Remiantis antikos laikų, šiuolaikinių istorikų, archeologų darbais, taip pat lietuvių kalbos senumo prioritetu, baltų erdvės žemėse autorius ratu aptinka ežerų, upių, gyvenviečių vardų atitikimus Zodiako juostos žvaigždžių išplanavimo konfigūracijoms ir, suradęs geografinį centrą, prilygina jį šiaurinio dangaus poliaus vietai. To išdavoje, ant žemės apsibrėžia kelių dešimčių ar šimtų kilometrų skersmens apskritimai, kurio vidaus plotuose buvo kuriamas baltų genčių socialinis – kultūrinis gyvenimas. Apskritimų centre stulpų ar akmenų pagalba buvo daromi kelių dešimčių metrų Saulės ratai, pagal kuriuos buvo sekamas laikas. Šis ratas, žymintis Saulės kelią žvaigždžių padange, buvo patikimas dienų skaičiavimo laikrodis, o metai buvo registruojami dedant į medžio drevę akmenuką ar brėžiant atitinkamas žymas ant stulpo. Tokio Metinio Saulės Laikrodžio viduryje buvo sodinamas medis, apie jį ratu „ėjo“ dienos, žymimos degančių laužų ar fakelų taškais.

Stulpai (akmenys), priklausomai nuo Laikrodžio skersmens dydžio, buvo statomi septynių, devynių dienų laiko tarpais (žr. lietuvių mitologiją), o Metų pabaigoje, kai prieš Kalėdas dienos ilgumas nesikeičia (saulė užima tas pačias ryto ir vakaro pozicijas), savaitė buvo ilgesnė ir taip užsidarydavo 365 d. turintis 360⁰ apskritimo perimetras. Tai, kad Saulės takas (ekliptika) turi elipsės, o ne rato formą, praktinei naudojimosi Laikrodžiu pusei įtakos neturėjo.

Ugnis, pavyzdžiui, lietuvių etruskuose vesdavo vestalės (nuo žodžio vesti), o naujesniuose laikuose taip darydavo vedylutės, vedylos (nuo to paties žodžio vesti). Kai kartu buvo atliekamos pasaulėjautos apeigos (lygiadienių, saulėgrįžų metu, Vyturio dienos proga ir pan.), vedylutės tas apeigas „vaidindavo“, todėl (nuo žodžio vaidinti) turėjo ir vaidilučių vardą.

Metinio Saulės Laikrodžio ciferblatas buvo išplečiamas iki genties apgyvendintų žemių ribos ir prie įvažiavimo į teritoriją ar miestus plentų, ties įplaukimo keliais buvo statomi riboženkliai, stovėjo sargyba. Tokie ženklai Baltųjų Stulpų pavidale išlikę šiandien prie Kauno, Merkinėje ir kitur, o prieškaryje taip pat stovėjo Vilniaus mieste. Pagal žvaigždynų vietas „ciferblate“ ir jų pavadinimus vietoje buvo teikiami kaimų, vandens telkinių vardai, taip pat žmonių pavardės ir vardai, kaip kad Leonpolis, Liūtauras Liūto žvaigždyne, Ožkabaliai, Ožiūnas Ožiaragio žvaigždyne, Šauliai, Šiaulienė Šaulio žvaigždyne, Aviniškis, Avulis Avino žvaigždyne, ež. Žuvintas, Žuvaitis Žuvų žvaigždyne ir t. t. Bėgant šimtams ir tūkstančiams metų, buvo pastebėta, kad žvaigždynai, sudarantys Zodiako juostą, sukasi apie centrą ir jį apeina per 25920 metų laiko tarpą. Ryškiausia žvaigždė, stovinti rato (iš tikrųjų – elipsės), vadinamo Saulės ekliptika, kelyje, yra Karališkojo Liūto (Vilko) priekinės letenos žvaigždė, vadinama Regulo (regulus, lot. – karalius, valdovas) vardu, todėl, darant Metinį Saulės Laikrodį, ties ta vieta žemėje buvo statomas didelis akmuo. Slenkant tūkstančiams metų, akmens vieta žemėje lieka ta pati, o Liūto (Vilko) letena danguje pasisuka per 72 metus 1 laipsnį ir tampa įmanomu nustatyti ankstesnį žmonių bendruomenės apsistojimo toje vietoje laiką.

