
Rimgaudas Sinkus
Rimgaudas Sinkus
VIII. UGNIES GARBINTOJŲ
KARALIUS
Seliamonas… Fragmentuokime
šį žodį: Sel Lia Monas. Fragmento Sel (Les) – Med
kilmė (veiksmas vyksta Medojos karalystėje) abejonių nekelia. Fragmentas
lia galėtų reikšti natą. O žodis monas? Kalbant apie
mainus, mumyse yra žinomas posakis: „Mainas – monas, kas apgauna, tai
tas ponas.“ Šią frazę sakydavo tėvas, nors pats nemainikaudavo. „Monas –
tai prigavimas,“ – sakydavo. Bandykime suprasti visą karaliaus titulo
prasmę: Sėlis, skleidžiantis prigaunantį garsą lia. Tačiau, kas
prigaudinėja? Akys krypsta į netoliese esančią Gizos piramidę: Cheopso
piramidės pagrindo kraštinės ilgis yra
230,2 m, aukštis –
146,6 m
briaunos ilgis –
186,19 m. Žinodami garso sklidimo greitį, randame, jog
vėjas, braukdamas per šią briauną, skleidžia 1,77 Hz dažnio garsą. Tai –
garsas, esantis aštuoniomis oktavomis žemiau už pirmosios oktavos „lia“
virpesį. Storas, labai storas šitos lia skambesys, todėl ausis jo
nepagauna (reaguoja nuo 17 Hz). Štai ir prigavimas – garsas yra, bet jo
ir nėra.
Cheopso piramidę statė sėlių – medynų karalius Selliamonas, todėl
netenka stebėtis, kad buvusi Vilniaus piramidė, statyta jau kitos kartos
medynų (Medininkai), taip pat „dirbo“ lia diapazone, tiktai
girdimame. Išeitų, staugiančio vilko legenda turi realų pagrindą.
Selliamonas (vad. Saliamonas) buvo ir tautinių mažumų, gyvenusių
valstybėje, karaliumi. Taip pat, kaip ekscelencija Valdas Adamkus yra ir
lenkų, rusų, karaimų bei kitų tautybių žmonių, gyvenančių Lietuvoje,
prezidentas.
Skaitome Egipto „inventorinę stelą“, kur parašyta, jog Didžioji piramidė
pavadinta Isidės vardu. Norėdami surasti prasmę, „pakasinėkime“ šį
pavadinimą: Isida – Si ida – Si dia – si tia. Pavadinimas sako,
jog si (čia) yra Tija. Padarę ekskursą į dabarties
medynų gyvenamas vietas, Dysnų ežero (ir ne tik) aplinkos žmones
išgirsime kalbant: „Ti padabok, ti paklausyk…“ Visai kitaip tada
suskamba Dysnų ežero ir Dysnos upės pavadinimai: Ti’snų ežeras, Ti’snos
upė. Tuomet supranti, jog pats Dysnų kraštas anksčiau vadinosi Ti’sna
arba Ti’ja. Išeitų, karalius Selliamonas Didžiąją piramidę pavadino žodį
„ti“ sakančių žmonių garbei.
Kita vertus, tijai dar kalba: „Kū sakai? Kū čia
bepadarysi…“. Ši kalbinė savybė anksčiau neliko nepastebėta prie
Kaspijos jūros ir Europoje. Genties kelią atspindi hunų – kūnų,
kitur vadinamų kūmanais, kelias. Artėjant į dabartį, ilgesnį
kūnų apsistojimą Gudijoje liudija senasis pavadinimas Kūtija.
Dabar jau tampa suprantama Kukutėlių – Kūkūtėlių, Kuktiškių –
Kūktiškių bei kitų miestelių ir kaimų su kū dvigarsiu
pavadinimų kilmė.
