Mindaugas buvo Didysis Lietuvos kunigaikštis. Nuo 1253 m. jis priėmė ir karaliaus titulą, o 1263 metais žuvo. Kur tėvonija? Kokias žemes valdė? Žinoma, kad, besitraukiant nuo Tautvilo kariuomenės, buvo užsidaręs Vorutos pilyje. Kur stovėjo pilis? Akys krypsta į Aukštaitiją, Tauragnus.

Algirdas Baliulis (Tauragnai, „Versmė“, Vilnius/2005) rašo, kad Tauragnų vardas pradiniuose šaltiniuose sutinkamas 1255 m. spalio mėn. ir 1261 m. rugpjūčio 7 d. Mindaugo, taip pat XIII a. pabaigos dokumentuose. Pilį 1373m. ir 1375 m. puolė Livonijos ordinas, o XIV a. pabaigoje ji buvo taip sugriauta, kad gynybai vargiai tiko. 1387 m. vasario 17 d. paskutinį kartą pilį mini Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, užrašęs ją steigiamai Vilniaus vyskupystei: „Duodame tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais…“. Taigi, Jogaila mini pilį su prie jos prieinančia sritimi, t. y. su žeme, kur pilis buvo tos žemės vidurys. Tauragnai pagal Minčios Zodiaką stovi Vorėno (Vėžio) ženkle (kn. I, XII d.), uteniškių gentis turi charakteringą šūksnį „ut“ (pvz.: ut, atalakia!), žodžių vorėnas + ut junginys yra Voruta ir iš to išeina, kad pirminis Tauragnų pilies pavadinimas buvo Voruta (kirtis ant u). Šiandien čia, anapus gražaus Tauragnų miestelio, matosi aukštas krantas, kur dvaro žemės vietoje namus pasistatė Rimanto ir Arūno Gineičių šeimos.

Priešais Tauragnų dvarą prie naujų kapinių, ekskavatoriumi kasant pamatus naujai bažnyčiai, buvo iškastas žemės gniutulas su medžio drožiniu. Drožinį, lietui lyjant, aptiko pro šalį einantis Juozas Šinkūnas, paėmė, apiplovė ir pasidėjo malkinėje. Kai, metai po metų skaldant malkas žiemai, atsibodo perkėlinėt drožinį iš vienos malkų eilės į kitą (dar paremontavo geležies vinimis), užsimojo suskaldyt, tačiau pasipynė šių eilučių autorius ir Juozas Šinkūnas 46 x 26 cm drožinį (pav. 1), paprašius, atidavė. Drožinys susideda iš dviejų viena kitą dengiančių lentų, sujungtų medžio vinimis. Gilindamas upelį, 2010 m. Rimantas Gineitis iškėlė akmenį, kurio šone, nuvalius nuo dumblo, pasirodė rašytine raide iškalta raidė „V“ (pav. 2), išreiškianti pavadinimo Voruta pirmosios raidės „V“ simbolį. Prieš tai, kasant žemę rūsiui, Rimantas Gineitis buvo užkliuvęs už kokių  4 m. pločio pamatų, juos užvertė ir rūsį iškasė kitoje vietoje. Drožinys su atsiveriančiu pilies bokšto vaizdu, pamatas, akmuo su raide „V“ ir Tauragnų pilies minėjimas kreipia į tai, kad kronikoj minima galinga Vorutos pilis stovėjo Tauragnų dvaro aplinkoje.

. Pav. 1. Pilies bokšto drožinys                              Pav. 2. Akmuo su simboliu „V“

Turint kultūrinio palikimo dakuose patirtį (kn. II, V d. Lietuviai dakuose ir pas save), peršasi išvada, kad ne tik prie pilies dakuose, bet ir prie Tauragnų (Vorutos) pilies turėjo būti vieta, kur ant žemės buvo išdėstytas kokių 32 m skersmenį turintis Metinis Saulės kelio dangumi laikrodis. Dešimtimis kilometrų padidinus ciferblatą, Laikrodis tampa dideliu Saulės kelio tarp dangaus žvaigždžių laikrodžiu, juo apsibrėžiant genties gyvenamą teritoriją. Laikrodžio pėdsakai, stulpų ar akmens pavidalu nėra išlikę, tačiau, mažai apsirinkant, geografiniu Vorutos žemės centru imame dvarvietę. Vorutos pavadinimas yra susijęs su voratinkliu, todėl, naudodamiesi senųjų paliktais ženklais, atkurkime vandenų, kaimų ar miestelių pavadinimais užfiksuotą Vorutos žemės „voratinklį“.

Čia matome, kad pirmas „voro“ aplinkui centrą „nupintas“ apskritimas linksta per Linkus netoli Maleckažemio ir Apvyniją ties Gaiveniais, antrasis linksta apskritimu per Linkmenis, trečiasis linksta per pirmus Linkaičius, kūliu verčiasi per Kūlionis prie Etnokosmologijos muziejaus ir vėl linksta apskritimu per kitus Linkaičius prie Kaltanėnų. Ketvirtas apskritimu kreivoja per Krivičius – Kreivyčius prie Vostapo ežero, „rašo“ apskritimą pro Rašos ežerą, penktasis kūliu verčiasi apskritimu per Kūlinius (Videniškiai), Kūliakampio ežerą. Šeštasis riečia žiedą per Želedį – Žedelį – Žiedelį (dab. Spondy, Baltarusija), linksta apskritimu per Linkonis prie Adutiškio, apsisuka pro Apsą (dab. Opsa, Baltarusija), taip pat Apses prie Daugpilio (Latvija), eina pro Piepalius – Pi ėj(imo) palius prie Rokiškio ir užlinksta per Linkainius  ties Giedraičiais. Latviški gyvenviečių pavadinimai Apsa ir Apses (apsaite, latv. – raištis, vyturys) reiškia apvyturiavimo aplinkui ką nors funkciją, t. y. ir apskritimo liniją.

Nubrėžę iš centro, esančio Tauragnų dvare, per ribos prasmę turinčią Birutės – Ributės salą vieną spindulį, o kitus spindulius nubrėžę 30⁰ tarpais, gauname panašų į voratinklį Vorutos žemių suskirstymą į dvylika sektorių, kurie fiksuoja tuometinę 12-kos Zodiako žvaigždynų padėtį danguje. Pasitikrinimui matome, kad 30⁰ + 30⁰ kampu į dešinę spindulys brėžia liniją tarp „ožio“ ragų Ožnugario kalne. Žvaigždynus „voratinklyje“ atpažįstame pagal senolių paliktus pavadinimus. Tai – Vorutos žemė.

