|
I
Apie Tikrovės kūrimą. Įvardijimo galia ir pavojai
I dalis Žmogus, kalba ir tikrovė
Žmogus yra gyvūnas kalbantis Rabinų išmintis
Kalba išreiškia mūsų suvokiamą tikrovę. Sakoma: skurdi kalba. O tai reiškia, kad skurdus yra pasaulis, kuriame gyvena žmogus. Kartais sakome: Negaliu pasakyti, t. y. nepavyksta išreikšti žodžiais. Kol nesugebame minties ar vaizdinio išreikšti žodžiais, jie dar ne tikrovė. Negalime jais pasidalyti su kitais, kam nors papasakoti. Kasdien vartodami kalbą, tardami žodžius, mes taip prie jų priprantame, kad nesusimąstome, kokią didelę galią turi žodį vartojantis žmogus. Kalbos galią išreiškia sena ikona, kurioje vaizduojamas Viešpats, sėdintis soste, o jo pirštai ne ant žemės rutulio, ne ant kardo, bet ant knygos. Kiekviena galia reiškia ir pavojų. Viskas priklauso nuo to, kaip naudosimės kalbos galia. Kad išvengtume įvardijimo pavojų, reikia daug atidumo tariant žodžius, pavadinimus bei sąvokas, o ypač išgirdus ar įvedant naujus žodžius. Informacinėje visuomenėje, kai naujas žodis greitai pasklinda po visą žemės rutulį, kalbos galia dar labiau padidėjo. Įvedamos naujos sąvokos, o žodžiai, kuriuos jos pakeitė, draudžiami naudoti. Kalbos galia pasireiškia ir mums jos nesuvokiant, tačiau ji gali būti ir yra vartojama sąmoningai vienokios ar kitokios tikrovės kūrimui bei žmogaus formavimui. Išleidžiami specialūs potvarkiai, nurodantys, kaip naujai pavadinti vienus ar kitus žodžius (potvarkių pavyzdžius vėliau pateiksime). L. Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein) sakė: Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas. Būtent mano. Nors mes kalbame ta pačia lietuvių kalba, tačiau kiekvieno iš mūsų pasaulis priklauso nuo tų žodžių, kuriuos aš žinau ir sugebu suprasti bei vartoti. Didesnis kalbos žodynas reiškia didesnį pasaulį. Nežinomas žodis, kurio aš nesuprantu, lieka už mano pasaulio ribų, tačiau jis įeina į kito ar kitų žmonių pasaulį, kuris yra didesnis už manąjį.Pastebėkime, kaip vaikai uoliai klausia daiktų pavadinimų: O kas čia? O kas čia? Vaikai tai daro noriai. O mes, suaugusieji? Naujų žodžių supratimas ir įjungimas į savo kalbą yra ne tik savojo pasaulio didinimas, bet ir neurobika (smegenų lavinimas). Antropologai, tyrinėdami įvairias kultūras, atrado kalbinio sąlyginumo principą, kurį teoriškai XX amžiaus viduryje suformulavo filosofas Kueinas. Pagal šį principą tikrovė, kurioje gyvename, priklauso nuo mūsų kalbos. Šį kalbinio sąlyginumo principą išreiškia moksle dažnai vartojama sąvoka sutartinė arba sąlyginė tikrovė, kuri angliškai vadinama consensus arba conditioned reality, o rusiškai общепринятая arba обусловленная реальность. Viena iš kalbinio sąlyginumo principo pasekmių yra ta, kad tekstų aprašančių pagrindines būties charakteristikas, neįmanoma tiksliai išversti. Tai ypač pasakytina apie šventraščius ir filosofines knygas. Daiktų ar reiškinių įvardijimas yra ypač reikšmingas, nes įvardijant kuriama sutartinė arba sąlyginė tikrovė. Kažkas yra pasakęs, kad žodžiai yra didžiuliai tikrovės (objektyvios) priešai. Žodžiai kuria sutartinę arba sąlyginę tikrovę. Sakėme, kad žodžiai kuria tikrovę, tačiau ši tikrovė yra sąlyginė. Tai reiškia, kad mes, vartodami vienus ar kitus žodžius, galime keisti tikrovę. Tik reikia būti atidiems savo kalbai. Daiktų įvardinimas yra ypač reikšmingas, nes įvardinant kuriama tikrovė, sąlyginė tikrovė. V. Toporovas senųjų kultūrų žmones, pavadindavusius daiktus vardais, vadina žynys poetas. Daikto ar reiškinio pavadinimas buvo ne atsitiktinis garsų rinkinys, jis turėjo išreikšti to daikto ar reiškinio esmę ir jo sąsajas su kitais daiktais. Sena išmintis sako: jei žinai daikto pavadinimą, numanai ir jo paslaptingumą bei esmę. Vardas yra būties prieangis. Įvardinti daiktai pradeda būti. Iki įvardinimo jų tarsi nebūdavo žmonių pasaulyje. Tą dėsningumą išreiškia sena mįslė: Be ko niekas negali būti? kurią vaikai nesunkiai atspėja. O mes? Senose kultūrose parinkdavo prasmingus vardus. Patarlė sako: Vardą pakeisi laimę pakeisi. Jei vaikas daug sirgdavo, keisdavo jo vardą. Buvo vardo keitimo apeiga. Vardų slėpimas senose kultūrose iki šiolei išlikęs reiškinys. Airių rašytojas ir kunigas Dž. Donohju (John ODonohue) rašo, kad senukas, su kuriuo jis nuoširdžiai pasikalbėjo, paklaustas vardo atsakė: To aš niekam nesakiau per visą savo gyvenimą. Žinant vardą, galima juo pasinaudoti. Tai žinojo senųjų kultūrų žmonės. Mums jau sunku tai suprasti, nes mūsų sąmonė kitokia. LKŽ randame jau retai vartojamus žodžius varduoti, vardyti, vardininkas, varduotojas, vardintojas: Burtininkai dar vadinami vardininkais, nes jie žino žodžius, vardus; Ta buvo gera vardininkė pavardys rožę ir pranyks (kitu vardu pavadins); Tas yra varduotojas, kas ligas varduoja (užkalba). Anų laikų žmonių sąmonė buvo kitokia. Ją būtų galima palyginti su vaikiška sąmone. Vardas buvo daikto ar reiškinio dalis. Ž. Pjaže (Jean Piaget) tyrinėjimai rodo, kad: 1) 5-6 metų vaikai vardo atsiradimą laiko daikto esmės išspindėjimu; 2) iki 10 metų vaikai varde mato įsikūnijusią daikto esmę ir mano, kad vardo pakeisti negalima; vardas jiems yra suaugęs su daiktu; 3) tik nuo 11-12 metų vaikai suvokia vardo ir daikto skirtumą (sugeba abstrakčiai mąstyti). A. Maceina: Gramatika giliausia savo esme yra ne žodžio mokslas, bet žodžio ir daikto santykio mokslas. XVII-XVIII a. filologai, būdami kartu ir filosofai, suprato žodžio ryšį su daiktu ir šia kryptimi bandė kreipti kalbos mokslą. F. Bekonas (Francis Bacon) svajojo apie gramatiką, kuri tyrinėtų ne žodžių