Pamario (Vyslos – Nemuno) kultūra yra priskiriama archeologinei akmens amžiaus III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos virvelinės keramikos kultūrai. Ji buvo paplitusi nuo Aistmarių ir toliau pietvakariuose iki Kuršmarių šiaurėje. Kokie žmones kūrė šitą kultūrą? Pirmajame rašytiniame šaltinyje (1231 m. popiežiaus Grigaliaus IX bulė) matosi, kad iš vakarinio Vyslos žemupio kranto į rytinį buvo išspausti pamedėnų genties (baltų, - aut.) žmones, ir nuo tada dėl išėjimo prie Baltijos jūros Aistmarių kryptimi virė nuožmi kova tarp nuolat teritoriją puolančių vokiečių, lenkų, švedų, danų kovinių dalinių ir nuo jų besiginančių Pamario baltų tol, kol po Herkaus Manto vadovaujamo 1260–1274 m. Didžiojo prūsų sukilimo (1260–1274), nuo Vyslos iki Nemuno įsigalėjo tarptautinis kryžiuočių ordinas, nepriveikiant, tačiau, dešiniakrančio Nemuno Žemaitijos. Baltai, ankstyvosios Pamario kultūros atstovai, norėjo atgauti senąsias žemes, be savo, naudojantis ir kitų tautų jėgomis (1410 m. Žalgirio mūšis, vadovavo LDK kunigaikščiai Vytautas, Jogaila), tačiau tuo pasinaudojo daugiausia lenkai. Visgi, nukariautos ir asimiliuotos baltiškos gentys niekur nedingo: atskiros vokiečių šeimos didžiuojasi šiandien turį prūsų, o lenkai – varmių ar pamedėnų baltų genčių šeimų šaknis. Kokia kultūrinė ankstesnė Pamario baltų istorija, kuri iki šiol buvo vertinama tik pagal virvelinės keramikos požymį? Ji, prasidėjo labai anksti ir paliko kultūrinį pėdsaką, vos tik užslinkę ledai pasitraukė atgal, palikdami paskui save Biolingo jūros duburį.

Pav. 1. Baltijos duburys (Biolingo jūra) XII tūkst. m. pr. Kr. pagal Rimutę Rimantienę

Kalba yra dvasinės kultūros požymis ir čia, prie ankstyvosios Baltijos, aptinkame daiktinius jos pasireiškimo įrodymus kaimų, miestų ir miestelių, tokių kaip Gadynė (Gdansk), Eilumys (Malbork), Medė – Metė (Gdakovo - Gadakovo) dabartinėje Lenkijoje, Tvankstė (Kaliningradas), Arnava (Marjinsk), Labguva (Polesk) dab. Rusijos srityje, Klaipėda (Laikpėda), Juodkrantė, Šilutė, Jurbarkas ir t. t., varduose. Pamario kultūrinės teritorijos centras buvo Arnava, esanti netoli Tvankstės (Karaliaučius, Kaliningradas), išsikoduojantis į Ra Nava (Ra, sen. egipt. – Saulė) = Saulės Navos pavadinimą: navos čia suprantamos kaip apie šiaurinį dangaus polių einančios Zodiako  žvaigždynų navos, per kurias driekiasi metinis Saulės ekliptikos kelias. Jis danguje eina Liūto, Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio ir t. t. žvaigždynų ribomis, o žemiškas jo apskritimas su centru Arnavoje linksta per Palanką – Palangą šiaurinėje pusėje, po to apskritimu eina per Kūlius, Rie(s)tavą, Pykaičius (Py = 3,14; apskr. funkcija), Lybiškius (By liškiai – Py liškiai), Palankinę, Lankupėnus, ež. Vijštytį, Ėjlką (dab. Elk), Pišą (dab. Piš), Ėjsyną (dab.Ciesina – cy Ėjsyna), Pidūną (dab. Pidun) Vijkną, Vijrvadus (Virvajdy), Metę (dab. Gdakovo), Ėjlumį (dab. Malbork), kol pasiekia Medę (dab. Drevnica), Vijpną (Šwibno – Sia Vijpno) pietinėje jūros pusėje.