Pagal šiuos paliktus pėdsakus buvo aptiktos baltiškų genčių buvimo vietos ir datos tiek pačioje  Lietuvoje, tiek etruskuose, prie Dunojaus bei pan. Saulės ratų (kitaip, Metinių Saulės Laikrodžių) kultūrinis artefaktas leidžia tikėtis, kad prieš 26,5 tūkst. m. baltai sudarė superetnosą, nuolat besigalynėjantį su atslenkančiais ir vėl nuslenkančiais nuo Skandinavijos ledais. Orui šąlant, trūko maisto, todėl dalis žmonių, palikę prie ledų krašto budinčiuosius, ėjo į pietines žemes ir, atšilus orams, grįždavo į buvusias vietas atgal. Ne visi grįždavo: dalis asimiliuodavosi, dalis žūdavo, o dalis ir išmirdavo, tačiau, grįžę, įliedavo naujų minčių į vietoje paliktų žmonių galvas. Visa tai aprašyta tęstinėse Rimgaudo knygose „Apie seniausius laikus I“ ir „II“ www.vydija.lt/knygos, kurias, autoriui nepretenduojant į vienintelį tiesos monopolį, kviečiu paskaityti.

Kartu atkreipiu dėmesį, kad ši X dalis, kaip ir kitos, skiriama lietuvių skaitytojui ir, norint išversti į latvių ar baltarusių kalbas, būtų reikalingas kalbinis jų specialistų patikslinimas.

LATVIJOS VARAKLANI

Ieškodami latvių genties užimamo centro, atkreipiame dėmesį į Varaklani miesto pavadinimo prasmę, kuris lietuviškai skambėtų kaip Varaklani – Varakloni(s) – Voraklonis (varas = voras), o latviškai kaip Varaklani – Vara klani – Valdžios Klonis (vara, latv. – valdžia, klans, latv. – slėnys, klonis). Anksčiau lietuviai šį miestą vadino Varaklionu. Išeitų, kad  pavadinimas apibūdina vietą, iš kurios buvo įgyvendinama valdžia slėniui, t. y. čia buvo genties žemės vidurys. Kokios žemės? Mintys, turint omenyje kaimyninį lietuvių Vorutos žemės atstatymo pavyzdį (kn. II, IX dalis „Vorutos žemė“), apninka tos pačios: reikia ieškoti žemės „voratinklio“. Sukant ratu matome, kad išorinis apskritimas eina per Krivandą – Kreiv vand‘ą – Kreivasienį (die Wand, vok. – siena), Ratčiavą (surusinta į „Račevo“), juosia Apses (apsaite, latv. – raištis, vyturys; apsaitas, liet. – apijuostis), gaubia Varaklanio šerdį pro Apserdes (serde, latv. – šerdis) ir pastebim, kad apskritime 30⁰ laipsnių kampais stovi gyvenvietės Brieži, Birznieki, Kauli, Eglava, Kapčiova (Kapčiava), Akaši (Akaaši – šulinio ašis) ir Eglova (nuo žodžio eglė): žinome, kad eglės šakos išdėstytos apskritimais. Taip pat Brieži – Brėžė – nuo liet. brėžti, Birznieki – nuo biržė – riba, Kauli – perkeltine prasme „kaulas“, t. y. riba. Turint omenyje, kad Zodiake yra 12 žvaigždynų, žemę aplinkui Varaklani dalijame į 12 sektorių ir tuo apbrėžiame Latvijos Varaklani žemės didumą. Jei nuspėjame esant „voratinklį“, randame ir jo apskritimus: antrą nuo centro nusako prie Ludzos ežero esantis kaimas Kreiče – Kreivčė – Kreivyčiai ir Kreivėnai – Kreivani (surusinta į „Krivani“), trečią nuo krašto parodo esantys kaimai Kruki (kriukis, liet. – riestas galas), Skaune (skaut(n)e, latv. – apkaba, apsikabinimas), Arini – ar rinni (ar rinni: ar, latv. – irgi; die Rinne, vok. – apvalus lietvamzdis) – „irgi apskritimas“. Pastaba: tiek vokiečių, tiek rusų, tiek ugro – suomių žmonių invazijos į latvių žemes yra iškreipę arba pakeitę daug originalių jų pavadinimų.