tarpusavio atitikimą, bet atitikimą tarp žodžio ir daikto. Tą pačią mintį reiškė J. Herderis, Šotelis ir kiti. Tik XIX ir XX a. filologai, pasak Veisbergerio, gramatiką suknygino ir suskaldė. Jis rašė: Mūsų laikų filologija elgiasi taip, tarsi kalba būtų toks daiktas, kurį galima nuo visų sričių atskirti, nuo visų ryšių atpalaiduoti ir padaryti mokslo objektu. Šiuolaikiniai filosofai ir psichologai bando išsiaiškinti, kaip mes save ir kitus apgaudinėjame sugalvotais žodžiais bei ženklais. Ypač mus apgauna žodžiai abstrakcijos: demokratija, teisė, valdžia, meilė, seksas, gyvenimas, likimas, laimė, pralaimėjimas... Jie nėra konkretūs, jie neturi realaus pagrindo ir jų nei pačiupinėsi, nei pamatysi, nei į krepšį įsidėsi, tačiau jie nepaprastai reikšmingi mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, sakome Sunkus mano likimas. To likimo nei pamatysi, nei pačiupinėsi, tačiau ištartų žodžių poveikį mes jaučiame. Taip sakydami mes nieko nedarome ir nieko nekeičiame. Tačiau vietoj to reiktų klausti: O kas konkrečiai man yra sunku? Tuomet jau galėtume konkrečiai, išsiaiškinti kas man yra sunku ir kažką daryti. Reiškinį įvardinus, jis tampa konkretus ir su juo galima ką nors daryti. Kalbos galimybėmis naudojasi psichologijos šaka, kurios pavadinimas neurolingvistinis programavimas jau pats savaime daug ką pasako. Nors to ir nesuvokdami, kalbėdami mes programuojame save bei kitus ir kuriame tikrovę. Tyrinėjant kurčiųjų elgesį pastebėta, kad jie be žodžių gali suprasti gilesnę tiesą, kurią jiems perduoda emocinė ir fizinė kalbančiojo būsena. Tyrinėtojai teigia, kad kurčnebylio neapgausi, nes jis negirdi mūsų žodžių ir todėl neįmanoma jo suklaidinti. Kurčnebylys nereaguoja į sakomus žodžius. Mes, kurie tariame ir girdime žodžius, naudojamės jų galimybėmis: prisidengdami žodžiais apgaudinėjame kitus ir save, rodydami save kitokiais negu esame ir tuo pačiu labai lengvai pasiduodame žodžių magijai. Melo detektorius, kuris, kaip ir kurčnebylys, nereaguoja į tariamus žodžius, atpažįsta melą, nes žmogaus kūnas nemeluoja. Meluoja protas. Meluoti ir tuo pačiu vertinti sugeba tik žmogus. Reikia išvystytų naujųjų smegenų (neokortekso), kad žmogus galėtų pameluoti. Protiškai atsilikę asmenys ir maži vaikai dar nesugeba meluoti. Norint pameluoti, reikia abstraktaus mąstymo. Mirusieji (t. y. nebeturintys kūno ir tuo pačiu smegenų), kaip rašo O. Milašius savo pasakose, nemeluoja. Tai patvirtina seni padavimai ir bendravimas su vėlėmis. Moterys dažnai prašo: Pasakyk ar myli? Psichologai pataria: dažnai kartokite myliu, myliu... Mums taip labai kažko norisi, jog patys prašome, kad mus apgaudinėtų. Tačiau vyrai, labiau nei moterys, sugeba sakyti myliu nemylėdami. Vyrų stipresnis abstraktus, veiksmą nuo minties atskiriantysis mąstymas. Kalba tai siuvykla, kur visi drabužiai siuvami ne pagal išmatavimus, sakė sufijų poetas Rumi. Pavartę senesnius, o ypač senų kalbų žodynus, matysime, kad žodžiai yra daugiaprasmiai. Žodžių daugiaprasmiškumas reiškia, kad, ko gero, visi reiškiniai ir dalykai yra daugiaprasmiai ir tuo pačiu linkę išvirsti į priešybes. Tą, kuris suvokia žodžių daugiaprasmiškumą, mažiau apgauna žodžių magija. Dabartiniai žodžiai tampa vis labiau vienareikšmiais, o tai reiškia, kad mus labiau veikia neurolingvistinis programavimas arba įvardinimo magija. Pavyzdžiui, anglų k. žodis gay, kuris tapo tarptautiniu gėjus, dabar verčiamas linksmas. Tačiau senesni žodynai rodo ir kitas prasmes: 2) nedoras, ištvirkęs; 3) ryškus, margas (A. Laučka, B. Piesarskas ir kiti, Anglų lietuvių kalbų žodynas, V., 1992). Akivaizdu, kad linksmumas, linksmybės visada reiškia tam tikrų suvaržymų ar visuomenėje priimtų taisyklių laikiną atmetimą, todėl linksmybių ir nedorumo ar ištvirkimo riba yra labai slidi. Kiekvienas žinome pavyzdžių, kai didelės linksmybės baigiasi ištvirkimu. Viskas, kas per daug, yra nuodėmė, sako sena išmintis. Vienprasmiškai suprantantis žodį gay žmogus nebeįžvelgia linksmybėse slypinčio ištvirkimo. Vienprasmiškai suprantami žodžiai labai padidina žodžio galią, formuojant naują tikrovę. Kalba, žodis yra tarpinė grandis tarp dvasinio ir medžiaginio pasaulių. Per kalbą ir įvardinimą idėja įgauna formą, pavidalą, ji įsibūtina ir pamažu tampa mūsų tikrovės dalimi. Mintis neturi nei kūno, nei pavidalo, ji yra dvasinis reiškinys. Žodžiais išsakydami mintį, idėją mes jai suteikiame formą, pavidalą ir įkūnijame medžiaginiame pasaulyje, o suteikdami daiktams ar reiškiniams pavadinimus, mes juos pašaukiame į savo tikrovę ir jie mums pradeda būti. Kol daiktas ar reiškinys neturi vardo, jis tarsi neegzistuoja. Objektyviai pasaulyje jis yra, tačiau mūsų kuriamoje subjektyvioje tikrovėje jo nėra. Žmogaus kuriamos tikrovės visada yra subjektyvios, t. y. tikros tik jam pačiam, o kitiems ne. Žodžiai tikras, tikrovė yra kilę iš veiksmažodžio tikti arba, pasak A. J. Greimo, tikėti. Kas mums tinka, tas tampa tikra ir tuo mes tikime. Pavadinti daiktą ar reiškinį vardu, ištarti jo vardą, reiškia tą daiktą ar reiškinį įbūtini, suteikti jam gyvenimą ir padaryti jį tam tikros visada subjektyvios tikrovės dalimi. Todėl įvardinimas visada yra magija. Kalbantis žmogus visuomet yra šiek tiek magas. Tačiau kadangi jis to nesuvokia, tai dažniausiai ir nepastebi, kad savo kalba veikia kitus ir pats yra veikiamas žodžio magijos. Tačiau tie, kurie sąmoningai kuria naujus daiktų pavadinimus (vardus) ar nurodo, kaip reikia vienus ar kitus dalykus vadinti, yra, jei taip galima sakyti, galingi tikrovę kuriantys magai. Žmogus tai kalbantis