 Pav. 3. Vorutos žemės dydis

Vorutos žemei priklauso visos jos teritorijoje buvusios pilys, todėl bet kuri iš jų irgi gali būti vadinama Vorutos (žemės) pilimi. Kaimų, vandens telkinių pavadinimus, atspindinčius ano meto Zodiako žvaigždynų padėtį, suvedame į lentelę:

I. LIŪTAS. Karališkąjį Liūtą žemėje atspindi Kačiūnai – Katšiūnai (liūtas yra didelė „katė“) ir kaimas pavadinimu Karališkiai.

II. MERGELĖ. Šiaudiniai atitinka Mergelės žvaigždyno Berenikės Garbanų „šiaudus“, o upelė Utenaitė yra tų garbanų „mergelė“.

III. SVARSTYKLĖS. Svarstykles atitinka kybantys ant svertų svoriai, t. y. Kyburiai, o tūriniams svoriams sverti buvo naudojami puodai, kuriuos atspindi kaimas Puodžiai

IV. SKORPIONAS. Skorpionas yra kimbantis ir duriantis gyvis, todėl jo atspindys žemėje paženklintas Kimbariškių ir ežero Duvėnas – Durvėnas pavadinimais.

V. ŠAULYS. Šaulio ženkle vyksta „peštynės“, kurias atspindi ežeras Peštikis, kaimas Peškaitiškės. „Peštynių“ metu taip pat vyksta svaidymasis (Svidžiai), mėtomasi ietimis (Meletiškės – Meteliškės).

VI. OŽIARAGIS. Ožiai (stirnos) kovoja dėl teritorijų, todėl natūralu, kad trikampiame Ožiaragio voke yra ežeras pavadinimu Kovinis. Dangiškasis „ožys“ turi vieną ragą (kerną), ši detalė  žemėje atspindėta ežeru Kernys.

VII. VANDENIS. Vandenio ženkle tįso Dysnų - Tysnų ežeras, atspindintis ištįsusį ir pilną vandens plotą;

VIII. ŽUVYS. Ežerai žemėje su pavadinimais Šaminis ir Mekšrinis atspindi danguje esantį Žuvų žvaigždyno ženklą.

IX. AVINAS. Avinai, žinia, tarpusavyje „kalasi“, todėl Kaltanėnai žemėje atspindi šį Avino ženklo bruožą.

X. TAURAS. Taurusis elnias, kitaip kerotys, turi kerotus ragus ir iš dangaus jis mato savo atspindį Keročio ežere.

XI. DVYNIAI. Dvynių ženkle Vorutos žemėje plyti ežerai dvyniai Tramys I ir Tramys II.

XII. VĖŽYS. Vėžio (Vorėno, Voro) dangaus plotą žemėje atspindi kaimas Vorėnai.

Tarp penkto ir šešto žiedo yra plotas, kuriame charakteringi žvaigždynams pavadinimai lyg išsitrynę, tačiau šį minusą kompensuoja Lentupis, t. y. upė, esanti plačioje Avino ženklo „lentoje“.

Senoliai turėjo švelnų humoro jausmą – rytinės Laikrodžio ašies viduryje stovi kaimas Petukai: į šiaurę nuo kaimo eina vienas „petukas“, į pietus eina kitas „petukas“. Įdomiai pagerbti ir gražūs ežero Utenaitis su upele Utenaitė santykiai: žvaigždynų riba juos maldo tol, kol abu „pasibučiuoja“ Bučinės saloje Rubikių ežero mėlyje.

Vorutos žemėje gausu ut tarmę atspindinčių vandenvardžių, kaimų pavadinimų: Utenaitis, Utenas, Utenykštis, Utenėlė, Utena, Saldutiškis – S(a) ald utiškis – sia lad(a) ut’iškis = Uteniškių Motina (Lada – deivė Motina, Pr. Dundulienė.), Stučiai – S(a) tučiai – sia ut’čiai ir pan. Iškoduotas pavadinimas Uteniškių Motina (Saldutiškis) liudija, kad čia buvo ut genties kunigaikščių gimtinė, t. y. tėvonija ir nuoroda, kad iš čia bus kilęs Didysis Lietuvos kunigaikštis ir karalius Mindaugas. Netoli esantis miestelis Skud’utiškis – Duks utiškis – Dux Utiškis (dux, lot. – valdovas) sako, kad jis buvo ut valdovų sostinė. Kada uteniškiai apgyvendino savo apsibrėžtą teritoriją? Norint atsakyti, karališkojo Liūto sektoriuje dairomės kertinio akmens, kuris atspindėtų priekinės Liūto (Vilko) letenos žvaigždės Regulas (regulus, lot. - karalius) karališkumą, ir tokį akmenį randame: tai Karališkių, kitaip Valiulio, akmuo.

Norint nustatyti akmens pastatymo datą, reikia lyginti dabartinę Regulo žvaigždės padėtį su buvusia, todėl imame matlankį, nustatom susidariusį kampų skirtumą 29⁰ – 20,5⁰ = 8,5⁰, padauginame jį iš 72 metų (1⁰ =72 m.) ir gauname 8,5⁰ x 72= 612 metų laiko tarpą: tada išeitų, kad Vorutos žemė buvo įkurta 2012 – 612 = 1400 m. po Kr. laiku, nors Vorutos pilis buvo jau nugriauta. Kodėl taip? Priežastis paprasta: precesinį ekliptikos kelią, lygų 25920 metams, žvaigždynai kartą buvo jau apsisukę ir dabar sukasi antrąjį kartą, todėl reikia imti ne 612, o  25920 + 612 = 26532 m. atgal, ir tai Vorutos žemės įkūrimo laiką kelia į 24.520 m. pr. Kr. datą, todėl tvirtiname, kad Voruta buvo įkurta 24.520 m. pr. Kr. metu. „Ledynmetis buvo, - paprieštarausite, – ir Vorutos žemė buvo užklota ledu“. Tai nėra tiesa, nes ledo kraštas 24.520 pr. Kr. Vorutos žemės nesiekė, jis dar tik slinko per vakarų Lietuvą pietryčių kryptimi.