 Pav. 2. Priešistorinė Arnava – Prūsijos baltų valstybė

Už šios ribos lieka daugybė miestų, kaimų su kitais baltiškais pavadinimais, tokiais kaip Jūrata, Garnynė, Eiluva, Selduva, Nidzica, Varžuva (Varšuva), Naruva, Baltstogė, Seinai, Suvalkai, Punskas ir t. t. (žr. žemėlapį Lietuva – LITHUANIA, Devenių kultūros fondas JAV, 1979 ir kt.), kas rodo baltus plačiai gyvenusius ir už aprėžtos ribos pietų, šiaurės, rytų ir vakarų kryptimis. Kada taip buvo? Atsakant, pažvelkime į žvaigždynų „navose“ esančių kaimų, miestelių ir miestų pavadinimų, susijusių su kosmose aprėžtais plotais ir jų atspindžiais žemėje, prasminį ryšį. Šiaurinės dangaus sferos poliumi atpažinkime Arnavą ir, išdėstę aplinkui žvaigždynams charakteringus žemėje esančių kaimų, miestų ir miestelių pavadinimus, gausime aštuonių (jūroje liko keturi) žvaigždynų skraistę. Skiriamąsias ribas kas 30º padeda nustatyti senolių palikto kaimo Pupiai pavadinimas (pupa turi skiriamąją liniją).

LIŪTE                 Klaipėda – Laikpėda (Liūto žv. Regulas),  Kačiai (liūtas yra didelė katė),

MERGELĖJE          gyv. Šiauduva,Lazdynė (Berenikės Garbanos turi šviesius ruožus);

SVARSTYKLĖSE    mstl.Kybartai, km.Kybeikiai atspindi „kybančias“ svarstykles;

SKORPIONE          km. Žabynai  atspindi Skorpiono uodega ir aplink išmėtytus „žabus“;

ŠAULYJE              km. Perkūnava, Dūra (dab.Ruda),atspindi „perkūnavimą“, dūrimą, mūšį;

OŽIARAGYJE         km. Kirtynai (Kiertyny), Ragėnai (dab.Rogož) priklauso ožio charakt.;

VANDENYJE          ež. Rudvandė (Ruda Woda), km. Vandžia kalba patys už save;

ŽUVYJE                km. Žuvinas (dab. Rybina, lenk.. - žuvis) kalba pats už save.

Senieji baltai atžyma paliko ryškios Liūto priekinės pėdos, vadinamos Regulo žvaigžde, antspaudą žemėje pavadinimu Laikpėda = Klaipėda ir tai, lyginant su dabartine žvaigždės Regulas padėtimi, leidžia nustatyti Arnavos įkūrimo datą: 226 laip. x 72 m. = 16.272 m. atgal (žr. pav. 2). Ši aplinkybė rodo, kad Arnava, Prūsijos baltų valstybė, čia įsikūrė 14.270 m. pr. Kr. metu. Arnava, kaip ir Vorutos, Varaklanio bei Vorutlės baltiškų žemių valstybės (kn. II, X d.), buvo gerai suręsta, turėjo tris „numegztus“ apskritimus, einančius lankais per Ripius (nuo ripka – ritinys), Ėjluvą, Gryneitę, po to Pitynus (Pityny), Lenkviečius ir per Palangą – Palanką, Rie(s)tavą, Lybiškius – Py‘liškius, Vijštytį, Ėjlką. Žodis „gadynė“ lietuviškai reiškia laiką, metą, todėl išversti į lenkiškus pavadinimai Gdynia, Gdansk, Gdakowo rodo ankstesnę jų priklausomybę Metės – Medės gadynės baltams. Nupjautas medis, beje, irgi turi apskritas metų rieves.