gyvūnas, taip rabinai apibrėžia žmogų, į pirmą vietą iškeldami ne jo protą ar kurią nors kitą savybę, bet kalbą. Sumedžiagindama, įbūtindama idėjas, kalba kuria tikrovę. Pasak senovės mąstytojų, daikto pavadinimas gimdo daiktą. Šv. Rašte aprašytas darbas, kurį pirmiausiai atliko pirmasis žmogus Adomas. Padaręs iš žemės visus laukų gyvulius ir oro paukščius Viešpats juos atvedė prie Adomo, kad tas, juos pamatęs, jiems vardus duotų, ir kad jie būtų tais vardais vadinami, kuriais žmogus juos praminsiąs. (Pr 2, 19) Pavadindamas vardais, Adomas įbūtino tą tikrovę, kurioje jis pats turėjo gyventi. Vedų mituose vardo suteikimas yra šventas veiksmas, kuris neatskiriamas nuo daikto sukūrimo. Vardas ir daiktas neperskiriami, jie gimsta kartu. Rytų tradicija sako, kad visus daiktus ir jų vardus kuria Kūrėjas pasaulio sutvėrimo metu. Žmonėms lieka tik sužinoti jau sukurtus vardus ir juos saugoti, nes pakeitus vardą keičiasi ir patys daiktai, ir iš daiktų bei reiškinių susidedanti tikrovė. Keičiant Kūrėjo nustatytus vardus, griaunama ir nustatytoji Tvarka (žr. Antropinis visatos principas. Tvarka ir tvirkinimas). Mistikai teigia, kad pirmųjų žmonių kalba buvusi visiškai panaši į angelų kalbą. Svedenborgas rašė, kad dangaus gyventojai tarpusavyje kalbasi be žodžių, mintimis. Padavimai ir seni raštai sako, kad dangaus gyventojai galėjo laisvai bendrauti su pirmaisiais žmonėmis. Tačiau, laikui bėgant, žmonės vis mažiau suprato angelų kalbą, nes tarpusavyje jie pradėjo bendrauti žodžiais. Apie kalbos atsiradimą yra prirašyta labai daug, tačiau materialistiniam mokslui tai lieka beveik neįmenamas slėpinys. Visų pirma todėl, kad kalbos kilmė siejasi su kitu labai svarbiu klausimu: kaip atsirado žmogus. Jeigu žmogų sukūrė Dievas, tai Jis jį aprūpino ir susikalbėjimo galimybe, kad žmonės galėtų bendrauti su Dievu ir tarpusavyje. Kaip rašo Biblija, Adomas kalbėjosi su Dievu. Dievas, kaip ir visi dangaus gyventojai, kalba mintimis. Labai galimas daiktas, kad pirmieji žmonės mintimis bendravo ne tik su Dievu, bet ir tarpusavyje. Jeigu pripažinsime, kad sielos patalpinimas fiziniame kūne buvo ne momentinis, bet laipsniškas vyksmas, natūralu, kad minčių arba vidinė kalba iš pradžių buvo suprantama visiems ir danguje, ir žemėje. Iki Babelio bokšto statybos, kaip rašoma Šv. Rašte, buvo viena kalba (Pr 11, 1). Išorinė kalba, kurioje naudojami žodžiai, matyt, atsirado vėliau. Praradę ryšį su Dievu žmonės nustojo suprasti ir vienas kitą. Šis, žmonijos istorijoje dramatiškas įvykis Biblijoje aprašytas simboliškai kaip kalbų sumaišymas statant Babelio bokštą. Nebesuprasdami vienas kito, bokšto statytojai išsiskirstė po visą žemę kaip atskiros tautos. Tai, kad pirmųjų žmonių (sielų) įsivilkimas į fizinius kūnus buvo laipsniškas, netiesiogiai liudija ir Rytų Bažnyčios teologai. Jie teigia (Ignacijus Briančianinovas), kad pirmi žmonės neturėjo tankaus kūno, jie nesirgo ir buvo nemirtingi: ...тела были лишены настоящей дебелости и тяжести; дебелый tankus, kūningas; nuo дебри tankumynas (neturėjo tokio tankumo ir sunkumo, koks dabar yra žmogaus kūnas). Ir taip paaiškėja, kodėl pirmieji žmonės taip ilgai gyveno, nors ir buvo išvaryti iš rojaus. Matuzalis, Adomo sūnus, gyveno berods ilgiausiai 969 metus. Jų kūnas buvo kitoks nei dabartinių žmonių mažiau tankus, ne toks mėsingas ar kūningas. Tai dabar paaiškina naujausia kvantinės teorijos interpretacija, kuri aiškina susivienijimo (entangled states; запутанное состояние) ir dekoherencijos (išsikoherentinimo, išsivienijimo) būsenas. Pirmųjų ir dabartinių žmonių yra skirtingas išsivienijimo dekoherencijos laipsnis. Jos matas yra nuo vieneto iki nulio. Nesunku pastebėjau akivaizdžią priklausomybę: bet kurio reiškinio ar daikto, tuo pačiu ir žmogaus, amžinumas tiesiogiai priklauso nuo susivienijimo laipsnio. Kuo didesnis susivienijimo laipsnis, tuo reiškinys ilgaamžiškesnis, ir atvirkščiai kuo mažesnis susivienijimo laipsnis, kitaip sakant, kuo didesnė dekoherencija, tuo reiškinio amžius trumpesnis. Žmogaus kūdikis, kad ir norėtų negalėtų kalbėti, nes gerklos jo yra aukštai ir gali tiesiogiai liestis su nosiarykle. Todėl kūdikis vienu metu gali rėkti ir žįsti pieną ir neuždusti. Tik po trijų mėnesių kūdikio gerklos nusileidžia žemyn, į suaugusio žmogaus padėtį, padarydamos vietos laisvai judėti liežuviui, kuris artikuliuoja kalbos garsus. Šis faktas taipogi liudija, kad pirmieji žmonės kalbėjo ne žodžiais, bet mintimis. Dievui ir dangaus gyventojams žodis ir mintis nesiskiria vienas nuo kito. Todėl jiems mintis arba žodis tampa kūrybiniu aktu. Tačiau, kuomet žmonių kalba tapo žodinė, mintis atsiskyrė nuo žodžio, o žodis nuo veiksmo. Todėl žmogus sugeba mąstyti viena, sakyti kažką kita, o daryti trečia. Dėl to žmogus gali ir meluoti nes jis žodžius gali atskirti nuo minties. Dėl to galima pasakyti, kad žmogus vienintelis gyvūnas, kuris gali palaikyti draugiškus santykius su savo aukomis, kurias jis ketina suvalgyti. Kai žodis tapo atskirtas nuo daikto, žodžio kūrybinė galia sumažėjo ir tapo mažai pastebima. Tačiau ne tiek, kad į ją būtų galima nekreipti dėmesio. Atrodytų, kad šiandien visi dalykai turi savo vardus ir žodžio magija nebesvarbi. Ne, taip nėra. Juk atsiranda nauji dalykai, kuriuos reikia įvardinti. Kita vertus, vienus pavadinimus visada galima pakeisti kitais. Keičiant pavadinimus atliekamas maginis arba kūrybinis veiksmas ir tuo pačiu keičiama tikrovė. Pasigilinkime į žodžio magiją. Apskritai, magija tai neregimų reiškinių pervedimas į regimąjį pasaulį ir atvirkščiai.