Pav. 1.  Latvijos Varaklani žemės didumas

Kokie žvaigždynai atsispindi sektorių plotuose? Į klausimą atsako Liūto, Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono ir kt. žvaigždynų sektoriuose žvaigždžių išsidėstymo formos:

I. LIŪTAS. Karališkąjį Liūtą žemėje atspindi kaimams duoti pavadinimai Ūsini, Ūsani: liūtas yra kačių giminės atstovas ir jam būdingi ūsai.

II. MERGELĖ. Mergelės sektoriuje danguj atsispindi tamsios ir šviesios Berenikės Garbanos, t. y. Berenikės garbanų žvaigždynas yra „rainuotas“, ir šį Berenikės Garbanų bruožą žemėje atspindi latviški kaimai Bites, Biteni.

III. SVARSTYKLĖS. Mentines svarstykles šiame sektoriuje atspindi kaimai Mentes, Dukuli –  Du Kūliai: svoriai kabinami ant atraminės mentės, jie sveriami dviem „kūliais“.    

IV. SKORPIONAS. Skorpionas su uodega daro „krapt!“ – capt! (piliak. Krap(t)as), taip pat su uodega jis ir duria (kaimas Dūre).

V. ŠAULYS. Šiame sektoriuje griaudėja „mūšiai“: lupamasi (ež. Lubans – Lupans), kapojamasi (Kapūne), badomasi (Dūrupe), pjaustomasi  Tutinavoje (tutenis, latv. – didelis peilis), šaudomasi ir visa tai lydi šurmulys, trenksmas, perkūniškas griausmas (Pėrkonu ež.).

VI. OŽIARAGIS. Žvaigždynas žemėje atspindėtas kaimų pavadinimais Ranguči – Ragnuči – Ragučiai (ragnas = ragas) ir Buksti. Ragui adekvatus žodis yra ragnas, o buks, latv. – miško ožys.

VII. VANDENIS. Didelio vandens buvimą šiame plote išreiškia upė ir miestas Rezekne – Ezerkne – Ežerynas, taip pat kaimas Baltina – Baltiena (balti, latv. – dideliai baltas), kas lietuvių kalboje turėtų prasmę baltieji vandenys (vnsk. „baltas vandenėlis“). Miestelis Strauja (strauja, latv. – vandens srovė) irgi atstovauja vandeniui.

VIII. ŽUVYS. Šiame žvaigždyne žuvį atstovauja miestelis Pleikšni (plekšnė, plekštė).

IX. AVINAS. Avino ženklą čia atspindi kaimai Rags (ragai, surusinta į „Rogali“), taip pat Šakini (ragų dvišakis).

X. JAUTIS. Skeltanagį jautį atspindinčiu pavadinimu Škeltova = Skeltava, taip pat karvę („jautis“) charakterizuojančiu pavadinimu Pienini ir jautį atspindinčiu pavadinimu Dūriški latvių senoliai pažymėjo Jaučio žvaigždyno sektorių.

XI. DVYNIAI. Greta esantys broliai Lielie Pupaji ir Mazie Pupaji (Didieji Pupienojai ir Mažieji Pupienojai), taip pat kaimas Dviete – Dvijetė nusako šią teritoriją priklausant Dvyniams.

XII. VĖŽYS. Miesto Livani – Vilani – Vile(t)ni (vilet, latv. – vylėti, siūlėti) pavadinimas sako, kad čia yra vėžio žnyplėmis „siūlėjamas“ dugnas. Vėžys dugną ir „vagoja“ (Vagulani): vagot, latv. – vagoti). Kaimo pavadinimas Varzgūne (varza, latv. – painiava), atspindi konstrukcinę vėžio kūno painiavą tiek žvaigždyne, tiek jo, kaip padaro, kūno „painiavą“ žemėje.