Žemės centre (dvarvietėje), kur ratu buvo vedamas Metinis Saulės Kelio Laikrodis, niekuomet negesdavo ugnis. Ši vieta buvo vadinama vardu Tauragnai, kas, iškodavus iš senosios lotynų kalbos ta(bula) ur(o) agn(itio) = žemėlapis, deginimas, atpažinimas, reikštų Ugnies atpažinimo žemėlapis. Keista, atrodytų, kodėl gyvenvietė buvo vadinama tokiu vėlyvu, palyginus su gyvenvietės atsiradimu, lotynų kalbos trumpiniu. Atsakymo reikia ieškoti migracijoje: kai šalčio šuoras uteniškius buvo užspaudęs ir ledyno pakraštyje ėmė trūkti maisto, dalis genties pasitraukė už Alpių į šiaurės Italiją, gyvendama ten bendru etruskų pavadinimu (kn. II, II d. Etruskai) ir tapdama lotynų kalbos pramote. Orams atšilus, gentis grįžo į tėvynę, rado ten paliktus budinčiuosius ir, palikdama kelionės į šiaurės Italiją ženklą,  ugnies vedimo dienų ratu vietos pavadinimą Degusa pakeitė į lotynų kalbos trumpinį Tauragnai.

„Kalboje žmogus pasisako kas esantis“, - sako J. Jablonskis, todėl pagal kalbą, kuria buvo sudarytas Vorutos žemės Metinis Saulės Kelio Laikrodis ir gyvenviečių pavadinimai, konstatuojame, kad etniniai vorutiečiai buvo lietuviai.

Kaip gyveno vorutiečiai? Vorutos bendruomenė, kaip ir kiti baltai, suvokė laiko tėkmę, orientavosi teritorinio administravimo, socialinio gyvenimo, valdymo klausimuose, turėjo aukščiausiąjį dievą Pradžiapatį (bus žemiau), kitus dievus, deives, tikėjo regimos ir neregimos Visatos buvimu, vykdė paprotines, religines apeigas. Vorutos žemė buvo veikianti žmonių ir geografinės aplinkos struktūra, o „bet kuri veikianti struktūra, savyje sukaupusi socialinę patirtį ir energiją, jų bruožus perduoda joje veikiantiems subjektams“ (Romualdas Grigas, Mokslo darbai, Istorija, 65 tomas). Tie subjektai, kuriems nuo pradžios iki šių dienų per tūkstančius metų visa tai perduodama, yra lietuviai.

Baltų požiūris į kraštus, kurie turi religiją (o tai – kultūros rodiklis), ir į kraštus, kurie religijos neturi, matosi atėjusio iš amžių glūdumos „Prūsų teisyno“ 4-to straipsnio tekste: „Visi kraštai ir kaimynai, kurie aukos jų dievams, turi būti mylimi ir gerbiami. Tuos kurie juos paniekins ar įžeis, mes turime žudyti ugnimi ir kuokomis ir niekada nebūti jų draugais“. Iš teksto jaučiama pagarba ir meilė kraštams, kurie turi dievus, t. y. religiją: tokius reikia ginti nuo paniekinimų ar įžeidimų. Išeitų, kad 4-tas Prūsų teisyno straipsnis buvo pirmas žinomas bendros gynybos nuo barbarų, neturinčių religinės kultūros, manifestas.

SKAITULĖS MOKYKLA

Skudutiškio, Tauragnų ir Saldutiškio seniūnijų žemės ribos gyventojai mena prie Papirčių piliakalnio buvus kaimą Skaistulė, o prie Maleckažemio – kalvą vardu Dvarnujai. Iškoduokime pavadinimus: Skaistulė – siaskaitulė – čia Skaitulė ir Dvarnujai – Tvarnujai. Išeitų, kad tikras kaimo pavadinimas buvo suprantamas kaip Skaitulė, o kalva turėjo Tvarnujų pavadinimą. Skaitulę (nuo žodžio skaityti) šiais laikais suprantame kaip mokyklą, o Tvarnujus (dabar ten senos kapinės) vertiname  kaip vietą, kur mokiniai „tvėrė“ mokykloje išmoktų pamokų praktinius darbus. Tokie praktiniai darbai buvo, pavyzdžiui, akmens skaldymas, dailinimas, akmenų dėstymas ratu, keturkampiu, plotų skirstymas į dalis, t. y. mokymasis to, ką šiandien vadiname geometrija. Kraštotyrininkas Vytautas Daunoravičius iš Maleckažemio turi surinkęs senolių darytus iki 30 cm dydžio Akies, Kumeliuko kojos, Delfino galvos, Erelio galvos, žmogaus Pėdos, žvėries Šlaunies ir Vėžlio galvos (pav. 4) akmeninius mokymo vaizdinius. Jie, dėliojant ant žemės, buvo naudojami tiek skaitymui, tiek „rašymui“. Tokių pačių ar kiek didesnių mokymo priemonių Daunoravičius turi ir daugiau: Mamutas, Kiškis, Laivas, Šerno galva, Akis (antra).

 Pav. 4. Vaizdinės skaitymo ir rašymo priemonės

Skaitymo (rašymo) priemonės buvo naudojamos, mokant skaityti (rašyti) žodžius, iš jų daryti sakinius pagal pirmus daikto pavadinimo garsus. Pavyzdžiui, padedi iš eilės Šlaunį, Akį, Pėdą, supili Smėlio krūvelę ir perskaitai: Š A P A S. Arba: sudedi iš eilės Pėdą, Akį, Kumeliuko koją, Akį (antrą, Smėlio krūvelę ir pagal pirmus daiktų pavadinimų garsus perskaitai P A K A S, o iš Laivo, Akies,  Šlaunies, Akies (antros), Smėlio krūvelės eilės perskaitai žodį L A Š A S ir t. t. Skaistulėje buvo norminama lietuvių kalbos fonetika, gramatika, stilistika, mokykloje buvo dedami skaitymo ir rašymo pagrindai. Tai buvo aiškinama ir per piešinius, paišomus beržo tošyje arba smėlyje. Lavinimas buvo išplitęs visoje Lietuvoje: pavadinimai Skaidiškės – Skaitiškės (Vilniaus raj.), Skaisčiai (Kalvarijos sav. T.), Skaistakaimis (Šakių r.), Skaistė (Rokiškio raj.),  Skaista (Kraslavos raj. Latv.), daug kur esanti Rašė liudija buvus platų skaitymo ir rašymo mokyklų tinklą.