II dalis Kalbos magija ir tikrovės kūrimas. Naujakalbė
Revoliucija bus baigta, kai bus sukurta nauja kalba. Dž. Orvelas
Žmogaus galva, vaizdžiai sakant, yra idėjų arba dvasinis pasaulis, kuriame sukasi įvairios neregimos mintys. Kūnas yra regimasis medžiaginis pasaulis, kuriame tos mintys įsikūnija, įgyja regimą pavidalą. Galvą ir kūną jungia kaklas, kuriame yra liežuvis (kalba). Senose kalbose, o ir kai kuriose dabartinėse liežuvis ir kalba yra tas pats žodis. Liežuvis = kalba ir yra tas maginis arba kūrybos instrumentas, kuris mintis iš idėjų lygio nuleidžia arba perveda į kūną, kitaip sakant, įkūnija, sumedžiagina. Todėl Jėzus ir sako, kad žmogų suteršia ne tai, kas į jį įeina (ne valgis), bet tai, kas iš jo išeina (ištarti žodžiai). Kitaip sakant, kol mintis sukasi galvoje, medžiaginės tikrovės ir tuo pačiu žmogaus kūno ji dar neveikia, tačiau kai tik mintis ištariama, ji įgyja pavidalą ir jau veikia mūsų kūną bei tikrovę.
Pažinimo vyksmas (tiesioginis arba konkretus)
Yra daiktas arba reiškinys, žmogus jį mato, suvokia ir jo mintyse, galvoje kyla, susidaro to reiškinio IDĖJA, VAIZDINYS. Suvokęs tą vaizdinį, žmogus jį įvardija, pavadina tam tikru žodžiu, suteikia jam vardą, pavadinimą. Toks, bendrais bruožais, yra pažinimo procesas. Tačiau suvokti reiškinį galima skirtingai ir net visai priešingai. Daug kuo esame panašūs, tačiau ir skiriamės. Yra įvairių skirtumų, bet šiuo atveju mums svarbu, kad žmonės skiriasi skirtingu supratimo matu, kitaip sakant, žmonės gali skirtingai suprasti tą patį reiškinį. Nuo žmogaus suvokimo priklauso, kaip jis supras ir pavadins reiškinį. Tai tiesioginis arba konkretus pažinimas, kai jis prasideda nuo daikto arba reiškinio. Taip pasaulį pažino pirmieji žmonės ir toks pažinimas būna ankstyvoje vaikystėje, kuomet vaikas susipažįsta su jam dar nežinomais medžiaginio pasaulio daiktais ir reiškiniais. Jis juos liečia, skanauja, uosto, klausosi, apžiūrinėja. Nors vaikas ir bando daiktus pavadinti, bet pavadinimus jam pasako suaugusieji. Taip pasaulį pažįsta vaikas, kuris dar nesugeba abstrakčiai mąstyti. Tačiau paauglio ir suaugusio žmogaus, kurie jau mąsto abstrakčiai, pažinimas jau gali ir dažnai būna atvirkščias (ypač, kai mokomasi iš vadovėlių). Tai reiškia, kad žmogus pirma sužino daikto ar reiškinio pavadinimą, kuris sukelia jo galvoje vienokį ar kitokį vaizdinį bei suvokimą. Nuo kilusio vaizdinio priklausys, kaip mes tą daiktą suvoksime ir kaip jį vertinsime.
Atvirkščias arba abstraktus pažinimo vyksmas
Jeigu pavadinimas yra tinkamas, jis sukelia tinkamą vaizdinį ir mes tinkamai suvokiame reiškinį. Tačiau jei pavadinimą iškreipsime arba jį pakeisime, tada iškreiptas pavadinimas iškreips reiškinio vaizdinį ir mes tą reiškinį suvoksime iškreiptai. Pavadinimą pakeisti galima sąmoningai, tą pakeistą pavadinimą platinti, viešinti, paskleidžiant per žiniasklaidos priemones. Toks yra propagandos arba žodžio magijos mechanizmas. Supraskime: pavadinimas tiesiogiai reiškinio neveikia, bet jis lengvai veikia smegenyse esantį vaizdinį ir mes pervardintą reiškinį pradedame suprasti kitaip taip, kaip sumanė to reiškinio pervardintojai. Tokios yra abstraktaus, pavadinimą nuo daikto atskirti sugebančio mąstymo galimybės. Juk mes visi, pradedant nuo vėlyvosios vaikystės, juo naudojamės. Nuo pavadinimo, kuris yra suteikiamas kokiam nors reiškiniui, priklauso to reiškinio vaizdinys, t. y. tai, kaip mes jį suprantame ir įsivaizduojame. O nuo vaizdinio priklauso ir pats reiškinys, tiksliau sakant tai, kokiu mes jį laikysime blogu, geru ar neutraliu. Tokiu būdu keičiant pavadinimus, t. y. naudojant kalbos magiją, kuriamos naujos sąvokos ir nauja sąlyginė tikrovė. Kai pradedame kalbėti kitų primestais žodžiais, mes nejučiomis priimame ir jų pasaulėvoką, išreikštą tuose žodžiuose. Atrodo, Dievas visus mus sukūrė magais, t. y. kūrėjais, tačiau dažniausiai mes to nesuvokiame ir nežinome. Manome, kad magas yra ypatingomis galiomis apdovanotas asmuo. Tačiau kiekvienas kalbantis žmogus tam tikra prasme yra magas. Tik gaila, kad mažai sąmoningas ar visai nesąmoningas. Pastebėkime, kad tie patys reiškiniai būna skirtingai pavadinti. Vieni vartoja vienus, o kiti kitus pavadinimus. Vartoti skirtingus pavadinimus arba juos keisti galima dėl nesuvokimo arba amoralumo, tačiau taip galima daryti (ir daroma), siekiant sąmoningai ir kryptingai pakeisti tikrovę. Kas atsitinka, kuomet keičiame pavadinimus? Mūsų sąmonėje formuojasi nauji vaizdiniai.
