SU ANGELAIS
 

Angelai lydi mus visą gyvenimą. Ar žmogus tiki tuo, ar ne – jie tiesiog yra. Nematomojo pasaulio būtybės Danguje ir Žemėje, jie gali gyventi ir tarp mūsų. Yra žmonių, kurie su jais bendrauja, tai joks stebuklas. Labai labai seniai, nuo neatmenamų laikų, žmonės galėdavo su jais susišnekėti. Kodėl? O gi todėl, kad pažino pasaulio, tiksliau, visų pasaulių dėsnį, suvokė Visatos tvarką, matė, girdėjo šiapus anapus. Tik šiandieną pamiršo, nebetiki...
Tai atsispindi ir mene, liaudies kūryboje.
O kas yra dangus? Tai dangtis, mes po juo gyvename. Tačiau Kosminis medis praauga Jį, šakos gali siekti ir dausas, ir dar toliau. Kai mums nepaprastai gera, sakome: „jaučiuosi kaip devintame danguje“, „išskridau į dausas“. O ar yra mūsų krašte tiek daug dangaus? Arba pasakose ir dainose minimi devyni kalnai, devynios jūros, girios ir platūs begaliniai kraštai – tai yra anapusinis, nepažintas pasaulis. Bet jis egzistuoja.
Aš savo Medyje įprasminu daug simbolių (vartai, kalnas, marios, dugnas, akmuo, ratas, saulė, ugnis, centras, ašis, mazgas, bitė, paukštis, kita). Paukštis yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, jis gali gyventi ir Medžio šakose, ir pritūpti prie kamieno, taip kaip Angelas - tarp žmogaus ir dievo.
Vaikystėje bobūnytė Domicelė išmokė vakarinę maldelę, kurios tuomet nekalbėjau, bet dabar kitaip viską suprantu, nes patikėjau jos galia.
Angele sarge, man paskirtasis, būk tu prie manęs, mano gerasis.
Vakarą rytą naktį ir dieną saugok tu mano žingsnį kiekvieną.
Aš su ja keliuosi ir guluosi, ir kiekvieną kartą kreipiuosi, kai reikia pagalbos. Tikrai padeda, patikėkit.
Kartą tariau:
- Gyvenu Žaliakalnyje. Jei apačioje kalno yra Velnių muziejus, tai kodėl čia, viršuje, negali atsirasti Angelų muziejus?
Turiu didelę kolekciją: atvirukai, servetėlės, skulptūrėlės, žvakelės. Pradėjau juos karpyti, kurti paveikslus. Mane jie įkvepia.
Tie angelėliai atskrido ne šiaip sau, tiesiog jie mane pasirinko. Jie turi savo istoriją, kiekvienas neša ypatingą žinią. Jie saugo mūsų namus, brangių tėvelių namus, saugo bičiulių namus, parduotuvių langus, muziejų vitrinas, darželius ir mokyklas, visur jų pilna, jie turi paskirtį, tęsia misiją. O kiek galėčiau pripasakoti įvairiausių atsitikimų, kaip jie mane veda ir rodo ženklus. Kiek daug po pasaulį skraido ir visur mane pasitinka! Atsitiktinumų nebūna. Atsilabindama sakau: su Angelais!

Eglė Dvarionaitė - Vindašienė, 2007 Kalėdos