Kokiu bendru vardu buvo vadinami Arnavos gyventojai? Kreipiant dėmesį į tai, kad savo forma Arnavos valstybė primena išskleistą kurko (kurtinio) uodegą, jos gyventojai buvo vadinami kur(k)šių = kuršių vardu, juolab, kad visoje Arnavos teritorijoje yra kaimai su pavadinimais Kuršiai, Kuršeliai (Novoselovo) Prūsijoje, Kurzetnik, Kurki, Kurklin, Kruklanki Lenkijoje, Kuršėnai, Kuršių Nerija, Kuršių marios Lietuvoje.

Kitiems kuršiams, gyvenusiems ant spalvoto „kurkio“ vėduoklės krašto, jų žemė atrodė einanti lyg per Laumės juostą, todėl savo miestą jie pavadino Ėjlumio - Ėjlaumio vardu. Varmių genties žemė išsikoduoja kaip Varma – armva (ra, sen. egipt. – saulė) – aramva (ara, sen. liet. – saulė) = Sauluva, todėl „moderniai“ Varmą galima būtų vadinti Sauluvos vardu. Jos centre stovėjo Sauluvos paleoastronominis kalendorius (pav. 4).

Arnavoje buvo valstybinė sandara, nes, be teritorijos, ji turėjo aukščiausią politinę valdžią, reziduojančią Valdavos (nuo žodžio „valdyti“) mieste, taipogi savo religiją. Kalbant apie ją, kuršiai tikėjo Aukščiausiu Kūrėju, o jų žemės, praskleistos kurko (kurtinio) uodegos pavidalu, dievybė buvo Kurkas: užleisi Kurko žemę svetimam – būsi nubaustas vergove. Kai pasibaigia darbai, tai buvo švenčiamos šventės, dūmu aukojant atlikto darbo vaisiaus rezultatą dievams šieno žiupsniu, daržovės lapais, javo grūdu, žuvies ar kalakuto kaulu ir pan.. Kodėl dūmu? Todėl, kad, dėkojant už sėkmę (pvz., nušovus kurtinį ar nušėrus kalakutą), kaulo, mesto laužan, dūmas pakyla erdvėn, aplanko Kurką ir jam šitas kvapas yra malonus. Kuršiai, būdami jūreiviai, Padėkos dieną už sėkmę metuose su papročiu valgyti kalakutą atplukdė ir Amerikos žmonėms: ta proga keptą kalakutą amerikiečiai suvalgo būtinai.

PALEOASTRONOMINIS  BALTŲ  KALENDORIUS

Sąmoningu žmogus tapo tuomet, kai suprato laiką, ėmė sekti jo tėkmę ir sukūrė dienų bei metų skaičiavimo kalendorių. Kuršių žemaičių pusėje jis vadinamas Métã (Mehta, J. I. Kraševskis), aukštaičiuose – Metaĩnė (Mejdejn, C. Clemen), tačiau, nesuprantant lietuvių kalbos, esmė buvo įvardinta dievais. Pasekime baltų kalendoriaus atsiradimo seką.

Spausdinto rašto tada nebuvo, todėl kalendoriui kurti buvo pasinaudota žvaigždėmis – mat, stebint dangų, jame buvo išskirtas kelias, kuriuo ėjo Saulė, apsukdama jį ratu kartą per metus. Šis kelias turi ekliptikos pavadinimą. Ratas buvo padalintas į 12 skirsnių ir žvaigždės juose buvo sujungtos į atvaizdus: Aviną, Šaulį, Liūtą (Vilką) ir t. t. Atlikus darbą, buvo sumanyta Zodiako žvaigždes „nukelti“ į žemę, pažymint Saulės ėjimą ratu laužų ugnimis. Rate buvo išskirti mėnesiai, savaitės...  Dienų tėkmė Saulės rate galėjo būti žymima deglais, žvakėmis ir taip atsirado paleoastronominis baltų genčių kalendorius. Žinoma, kad be 12, lietuviai turėjo ir 13 mėnesių, be 7 , turėjo ir 9 dienų savaites. Žymint šiaurinio dangiškos sferos polių, rato viduryje buvo sodinamas ąžuolas, o lygiadienių, Kalėdų, mūšių, vestuvių ir t. t. dienų progomis vietoj deglų arba žvakių būdavo degami laužai, kur žmones grojo, dainavo, šoko ir kitaip linksminosi. Su progų linkėjimais kartu buvo sodinamos liepos, ąžuolai ir taip susidarė šventimų giraitės, kur net šakelės nulaužti niekam nebuvo galima (pav. 4). Amžiną laiko ugnį ratu vedė bendruomenių įpareigoti vedylučiai ar vedylutės (nuo žodžio vesti), o, jeigu reikėjo sakyti linkėjimus, „vaidinti“ medžio sodinimo, kalakuto aukojimo bei pan. apeigas, darbą su palinkėjimais atlikdavo bendruomenės žmones vaidilos arba vaidilės (nuo žodžio „vaidinti“).