Šitie nauji, iškreipti vaizdiniai (pavidalai) formuojasi daugelio milijonų žmonių sąmonėse. Žiniasklaidos dėka tai vyksta labai greitai. Ir tie iškreipti vaizdiniai suformuoja naują SĄVOKĄ (są + vokti, plg. sąrašas, sąskrydis; kuopinis priešdėlis są reiškia surinkimą, apjungimą). Sąvoka apima ir paveikia daugelį žmonių ir tampa visiems įprastu, priimtinu arba visiems nepriimtinu reiškiniu. Nepriimtiną reiškinį padaryti visiems priimtinu arba atvirkščiai, šiandien gana paprasta, tereikia kryptingai pakeisti pavadinimus ir juos paskleisti per žiniasklaidą. Taip formuojamos naujos sąvokos. O sąvoka apima, tarsi užlieja visus. Tai vaizdžiai išreiškia rusų k. žodis понять, понимать suprasti, apimti, užlieti: Луга поняты pievos užlietos (apimtos); Bесенняя вода понимает луга pavasarinis potvynis užlieja (apima) pievas; понява uždangalas, užklotas kilęs nuo понять, обнять. Įvardijimo galia sąmoningai vartojama kuriant sąlyginę tikrovę. Tikrovės kūrimo mechanizmas labai paprastas žiniasklaida (pagal nurodymą ar užsakymą) įprastus dalykus ar reiškinius pradeda vadinti kitais vardais, suteikdama jiems kitą prasmę. Štai pavyzdys: Šeštas pagal dydį JAV laikraštis New York Daily News (NYDN) pateikia nurodymus žurnalistams, kokią naudoti kalbą, paremiant abortus. Instrukcijoje rašoma, kad žodžius pro-life (už gyvybę) ir pro-lifers (kovotojai už gyvybę) privaloma keisti į abortion foes (abortų priešai), abortion opponents (abortų oponentai). Negalima sakyti pro-abortion (už abortus). Reikia naudoti teigiamas sąvokas: abortion rights activist (abortinių teisių aktyvistas), pro-abortion rights (teisės į abortą) ar pro-choice (už pasirinkimą). Kalbant apie nėščiąsias, vengti žodžio motina, o naudoti moteris. Negalima rašyti unborn child (negimęs kūdikis), reikia rašyti fetus (gemalas, embrionas). NYDN rekomendacijos yra panašios į Associated Press (AP) rašymo taisykles. [NEW YORK, June 14, 2007 (LifeSiteNews.com] Tuos pačius dalykus pavadinant kitais žodžiais iš teigiamų paverčiant juos neigiamais ir atvirkščiai, iš neigiamų teigiamais, galima nepastebimai programuoti žmones. Kovotojas už gyvybę paverčiamas abortų priešu, ir taip teigiamas herojus virsta neigiamu. O kovotojas už abortus virsta kovotoju už pasirinkimą arba kovotoju už teises ir štai neigiamas atspalvis virsta teigiamu. Aišku, kad pavadinimas nepakeičia už jo slypinčio reiškinio esmės: gerų reiškinių nepadaro blogais, o blogų gerais. Tačiau paveikti žodžio magijos, o, pasak Dž. Orvelo, naujakalbės, mes jau renkamės ne pagal dalyko esmę, o pagal pavadinimą, kuris parinktas taip, kad uždengtų tikrąją esmę. Taip formuojamos reiškinio esmę iškreipiančios sąvokos, kurios veikia ir valdo žmonių protus. Pastebėkime, kad demokratinių teisių bei žodžio laisvės skelbėjai ir gynėjai gina tik tam tikras teises. Jie jau išleidžia instrukcijas, kokių žodžių negalima ir kokius reikia naudoti. San Francisko apskrities apeliacinis teismas nustatė, kad municipaliteto darbdaviai gali cenzūruoti žodžius, natūrali šeima, ,,vedybos ir ,,šeimos vertybės. Jie laikytini nepakančia kalba (as hate speech). [TEMECULA, California, March 8, 2007 (LifeSiteNews.com; http://www.profamilylawcenter.com/_docs/35.pdf ] Slaugės ir kitos sveikatos priežiūros darbuotojos privalo vengti žodžių ,,mama ir ,,tėtis. Tokį draudimą išleido Škotijos Nacionalinės Sveikatos Tarnyba, nes tokie terminai gali įžeisti homoseksualų porų įsivaikintus vaikus. Taip pat direktyva draudžia žodžius ,,vyras, ,,žmona ir ,,santuoka, nes šie žodžiai išskiria lesbietes, gėjus ir biseksualus. Vietoj jų reikia vartoti ,,partneriai ir next of kin (maždaug artimiausias kraujo giminaitis). [EDINBURGH, Scotland, February 16, 2007 (LifeSiteNews.com); http://www.lgbthealthscotland.org.uk/documents/Good_LGBT_Practice_NHS.pdf] Mokykla Anglijoje uždraudė Motinos dienos atvirutes... [http://www.dailymail.co.uk/pages/live/articles/news/news.html?in_article_id=434754&in_page_id=1770] Neseniai išleistame UNESCO dokumente ŽIV/AIDS klausimais siūloma vartoti naujus žodžius. Pasak UNESCO, tokie žodžiai, kaip ,,rizikingas seksas, netvarkingas seksas ir ,,prostitutė yra diskriminaciniai ir turi būti keičiami. Rizikingas seksas į ,,neapsaugotas seksas, netvarkingas seksas į ,,turėjimas daug partnerių arba daugpartnerystė, o prostitutė į ,,komercinio sekso darbuotoja. [NEW YORK, December 6, 2007 (C-FAM.org)] Draudžiant vartoti tam tikrus žodžius ir įvedant naujakalbės sąvokas, naudojama kalbos magija arba neurolingvistinis programavimas. Draudžiami žodžiai nudažomi neigiamu atspalviu, pavadinant juos as hate speech neapykantos kalba arba nepakanti kalba nežinia kaip kalbos komisija nuspręs šį naujadarą išversti. Tačiau šitas naujadaras pats yra sudarytas taip, kad kryptingai formuotų tam tikrą nuomonę, kitaip sakant, veiktų magiškai, siekiant, kad tas, kuris vartoja nuo seno priimtas sąvokas, būtų apšauktas nepakančiu arba neapykantos skleidėju. Betgi tiesa yra tokia, kad žmogus, neigiamai atsiliepiantis apie kažkokį reiškinį, nebūtinai jo nekenčia. Tuo labiau krikščionis, kuriam yra Jėzaus įsakyta mylėti savo priešus. Tuo tarpu minėtoji įstatymo formuluotė formuoja nuomonę, kad visi, kurie neigiamai apie kažką atsiliepia, sėja ir platina neapykantą ir juos galima bausti pagal įstatymą. Akivaizdu, kad šis įstatymas yra specialiai sugalvotas tam tikros politikos vykdymui. Juk apie daugelį gyvenimo reiškinių ir mes, ir politikai atsiliepia neigiamai: pavyzdžiui, apie prievartavimus, išnaudojimą, žmogžudystes, karą, genocidą ir panašiai, tačiau niekam neateina į galvą tokių žmonių laikyti neapykantos skleidėjais. Šio įstatymo paslaptis ta, kad jis jau taikomas ir bus taikomas pasirinktinai, siekiant tam tikrus neigiamus, visuomenei ir žmogui kenkiančius reiškinius padaryti teigiamais ir priimtinais. Tačiau dar veiksmingiau kalbos magija veikia, kuomet atsiranda visai naujos sąvokos, kurias mes, nieko blogo