Labės ežero pietinėje pusėje autorius aptiko išartus akmens amžiaus daiktų gamybos ruošinius, kurie rodo, jog čia veikė ilgalaikė amatų mokykla. „Minkšti“ padaryti strėlės antgalis (sekantis etapas būtų gamyba iš titnago) ir kovinis kūjis (be skylės) iš klinties, taip pat strėlės antgalis iš akmens, akmeninio kirvuko ruošinys (be skylės) sako, kad čia paetapiui buvo mokomasi gaminti priemones žvėrims, paukščiams šaudyti ir kūjus, kirvukus šiaurinių elnių, mamutų mušimui ir buičiai (priedas Nr. 1). Skersinio tipo antgaliai buvo gaminami mezolite, t. y. jų amžius siekia 8 tūkst. m. pr. Kr. metą, o akmeninis strėlės antgalis yra dar ankstesnių, t. y. 9.500 m. pr. Kr. laikų gaminys (paleolitas).

Kasinėjant prie Taurapilio kalno, 2012 m. vasarą archeologai aptiko bronzos lydymo pėdsaką – strypelį su lydymo gurvuoliais. Archeologų teigimu tai – XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios metalurgijos darbų pėdsakas, o rasti du moliniai verpstukai, tuo tarpu, gali priklausyti I tūkstantmečio pr. Kr. laikotarpiui. Geležies amžiuje, kuris prasidėjo 2 tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje, o Lietuvoje 500 m. pr. Kr. metu (Dūkštas, Aukštadvaris ir pan.), atsirado ir geležies dirbiniai. 2012 m. rugpjūčio mėnesį granito (gneiso) gabalą, naudotą lydant geležį, su prilipusiu prie jo geležies šlaku rado Vytautas Daunoravičius. Granitas gulėjo Politiškių žvyro karjere (čia pat ir ežeras) 2,5–3,0 m gylyje, už keliolikos metrų gulėjo ir balų geležies rūdos getito gabaliukas (priedas Nr. 2). Balų rūdos limonito, iš kurio irgi lydoma geležis (šviesesnis), Daunoravičius rado Linkų karjero dugne 2 m. gylyje (priedas Nr. 2). Radinius identifikavo VU Geologijos ir geografijos instituto mokslų daktarė Gražina Skridlaitė, to paties instituto muziejaus direktorė p. Birutė Poškienė. Vertindamas situaciją ( 2,5–3 m gylio žvyro sluoksnis), instituto bendradarbis Petras Šinkūnas mano, kad pagal radinį geležis čia, Politiškėse, buvo lydoma 11.000 – 16.000 m. pr. Kristų metu (derėtų tikslinti), todėl, išeina, kad geležies gaminių atsiradimo laiką Lietuvoje nuo 500 m. pr. Kr. reikėtų kelti tūkstančius metų, t. y. nuo 500 m. pr. Kr. iki 11.000 – 16.000 m. pr. Kr.  atgal.

Kaip buvo gręžiamos skylės akmenyje? Seniausi gręžimo pavyzdžiai rasti Egipte, juos aprašė tyrinėtojas E. fon Denikenas (Auf den Spuren der Allmachtigen, Miunchenas, 1993), kur 15 km nuo Gizos Abuziro miestelyje dunkso senų laikų akmenys, juose matomos žiediniu būdu išgręžtos skylės (priedas Nr. 3). E. fon Denikenas sako, kad gręžimo esmė glūdi tame, jog tuščiaviduris grąžtas turi būti susietas su gale priklijuotais deimanto kristalais ir turi būti numatytas grąžto sukimo, padavimo, prispaudimo ir grįžimo mechanizmas. Po tokio gręžimo atsiranda ir yra išmetama šerdis (kernas). Norint įvaldyti panašias technologijas, reikalingas ilgas teorinio mąstymo ir praktinės patirties kelias. „Gal žiedinio gręžimo technologiją prieš daugiau kaip keturis tūkstančius metų į Egiptą atnešė dievai?“ – klausia E. fon Denikenas.

Tokie „dievai“, ko gero, buvome mes, lietuviai, nes nuo seno turime daug išgręžtų skylių akmenyse, kirvukų pentyse. Pavyzdžiui, 1995 m. yra rastas nulūžęs 8 cm ilgio ir 2,5 cm skersmens kernas, atvežtas su žvyru prie gyvenamo namo Utenoje (priedas Nr. 4). Turime ir kirvukų su nebaigtomis gręžti skylėmis. Kaip gręžėme? „Labai paprastai, - sako archeologijos mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius, – imi tuščiavidurį kaulą ir akmenį, barstai smėlį, padarai fiksuojančią templę, sukioji kaulą rankomis ir gręži“. V. Vaitkevičius yra tas žmogus, kuris gręžimo kaulu būdą akmenyje  išbandė praktikoje. Didesnio dydžio kaulais išgręžtos skylės pakaunės akmenyse yra pateiktos anksčiau (kn. II, I d. pav. 3).

Astronomijos ir geometrijos užsiėmimai Vorutos Tvarnujų kalvoje buvo vykdomi žvaigždynų projektavimo į žemę mokymai, kalant kuoliukus ar dedant akmenis ir vedant tarp jų linijas. Mokiniams buvo aiškinamas Metinio Saulės Kelio Laikrodžio veikimo principas, teritorijų pagal išplėstą ciferblatą planavimas, ugnies vedimo pagal dienas Laikrodyje praktika.

