ANYKŠČIŲ – PANEVĖŽIO – UKMERGĖS KULTŪRA

Vieni vardai turi aiškų ryšio su žvaigždynais pagrįstumą (Papiškiai Mergelėje, Dubriškis – Du briškis Dvyniuose, Raguva Avine bei pan.), o kitiems reikia iškodavimo. Varius yra tapatus Vorui, Vorėnui, o pastarasis tapatus Vėžiui. Šapalas (nuo žodžio šapas) yra paviršinė vandenų žuvis, griebianti tokius „šapus“, kaip kirmėlės, musės, uodai ir pan., todėl jo vardas įamžintas kaimo Šapis = Šapalas pavadinimu, o pats kaimas stovi Žuvų ženkle. Žodis lėnas turi reikšmę „lėtas, neskubus“, todėl pilnas žemo ir bangomis lėto ežero Lėnas pavadinimas turėtų būti „Lėnas Vanduo“. Šis ežeras plyti Vandenio ženkle. Radžiūnų kaimo pavadinimas koduotas keičiant skiemenis, t. y. Radžiūnai = Daržiūnai. Daržiūnas yra besilankantis daržuose ožys, todėl kaimas ir stovi Ožiaragyje. Reikėtų paaiškinti ir Liūto (Vilko) charakterį atitinkantį kaimo pavadinimą Lipšys. Žvėris lipšys (liūtas, vilkas), žinia, nuolat ant ko nors „lipa“ ir todėl kaimas stovi Liūto ženkle. Pavadinimas Kat’lėriai irgi susijęs su Liūtu, kadangi liūtas yra „katė“. Liūtas yra karališkas žvėris, todėl Liūto autoritetą atspindintys pavadinimai Karalinava ir Karalienės Liūnas žemėje irgi turi karališką prieskonį.  Dangišką Mergelę, be Papiškių, žemėje dar atspindi Starkiai (starkus = gandras). Perkant mainais kiaunių, sabalų kailiukus, pavyzdžiui, į druską, mainai buvo pasveriami. Ranka laikomos svarstyklės buvo vadinamos perkaliais, kryžokais, todėl kaimai Kryžokai, Perkaliai priskiriami Svarstyklių dangaus ženklo teritorijai. Sustačius viską į vietas ir sutapatinus vietų pavadinimus su žvaigždynų pavadinimais, matosi, jog aplinkui Marijampolį 59 km skersmeniu yra sudarytas teritoriją apibrėžiantis Metinis Saulės Laikrodis.

 Pav. 1. Marijampolio Metinis Saulės Laikrodis

 Viduryje buvo ratas, kuriuo ėjo laiko skaičiavimo ugnys, o rato „polis“ galėjo būti Marijampolio piliakalnio viršuje. Laikrodis rodo buvus aukštą jį sukūrusios lietuvių genties (visi pavadinimai lietuviški) žmonių kultūrą.

Kada buvo įrengtas Laikrodis, kartu aprėžiantis ir genties gyvenamą teritoriją? Atsakant į klausimą, imame kampą tarp Karalinavos ir Liūto Regulo žvaigždės padėties, kuris lygus 196°, ir, padauginę jį iš 72 metų (1° = 72 m.), gauname, kad Anykščių – Panevėžio – Ukmergės kultūra egzistavo 14112 – 2012 = 12100 m. pr. Kr. laiku. Jeigu žmonės žvelgė į dangų, tai turėjo ir Aukščiausiojo sampratą, šitaip mano ir žemaičių žynys Kęstutis Juškys, radijo laidoje pasakęs: „Aukščiausiuoju lietuvis tikėjo visada, į kokį religinį rūbą Aukščiausiasis bebūtų įvilktas“.

 LIETUVOS VARDO JĖGA

 Anykščių – Panevėžio – Ukmergės kultūros žmonės suprato dangaus ir žemės procesų vyksmo harmoniją, gerai nusimanė žemės geometrijoje, skyrė savo teritoriją nuo kitų baltiškų genčių teritorijų, žinojo jas esant. Tarpusavio ryšį jie sugalvojo išreikšti delno su ištiestais pirštais simboliu ir taip žemės paviršiuje pavadinimais įspaudė ženklą, apimant Smilgius, Didyjį Plonėną, Moniūnus, Mažuolius, Anykščius (stovi „ant nykščio“), pirštais gražiai įsiliejančius į Deltuvos – Delntuvos delną. Koduoti pavadinimai gali turėti ne vieną prasmę, todėl Deltuva išsikoduoja dar į Deltuva – D. Eltuva – D. Letuva – Didžioji Lietuva, t. y. Lietuva iš didžiosios L raidės: Lietuva.