Medynai turėjo savo deivę Medeinę, kuri pavaizduota Egipto dievybių
panteone. Nors ji čia tituluojama kosmoso tvarkos palaikymo dievybe Maat,
tačiau tikrąjį jos pavadinimą simbolizuoja raidė M viršum galvos
(žr. hieroglifų abėcėlę). Kaip galėjo vadintis dievybė, pavaizduota su
lapuočių medžių karūna ir giria ant nugaros? Jeigu čia pavaizduota giria,
tuomet pirmoji šio žodžio raidė G pasako, jog tai – dievas
Girinis.

Padėklo kompozicija
nesunkiai perskaitoma: grybas – g, ilgas (padėklo linija) – i,
ranka – r, urvas (pirmasis apskritimas) – u, letena
(viršuje) – l, ilgas (brūkšnelis) – i, ąsotis – a,
siūlas (dešininė kompozicija) – s, ilgas (kitas brūkšnelis) –
i, urvas (antrasis apskritimas) – u. Tuomet, perskaitome:
giruliasiulia = girulia si ulia = girulią cy ulia =
girulių čia uliavonė (gyvenimas). Tikėsime, jog gerai perskaitėme.
Tačiau atidesnė užrašo studija taip pat praverstų. Kitoje rankoje
Girinis laiko indą, iš kurio pila „mintį“. Tai, kad ranka eina nuo
galvos, rodo dvasinį šios kompozicijos pobūdį. Paskaitykime viršuje:
gardas (kryžiokas) – g, takoskyra – t. Ką reiškė santrumpa
G. ir T.? – Girulių Trakas. Dvasine prasme tai
reiškia, jog giruliai ėjo savo tikėjimo traku (keliu): garbino Saulę,
medžius, kūreno šventąją ugnį. Šis tikėjimo kelias vėliau gavo
Zaratrustos pavadinimą, o lietuvių gentys jį vadino dar Dangės – Dangaus
keliu.
Girinio karūnos medžių
skaičius rodo, jog vyraujanti tauta turėjo 4-ias sandraugos gentis.
Tikėtina, jog tai buvo lietuviai, kūtijai, alytai ir …(?). Tą patį
dvasinį kelią išpažino dar penkios (suskaičiuokime) atskiros parodytos
tautos: latviai, žemaičiai, bartai, …(?), …(?) su gentimis. Mes
Šiaurinėje Afrikoje sudarėme Medį, kuris vėliau išsiskleidė šiaurinėje
Europos dalyje. Didelę jėgą – devynias galybes turėjome.
„Skaičius devyni … yra simboliškas ir dažnai randamas lietuvių
mitologijoje“ (Lietuvių mitologija, t. 1, psl. 193, leid. Mintis, 1995).
Čia mes šiek tiek aplenkėme knygos tekstą, tačiau neaiškumai išsispręs
vėliau, kai kalbėsime apie Viduriniąją (Centrinę) bei Rytinę Trakijas.
Filologė Margarita Lužytė
iš Pasvalio mane pavadino „žodžių archeologu“, todėl „pakasinėkime“ žodį
„giruliai“. Žodis „giruliai“ turi geografinės aplinkos prasmę ir
išreiškia žmones, gyvenančius girioje, tačiau religine prasme žodis
giruliai reiškia ir „giriose apeigas atlikinėjančius žmones“. Tokie
žmonės (žr. religijų žinyną) buvo zoroatristai, Zaratrustos išpažinėjai.
Taigi, bendra religine prasme tarp girulių ir zarių galime dėti lygybės
ženklą – medžių, Saulės garbinimas, ugnies kultas buvo jų žynių luomo
kasdienybė. Kalbinę ugnies garbintojų priklausomybę galime atskirti
pagal girulių pavadinimo invariacijas: medynai, sėliai, derevlianai
(drevlianai), girivičiai (krivičiai – kirivičiai). Ar žodis „heruliai“
patyrė transformaciją, ar ne, sunku dabar pasakyti.