Gyvatės ženklas. Lendančios iš po žemių 40 cm dydžio Gyvatės skulptūra (pav. 5) rasta Papirčių piliakalnio apylinkėse. Akivaizdu, kad Gyvatė anksčiau buvo šventykloje, ji, kaip pavojinga, buvo „maldoma“. Kodėl? Vytautas Daunoravičius prisiminė vaikystėje girdėtus Skudutiškio senolių žodžius: „Po žeme gyvena gyvatė, ji išlenda kas septinti metai ir šoka, sutikusi ką, kad kirstų iškart mirtinai.“

 Pav. 5. Gyvatės skulptūra

Žodžiai apie gyvatę atspindi pavojų, kuris gali kilti kas 7 metai. Veiksmo objektais ir terpėmis čia yra Gyvatė, Oras, Žemė, Žmogus, todėl gali būti, kad „kertantis“ žmogui objektas yra per orą nutolęs nuo žemės objektas, t. y. planeta. Spėjame, kad tai – Marso planeta. Imame Marso, Mėnulio ir Žemės orbitų aplinkui Saulę periodų sąveiką [bazinė formulė T = 1 : (1/T1 – 1/T2)], paskaičiuojame ir įsitikiname, kad į paprastą 7 metų jų tarpusavio rezonanso periodą, smogia atskiras Marso sukimosi apie savo ašį kosminės bangos kirtis. Tai ir yra Gyvatės kirtis. Šitaip skaičiuoti senoliai vargu, bau, mokėjo, tačiau, kaip ir Mėnulio pilnatį, bangos kirtį kai kurie žmones gali jausti kūnu. Išeitų, kad, nelygu geografinei padėčiai (gyvatė šliaužia ten, kur jai patinka), kas 7 m. Marso (o tai – karo planeta) skleidžiamos kosminės bangos gali inicijuoti karą arba kitą žmonėms mirtiną pavojų. Baze imkime 1410 m. Žalgirio mūšio kirtį: po to buvo 1991 m. sausio 13 d. (1991 – 1410 = 581; 581 : 83 = 7) kirtis, kirtis priešams 2005 m., įstojus į gynybinę NATO organizaciją (2005 – 1410 = 595; 595 : 85 = 7),  kirtis „ne“ 2012 m. šalies referendume naujos atominės elektrinės statybai (2012 – 1410 = 602; 602 : 86 = 7).

Atrodytų, kaip galima „gyvatę“ maldyti? „Psichotroniniai tyrimai suintensyvėjo 8-9 dešimtmetyje, kuomet ryškiau pradėjo atsiverti žmogaus bioenergetinės savybės – ekstrasensorika, telekinezė, hipnozė, telepatija ir kt.“, - rašo Tomas Eigerdas (Europa, 1994.07.29). Akivaizdu, kad čia kalbama apie nematomų bangų poveikį žmogaus psichikai. Tokį psichikai neigiamą poveikį, matomai, turi ir kas 7 m. besikartojantis kosminis Marso bangos kirtis, todėl, „maldant“ arba didinant bangos agresyvumą, žiloje senovėje tam buvo taikomos neutralizuojančios arba skatinančios „maldų“ apeigos.

KARALIŠKIŲ  AKMENS  TEKSTAS

Į rytus nuo Alantos Vorutos žemėje dunkso Svobiškėlių piliakalnis. Ką reiškia šis pavadinimas? Iškoduokime: Svobiškėliai – S(a)vobiškėliai – sa vobiškėliai – cia Boviškėliai. „Eikite, vaikai, kieman bovytis!“ – tokiais žodžiais siųsdavo mus į kiemą močiutė žaisti. Įdomiausias žaidimas būdavo slėpynėmis: lendi alyvų krūman ir lauki, ar suras tave broliukas, ar ne. Arba paimi į ranką akmenėlį, o kitas spėja, kurioje rankoje akmenėlis yra. Mergaitės bovijosi lėlėmis: aprengia vienaip, aprengia kitaip ir vėl nurengia. Kuo kviečia bovytis Boviškėlių piliakalnis? Akys krypsta į Karališkių (Valiulio) akmens, gulinčio netoliese, išraižytus piešinius (pav. 6 ir pav. 7). Čia prirakailiota ženklų, todėl, mąstydami tekstų šifruotojo Juozo Šeimio kategorijomis, pagal vaizdus ieškome rakailių tekstinės prasmės.

Pastebim, kad pav. 6 rakailis susideda iš dviejų nugarom suremtų kabliukų žuvims gaudyti, neregimo urvo, kuriuo slenka išsirietęs žaltys, ir išskleisto alyvos žiedo, simbolizuojančio alyvą, ženklų. Pagal pirmus žodžių kabliukas, kabliukas, urvas, alyva garsus perskaitome: k k u a. Tada „pasibovinam“ raidėmis ir gaunam žodžius: ku ka = kū ką.

Pav. 7. rakailyje stebime, kad: a) vaizdą apgaubęs aplankas pagal pirmąjį žodžio garsą reiškia raidę a; b) keturi trišakiai „svastikoje“ pagal pirmąjį garsą reiškia t; c) „saulytė“ viduryje yra kombinuota ir susideda iš trijų ženklų, kur įžiūrime vabalą su įstrižomis kojomis (garsas v), olą viduryje (garsas o), apvalų rėžtuką su frezomis iš šonų (garsas r), todėl pirmuosius garsus žodžiuose vabalas, ola, rėžtukas įprasminame seka v o r; d) išlenkta žalčio figūra irgi reiškia raidę u (urvas).

„Suboviję“ pirmus rakailių garsus a, t, t, v, o, r, u  į raidžių seką vienaip, gauname žodį attvoru (t imame du kartus) ir, sužaidę tais pačiais garsais kitaip, gauname žodį voruta, ko išdavoje bendras pav. 6 ir pav. 7 rakailių turinys įgauna žodžių „ku ka attvoru voruta“ išraišką: grąžinę fonetinį skambesį, tekstą perskaitom kaip KŪ KĄ ATTVORŲ VORUTA. Žodis „attvorų“ turi atitvorų, atsiribojimų prasmę, kur atitvoros (attvoros) yra kū (rytų aukštaičiai) ir ką (vakarų aukštaičiai) tarmės. Žodis voruta nusako teritoriją, į kurią buvo susibūrę tie attvorų gyventojai. Turint pakankamai vietos, visas KŪ KĄ ATTVORŲ VORUTA prasminis tekstas įvardijamas kaip „Čia yra kū ir ką tarme kalbančių žmonių žemė Voruta“. Užrašo teisingumą liudija Vorutos žemės miestelių Kuktiškės (Kū’ktiškės), Kavinė – Ką’vinė (dabar pakeista į Kovynė) vardai ir linksmos dainos „Mano pypkė kukavinė (kū’ką’vinė), o cibukas riestas“ tekstas – tokio senumo yra miestelius ir jų žmones jungianti, aukštą Vorutos žemės žmonių kultūros klasę liudijanti daina.  