Delno, su įsiliejančiais į jį pirštais, atvaizde glūdi daugiaplanė idėja, kaip antai: a) mažų lietuvų susiliejimo į bendrą Lietuvą mintis; b) taikos mintis, nes delne nėra akmens; c) centralizuoto valdymo mintis (pirštai valdomi iš delno); d) bendros ginties ar puolimo mintis, nes pirštai gniaužiasi į kumštį, ir pan. Mąstant atskirai, pirštai gali rodyti į tarmes, kurios sueina į delną, kas reiškia teritorijų, kur šnekama tomis tarmėmis, bendrumą. Kokių tarmių tai teritorijos? Mažuolis (mažasis) atspindi mažesnių ūgiu kuršių su vėlesniais žemaičiais gentį, Didysis Plonėnas įprasmina didžiąją latvių vidzemės gentį, išsidėčiusią pagal „plonąją“ Dauguvą, įskaitant jų kuršius, žiemgalius bei latgalius abiejose upės pusėse. Smilius (smilgius) atspindi baltų gentis, smilgų kuokštais ištįsusias rytų kryptimi: sėlius, uteniškius, galindus ir pan., bendru pavadinimu „medynai“ (autoriaus interpretacija). Nykštys įprasmina tvirtus dzūkų, skaluvių – suvalkų – skalvių ir prūsų genčių „nykščius“, esančius lietuvos – lijetuvos pietuose. Bevardis Moniūnas atstovauja žmonių, per mirtį išėjusių į dausas, gentį, kur monas čia glūdi paradokse: žmones yra, bet jų nėra.

 Pav. 2. Lietuvos simbolis Delntuva

 Antra vertus, lietuvą – lijetuvą galime išreikšti ir lietaus lašų, susiliejančių į vandens telkinį, telkinuką simboliu, nes, kaip pirštai susieina į delno lietuvą, taip lašai susilieja į lietaus lietuvą – lyjetuvą. Mažiausia lyjetuva yra lašas, nes į jį sueina besikondensuojantys ore garai. Didesnė už lašą lyjetuva yra bala – laba, o didžiausia lietaus lašų vienuma yra jūra. Svetingu, koduotu ir „susiliejančiu“ žodžiu balas – labas, sveikinamės, o tas, kuris neatsako, yra ne labas – nelabasis, tai yra svetimas mums žmogus. Iš būdingo mums žodžio bala – laba seka, kad yra tikimybė, jog vietovėse su pavadinimų šaknimis bala, laba gyveno lietuviai. Tokių vietų yra daug: Balabanovo prie Medynės su Dugnais piečiau Maskvos, Balabino, Balaklava pietų Ukrainoje, Balatonas Vengrijoje, Labės upė Čekijoje su Elbės (Labės) upe Vokietijoje, Labico prie Romos Italijoje, Labasint Rumunijoje ir pan. Apie gimtą Lietuvą su Labės ežeru, Labanoro giria ir pan., taip pat Labguvą, Labius (dab. Poleskas, Novoselkai), Balgą, Balėtus (dab. Vesioloje, Sadovoje) Kaliningrado srityje, esančius čia pat, nėra ką ir kalbėti. Gali būti, žinoma, atsitiktinumų, sutapimų ir panašumų, tačiau, atlikus sisteminę analizę, galima tvirtinti lietuvius tikrai buvus etruskuose (dab. Italija), dakuose prie Dunojaus (dab. Rumunija), getuose prie Juodosios jūros Septynių Lankų karalystėje (žr. kn. II, VII d. „Dakijos priešistorė“).