Nagrinėdamas herulių
etninės priklausomybės klausimą, Albertas Vijūkas – Kojelavičius šitaip
rašo (Lietuvos istorija, psl. 44 – 45, leid. „Šviesa“, Kaunas, 1989):
„Vis dėlto dėl vieno dalyko visi sutaria: visoje Europinės Sarmatijos
dalyje, apimančioje Prūsiją, Žemaitiją, Kuršą, Livoniją, Estiją,
Lietuvą, Jotvingiją, arba Poleksiją, ir kai kurias kitas žemes, gerokai
toliau nuo Venedų jūros esančias, kitados gyvenusios tautos, kurių ir
kalba, ir kilmė bendra su lietuviais. Vieni juos taria buvus gotais,
kiti – kimbrais, atsikėlusiais iš Gotų vandenyno salų. Kadangi šios
labai gausios tautos, palikusios savo senąsias sodybas, pasklido
įvairiausiais vardais šaukiamos po visą Europą, tadgi nesvarbu, kokiu
vardu svetimšaliai rašytojai vadina tuos, kurie mūsiškių vardijami
prūsais, lietuviais, žemaičiais, latviais, jotvingiais, polovcais,
pečenegais. Man, ieškančiam išeities iš tokių abejonių, kai reikalo esmė
paremiama tiktai spėliojimais, daug padėjo Volfgango Lazijaus teoginys,
kad senovėje šios tautos buvo vadinamos herulais. Jisai, praėjusiame
šimtmetyje parašytuose raštuose mokslingai nagrinėdamas Šiaurės tautų
klajones, 20-oje knygoje, paminėjęs herulus, pasakoja, kad jų likučiai,
išvyti iš Italijos, buvo įsikūrę Melagopolio apygardose ir dabar
vadinami verulais. Jų kalba esanti skirtinga nei aplinkinių tautų, ir
rašytojas, norėdamas parodyti skaitytojui tos kalbos įvaizdį, surašė
uolekties dydžio raidėmis šventąją maldą jų kasdiene šnekta. Atidžiau ją
skaitydamas, suvokiau, jog ši kalba visai ta pati, kokia šiandien šneka
lietuviai ir latviai. Todėl vargu ar galima abejoti, kad senovės herulai
turėjo sodybų ir gavo pradžią Lietuvoje bei kitose šios genties žemėse.
Šį spėjimą patvirtina ir tai, kad herulų įstatymai ir papročiai tokie
patys, kokius, kaip pateikia įvairūs šaltiniai, turėjo lietuvių
protėviai."
Kadaise susitikime su
žurnalistais archeologė Marija Gimbutienė kalbėjo: „Nereikėtų nustebti,
jeigu lietuviai pasaulio istorijoje išnirtų visai kitais pavadinimais.“
Ši iškiliosios mūsų laikų amenybės įžvalga šiandien jau pildosi.
Nesvetimas girulių (zarių)
tikėjimas buvo ir romėnuose. Cezario valdymo laikais zoroatristiniai
įsitikinimai buvo įvardinti pačiame jo karališkajame varde: Cezaris – Ce
zaris – Čia zaris. Itališkas vardas Čezaris reiškia religinę kategoriją
(čia zaris), tačiau patys italai vargu ar tai įsisamoninę. Rusai žodžio
„carj – sarj“ kilmės iš „zarj“ irgi neatseka. Dabartinėje
istoriografijoje žodis „rasai“ (ypač rusiškuose tekstuose) naudojamas
etnine prasme, nors jis turi platesnį, religinį, kontekstą. Norint šį
žodį teisingai suprasti, reikia fragmentuoti: rasai – sarai – zariai.