Remiantis pateikta medžiaga matome, kad mindauginės Tauragnų Vorutos pilies vieta, Vorutos teritorija, gyvenusios ir tebegyvenančios čia lietuviškos gentys yra tikras, medžiaginiai ir kalbiniai įrodomas dalykas ir lietuvių kultūros skaitymo, rašymo lopšys datuojamas čia ne vėliau kaip 24520 m. pr. Kr. data. Juozas Šeimys, atpažinęs ir perskaitęs vėlesnius rakailius (hieroglifus) Egipte pagal Skaistulės mokyklos logiką, išeitų, yra tūkstantį kartų teisus (Egiptas, skitai, lietuviai runomis, leid. Piko valanda, Marijampolė/2006).

 Pav. 6. Karališkių rakailis I                                Pav. 7. Karališkių rakailis II        

Beje, rašymas akmens vaizdiniais yra pirminė, o rašymas rakailiais (hieroglifais) yra antrinė rašto atsiradimo fazė. Karališkių akmens rakailiai (pav. 6 ir pav. 7), kur jie „hieroglifuoti“,  yra vėlesni už rašybą akmens vaizdiniais (pav. 4). Rašyba akmens vaizdiniais, tuo tarpu, remiantis Moko akmens prie Šeimaties datos užrašu, gali siekti 64.800 m. atgal (kn. I, XII d. Voruta) ir atspindėti prieledyninės Lietuvos, kai dar ledai nebuvo užslinkę ant Žemaitijos, kultūros fazę.

Religija kaip sistema, kartu tikėjimas antgamtinių jėgų buvimu, yra rodiklis, liudijantis aukštą tautos kultūros lygmenį. Ji teikia viltį, paguodą, krapštantis iš sudėtingų situacijų, kviečia dorybėn. Vorutiečių religija, buvo tokia pati, kaip ir kitų baltų, tačiau turi ir išskirtinį bruožą, – sąsają su arijų, atėjusių į Indiją, religija. Arijai XV a. pr. Kr. metu atėjo į Indiją nuo šalto ledo krašto, t. y. iš šiaurės, ir atnešė indų kultūrai lietuvišką Aukščiausiąjį vardu Pradžiapatis bei Saulės dukterį vardu Indra. Tokį eksportą patvirtina upė Indrica Latgaloje, upė Indraja ir Indrajų ežerai Utenos bei Švenčionių rajonuose.

Ledų slinkimo maksimumas buvo pasiektas prieš 20 tūkst. metų (R. Flinto žemėlapis kn. I, I d., pav. 1), kai storas ledo sluoksnis dengė Europos teritoriją į pietus nuo Kopenhagos, Berlyno, Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) miestų. Tada didžiulių ledo skydų kraštai nuo Skandinavijos kalnų slinko į pietus ir pietryčius, vietomis 30 ir daugiau metrų per metus greičiu. Vorutos žemės 24.520 m. pr. Kr. laiku jis dar nesiekė ir tik vėliau (18.000 m. pr. Kr.) ledas pasiekė pietrytinius Lietuvos rajonus. Tuo metu kū ir ką tarmėmis kalbantys lietuviai gyveno pakankamai gerai, nes yra „apskaičiuota, kad prieledyninės Europos maisto atsargos buvo trigubai didesnės negu dabartinės Kanados tundroje“ (Rimutė Rimantienė, Lietuva iki Kristaus, Vilniaus dailės akademija, 1995). Traukimosi nuo ledo procesas atspindėtas žinomam Davainio – Silvestraičio atpasakojime: „Anuo metu buvusios didžiulės karvės, kurios į tvartus nesutilpdamos ir stovėdamos lomose, leisdavosi visų melžiamos: žmones kubilais prisipildydavę, „ar biednas ar turtingas, - visi nebuvo alkani“. Anos dienos praėję, šaltis iššaldęs visas karves, palikę tik jų ženklai – Laumės karvių papai“. Žinant, kad 24.520 m. pr. Kr. Vorutoje buvo sausas žemyninis klimatas, atpasakotas „melžiamas karves“ suprantame kaip tirpstančio sniegledžio luitus, o pieną (suprask, vandenį) žmones pylė į kubilus atsargai. Užslenkant ledui, dėl šalčio didėjimo sniegledis lomose storėjo, ant jų snigo ir taip kėlėsi „papai“. Europoje, iki įslenkant ledui, buvo labai daug augalų, tarp jų ir medžių, rūšių. Tačiau per kiekvieną užeinantį ir atsitraukiantį ledynmetį, kurių per pastaruosius 2 mln. metų buvo keletas, jautriausios šalčiui rūšys išmirė ir po kiekvieno apledėjimo sumedėjusių augalų likdavo vis mažiau. Miško tada prieledyninėje Lietuvoje nebuvo, čia buvo miško tundra (R. Rimantienė, p. 43), vyravo kontinentinis klimatas, o Nemuno ir Dauguvos vandenys, ateinančio ledo stumiami, tekėjo kitomis kryptimis.

Kokia oro temperatūra tada, 24.520 m. pr. Kr., buvo prieledyninėje Rytų Aukštaitijoje? Ogi tokia, kaip šiandien Novosibirsko mieste, turinčiame tą patį, kaip ir pas mus, geografinės platumos žemyninį statusą: sausio mėnesio vidutinė temperatūra buvo nuo -16⁰ iki -20⁰ laipsnių, liepos nuo +18⁰ iki +20⁰ ir pagal tai išeina, kad gyventi prieledyninėje Vorutoje buvo visiškai įmanoma: „…ar biednas ar turtingas, - visi nebuvo alkani“, - šitaip liudija ir Davainio – Silvestraičio užrašytas pasakojimas.

Valdymas. Pasaulietinis valdymas buvo susietas su religija. Kunigaikštis buvo pavaldus jį paskyrusiai Išminčių Tarybai, o Išminčių Taryba, kuriai priklausė ir religinė Krivių Krivaičio institucija, buvo lyg dabarties mokslo akademikų elitas (jie buvo žyniai – žiniai). Kriviai, kartu su vaidilomis (vedylomis) ir vaidilutėmis (vedylutėmis, vestalėmis), be žmonių gyvenimo organizavimo atliko ir religines pasaulėjautos apeigas, suliedama jas su menu, liaudies medicina, papročiais ir tradicijomis. Turėjo būti ir Žynių (žinių) mokykla. Visuose lygiuose buvo nustatyta balsavimo teisė. Lietuviai gyveno taip kaip nustatė įstatymai, o visa kita darė „pagal protėvių papročius: nieko nei apdovanojo, nei nenubaudė niekaip kitaip, kaip tik numato iš pat pradžios pas juos padaryti įstatymai“.