neįtardami, priimame ir vartojame. Jos labai kryptingai keičia mūsų suvokimą ir tuo pačiu tikrovę. Pavyzdžiui, jau paplitusi sąvoka lytinė orientacija. Plaukia šiaušiasi, kai suvoki, kaip galingai ji veikia mūsų gyvenimą ir tikrovę. Ši sąvoka nejučia ištrina visus skirtumus tarp normos ir iškrypimų, tarp padoraus ir nepadoraus bet koks lytinis elgesys, bet kokios lytinės perversijos ar iškrypimai tampa vienodai priimtini. Homoseksualumas, biseksualumas, aseksualumas, transseksualumas, fetišizmas, zoofilija, nekrofilija, pedofilija, visų net nežinau, kai šalia šių žodžių vartojama nauja sąvoka heteroseksualumas, nebelieka jokios normos, jokio atskaitos taško. Lytinės orientacijos pasirinkimas tampa ir jau tapo tarsi krepšinio, tinklinio, futbolo, regbio ar kitokio žaidimo pasirinkimas, taip galingai veikia naujakalbės žodžiai. Specialiai nerašiau heteroseksualumas greta kitų lytinių perversijų. Tai naujakalbės žodis, kuris plauna smegenis ir iština vertybes. Nėra ir negali būti sąvokos lytinė orientacija, nes jei ir yra lytinė orientacija, tai ji viena, tokia, kokia yra Kūrėjo ar Gamtos nustatyta. Jeigu vartojame naujakalbės sąvoką heteroseksualumas, tai mes, vaizdžiai sakant, mušame įvarčius į savo vartus. Tai kodėl tada stebimės tuo, kas vyksta Lietuvoje (ir visame civilizuotame pasaulyje) su vadinamąją pedofilijos byla? Juk pedofilai yra seksualinė mažuma, dar viena naujakalbės sąvoka, ir jie, kaip ir kitos, pavyzdžiui, tautinės mažumos, reikalauja sau teisių. Tų teisių suteikimas tik laiko klausimas, jei mes ir toliau vartosime naujakalbės žodžius. Juk jie jau įsitvirtino žiniasklaidoje. Kiek reikės laiko kol jie prigis mūsų sąmonėje? Kalifornijos senatas 22-iem balsais prieš 15 pakeitė terminus vyras ir moteris santuokos sferoje į du asmenys. To visame pasaulyje siekia homoseksualų aktyvistai, griaudami santuoką. Ispanijoje socialistų valdžia Civilinėje Šeimų registravimo knygoje žodžius tėvas ir motina pakeitė į protėvis (progenitor) A ir protėvis (progenitor) B. Škotijos Nacionalinė sveikatos tarnyba drauge su didžiausia homoseksualų organizacija Stonewall auklėms liepė vengti vartoti žodžius tėvas ir motina. Juos privalo keisti į carers (globėjas) ar guardians (globėjas). Žodžiai vyras, žmona ir santuoka privalo būti keičiami į ,,partnerius ir ,,artimus draugus. Kanadoje, kai vyriausybė įteisino homoseksualų ,,vedybas, Ontario provincija uždraudė visuose Ontario statutuose žodžius motina ir tėvas, žmona ir vyras, našlė ir našlys. Homoseksualų aktyvistams ,,pasistengus Australijos Viktorijos valstijoje iš mokyklų vadovėlių pašalinti žodžiai motina ir tėvas. Panašūs pokyčiai prasidėjo Masačiūseto valstijoje, kai buvo legalizuotos ,,gėjų vedybos. [SACRAMENTO, California, November 14, 2007 (LifeSiteNews.com)] Atkreipkime dėmesį kokias sąvokas jau vartoja ir Lietuvos žiniasklaida, aptardama šias temas. Nesunku suprasti, kaip ir kokia linkme esame programuojami ir kaip keičia tikrovę tų pačių dalykų nauji vardai. Kaip sako XX a. prancūzų filosofas M. Fuko (Michel Foucault), kas turi galią ir valdžią, tas nustato tiesą ir įprasmina sąvokas. Kas atsitinka, kai, pavyzdžiui, naujakalbės sąvokos homoseksuali šeima (homoseksualūs santykiai) ir heteroseksuali šeima (heteroseksualūs santykiai) vartojamos greta? Visų pirma, nėra tokio dalyko kaip homoseksuali šeima. Ir štai naujakalbė ją sukuria. Antra, išnyksta skirtumai tarp gėrio ir blogio, tarp padorios šeimos ir tarp ištvirkusio gyvenimo būdo. Nesakau ištvirkusios šeimos, nes jei du vyrai ar dvi moterys gyvena kartu, tai apskritai ne šeima, bet ištvirkimas. Veikiant kalbos magijai, iš esmės nelygintini reiškiniai tampa lygiaverčiai. Kita vertus, visiškai pasikeičia šeimos sąvoka: naujakalbės žodžiuose homoseksuali šeima ir heteroseksuali šeima įrašyta naujoji šeimos paskirtis (sekant įvykių raidą akivaizdu, kad ji bus pagrindinė) seksualumui patenkinti. Galima nujausti, kuo visa tai kvepia. Santuoka bus vadinamas seksualinis sugyvenimas (negimdant vaikų) su kitos arba tos pačios lyties asmeniu ar grupe asmenų, taip pat su vaikais. Natūralus apvaisinimas bus uždraustas. Ko gero, jis bus apšauktas gyvulišku ir antimoksliniu. Nėštumo ir gimdymo, kaip moterį varginančių, jos laisvę ir lygybę su vyru ribojančių dalykų, taip pat ilgainiui bus atsisakyta. Ateityje turbūt bus įvesta privaloma eugenika ir taisyklingi žmonės bus gimdomi (tiksliau gaminami) laboratorijose. Bet koks kitas gimdymas taps nelegalus ir bus persekiojamas. Sterilizavimas bus skatinamas. Atrodo labai baisu. Bet kam priiminėjami dirbtinio apvaisinimo įstatymai, kam steigiamos vaisingumo klinikos, kam propaguojama teisė į dirbtinį apvaisinimą? Pastebėkime, kaip teisės pamažu tampa privalomomis. Teisė ginti tėvynę tapo privaloma karine prievole, teisė į mokslą tapo privaloma, teisė į medicinos paslaugas tampa privalomais skiepais ir patikrinimais. Ar ilgai reikės laukti, kol teisė į eutanaziją taps privaloma? Ir visa tai daroma mūsų labui, mes tam pritariame, netgi kovojant už tokias ir panašias teises. Jau ir šiandien nebėra normalios šeimos, o yra tik heteroseksuali ir homoseksuali šeima. Turbūt greitai atsiras transeksualios, biseksualios ar aseksualios šeimos? Manipuliuojant kalba, ištrinami bet kokie orientyrai tarp to, kas normalu, ir to, kas ne. Priimdami mums primestus pavadinimus, mes priimame ir jų pažiūras į tą dalyką ar reiškinį. Kaip supras šeimą vaikai, kuriems nuo mažens bus primestos tokios ir panašios sąvokos? Tada iškyla klausimas: kas yra šeima? Tai svarsto įstatymų leidėjai. Ar katinas ir katė taipogi yra šeima? tokį klausimą išgirdau vienoje paskaitoje. Nuo čia tik vienas žingsnis iki klausimo: ar tai šeima, jei zoofilas gyvena su gyvūnu? Civilizuotesniuose kraštuose (Lietuvoje to dar nebuvo) gėjų paraduose dalyvauja ir jų mylimi gyvūnai. Naujakalbėje žodžio šeima nebus, o Švedijoje jam jau ir dabar nebėra vietos šeima pakeista į namų ūkis.