Nustatant Varaklani žemės įkūrimo datą, reikia lyginti kampinę dabarties Regulo žvaigždės padėtį su buvusiąja fiksuota Liūto žvaigždyno Regulas žvaigždės padėtimi, todėl imame matlankį, žvaigždėlapio pagalba nustatome kampinį skirtumą 29⁰ – 21⁰ = 8⁰ , padauginame jį iš 72 metų (1⁰ = 72 m.) ir gauname 8⁰ x 72 m. = 576 metus, t. y. 2013 – 576 = 1437 m. po Kr. datą. Matome, kad ši data neatitinka Latvijos istorinių realijų ir to priežastis paprasta: precesinį ekliptikos kelią Zodiako ženklais, kaip ir Vorutos atveju, Saulė kartą buvo jau apėjusi, todėl prie gauto laiko reikia pridėti 25.920 metų laiko senumo tarpą: 576 + 25.920 = 26.496 m., ir tada gaunasi, kad Varaklani žemė Latvijoje buvo įkurta 24.483 m. pr. Kr. „Betgi, Latvijos Varaklani žemė tuomet buvo užklota ledu,“ – paprieštarausite. Tai nėra tiesa, nes prieš 26.496 metus ledai, slinkdami iš Vakarų ir Šiaurės nuo Skandinavijos pusės, Varaklani žemės nebuvo pasiekę (LIETUVOS GAMTINIS PAMATAS. I dalis. GELMĖS IR PAVIRŠIUS, VU, 2012). Palyginę datą su praeitos IX d. dėstoma medžiaga matome, kad etninių lietuvių Vorutos ir etninių latvių Varaklani žemės buvo įkurtos beveik vienu metu, t. y. 24,5 – 24,6 tūkst. m. pr. Kr.

„Prie ledo krašto buvo šalta, gyventi beveik neįmanoma“, - vėl paprieštarausite. Apsirinkate: vasaros čia buvo karštesnės, žiemos šaltesnės, gyvenimas vyko normaliomis kaip Novosibirsko srities žemyninio klimato sąlygomis, kur sausio mėnesio vidutinė temperatūra yra tarp – 16⁰ iki – 20⁰ laipsnių šalčio, o liepos mėnesio vidutinė temperatūra tarp + 18⁰ ir + 20⁰ šilumos. Novosibirsko srityje yra miškastepių gyvenimo sąlygos, auga vasariniai javai. Maisto tuo metu pas mus buvo kiek mažoka (vienam gyventojui per metus reikėjo vidutiniškai 25 šiaurės elnių), tačiau valgyti gal kokiems 30 – 40 tūkstančių žmonių Varaklanyje ir Vorutoje pradžioj turėjo užtekti. Juolab, kad buvo dar ir uogų, paukščių, žuvų, mamutų. Tada visame pasaulyje gyveno vos 2 – 3 mln. žmonių (R. F. Flintas). Dauguvos upė tekėjo kitaip Nuo jūros stūmė ją atgal ledai, tačiau per Varaklanio žemę ji dar ėjo: kaimas Kirupė = Girupė, išlikęs pagal srovę kiek žemiau Daugpilio, nusako buvusį Dauguvos upės pavadinimą: Girupė. Dauguva anksčiau vadinosi Girupe ir gentis, gyvenusi jos aplinkoje, sudarė latvių tautinę bazę, ji vadinosi girulių vardu. Sprendžiant pagal kaimų, miestų ar vandens telkinių pavadinimus, gentis gyveno bičiulystėje su žemaičių, kuršių ir sėlių bendruomenėmis (Agluona žemaičiuose ir Aglona Varaklanyje, Preila Kuršių Nerijoje ir  Preili Varaklanyje, Ignalina sėliuose ir Ignalina Varaklanyje). Varaklanyje išsiskyrė sėlių su tarme kū ir latvių girulių su tarme kuo sąjunga: tą liudija žemės rytuose tekančios upės Kūkuova = Kū‘ kuo‘ va  pavadinimas. Pagal dainą (žr. II, IX d.), išeitų, jie rūkė bendrą pypkę ne kukavinę, o kū‘kuo‘vinę. Miesto Kuoknese su skiemeniu kuo (vidurinis garsas k yra tarpinis) vardas sako, kad miestą čia tikrai įkūrė kuo tarme kalbantys giruliai. Valdančių kunigaikščių gimtinė, reikia manyti, buvo Maduona, kurios pavadinimas išsikoduoja kaip Madona – Maduona – Matuona – Mat‘uona (matite, latv. – matytė, t. y. mamytė, kuri viską jaučia, pastebi, mato, nes matit, latv. arch. – jausti, pastebėti, pamatyti). Ledams nuslinkus į vakarus, Girupės deltoje įsikūrė miestas, kuris nuo upės buvo užkoduotas vardu Giria – Gir‘ia – Rig‘ia – Riga.