MINDAUGAS, TRENIOTA, DAUMANTAS

Rusų metraštyje Mindaugas vadinamas Mendovg vardu. Iškoduokime šį pavadinimą: Mendovg – Men Dovg – Men Daug – Nem Daug, t. y. Mindaugo varde yra užkoduotas asmens, valdančio Nemuno ir Dauguvos upių baseinų žemes, asmens pavadinimas. Pav. 3 matome, kad Vorutos žemė siekė tiek Nemuno (Šventoji, Žeimena), tiek Dauguvos (Nemunėlis, Laukesa, Dysna) upių su ežerais baseinų ištakas. Pagal Livonijos kroniką (Livlandische Reimchronik, p. 57–102) Mindaugas buvo turtingas karalius, turįs savo pilį, vadovaujantis žygiuose prieš kalavijuočių Ordiną 30-tūkstantinei kariuomenei. Jam priklausė dideli žemių plotai. Valdovo žinioje buvo administracinis aparatas su raštine, jo pasiuntiniai lankė Ordiną, popiežių, Rusią, vežė pirmyn ir atgal raštus bei laiškus.

Daumantas – Daugmantas, tuo tarpu, kunigaikščiavo Dauguvos vidurupyje. Tikėtina, kad Nalšios Polocke. Ir Mindaugas, ir Daumantas buvo Išminčių Taryboje, kiekvienas turėjo savo, kunigaikščių, tarybas. Vykdant baltiškų žemių vienijimo politiką, kitakalbės žmonių bendruomenės buvo iškeliamos, o jų vietoje atkeliamos „paklydusios“ lietuviškos bendruomenės. Buvo keičiamasi žmonėmis, žemėmis, dėl to kildavo konfliktai šalies viduje ir išorėje. Šiandien, pavyzdžiui, jei pabandytume Šalčininkų lenkų bendruomenę iškeldint į Suvalkus, o Suvalkų lietuvius atkelti į Šalčininkus, tai pamatytume, kaip tai sunku būtų padaryti: su tokiais sunkumais susidūrė ir Mindaugas. Tačiau, turėdamas kariuomenę ir karvedžius tokius kaip Treniota, samdydamas kryžiuočius, jis eigą spartino jėga ir dėl to buvo žiaurumų. „Jeigu paseksime kai kurių 1219 m. sutartį pasirašiusių kunigaikščių likimą, - rašo Vladimiras Pašuta  knygoje Lietuvos valstybės susidarymas, psl. 216, Vilnius,1971, - tai pamatysime,  jog Mindaugas (vėliau tapęs Didžiuoju, - aut.) išžudė visus Bulevičius, kunigaikštį Vismantą (Višimut), Cholmo metraštininkas, kaip prisimenate, pažymėjo, kad jį Mindaugas nužudė ir paveržė jo žmoną, ir jo brolius – Eidivilą, Sprudeiką – nužudė“. Čia V. Pašuta kalba apie Volynės – Haličo susitarimo kunigaikščių likimus. Mindaugas vykdė ir žemės reformą, imdamas iš daugelio vietinės dinastijos kunigaikščių nuosavybę ir dalindamas ją tarnybiniams žmonėms. Čia, suprantama, irgi neapsieita be perlenkimų.

Dėl per didelių žiaurumų ir perlenkimų Išminčių Taryba, tikėtina, karalių perspėjo ir, šiam nepaklusus, ėmėsi kraštutinės priemonės – nusiuntė jam pasiuntinį su Mirties ženklu pasitraukti. Mindaugui nedrįsus žudytis, tą padarė karaliaus artimųjų nusamdyti dvariškiai. Mirties ženklas lietuviams buvo žinomas iš karaliavimo Egipte laikų, kai, daliai lietuvių organizuotai pasitraukus nuo šalčio į pietus, buvo apsigyventa šiaurinėje Afrikoje. Ten augo medžiai, žolė ir klimato sąlygos buvo panašios į Lietuvos klimato sąlygas. Apie Mirties ženklo naudojimo praktiką šiaurinėje Afrikoje rašo graikų istorikas Diodoras Sicilietis („Istorinė biblioteka“, III): „5. Kai išrenkamas, karalius gyvena taip kaip nustato įstatymai, o visa kita daro pagal protėvių papročius: nieko nei apdovanoja, nei nenubaudžia kitaip, kaip tik numato iš pat pradžios pas juos padaryti  įstatymai. Turi paprotį – nieko iš pavaldinių mirties bausme ne bausti, net jeigu nuteistas mirti to nusipelnė, bet pasiųsti nusikaltėliui vieną iš teismo vykdytojų su Mirties ženklu. Nuteistasis, pamatęs ženklą, tuojau pat eina pas save namo ir atima sau gyvybę.

Bėgti iš savo šalies į kitą ir tremtimi išpirkti kaltę, kaip tai būna tarp helėnų, jokiu būdu nebuvo leistina. Dėl to, gi, pasakojama, kad vienas žmogus, po to kai jam nuo karaliaus buvo nusiųstas mirtį nešantis ženklas, sugalvojo bėgti iš Etiopijos; bet kai motina jo sužinojo apie tai ir savo juosmens diržu užspaudė jam kaklą, tas jokiu būdu nesiryžo jai priešintis ir, kol jinai jį smaugė, vyriškai kentė iki pat mirties, kad giminėms neužtrauktų dar didesnės gėdos.

6. Bet nuostabiausia, kad taip nutinka karalių mirties atveju. Žyniai, esantys Merojos Saloje (teritorija Mėlyno ir Baltojo Nilų santakoje, - aut.), vykdantys tarnavimą, garbinimus dievams ir kurie užima aukščiausias bei valdančias pareigas, kai tik nusprendžia, siunčia pasiuntinį karaliui, nurodydami ir jam mirti“.