Dabar aiškesnė darosi Zarasų, Raseinių, Rasytės, Rasų (kapinės)
pavadinimų kilmė, tačiau vargu ar derėtų šitą transformaciją taikyti
Rasų šventei. Stebint, kaip Saulės spindulių ugnys žėri rasų lašeliuose
ankstyvą birželio rytą, norom nenorom imi garbinti rasą kaip lašą,
simbolizuojantį gyvybę. Neveltui Joninių šventę net medikai laiko data,
tinkama giminei tęsti. Tuomet ieškome paparčio žiedo miškuose, pievose,
maudomės įvairių spalvų aistros lašeliuose.
Kaipgi su kunigaikščiais? Matome, jog LDK Didysis kunigaikštis Algirdas
buvo girulis. Fragmentas al rodo, jog Algirdo dinastinės
šaknys siekė Alio, tai yra Aukso salos (Atlantidos) istorines
ūkanas. Didysis kunigaikštis Gediminas (Gedemynas – Ge medynas
– Čia medynas) buvo medynas. Medynai turėjo gerą žynių luomą, kur
žyniai buvo vadinami kūnikais (kunigais). Tai, kad LDK Didysis
kunigaikštis Algirdas išpažino zarių, garbinusių ugnį, tikėjimą, liudija
titulas, kuriuo jį vadino krikščioniškasis Konstantinopolis: Ugnies
Garbintojų karalius (Lietuvių mitologija, 1 t., psl. 487, leid.
„Mintis“, Vilnius, 1995). O apie visą Lietuvą ten pat rašoma: „Ugnies
kultas, labai gerai suprantamas šiaurės krašte, girių, sutemų ir šalčių
šalyje, buvo toks būdingas Lietuvai, jog dar XIV a. ją vadino „ugnies
garbintojų“ kraštu“. Vadinamieji „pagonys“ veidu buvo atsisukę į
ąžuolus, giraites, dangų, deives, dievaičius, ugnį ir už jų nugaros
stovėjo galinga zarių (dangių) tikėjimo religija.
Kaipgi gyveno mūsų
tautiečiai tūkstančių metų gilumo šuliniuose? Kaip išliko nesusimaišę su
svetimais, neišsibarstė? Kokias paslaptis, užtikrinančias išlikimą,
galėjo žinoti? Paslapčių čia būta, ir ne vienos. Bent trejetą jų
bandysim atskleisti.
TINKAMAS ZARATRUSTOS
(DANGAUS) SKLEIDŽIAMŲ BANGŲ SĄVEIKOS VERTINIMAS
Žemės paviršiaus dariniai
(kalnų grupės, slėniai, vandens paviršiai, girios, pievos ir pan.),
trykštantys iš Žemės gelmių energijos šaltiniai skleidžia gyvybinio
dažnio bangas. Dangaus bangos kontaktuoja su jomis. Rytuose tai vadinama
In ir Jan energijų sąveika. O kaipgi mes, žmonės? Mus veikia sąveikos
harmonija arba disharmonija ir stengiamės disharmonijos išvengti.
Ilgesnis buvimas kitur veikia destruktyviai. Nors vidaus imuninėje
sistemoje turime rezervą gal dviems žmonių kartoms, tačiau, numatant iš
svetur sugrįžti, privalome nuolat atnaujinti imuninės sistemos rezervą:
lankyti Lietuvoje tėvų, senelių kapus, melstis, dainuoti, šokti.
Naujose vietose derėtų
burtis į etnines draugijas, stengiantis išlaikyti ne tiek materialinį,
kiek dvasinį bendravimo pobūdį: pinigais įtvirtintas gyvenimas svetur
tėra gyvenimas zombių teisėmis.
EVOLIUCIJOS DĖSNIŲ
PAISYMAS
Kaip medis auga, žydi,
nyksta, taip ir gentinė bendruomenė pereina tris raidos etapus: kilimą,
klestėjimą, kritimą. Pirmajame etape genties potencija didėja, antrajame
bujoja ir klesti, trečiajame etape potencija nyksta, bet lieka išmintis.