Varaklanyje buvo dvasinis žemės centras. Jame, analogiškai Vorutai, stovėjo Metinis Saulės Laikrodis (ratas), turėjęs šventvietės paskirtį. Šios žemės žmonėms buvo žinomas Perkūno (Perkonu ež), susijusio su Jupiterio planetos bangomis (žr. apie Perkūno aukurą Vilniuje), vardas. Plati latvių mitologinė medžiaga liudija Varaklani žemėje buvus ir pasaulėjauta pagrįstą religiją, o tai – bendruomenės kultūros rodiklis.

VORUTLĖ

Pasaulio mokslininkai liudija, kad lietuvių kalba yra seniausia indoeuropiečių tarpe, todėl kitų tautų mokslininkai, studijuodami savąsias kalbas, atsiremia į lietuvių kalbos mūrą. Toks požiūris, atstatant pirminę vandenvardžių, kaimų, miestų ar vietovių vardų kalbinę prasmę, mūsų kalbai teikia prioritetą. Šiuo aspektu ypač reikšmingi Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas) universiteto profesoriaus Imanuelio Kanto (1724–1804) žodžiai, parašyti vokiečių lietuvių žodyno įvade, kur sakoma: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Taigi, remiantis lietuvių kalba, galima susekti ir kita kalba kalbančių žmonių gyvenimo istorijos vingius.

Pažvelgę į dabartinės Baltarusijos šiaurės vakarus, aptinkame miestelius Vorutlė (dab. Turovlia – Vorutlia – Vor‘utlė), taip pat Varutė (dab. Varonka) ir pastebime, kad jų pavadinimai asocijuojasi su „voru (varu)“ ir „voratinkliu“. Pavadinimas Vorutlė –  Vor‘ut‘lė byloja, kad čia gyveno ut tarme kalbantys lietuvių aukštaičiai, ir spėjame esant „voratinklį“. Palaipsniui aptinkame  „voratinklio“ centrą – Armoniškės (dab. Germanoviči). Tiek Ar‘mon‘iškiai – Ra mon‘iškiai, tiek subaltarusinti Germanovičiai – če Ra mon‘avičiai sako, kad ši vieta reiškia netikrą (monas) saulę Ra, t. y. kad Armoniškiai reiškia menamo „voratinklio“ centrą.

Patikriname: išorinis „voratinklio“ apskritimas eina per linijos kreivumo prasmę atskleidžiančius kaimus su pavadinimais Kreivyčiai (dab. Kriviči) ir Senieji Krukiai (dab. Staryja Kruki), antrąjį ratą žymi Ratava (dab. Šajtarava – šia tarava – čia Ratava), taip pat Didžiosios Alauškės (dab. Vialikija Alaški), kur šaknis ala (nuo apvala) reiškia apvalumu linkstančią liniją,  ir Applisa (dab. Oplisa 1), nes reikia, gi, šerdį „apiplisuoti“. Trečiąjį ratą žymi kiti Kreivyčiai (dab. Kryvičy), į ratą svyrantys Svirėnai (dab. Svirany), taip pat kaimelis Skaune (dab. Škaune), kur žodis skaune latviškai turi apkabos, apkabinimo (šerdies) prasmę. Žemiau pateikiame visos Vorutlės žemės (taip ją vadinsime) paveikslą.  

Pav. 2  Vorutlės žemės didumas

Nors Vorutlės žmones vėliau patyrė rusų ir lenkų invazijų diktuojamus vietos tikrinių vardų pokyčius, tačiau dar galime atstatyti buvusią lietuvišką ar latvišką jų skambėjimo prasmę. Paėmę domėn „voratinklio“ gyvenimo organizavimo principą, suskirstome plotą 30⁰ sekcijomis, pradedant nuo kaimo Ašiai (dab. Šašy – Šaašy – Ša ašy – šia Ašiai – čia Ašiai), kuris sako čia esant „voratinklio“ ašį. Už  dviejų sekcijų (2 x 30⁰ = 60⁰ ) aptinkame kitą sekcijos ribą rodantį ženklą – ežerą Plisa (nuo plisuotė, klostė), o prie Daugpilio ir dar vieną riboženklį, išreikštą miestelo Skrudaliene (skrudze, latv. – siūlo, gijos mazgas) pavadinimu. Vardas Plisa, beje, turi lotynišką kilmę: plisejums, lot. – klostė, plisė. Turėdami tokias žymes, visą teritoriją dalijame į 12 lygių plotų ir ieškome žvaigždynų charakteristikas atitinkančių vardų:

I. LIŪTAS. Liūtas yra „ūsuotų“ kačių šeimos žinduolis. Šeimai atstovauja ir lūšis, todėl išeitų, kad Liūto pavadinimu žvaigždyną atstovauja kaimas Lūšniava (dabar išnykęs). Tai, kad mąstome teisingai, rodo šalia esančio kaimo Ūsionys (dab. Usiany) pavadinimas.