Kryptingai stebint, buvo atkreiptas dėmesys, kad žvaigždynai lėtai sukasi aplinkui, ir ratą apie dangaus sferos polių apeina per 25.920 metus. Nuo tada ekliptikoje esanti ryški Liūto (Vilko) priekinės kojos Pėda (dab. Regulas) kuršiuose tapo menančia laiką žvaigžde ir jos kryptyje, imant nuo centro, buvo pastatytas Arnavos įkūrimą fiksuojantis miestas Laikpėda – Klaipėda. Pati Arnava, gi, stovėjo menamam šiaurinio dangaus sferos poliaus taške ir dabar, praėjus tūkstančiams metų, galime nustatyti Arnavos įkūrimo laiką: centrinis kampas tarp senosios Pėdos (dab. Klaipėda – Laikpėda) ir pasisukusios ekliptika naujosios Pėdos (dab. Regulas) sudaro 226º dydį (pav. 2), todėl galime teigti, kad kuršių žemė buvo įkurta (25.920 m. ׃: 360º) x 226º = 16.272 m. atgal, t. y. 14.260 m. pr. Kr.

Ekskursas:

Pagal įmūrytą po Katedros grindimis Pėdą virš Amžinosios ugnies rato (pav. 3) tikslinamas ir bendruomenės Vilniuje įsikūrimo Gedimino kalno papėdėje laikas, rodantis 25.920 m. : 360º) x 129º = 9.288 m. atgal, t.y. 7.275 m.pr.Kr. datą. Nors tai galėtų būti ir 25.920 + 7.275  = 33.195 m. pr. Kr. laikas, t. y. gyvenimas prieš užeinant ledynui (neandertaliečiai?).

 Pav. 3. Atkastų pamatų plano ištrauka pagal N. Kitkauską.

Pav. 4.  Paleoastronominis Saulės rato kalendorius šiandien (rekonstrukcija)

Autorius rekonstravo baltų paleoastronominį kalendorių su Liūto (Vilko) kojos žyma šiandien ir švenčia prie jo kalendorines šventes.

Pav. 5. Kaimynai susitinka prie kalendoriaus ugnelės rugsėjo 1 d. proga (žyma ant stulpo).

Viršuj kairėje prie krūmo matosi žvaigždynų dabarties  ribos lentelė.

Autoriaus atlikta senojo baltų kalendoriaus rekonstrukcija išreiškia protėvių idėjos pernešimą į šias dienas ir liudija, kad tokie kalendoriai – šventimvietės tūkstančius metų buvo mūsų kultūrinio gyvenimo židiniais: jie buvo atskiri žyniams (pvz. Birutės kalne), bendruomenėms ir kiemams. Žynių šventimvietės buvo uždaros ir sudėtingos (pvz., sekant Mėnulio, Jupiterio ar Marso planetų judėjimą), jos buvo naudojamos mokslo tiriamiesiems, apmokymo tikslams ir, lyg mažosios Mokslų akademijos,  buvo išsimėtytos visose anų laikų baltų kultūros žmonių žemėse. Ir tai – nenuostabu, nes žyniai – žiniai (kirtis ant i), kaip ir dabar, privalėjo turėti bendruomenių vystymo studijas, nes kitaip būtų senai pražuvę pasaulio proistorės ir istorijos vingiuose.

tęsinys