Tikrovė buvo kuriama visais laikais, tai nėra vien tik neigiamas reiškinys ir, ko gero, jis neišvengiamas. Juk sakoma: kiek galvų, tiek nuomonių. Galima sakyti, kad kiekvienas, daugiau ar mažiau, gyvename savo tikrovėje. Be bendros vyraujančios sutartinės tikrovės (nuomonės), visuomenė negali gyvuoti. Kad žmonės galėtų gyventi tam tikroje bendruomenėje (šeimoje, giminėje, tautoje...) reikia atskirų žmonių tikroves suderinti, sutapatinti. Skirtingų tikrovių, kurias kuria įvairūs žmonės, suderinimas yra viena iš svarbiausių visuomenės funkcijų. Tuo tikslu yra steigiami vaikų darželiai, mokyklos, universitetai, teismai, kalėjimai, armija, inkvizicija kovai su eretikais, įvairios valstybės saugumo įstaigos kovai su kitaminčiais, komisijos kovai su netikru mokslu ir panašios organizacijos, rašomos knygos, leidžiami laikraščiai, žurnalai, rodo televizija... Tą patį daro įvairios religijos ir tėvai su savo vaikais. Minėtas filosofas M. Fuko rašė: Individas yra sukurta tikrovė valstybei naudojant specialią technologiją, kurią aš pavadinčiau disciplina. Valdžios veiksmus reikia nusakyti ne neigiamais žodžiais, kad valdžia slopina, atmeta, cenzūruoja, maskuoja, išima, slepia, bet teigiamais. Iš tiesų, valdžia kuria. Ji kuria tikrovę. Metodai, kuriais valdžia derina, suvienodina įvairių žmonių kuriamas tikroves, toli gražu nėra patys geriausi. Dažnai jie normaliam žmogui sukelia pasipriešinimą ar net pasibaisėjimą. A. Einšteinas savo autobiografijoje rašo: Tai, ką aš mačiau ir patyriau, netilpo į jokius mąstymo normatyvus. Mano išvada buvo pritrenkianti: Valstybė sąmoningai apgaudinėja jaunimą (t. y. formuoja paklusnius visuomenės narius, mūsų pastaba). Tokios mintys ir pergyvenimai pagimdė nepasitikėjimą įvairiais autoritetais ir skeptišką požiūrį į to meto visuomenėje buvusius tikėjimus bei įsitikinimus. Šitas skepticizmas jau niekada manęs nebepaliko, nors vėliau jis tapo švelnesnis, kai aš geriau supratau priežastinius ryšius. Tokia prievarta mane taip baugino, kad visus metus po egzaminų išlaikymo, bet kokia mintis apie mokslines problemas tapo užnuodyta. Ir beveik stebuklas, kad šiuolaikiniai mokymo metodai dar ne visiškai nuslopino šventą žingeidumą. Didelė klaida manyti, kad prievarta ar pareigos jausmas gali padėti rasti džiaugsmą ieškant ir tyrinėjant. Reikia pažymėti, kad čia Einšteinas rašo tik apie mokyklinio lavinimo trūkumus, bet ne apie inkviziciją ar kitaminčių sodinimą į kalėjimus, trėmimus ar psichiatrines ligonines. Prievartiniai mokymo metodai ar kitaminčių persekiojimas iš esmės yra tas pats, skiriasi tik etiniu požiūriu bei metodo stiprumu. Tačiau jeigu visiškai nevyks atskirų žmonių tikrovių suderinimas bus anarchija. Išvada: atskirų žmonių tikrovių sutapatinimas yra būtinas, kad skirtingi žmonės galėtų gyventi vienoje visuomenėje. Anksčiau tikrovės sutapatinimui dažnai vartota prievarta, o informacinės visuomenės sąlygomis, kuomet žiniasklaida tapo visagalė, tikrovė kuriama manipuliuojant kalba, naudojant kalbos magiją. Reklama, propaganda, tautinis, religinis, patriotinis auklėjimas ir panašūs dalykai yra tas pats tikrovės kūrimas, naudojant kalbos ir informacinių technologijų galimybes. Panašiu būdu buvo sukurtos komunizmo, fašizmo ir šiuolaikinės vartotojų visuomenės tikrovės. Naujos tvarkos kūrėjai sumaniai išnaudoja ne tik kalbos galimybes, bet ir daugumos žmonių nesąmoningumą bei mūsų norą neatsilikti ir būti pažangiais. Žiniasklaidoje dažnai naudojama sąvoka modernus, kuriai suteikiama tik teigiama prasmė. Šis žodis naudojamas tarsi etiketė, kuri bet kokiam reiškiniui suteikia teigiamą prasmę, visiškai jo neanalizuojant ir nepramatant būsimų modernaus, atseit vien tik teigiamo, reiškinio pasekmių, nors mąstantis žmogus gerai supranta, kad naujovėse gali slypėti ir labai neigiamų dalykų. Kita dažnai naudojama sąvoka yra atgyvena, kuriai sutekta tik neigiama prasmė. Kai kažką vadiname atgyvena, tas reiškinys pamažu mūsų sąmonėje įgyja neigiamą prasmę. Tačiau jau pastebime, kaip dažnai, pabandžiusiems tai, kas modernu, vėl tenka grįžti prie senos išminties ir laiko patikrintų papročių prie atgyvenų. Homofobija ir fundamentalizmas tai ypač galingi naujakalbės žodžiai, juk visi nori būti pažangūs. Net ir Lietuvos katalikiškoje aplinkoje tenka išgirsti, kaip save cenzūruoja: ar aš ne fomofobas?; ar aš ne fundamentalistas? Kitaip sakant, ar aš ne atsilikėlis? Veikiant kalbos magijai, nepastebimai tampame homofilais ir be pamatų. Savicenzūra yra žymiai veiksmingesnė už prievartinę. Priklijuojant naujakalbės žodžius kaip etiketes prie bet kokio, kad ir geriausio reiškinio, jam suteikiama neigiama prasmė. Tada jį galima drausti ir kriminalizuoti, t. y. bausti už jį pagal priimtus įstatymus. Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina, kad visuomenės be diskriminacijos nėra ir negali būti: Brazilijos senatas pradėjo svarstymus dėl homofobijos įstatymo, kuriuo būtų kriminalizuota homoseksualizmo kritika. Įstatyme nebūtų išimčių religijai. Pasak ZENIT, kunigai už pamokslus prieš homoseksualumą gali būti nuteisti 3-5 metams kalėjimo. Bus draudžiama į kunigų seminarijas nepriimti homoseksualų. [BRAZIL, March 19, 2007 (LifeSiteNews.com)]
Kvebeko provincijos valdžia
išleido potvarkį kovai prieš homofobiją ir heteroseksizmą kiekvienoje
viešojo gyvenimo srityje, o ypač mokyklose. Potvarkyje sakoma, kad
homoseksualai, biseksualai ir transseksualai dėl heteroseksistų
,,socialinės stigmatizacijos (atseit,
socialiai pažeidžiami) ir ,,homofobijos yra rizikos grupėje, jie
labiau linkę turėti psichologinių problemų, depresuoti, nelegaliai
vartoti narkotikus, alkoholį ir į savižudybes. Raporte net reikalaujama
atskiros ministerijos, kuri kovotų prieš homofobiją. Taip pat siūloma
didinti finansavimą homoseksualų grupėms. Jau praėjusį spalį buvo
pranešta, kad jei evangelinės privačios mokyklos nepriims sekso ir
darvinizmo pamokų, bus prievarta uždarytos (t. y. diskriminuojamos).