II. MERGELĖ. Mergelės žvaigždynas pasižymi Berenikės Garbanų žvaigždėmis, jas lietuviškai išreiškia kaimas Gaurai (dab. Gaurylaucy).

III. SVARSTYKLĖS. Šiame dangaus sektoriuje stovi kaimas Svars, Svareliai (dab. Svarinci), t. y. svėrimui naudojami svarsčiai. Jie ir atspindi čia esant Svarstyklių žvaigždyną.

IV. SKORPIONAS. Skorpionas yra gyvis, kuris uodegos galiuku gali „captelėti“, įgelti, todėl jo ženkle stovi kaimas pavadinimu Cap(t)liai (dab. surusinta į Цеплюки).

V. ŠAULYS. Šaulio ženklas yra vaizduojamas lenktu per vidurį šaudymo lanku. Toks vaizdas su dviem iškilimais kelia ir „papų“ įvaizdį, juolab, kad tokio supratimo įgyvendinimo praktiką matome ir prie Kauno pastatyto kaimo Babtų („paptų“) pavadinime. Vorutlės žemėje, gi, Šaulio ženklo atspindžio įkūnijimui protėviai sugalvojo garantiją tiek su „papais“, tiek su šauliais: čia stovi kaimas vardu Pap‘šauliai - Papšauliai (dab. Papšuli). Tai, kad Šaulio ženkle vyksta „kalimasis“, liudija ir kaimo Kalviai (dab. surusinta į Kовали) pavadinimas.

VI. OŽIARAGIS. Ožiaragio žvaigždžių išsidėstymas žemėje atspindėtas kaimu Ragšiai (dab. Raški).

VII. VANDENIS. Pažvelgus prieš saulę, dideliame plote vanduo raibuliuoja, todėl kaimas, esantis šio ženklo sektoriuje pavadintas Raibčiūnų (dab. surusinta į Rabčonki) vardu.

VIII. ŽUVYS. Ar galima laikyti žuvimi bebrą? Senoliai bebrą priskyrė vandens gyvūnui, todėl  Žuvų sektorių paženklino Bebriškių (dab. surusinta į Babrujščyna) kaimo vardu.

IX. AVINAS. Avis yra kerpamas gyvūnas, todėl pagal šį požymį kaimas Avino ženkle buvo pavadintas vardu Kirpuliai (dab. Kripuli) nuo žodžio kirpti.

X. JAUTIS. Žinant, kad jautis badosi, šiame ženkle įkurtas kaimas pavadintas Badenių (dab. subaltarusinta į Badzieni) vardu. Jaučio žvaigždynas turi Sietyno žvaigždžių grupę ir, atsižvelgiant į tai, kaimas, esantis netoli Badenių, pavadintas Sietų (dab. surusinta į Sitcy) vardu.

XI. DVYNIAI. Dvynių Polukso žvaigždė vejasi Kastoro žvaigždę ir po kelių tūkstančių metų ją pralenks: tuo metu žvaigždės pasakys viena kitai „labukas“. Tų „labučių“ garbei kaimą Dvynių žvaigždyne senieji pavadino Labukų (dab. Labuci) vardu.

XII. VĖŽYS. Du braukalai – žnyplės, kuriomis vėžys braukia per dugną, buvo priežastis šį gyvūną vadinti du‘braukiu, todėl kaimas, atsiradęs Vėžio žvaigždyno sektoriuje, buvo pavadintas vardu Dubraukio (dab. Dubrauka) vardu.