Tokį gyvenimą galima sulyginti su sūnaus, tėvo ir senelio santykiais.
Pirmajame etape sūnus turi būti klusnus, kantrus, imlus ir privalo
augti. Antrajame, tėvo, etape energija liejasi per kraštus: klesti
menai, ekonomika, sprendimai būna apgalvoti, valdoma be priekaištų,
karai laimimi, atremiamos priešų užmačios. Trečiajame, senelio, etape
pradeda trūkti jėgos, gentį kamuoja nostalgija praeičiai, turtinę
negalią bandoma kompensuoti imperiniais karais, sandėriais. Tačiau
išmintis (švintoji dvasia) pasilieka. Kilimo etapas yra pati silpniausia
genties evoliucijos vieta, nes atsiradę „gelbėtojai“ dažnai būna
apsišaukėliai svetimtaučiai. Šiame etape palankią veiklos dirvą taip pat
randa genties (tautos) kenkėjai: narkotikų gamintojai, vagys,
palūkininkai, svetimi tinginiai ir t. t. Jiems veikiant, gentis jaučiasi
kaip vaikas statinėje, prikalinėtoje vinių, todėl reikalinga klestinčios
genties parama.
Gilinantis į rašytiniuose
šaltiniuose atpažintų lietuviškų genčių kelius, pastebime, jog iš
Afrikos eita ne mažiau kaip po tris vienetus. Atrodo keista, kodėl vieni
kitų „neprarijome“, neasimiliavome, naudodamiesi silpnumo faze?
Pasirodo, jog, norint išlikti, rijimas būtų buvęs katastrofiškas pačiam
rijikui. Sudėlioję genčių potencijos balansą matome, kad „rijimas“
(asimiliavimas) pasibaigtų paties rijiko katastrofa. Genties evoliucijos
etapas yra 1500 metų (300 + 900 + 300). Įvertinę šių evoliucijos
laikotarpių trukmę (papirusas Sankt-Peterburgo muziejuje), galime
apčiuopti genčių išlikimo taisyklę.
Dvi gentys, kaip matome,
žlugtų, nes kilimo ar kritimo fazėse nebūtų trečiosios palaikančios
jėgos, kurios potencija „padengtų“ pirmąsias. Kuo daugiau genčių yra
sandraugoje (tautoje), tuo sandrauga atsparesnė. Gentys ir tautos
gyvenime keitėsi fazių vaidmenimis, tačiau nuo Aukso salos (Atlantidos)
laikų veikė griežtas įstatymas: ginklo vieniems prieš kitus – nekelti.
Ekskursas
Skaitytojas paklaus,
kuriame evoliucijos etape esame dabar: kylame, klestime, ar leidžiamės
žemyn? Sprendžiant šį, ne tokį jau paprastą uždavinį, derėtų grįžti į
praeitį.
Uvarovo metraščių rinkinio
dokumente Nr. 279 rašoma: „Parašyta metais 6362-aisiais. Rūsyniškosios
žemės pradžia. … Buvo pas juos kariaunų valdžia miestų miestams, todėl
teisybės nebuvo. Ir kalbėjo: „Paieškokime sau kunigaikščio, kuris
valdytų ir teisybės žiūrėtų.“ Ir nuvyko jie už marių pas variagus ir
kalbėjo variagams: „Nors žemė mūsų ir didelė, bet tvarkos pas mus nėra.“
Tada davė jiems kunigaikščiai tris brolius kartu su savo giminėmis ir
pasiuntė juos į Novgorodą; ir valdė vyriausiasis pačiame Novgorode, ir
vardas jo buvo Liurik’as, ...“.
Liurik’as? Taigi, Liurikas
– Liurigas – Girulis. Girulį su komanda variagai paskyrė į
pagalbą Novgorodui. Už tokią pagalbą rusai gerą draugą ir šiandien
tebevadina „kiriucha“, tai yra „giriucha“. Į rūsyniškosios žemės
pradžią (nereiškia, jog vien rusiškosios) Girulis atvyko 6362 metais. Ši
Uvarovo metraščio žinia gali daugiau pasitarnauti latviams (Riga
– Giria).
