaikai reiškia Dievo palaimą ir Šventosios Dvasios veikimą šeimoje, jie yra parama ir laimė, – toks buvo vyraujantis požiūris į vaikus. Jeigu praėjus metams po vestuvių troboje nesisupdavo lopšys, šeima buvo nelaiminga. Šeima be vaikų – ne šeima, – sako patarlė. Dėl to, kad daugiavaikėje šeimoje vaikai bus mažiau aprūpinti, nesijaudindavo. Gimė vaikas – gimė ir jo dalia, – sakydavo mūsų protėviai. Vedų tradicijoje į vaikų gimdymą yra žiūrima kaip į skolą, kurią reikia sumokėti protėviams. Todėl didžiausias vedusiųjų rūpestis būdavo susilaukti šeimynos ir juo daugiau, tuo geriau.

Mintį, kad tik kvaili turi daug vaikų, kartu su pinigais parsivežė pirmieji lietuvių išeiviai, sugrįžę iš JAV, kurios konstitucijoje įrašyta teisė į asmeninę laimę. Teisė, kuri niekada neišsipildo, proto sugalvota „teisė“, kuriai širdis niekada nepritaria.

Nuotaka turi pradėti tekėti, marti turi mirti ir tapti motina, o martas tapti – tėvu.

*

Nors vyro ir moters meilė tik per vaikus tampa pilnatviška, labai svarbu, kad jų gimdytojiška-tėviška meilė vaikams tik tęstų ir vainikuotų jų santuokos meilę. Nes jų tarpusavio meilė yra pirmesnė už gimdytojišką meilę. Jų tarpusavio meilė, yra kaip medžio šaknys, maitinančios jų meilę vaikams.

 Vyro ir moters meilės išpildymas

Dažnai klausiama, kas santuokoje yra svarbiausia. Išvardijami įvairūs dalykai – grožis, ištikimybė, turtas, protingumas ir pan., bet apie ryšį pamirštama.

Vyro ir moters sueitis yra pats didžiausias įmanomas žmogiškas išpildymas. Joks kitas žmogaus veiksmas nėra didesnėje darnoje su gyvenimo tvarka bei pilnatve ir neįpareigoja mūsų tarnauti pasauliui didesniu mastu. Joks kitas žmogiškas veiksmas neatneša mums tokio pasitenkinimo, o po jo tokios meilingos kančios! Joks kitas žmogaus veiksmas nėra susietas su didesnėmis pasekmėmis ir nėra toks rizikingas, neverčia mūsų atiduoti viską iki paskutinio ir nedaro mūsų tokiais žinančiais bei išmintingais, žmogiškais ir didingais, – kai vyras, mylėdamas, ima ir pažįsta moterį, o moteris, mylėdama, priima ir pažįsta vyrą. Palyginus su tuo, visa kita, ką daro žmogus, atrodo tik pasiruošimas, pagalba, pasekmė ar papildymas, o galbūt tik trūkumas ar pakaitalas.

Žinoma, apie tą patį dalyką galima kalbėti ir vienaip, ir kitaip. Taipogi ir apie vyro bei moters sueitį – vienas kito pažinimą – galimą kalbėti ir labai kilniai bei šviesiai, arba paversti ją tamsiausių aistrų tenkinimo priemone. Kadangi mes kažkodėl neišdrįsome ir neišdrįstame apie vyro ir moters sueitį kalbėti vedami dvasinės šviesos, jausdami visą iš to išplaukiantį atsakingumą ir įsipareigojimą jos pasekmėms, tai ji tapo suvokiama kaip kūniško pasitenkinimo, parsidavinėjimo, pirkimo ir prievartavimo objektas. Ir ne tik. Šitokios sampratos pasėkoje žlunga ir atskiras asmuo, ir visa tauta. Žlunga plačia prasme – ir fiziškai, ir dvasiškai.

O juk vyro ir moters sueitis, išsipildantis vienas kito pažinimas yra Sakramentas. Sakramentas, kurį vienas kitam teikia jaunieji, o kunigas juos tik pašventina ir palaimina liudininkų akivaizdoje. Per šį sakramentą jie pasiekia savo meilės pilnatvę – sulaukia savo meilės vaisiaus – vaikų.