Po Mindaugo netekimo 1263 m. Išminčių Taryba Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu paskyrė Treniotą, kuris „pradėjo valdyti visoje Lietuvos žemėje ir Žemaitijoje“ (V. Pašuta). Daug Lietuvai nusipelnęs, taip pat ir prie Didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasižymėjęs (Durbės mūšis 1260 m., kuršius laisvinantis žygis į Vendeną, 1263 m. vasario 9 d. triuškinantis Livonijos ordinui mūšis prie Daugavgryvos) Treniota, irgi sėkmingai gynė Lietuvos interesus. Pavyzdžiui, kai po Mindaugo mirties susitiko su Polocko kunigaikščiu Tautvilu, kad pasidalintų atsakomybę už Mindaugo valdytų žemių ir turto saugumą, dėl Tautvilo užmačių įsileisti Lietuvon Rusią, Treniota jį pašalino. Treniota gynė ir pietines Lietuvos žemes, kur, keršydamas už sąjungą su kryžiuočiais, „pradėjo niokoti Mazoviją. Tada visi kaimai ligi pat Červinsko buvo sudeginti, Oršimovo pilis sugriauta, suaugusieji kalaviju, o vaikai liepsnose išžudyti, moterys paliktos vergauti bei pridaryta kitokių nelaimių“ (Albertas – Vijūkas Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius/1989). Tačiau, už lankstumo stoką jis irgi gavo ženklą nusižudyti. Kai rankos kelti prieš save nesiryžo, Treniota buvo pašalintas artimųjų nurodymu. Ir tik iš trečio karto, kai Išminčių Taryba Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu paskyrė Vaišelgą, padėtis šalyje stabilizavosi.

Nalšios kunigaikštis Daumantas buvo tiek Mindaugo, tiek Treniotos bendražygis, Lietuvos vienijimo konstruktorius, tačiau dėl dvaro intrigų paliko Nalšią ir atkako į Pskovą. Atvykęs pasikrikštijo, tapo pravoslavų krikščionim Timofiejumi. Vedė, buvo pakviestas valdyti miestą ir nuo tada tapo užtvara Livonijai, puolant kalavijuočiams Lietuvą per Latgalą. Nors anksčiau Pskovas 1236 m. Saulės mūšyje ir buvo davęs 200 karių ordinui kautis prieš Lietuvą (LTE, 10 t.), su Daumanto atėjimu miestas pateko Lietuvos įtakon. Daumanto atsidavimas Lietuvai matosi ir iš to, kad, kai Polocko kunigaikštis Gerdenis neteisėtai Latgalą perleido ordinui (LTE, 4 t.), susirėmime su Daumanto kariuomene Gerdenis buvo užmuštas. Ir, jeigu Daumantas nors kiek būtų buvęs kaltas dėl krikščionio karaliaus Mindaugo mirties, jis tikrai nebūtų buvęs kanonizuotas kitos, pravoslavų krikščioniškos, bažnyčios šventuoju.

Dideli, labai dideli žmones buvo Mindaugas, Treniota, Daumantas. Išminčių Taryba liko šešėlyje, tačiau tik nuo jos, Išminčių Tarybos, priklausė strateginiai valstybės vienijimo ir valdymo uždaviniai, žingsnis po žingsnio vedę Lietuvą pergalėn Žalgirio mūšyje.

  VORUTA  DABARTYJE

Šių dienų Vorutos, vadinamos Utenos apskritimi, kaip atskiro administracinio teritorinio vieneto ištakos siekia I pasaulinį karą, kai vokiečių okupacinė valdžia 1915 m. gruodžio 4 d. sudarė atskirą Utenos administracinį vienetą (apskritį), kuris 1915–1948 m. įėjo į Oberosto Lietuvos sritį (1917 m. plotas 1558 ha). Pirmąją lietuvišką Utenos apskrities administraciją 1918 m. gruodžio viduryje pabandė sukurti inžinierius ir nepriklausomybės signataras Steponas Kairys, tačiau netrukus Uteną užėmė nuo Daugpilio pusės įsiveržusi Raudonoji Armija. Apskritį pavyko sudaryti 1919 m., jau išvijus bolševikus. 1941–1944 m. apskritis įėjo į Ostlando Lietuvos generalinės srities Panevėžio krašto apygardą ir neteko savarankiškumo. Egzistavusi ir nuo 1919–1941 m., savarankiška Utenos apskritis po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo vėl buvo sudaryta 1994 metais (26.515 metais nuo Vorutos žemės pradžios), jos sostine ir administraciniu – kultūriniu centru tapo Utena. Žemė apėmė Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonus, Visagino miestą ir užėmė 720,1 tūkst. ha (Vorutos pradžios krivūlė turėjo 1300 tūkst. ha) plotą. Tokia apskritis su valdymo administracija gyvavo iki 2010 m. liepos 1 d., kai vyriausybės nutarimu buvo panaikinta. Per vaisingą apskrities egzistavimo laiką ženkliai pakilo kultūrinis žmonių lygis: buvo atidaryta Utenos aukštojo mokslo kolegija, perstatytas ir suremontuotas muziejus, įrengtas civilinis aerodromas Aliuose, Utenoje praplėstas Kultūros centras, iškilo antra katalikų bažnyčia, Visagine skamba tarptautiniai muzikos festivaliai, išsiplėtė Ignalinos žiemos sporto bazė, pastatytas Molėtų Etnokosmologijos muziejus, atidarytas Anykščių sveikatingumo kompleksas, Utenoje pradėjo veikti Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmai, pastatyta moderni sporto salė, nauja biblioteka ir t. t. ir t. t.

Dabarties Vorutos – Utenos apskrities – viršininkais (kunigaikščiais) buvo Milda Petrauskienė (1995, kū tarmė), Rimantas Dijokas (1997, kū tarmė), Jeronimas Balčiūnas (2000, kū tarmė), Vilius Cibulskas (2001, kū tarmė), Ričardas Sargūnas (2004, ką tarmė), Angelė Kaušylienė (2006, kū tarmė), Egidijus Puodžiukas (2008, kū tarmė). Nors ir netekusi administracinio savarankiškumo, Utenos apskritis (Voruta) kaip teritorinis vienetas toliau vystosi bendrame valstybės kultūrinio ir ekonominio gyvenimo kontekste.

PRIEDAI:

tęsinys - X dalis