Lietuviškų genčių
vienijimosi laikotarpiu Vašvasekas (Vaišvilkas) tošiniame pranešime,
kuris buvo rašytas runomis karaliui Mindaugui (J. Šeimys, „Gališkos
runos“, psl. 33, leid. TeleSATpressa, Marijampolė, 2003) be kitų duomenų
nurodo datą: 1254 m. po Kr. ir jiems atitinkančius 6309-uosius metus,
einančius Vilniuje. Tuomet, dabartiniai 2007-ieji, metai būtų
7062 metai, einantys Vilniuje. Iš Vašvaseko pranešimo matome, jog
Vilnius jau prieš 7062 metus buvo minėtas rašytiniame dokumente, rastame
kasinėjant Novgorodą, ir pažymėtas Nr. 199.
Lietuva – tai tauta,
sudaryta iš genčių. Kuriai genčiai galėjo priklausyti Vaišvilkas?
Vaišvilkas (Vašvasekas) buvo Mindaugo sūnus. Platesne prasme sūnumis
anais laikais buvo vadinamos giminiškos vasalinės gentys ir titulas
Vaišvilkas galėjo turėti tokios genties teritorinę arba tarminę žymę.
Fragmentuojame: Vaišvilkas – šia V. Vilkas – Čia Vilkas
(iš) Vilniaus. Teritorinė žymė yra akivaizdi: medynų.
Vaišvilkas, būdamas Vilniuje, vadovavo medynų – kūtijų kunigaikštijai,
ir tas pranešimas buvo rašytas Vilniuje (J. Šeimys). Tuo tarpu Mindaugas
galėjo būti iš Vidurio Lietuvos, nes jį (be Vaišvilko) ypač palaikė
Deltuvos (Deltuva – Leduva – Lietuva) kunigaikštis Lengvenis. Vaišvilkas
Lietuvos vienijimo tikslams naudojo slaviškų genčių karius ir tai rodo,
jog medynai neturėjo organizuotos kariuomenės formuočių (kilimo fazė).
Slavai per Vaišvilką norėjo „pasiimti“ gudus (kūtijus). Kai Vaišvilkas
kartu su Lengveniu atrėmė sąmokslą, už paslaugą savo kunigaikštiją
tikrai „atidavė“ Švarnui, puikiai žinodamas, kad be genčių Išmintingųjų
Tarybos pritarimo toks „atidavimas“ negalioja. Piktumo pagautas, Levas
Danilovičius Vaišvilką nužudė: „Sūnau mano Jurijau, nežygiuok vienas
kartu su lietuviais, nužudžiau aš jų kunigaikštį Vaišelgą, jie gali
atkeršyti,“ – rašė laišką sūnui į Melniką Levas Danilovičius (Vladimiras
Pašuta, „Lietuvos valstybės susidarymas“, Vilnius, 1971). Vaišvilkas ne
mažiau už Mindaugą pasitarnavo Lietuvai susijungti po lietuvių genties
vėliava.
Visgi, kokioje fazėje
esame visa Lietuva? Tai, kad žemaičiai Vakaruose ir lietuviai (Panevėžys
– Ukmergė – Kaunas) dabar yra klestėjimo fazėse, galime apskaičiuoti,
tuo tarpu kitos gentys gal yra pereinamose fazėse. Tik Lietuvos Mokslo
Akademija galėtų tokius teiginius patvirtinti arba paneigti. Dabar
pažvelkime į Lietuvą kaip į tautą: po laimėto Žalgirio mūšio (1410 m.) pradėjome pastebimai ristis žemyn ir apie 1700 m. buvome
suvaryti į ragą – prijungti prie Rusijos, tauta ir bajorai girtuokliavo,
per mus skersai-išilgai žygiavo Šiaurės karo kariuomenės, siautė maras.