Aibę reiškiantis žodis lietuva – lyjetuva yra sudarytas nuo vienaskaitos žodžio lyja, o lyja (kirtis ant a) yra prilytos lietaus lašų balos sinonimas. Aibė lyjų sudaro lyjetuvą – lietuvą. Tai – graži metafora, kalbant ir apie žmonių kaip lietaus lašų arba pirštų gijų susiliejimo į lyjas visumą. Lyja šiandien yra vadinama gentimi. Kelios lyjos, gentys, sudaro tautą, o kelios tautos sudaro Didžiąją Lietuvą, t. y. Lietuvą iš didžiosios raidės L. Taip ir kiekvienas lietuvis, sakantis žodį labas, yra Lietuvos dalis. „Lietuva yra ten, kur yra bent vienas lietuvis“, – tvirtina ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Žemaičiuose yra kelios tarmės (gentys), todėl žemaičiai galėtų vadintis tauta. Tautomis galėtų vadintis irgi dzūkai, suvalkiečiai, nes juose taip pat yra kelios tarmės (gentys). Tautą sudaro ir keletą baltiškų tarmių (genčių) turintys latviai, norom nenorom irgi priklausantys Didžiajai Lietuvai. Senos tai mintys, tačiau jos ima rodytis naujai, jei pagal žodžius, turinčius šaknį lyja, imam ieškoti baltų genčių šaknų. Jos atsispindi miestų, kaimų, vandens telkinių pavadinimuose, turinčiuose šaknį ilj, iškoduojamą į lyj, tokiuose žodžiuose kaip Illasi – Liasi – si Lyja, Livornas – Lyjvornas Italijoje,  Ilia – Lyja  Rumunijoje, Illinka – Lyjinka Kryme, Illintsi – Lyjincy prie Kijevo, Ilia – Lyja, Brest Litovsk – Lyjtovsk Baltarusijoje, Ilukste – Lyjukste, Lielupė – Lyjelupė Latvijoje, Iljinskoe – Lyjinskoe prie Tverės, Iljinskoe – Lyjinskoje prie Kostromos Rusijoje, Illo – Lyjjo Suomijoje, Iljuka – Lyjuka Estijoje bei pan., nekalbant apie Yliškes – Lyjiškes, Ilčiukus – Lyjčiukai ir t. t. pačioje Lietuvoje.

Jūros taip pat yra siejamos su lietaus lašais, todėl lietuvybės – lyjetuvybės aspektą atspindi ir Jūra, Jūrė, Jurbarkas, Jurgionys, Jurgežeriai, Jurėniškiai ir t. t., išsidėstę po visą Lietuvą,  taip pat Jūravės, Jūrotiškės (Jareva, Juraciški) Baltarusijoje, dveji Jurgaičiai ir Jurbarkas (Kanašas, Malaja Petrovka, Majevka) Kaliningrado srityje. Šie kaimai ir miesteliai turi lietuvišką dvasią. Žvelgiant į dedamąją jur(g), reikia vengti sutapimų, nes, sakysim, gėlė jurginas reiškia žiedo lapelių „jūrą“. Kodėl besitraukiantys nuo kaistančių pietų į šiaurę lietuviai kūrė lyjas? Atsakymas paprastas: žmones vienijančios lyjos buvo kuriamos tam, kad, norint duoti tinkamą atkirtį aplinkui besišlaistantiems bastūnams, žindžiams ir vagims, reikia turėti organizuotas gyvenimo lyjas.

Be balos, semantiškai žodžiui lyja gali prilygti ir žodis lašia (kirtis gale), nes ja tampa lašai, susilieję į vientisą lašią (balą). Lašia pas mus koduota pavadinimuose Alšėnai – Lašėnai, Nalšia – N. Alšia – Naujoji Lašia, Lašiniai (kirtis ant i) ir pan. Kartu pastebime, kad istorinė Nalšia – N.Alšia – Naujoji Alšia gali būti grįžusių atgal iš pietų į šiaurę lietuviškų dakų pėdsakas. Tokį matymą patvirtina čia pasilikę dangai – dankai – dakai žemėse su pavadinimais Dagia – Da(n)gia, Dagiai – Da(n)giai, Daglėnai – Da(n)glėnai, Daglėjus – Da(n)glėjus, Dangė (dab. Danė) arba Dagda – Dan(g)da Latvijoje. Tuo tarpu Išdagai, Išdagėliai ar Išdagas, esantys prūsų – suvalkų – aukštaičių linijoje, savo priešdėliu „iš“ patvirtina, kad į čia grįžta „iš“ pietinių dangų – dankų – dakų geografinių platumų. Tam, kad būtų galima grįžti, reikėjo išeiti. Kokia buvusio išėjimo priežastis? Matyt, trumpas orų atšalimo šuoras juos privertė taip padaryti, bet, šalčiui praėjus, galima buvo grįžti atgal – štai ir visa, neatmetant ir kitų galimų versijų, priežastis.