Tai, kas šventa, yra slepiama. Šventyklose būna švenčių švenčiausia vieta, į kurią gali įeiti tik vyriausiasis kunigas. Taip ir žmogaus kūno šventykloje yra švenčiausia vieta, kuri turėtų būti prieinama tik išrinktajam ar išrinktajai. Anksčiau, kaimo kultūroje šią vietą labiausiai slėpdavo ir saugodavo, nes ji iš tiesų buvo laikoma švenčiausia. Mano amžiaus moteris pasakojo, kad jos teta, kuri buvo vienuolė, jai (mergaitei) sakė, kad tai tavo švenčiausia vieta. Ar išdrįsime, ar pajėgsime kitaip kalbėti apie vyro ir moters meilės išpildymą, kurį šiandien vadiname seksu? Gal tam reikia priaugti?

Tačiau vyro ir moters meilės išpildymas – tai didžiausio nuolankumo reikalaujantis veiksmas. Jokiame kitame veiksme mes taip savęs neišduodame ir taip bejėgiškai savęs neapnuoginame ten, kur esame labiausiai pažeidžiami. Ir todėl mes nieko kito su tokia gilia gėda nesaugome, kaip tą vietą, kur mylėdamiesi susitinka vyras ir moteris ir patiki vienas kitam savo intymumą.

Vyro ir moters meilės išpildymas – tai ir pats drąsiausias mūsų poelgis. Juk susijungdami su kitu visam likusiam gyvenimui, vyras ir moteris, nors jie dar tik kelio pradžioje ir jiems dar tik reikės išpildyti tai, kas privalu, jau žvelgia pabaigai į akis ir regi nubrėžtas ribas. Nuo judviejų ryšio priklauso ne tik jų, bet vaikų ir visos tautos gerovė.

Iš to, ką dabar pasakėme apie šį moters ir vyro susijungimo sakramentą (kad tai didžiausio nuolankumo reikalaujantis veiksmas, kad jokiame kitame veiksme, mes taip savęs neišduodame ir taip bejėgiškai savęs neapnuoginame ten, kur esame labiausiai pažeidžiami), galime daryti išvadą, kad tai yra giliausio religingumo pasireiškimas.

Tačiau reikia prisiminti, kas gi yra giliausias ar tikrasis religingumas. Dažniausiai mes religingumu laikome išorinį religingumą, t. y. religinių apeigų, ritualų atlikimą. O tikroji religija yra gilus nuolankumas ir atsidavimas natūraliam gyvenimui, savo likimui ir tam, kas iš jo išplaukia. Tikras religingumas yra ir dievobaimingumas, kas reiškia atsakingumą už savo veiksmus. Dievobaimingumą dažnai suprantame neteisingai. Tai ne Dievo baimė, o baimė pasielgti neteisingai, neatsakingai.

  Ryšys poroje

Meilės išpildyme – sueityje – pildosi Šv. Rašto žodžiai: Vyras palieka savo tėvą ir motiną ir glaudžiasi prie savo žmonos, ir jiedu tampa vienu kūnu. Tas pat pasakytina ir apie moterį. Pirmoji sueitis iš tiesų nutraukia daug ryšių su tėvais, – teigia ir tie, kurie regi ir jaučia.

Meilės išpildymą atitinka tam tikras sieloje vykstantis procesas, kurio tikrumą parodo jo rezultatas, nes tas ryšys, kurį jis užmezga, norim to ar nenorim, yra neišardomas, ir todėl nepakartojamas.

Čia būtų galima paprieštarauti, nes skyrybos ir po sekantys nauji ryšiai, tarsi rodo visai ką kita. Tačiau, nors ir kokie geri jie bebūtų, antrieji santykiai veikia kitaip nei pirmieji. Antrasis vyras ar antroji žmona jaučia savo partnerio ryšį su pirmąja žmona ar pirmuoju vyru. Tai pasireiškia tuo, kad antrasis vyras ar antroji žmona nesiryžta priimti naujo sutuoktinio kaip vyro ar žmonos, pilna to žodžio prasme, kaip pirmojo ar pirmosios, o taipogi saugoti jį kaip savo vyrą ar žmoną. Reikalas tas, kad abu partneriai antrąjį ryšį suvokia kaip kaltę pirmosios atžvilgiu. Tas pats yra ir tais atvejais, kai pirmasis partneris yra miręs, nes tiktai mūsų pačių mirtis nutraukia ryšius su pirmuoju partneriu.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais našliams buvo draudžiama tuoktis. Pravoslavų šventikai tuokiasi tik vieną kartą. Senovinės dainos ir papročiai apie našlių vedybas akivaizdžiai paliudija, kad antroji santuoka, kokia ji sėkminga bebūtų, vis tiek lieka antrąja.