Turėjo gi būti šiuo metu koks nors ženklas – mūšis, žmogus, gaisras,
žemės drebėjimas ar bet kas, kas žymėtų kritimo pabaigą ir kilimo
pradžią. Nulį, taip sakant. Toks ženklas buvo: 1714 m. gimė
Kristijonas Donelaitis, kuris pačiu pirmu sakiniu „Metuose“ deklaruoja
„saulelės vėl atkopimą“. Fenomenalu: po 1714 m., pastebimai ėmėme augti: 1812 m. sudarėme
Laikinąją vyriausybę,
1831 m. ir
1863 m. sukilome, atgavome spaudą, dalyvavome 1905 m. judėjime,
valstybingumą atkūrėme
1918 m., atsiėmėme Klaipėdos, Vilniaus kraštus, kariavome
partizaninį karą, aktyviai priešinomės okupacijai, įkūrėme Sąjūdį, vėl
atgavome valstybingumą, įstojome į Europos Sąjungą, priklausome NATO,
vykdome valdymo, komunikacijų ir energetikos reformas. Todėl, praėjus
300 metų nuo kilimo pradžios, tai yra 2014 m., imsime klestėti.
Genties dydis
Kokio dydžio gentis gali
savarankiškai egzistuoti? „Izoliantais vadinamos žmonių grupės, kuriose
yra ne mažiau kaip pusantro tūkstančio vedybinio amžiaus žmonių,“ – sako
genetikos mokslas. Vadinasi, turėdami 1,5 tūkst. vedybinio amžiaus
žmonių galime gyventi kur nors vandenyne ir genetiškai neišsigimti.
Pridėkime nuostolius dėl karo, bado ir maro, kaip sakoma, tuomet
pasirodytų, jog 15-20 tūkst. žmonių dydžio gentis, įskaitant jaunųjų
tėvus, kūdikius bei senelius, sandraugoje su kitomis, galėtų gyventi jau
ir žemyno sąlygomis. Taip ir gyvename, tačiau nederėtų pamiršti, jog
vienas vienintelis branduolinis užtaisas gali visus priversti keltis
svetur – sprogimo atveju vaikai iki 3 metų amžiaus evakuojami 300 km atstumu: štai kodėl stengiamasi
pritarti tiems branduolinės energetikos projektams, kurie yra kuo toliau
nuo savosios valstybės ribų..
ATEITIES VIETŲ KŪRIMAS
Minėjome, jog, be
palankaus genčių etapų kaitos proceso, tautai būtini ir atitinkami
aplinkos faktoriai: klimatas, reljefas, gebėjimas rezonuoti Dangaus
planetinės erdvės bangas. Rezonavimą mūsų tautos atveju (Egipto laikų
turtas) apibūdina Aukso pjūvio skaičius 0,618. Architektams žinoma šito
skaičiaus eilutė, tačiau naudotis ja derėtų tinkamai: besaikis Mekos
Juodojo Akmens matmenų mėgdžiojimas (pastatų kubai), dangoraižių adatų
atitikimas Rytų šalių minaretams skaido koeficiento 0,618 kuriamus
aplinkos derinius.
Kyla būtinybė numatyti ir
ateities vietas: pasikeis klimatas ir turėsime grįžti atgal į Aukso
salos platumas. Šį būsimą laiką laiškuose Cezariui nušviečia aiškiaregys
Nostradamas: „… visi žus ir išliks tik istorija ir garsios vietos,
kalbininkai padarys neprilygstamų atradimų apie mano aprašytą pasaulio
supratimą. … Sugrįš monarchija, o vėliau – ir Aukso amžius.“
Pridurti čia jau nėra ką.
Tęsinys: IX dalis -
„Kauno fenomenas“
I dalis |