[MONTREAL,
March 16, 2007 (LifeSiteNews.com). Raportas prancūzų kalba: Nuo. balandžio mėnesio Britanijos mokyklose įsigaliojo parlamento priimti Lytinės orientacijos reguliavimai Sexual Orientation Regulations (SOR), religinėse mokyklose galima drausti mokyti krikščioniško požiūrio kaip objektyvios tiesos, sakoma vyriausybės raporte. [LONDON, March 5, 2007 (LifeSiteNews.com)] Draudimas yra diskriminacija. Vienas ir tas pats dalykas pavadintas dviem žodžiais diskriminuoti ir drausti. Pirmajam suteikta neigiama prasmė, o antrajam teigiama. Belieka tik parinkti tam tikrus žodžius ir teigiami dalykai paverčiami neigiamais, o neigiami teigiamais. Jei norima apriboti religiją, naudojamas žodis drausti, o kai ribojamas homoseksualizmas žodis diskriminuoti. Šie du skirtingi žodžiai reiškia tą patį, tačiau mes juos suprantame skirtingai. Taip kuriama tikrovė. Pastebėkime, kaip dažnai sakome mesti rūkyti. Tai klasikinis kalbos magijos arba smegenų plovimo pavyzdys, sako knygos Lengvas metodas nustoti rūkyti autorius A. Karas (Allen Carr). Šis išsireiškimas sukelia savęs aukojimo, praradimo įspūdį. Tačiau juk absoliučiai nieko nereikia mesti ar prarasti. Priešingai, jūs išsilaisvinate iš baisios ligos ir įgyjate daugybę gerų dalykų. Naikindami smegenų plovimo pasekmes, sakykime ne mesti, bet nustoti rūkyti, o iš tiesų išsilaisvinti iš tabako vergijos. Nustojęs (metęs) rūkyti nieko nepraranda, išskyrus iliuziją, kad jis bando sugrįžti į ramybės ir pasitikėjimo būseną, kuria nerūkantys mėgaujasi nuolatos. Praranda juk rūkantysis sveikatą, dvasinę ramybę, pasitikėjimą, drąsą, savigarbą, laimę, laisvę... Cigaretė neužpildo tuštumos, bet ją sukuria! Rūkaliai rūko ne todėl, kad jiems patinka rūkyti. Jie rūko, nes be rūkymo jaučiasi nelaimingi. Jau sukonstruota sąvoka somatinis fundamentalizmas (soma gr. kūnas). Etiketė fundamentalistas, kuri yra atsilikimo, smurto, totalitarizmo sinonimas taikoma ir kitoms sąvokoms. Tai labai veiksminga priemonė suteikti neigiamą prasmę, jei žmogus nėra įžvalgus. Jei šiandien kas nors tvirtina, kad žmogų Dievas sukūrė kaip vyrą ir moterį, jis gali būti apšauktas somatiniu fundamentalistu. Taipogi ir žmogui, kuris teigia, kad yra tik vyrai ir moterys, o ne daugiau lyčių, ir kuris dar nesuvokia, kad viskas yra gender, gali būti klijuojama somatinio fundamentalisto etiketė. Naujas angliškas žodis gender nusako socialinį lytiškumą, priešpastatytą sex, biologiniam lytiškumui. Paprasčiau sakant, sena sąvoka sex (angl. lytis) nusako biologinį lytiškumą, kuris yra išreikštas tam tikrais kūno sandaros požymiais, o naujoji sąvoka gender lytiškumą apibrėžia kaip socialinį reiškinį, kuris nepriklauso nuo kūno sandaros, o tik nuo to, kaip žmogus jaučiasi pats ir kitų žmonių atžvilgiu. Šios idėjos, vakar buvę tik teorijos, šiandien jau politinė programa, plačiai remiama visoje Europoje ir praktiškai įgyvendinama kaip Gender Maistreaming (Lietuvoje Lyčių lygių galimybių integravimas arba Lyčių aspekto integravimo strategija; taip pat žr. Lygių galimybių plėtros centras, http://www.gap.lt; http://www.equal.lt; Moterų informacijos centras http://www.lygus.lt; Lyčių studijų centrai, institutai (KTU, VU, ŠU). Naujos idėjos pastaruoju metu įsitvirtino intelektualų bei politiniuose sluoksniuose. Naujų teorijų įvairovė gana plati, bet jos visos sutaria vienu klausimu: nėra jokio elementariojo arba biologiškai apibrėžto skirtumo tarp vyro ir moters. Visi esami skirtumai yra kultūriniai konstruktai, o visi vyriškais ir moteriškais laikomi bruožai ar net savybės savavališkos nuostatos. Trumpai sakant, jeigu tikrovė kažkieno buvo sukonstruota, tai ją galima perkeisti.
Šia tema svarstymai suaktyvėjo Be naujų sąvokų įvedimo J. Butler reikalauja ir aktyviai performuoti esamą skirstymą į vyrus bei moteris. Pasak jos, geriausiai šį skirstymo į lytis trapumą parodytų parodija bei travesti (persirengimas). Pats maskaradas verstų abejoti esamu lyčių tapatybės natūralumu. Ši teorija dabar įgyvendinama ruošiant žiniasklaidos taip mėgiamus Gay Pride (gėjų paradus). Jie yra politiškai veiksmingiausia besiformuojančių neapibrėžtų identitetų demonstracija. Nedilgai teks laukti, ir šios teorijos taps sudėtine mokymo dalimi. Mokiniams bus pateikiami faktai, kad žmonės yra heteroseksualūs, homoseksualūs, biseksualūs arba transseksualūs, ir jie bus skatinami pasirinkti lytinę oreintaciją. Nebus leidžiama nė vienos lytinės orientacijos laikyti iškrypimu. Pavyzdžiui, Berlyne nuo 2006 metų jau sudaryti nauji mokymo planai 7-10 klasių mokiniams. Visos minėtos seksualumo formos aptariamos dailės, biologijos, užsienio kalbų, filosofijos, istorijos, socialinių mokslų bei fizinio lavinimo pamokose. JAV jau pasirodė pirmi tokio mokymo vaisiai. Apklausus 34706 vyriškos lyties jaunuolių nuo 12 iki 20 metų paaiškėjo, kad 25,9% dvylikamečių abejoja dėl savo lytinės orientacijos, o abejojančių tarp aštuoniolikmečių 5% [http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/60379]. Gana akivaizdus patvirtinimas, kad tikrovė kurti pradedama nuo kalbos. Propaganda ir reklama veikia gundymo principu. Ką tik sakėme, kad norint žmogų pavergti, prievartos nebepakako, todėl ir buvo sumanytos, pažodžiui verčiant, sutikimo gaminimo, o sakant lietuviškai ir atvirai gundymo technologijos. Juk bet koks gundymas yra paremtas sutikimu. Viliojantis gundymas paskelbiamas neatimama žmogaus teise. Ir štai, šios, taip trokštamos, teisės pateikiamos ant lėkštelės imk ir naudokis. Pirmiausiai buvo paskelbta, kad seksas yra labai geistinas malonumas, bet ne gyvybės pratęsimo būdas. Taip, kartu su kontracepcijos priemonėmis, išplito vadinamasis kontraceptinis mentalitetas, kuris skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į bet kokį seksualinį malonumą, kuris niekaip nei santuoka, nei laiku, nei vieta nėra ribojamas. Mums bereikia tik sutikti, o jei nesutinki, tai esi atsilikęs, tamsuolis ir panašiai. Normalūs, Dievo nustatyti vyro ir moters santykiai vadinami prievartiniu heteroseksualumu arba patriarchaliniu seksizmu. Tuo lyties revoliucijos ideologai nori pasakyti, kad nėra prigimtinės Dievo nustatytos tvarkos, kad lytys, t. y. vyras ir moteris yra socialinis konstruktas, paprastai sakant, suformuotas visuomenės papročių ir nuomonės. Belieka klausti, kiek prireiks laiko, kol lyties revoliucija, kuri yra nuoseklus seksualinės revoliucijos pratęsimas, sunaikins ir taip jau išmirštančią baltąją rasę? Juk akivaizdu, kad belytė visuomenė savęs nepratęsia. Kas atsitiko, kad baltoji rasė, kuri išplatino civilizaciją po visą pasaulį, prarado pagrindinį gyvybingumo požymį savęs pratęsimo instinktą? Ko gero, civilizacija nuėjo ne tuo keliu ir ją išplatinusi rasė pati save pasmerkia išnykimui...
Pavyzdžiams naudota medžiaga iš
periodinio elektroninio žurnalo
Aleksandras Žarskus
Tęsinys: II. Apie pakantumą: tolerancija ir diskriminacija III. Antropinis visatos principas IV. Demokratinės laisvės ir teisės
|