 Tėvai ir vaikai

Pirmoji taisyklė (tvarka), kuri galioja tėvų ir vaikų santykiuose, yra ta, kad tėvai duoda, o vaikai ima. Tėvai savo vaikams duoda tai, ką kadaise gavo iš savo tėvų, ir tai, ką jie, būdami pora, ima vienas iš kito. Pirmiausia vaikai priima savo tėvus kaip gimdytojus, o po to ir visa, ką jiems dar duoda tėvai. Gautą iš tėvų, vaikai perduoda toliau, visų pirma, tapdami savo vaikų gimdytojais. Pasak indų Vedų, vaikų gimdymas yra skolos protėviams atidavimas. Šiuolaikinis žmogus nenori gimdyti vaikų. Kiek ilgai gali gyvuoti visuomenė nemokėdama skolų?

Antroji taisyklė: kas duoda, tas turi teisę duoti, nes jis iki tol ėmė, o kas ima, tas turi teisę imti, nes jis vėliau duos. Tokiu būdu, visi – ir tie, kurie dabar duoda, ir kurie ima – paklūsta tai pačiai tvarkai ir dėsningumui.

Šita tvarka duoti – imti galioja ir santykiuose tarp brolių ir seserų. Atsiradęs anksčiau turi duoti gimusiam vėliau, o gimęs vėliau turi priimti iš gimusio anksčiau. Tas, kuris duoda, iki tol ėmė, o tas, kuris ima, duoti turės vėliau. Todėl pirmasis vaikas duoda antram ir trečiam, o trečias priima iš pirmojo ir antrojo. Vyresnysis vaikas daugiau duoda, o jaunesnysis daugiau ima. Todėl jauniausias vaikas labai dažnai daugiausia rūpinasi nusenusiais tėvais.

Trečioji meilės tvarkos šeimoje taisyklė yra hierarchinė tvarka, kuri, kaip ir veiksmų duoti – imti srautas, eina nuo viršaus žemyn, nuo ankstesnių į vėlesnius. Todėl gimdytojai yra viršesni už vaikus, o pirmasis vaikas viršesnis už antrąjį, antrasis už trečiąjį ir t. t.

Žemyn tekančio duoti – imti srauto, kaip ir laiko srauto nuo anksčiau į vėliau, negalima nei sustabdyti, nei pasukti atgal. Panašiai kaip Rėdos Rate. Negalima pakeisti nei jo krypties, nei nukreipti jį iš apačios į viršų arba nuo vėlesnio į ankstesnįjį. Todėl vaikai visada yra žemiau gimdytojų, o vėlesnysis vaikas visada seka po ankstesniojo. Srautas duoti – imti, o tuo pačiu ir laikas, visada teka tiktai pirmyn, niekada atgal.

Tokia yra nustatytoji arba duotoji tvarka. Bandant šią nustatytą tvarką keisti, atsiranda netvarka, chaosas, vienu žodžiu tai, ką mes vadiname blogiu. Senosios kultūros šitą duotąją tvarką gerai žinojo, tik civilizuotas ir išsilavinęs žmogus ėmėsi ją keisti. Helingeris, stebėdamas šiuolaikinių šeimų likimus, vėl atrado šią tvarką.

Blogis – tai Kūrėjo nustatytos Tvarkos suardymas. Rėdos Ratas sukasi viena kryptimi, – tokia yra nustatytoji Tvarka. Jos laikymasis yra gėris.

Aleksandras Žarskus

Kiti šio ciklo straipsniai:

I. Apie tikrovės kūrimą. Įvardijimo galia ir pavojai

II. Apie pakantumą: tolerancija ir diskriminacija

III. Antropinis visatos principas

IV. Demokratinės laisvės ir teisės