Žvelgiant į Lietuvos vardo susidarymo iš žodžių lietuva, lyjetuva, lašia, jūrė, bala – laba kilmę, Lietuvos vardą derėtų suprasti kaip daugiaplanę tvarkos, harmonijos su žeme ir kosmosu, taikos ir bendradarbiavimo, labo asmens indėlio į gyvenimą visumą. Mes tik asmeniškai sakome vienas kitam labas, asmeniškai spaudžiame delną ir asmeniškai sumušam delnais. Tai – individualaus asmens visuomenėje išryškinimo faktas. Pavadinimas Lietuva atspindi idėjų, kurios kuria pasaulį, visumą, ir Lietuvos varde glūdi jėga. Per skiemenį bal‘as – bal‘tas pasakome dar, kad lietuvis yra baltas, baltasis žmogus.

Tūkstančius metų lietuviai atlieka žmones buriantį vaidmenį. Taip yra Anykščių – Panevėžio – Ukmergės Didžiojoje Lietuvoje. Taip buvo etruskuose, getuose, dakuose. Taip užfiksuota aplinkinėse šalyse (pvz.: Daumantas rusuose, Kaributas-Dmitrijus ukrainiečiuose, Algirdas guduose, Jogaila, Gabrielis Narutavičius lenkuose, Lietuvos Statutas Žečpospolitoje ir t. t.) ir tai atsispindi Sąjūdžio, naujos ekonomikos, tautinės tapatybės formavimo, tvarkos palaikymo misijų ir pan. faktuose naujausiais laikais Lietuvoje. Žodžio „Lietuva – Lyjtuva“ jėga yra dauginama ir kitų tautų lūpomis: Litva – Lyjtva rusuose, Litauen – Lyjtauen vokiečiuose, Lithuania – Lyjthuania angluose, Litwa – Lyjtwa lenkuose, Lituanie – Lyjtuanie prancūzuose, taipogi pačius lietuvius atspindinčiuose žodžiuose litovec – lijtovec, litauer – lijtauer, lithuanian – lijthuanian, litwin –  lijtwin, lituanian – lijtuanian ir t. t. Upelių, upių vardai Lietauka, Lietava, Leitė, kaimų Leiciškiai – Lijeiciškiai, Leikiškiai – Lijeikiškiai ir pan. pavadinimai tėra antriniai, o ne pirminiai, Lietuvos vardą įtvirtinantys faktoriai, todėl, nežinant tiesos, pasišaipymas, kad Lietuva tėra žemė prie Lietaukos upelio, yra mums nepalankių žmonių prasimanymas.

 DATAVIMAS

 Kuriuo metu vietovių pavadinimais buvo padarytas delno su pirštais, simbolizuojančių Didžiąją Lietuvą, spaudas? Žiūrim į Metinį Saulės Laikrodį ir, sprendžiant pagal kampą, kurį sudaro danguje esančios Regulo žvaigždės padėtis Karalinavos kaimo atžvilgiu (stovi buvusioje Liūto žvaigždyno padėtyje), matome Didžiosios Lietuvos pradžią buvus 25920 : 360 x 196 = 14112 m., t. y. 12100 m. pr. Kr. laiku. Išeitų, Lietuvos vardas atsirado tuo pat metu, kai Vilniaus Šventaragyje buvo pastatyta Perkūno šventykla, t. y. 12100 m. pr. Kr. (žr. kn. II, VII d.) laiku. Gal apsirinkame: delnas „įspaustas“ sau, o Metinis Saulės Laikrodis eina sau? Čia tenka vadovautis lietuvišku nykščio pavadinimo lenkų kalboje kciuk (kciuk – kaciuk – kačiukas) samprata, kur kciuk lenkiškai reiškia nykštys, ir šitas nykštys stovi Liūto (didelė „katė“) ženkle Anykščiuose. Ir „kačiukas“, ir Anykščiai yra toje pačioje vietoje, o tai reiškia Laikrodžio ir nykščio Delntuvoj atsiradimo vienalaikiškumą. Išeitų, kad jeigu ką tik šventėme Lietuvos vardo paminėjimo svetimų raštuose tūkstančio metų sukaktį, tai šiemet, t. y. 2012 m. po Kr., švenčiame savos Lietuvos 14112 metų įkūrimo metines.

Tęsinys