Taip pagal pavadinimus sustatėme visą ano meto buvusį Zodiako žvaigždynų išsidėstymą. Ar, kuriant jais paremtą teritorijos sudarymo laiko pradžią, kertiniu žymeniu yra užfiksuota ir ryškiosios Liūto (Vilko) priekinės letenos Regulas padėtis? Akys krypsta į Liūto (Vilko) žvaigždyno sektorių: čia stebime kaimą vardu Pakulnė (surusinta į Пакулня). Liūto (Vilko) anatomijoje pakulnė reiškia po kulnu esančią leteną ir astronominiu požiūriu atspindi Liūto priekinės letenos žvaigždę Regulas. Fiksuojant padėtį, pro Pakulnę brėžiame liniją, dedame skersinuką.  Dabarties Regulo padėtį žymime kita linija su skersinuku. Norint nustatyti, kokiu kampu Zodiako žvaigždynai pasisuko nuo dabartinės iki fiksuotos Pakulne buvusios padėties, kampą prieš laikrodžio rodyklę išmatuojame laipsniais: 328⁰. Žinant, kad Zodiako juostos (kartu ir Liūto) žvaigždynai per 72 metus ratu pasisuka 1⁰ dydžiu (25920 m. : 360⁰ = 72 m.), nustatome prieš kiek laiko atsirado Pakulnės žyma: ji atsirado 72 m. x 328⁰ = 23.616 m., t. y. 23616 – 2013 = 21.603 m. pr. Kr. Visi „ciferblatą“ sudarantys pavadinimai yra lietuviški arba latviški, todėl aišku, kad Vorutlę prieš 23.616 m. įkūrė baltai, ir pagal pavadinimų Vorutlė (Vor‘ut‘ lė), Dokšycy (Douk‘šycy), Dziahili (Dziagiliai), Skaune (S‘kuo‘ne) tarminius akcentus sprendžiame, kad tie gyventojai buvo lietuvių sėlių ir uteniškių (ut), žemaičių (douk), dzūkų (dz) ir latvių girulių (kuo) bendruomenių žmones.

Varaklani ir Vorutos žemes baltai buvo užėmę dar prieš užeinant ledams. Tada vyravo sausas žemyninis klimatas ir ledai nuo Baltijos jūros ir Sankt Peterburgo pusės slinko maždaug 30 m/metus greičiu (R.F. Flintas). Jie pamažu ėmė glemžti pakraščius, todėl reikėjo galvoti apie atsitraukimą. Atsitraukimo vieta lietuviai ir latviai pasirinko Vorutlę: Armoniškėse pastatė centro Metinį Saulės Laikrodį, užsiėmė teritoriją ir joje ėmė glausti „pabėgėlius“. Tokiu būdu prieš 23.600 metų Vorutlė tapo trečia socialiai ir kultūriniai organizuota baltų žeme, ko išdavoje buvo įkurta Tribūtiškio sąjunga. Su laiku Vorutą ir Varaklani padengė sniegas, tačiau Vorutlės ledai nepasiekė, nes įsirėmė į Medininkų aukštumą, sustodami jos papėdėse (LIETUVOS GAMTINIS PAMATAS. I dalis. GELMĖS IR PAVIRŠIUS. VU. 2012).

Ledai, apie 200 metų stovėję Vorutlės žemių prieigose, etapais grįžo atgal, lietuviai su latviais atstatė senas teritorijas su būtais pavadinimais ir paliko Tribūtiškį kaip aidą gyvuoti iki pat Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Traidenio laikų.

TRAIDENIS – TRIJŲ SĄJUNGOS, LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS KUNIGAIKŠTIS

Kaip mes, baltai, vadinome savo žemes? Vadinome ir būtomis (nuo žodžio būti): šią aplinkybę patvirtina daugybiniai gyvenviečių pavadinimai tokie kaip Būtava Vorutlės žemėje, Būtkūnai Vorutoje, Būtani Varaklanio žemėse. Trijų būtų sandūroje prie pat sienos iš Baltarusijos pusės tebėra išlikęs kaimas Tribūtiškis, kuris liudija, kad baltų būtos turėjo politinę Tribūtiškio sąjungą, kuri buvo etnoso išlikimo garantu (kn. I; VIII d.; skirsnis „Evoliucijos dėsnių paisymas“). Su šaknimi trys išlikę ir kaimai Trijoškas (dab. Troškas), Trialkiai (dab. Strialki – sia Trialki), Trijokiniai (dab. Strokiniai – sia Trokiniai – Trijokiniai). Gražūs kaimų Lyjava (dab. Ilava – Ylava – Lyjava) vardai Vorutlėje, Laši Varaklanyje, Lašai Vorutoje, Lietuvos vardo prasmės priešaušrio idėją (kn. II; VIII d. „Lietuvos vardo jėga“).

Pav. 3. Baltų Tribūtiškis 21.600 m. pr. Kr.

Tributiškis kaip teritorinė sąvoka buvo išlikusi iki pat ankstyvų viduramžių, kuomet Išminčių Taryba 1270 m. Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu paskyrė Traidenį (kn. II; IX d.). Prieš paskiriant Didžiuoju, „trijų aidų“ kunigaikštis Tri‘aidenis – Traidenis Tribūtiškyje buvo jau žymus ir Taryba tikėjo, kad po Daumanto pasitraukimo į Pskovą, karaliaus Mindaugo, kunigaikščio Gerdenio ir LDK Didžiojo Kunigaikščio Treniotos žūties, jis grąžins Lietuvai teritorinį ir politinį stabilumą, pamokys aplinkui susitelkusius rusų, lenkų, kryžiuočių, kalavijuočių pulkus padoraus elgesio taisyklių.

Traidenis liūdėjo dėl dalies baltiškų žemių praradimo ir, ypač, pergyveno dėl Tribūtiškio, ką liudija „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ autorius, į kunigaikščio lūpas įdėjęs tokius žodžius: „Aš skausmą / nešt turėsiu savo širdy. / Jūs, lietuviai, patikėkit, / Ta pilis (Daugavpils – aut. pastaba) pastatyta / Mano širdies vidury. / Kol tiktai aš būsiu gyvas, / Žiaurią širdgėlą kentėsiu.“ Žiūrint į baltų Tribūtiškio geografinę padėtį matome, kad Daugpilis tikrai  stovėjo šio iškilaus karvedžio ir puikaus Lietuvos valdovo buvusių žemių širdyje.

Išminčių Taryba neapsiriko: su visa Lietuva įgavęs jėgos, Traidenis atmušė nuo Volynės ir Galičo kunigaikščių dzūkiškas Juodosios Rūsios (Juodojo pelkyno) žemes pietuose ir prie Saaremo salų šiaurėje ant ledo sutriuškino jungtines Livonijos ir danų iš Talino riterių pajėgas. Raitelių atakuojami, lietuviai čia pasitraukė už rogių užtvaros, išbadė į ją įsipainiojusius riterių žirgus ir, Eiliuotosios Livonijos kronikos žodžiais tariant, pražudė 52 riterius su pagalbiniais, taip pat dar apie 600 kitų karių. Šis mūšis – žymiausia po Saulės ir Durbės mūšių XIII a. lietuvių pergalė prieš riterių sauvalę girulių ir kuršių žemėse. Traidenis ne kartą gynė girulius, latvių žiemgalius ir toliau: čia 1279 m. pažymėtina jo pergalė prieš Ordiną Ašeradės – Aizkrauklės mūšyje, kuriame, be magistro, žuvo Revelio (Talino) danų būrio viršininkas Eilardas Hobecas, 70 riterių ir daugybė kitų karių; lietuviams dar atiteko raudona su baltais dryžiais Vendeno riterių vėliava. Mozūrams vėl susidėjus su kryžiuočiais, keliais puolimais Traidenis privertė jų kunigaikštį atsisakyti tokios sąjungos.

Livonijai pavykus užimti Daugpilį ir nepajėgiant šios pilies atsiimti, apie 1281 m. Traidenis iškeitė šią pilį į Jersiką prie Preilių ir taip vėl Tribūtiškio širdis tapo nuo priešų laisva.

Mozūrijai vėl susidėjus su kryžiuočiais vakaruose, keliais niokojančiais smūgiais Traidenis privertė jų kunigaikštį sudaryti taiką ir nuo priešų atsimesti. Traidenis dirbo ir diplomatinį darbą: negalėdamas paimti savo „širdies vidury“ pastatytos Daugpilio pilies, apie 1281 m. iškeitė ją su kalavijuočiais į atokesnę Jersiką prie Preilių. Ateis laikas, tikėtina, kai baltų tautų sūnui Traideniui Daugpilyje bus pastatytas paminklas: jį pastatys lietuviai, latviai ir baltarusių kalba dabar kalbantys rytiniai lietuvių sėliai su dzūkais.  

tęsinys