Rimgaudas Sinkus gimė 1944 m. Kaune, gražius metus praleido Utenos krašte. Nuo jaunystės domėjosi dingusiomis civilizacijomis, ieškojo seno lietuviško gyvenimo pėdsakų. Išleido keturias knygas, kuriose ryškūs mokslinės fantastikos elementai, dalyvavo pasaulio idėjų konkurse „The Rolex Awards Enterprise“ Šveicarijoje.
         Įgijęs techninį ir humanitarinį išsilavinimus, kalbėdamas trimis užsienio kalbomis, savo teiginiams pagrįsti Sinkus turi sukaupęs nemažai duomenų. Penktoje knygoje autorius apibendrina įgytas žinias, parodo, jog lietuvių būta ne tik žemėje, bet ir aukštai virš matomo horizonto ribų.                 
         Nesiimame vertinti, tiesiog pateikiame savitas įžvalgas, kurios vieniems atskleis ieškojimų žavesį, antriems išplės mąstymo erdvę, tretiems galbūt taps paskata ieškoti ir kurti.  

Rimgaudas Sinkus  

I. VARTAI Į ŠIAURĘ

Knygoje „Vartai į šiaurę“ sąvoka „lietuviai“ apima buvusias ir esamas lietuviškas gentis – sėlius, žemaičius, dzūkus, jotvingius, kapsus (dab. suvalkiečius) ir nuo sėlių dar atskiria utynų gentį. Apie latvius ir prūsus, taip pat kitas tautas, bus rašoma atskirai. Šiuose kukliuose puslapiuose pakelsime senų, labai senų laikų klodus, po to grįšime į ne tokius ankstyvus bei dabartinius laikus.
Nagrinėjant tautosakos, mitologijos, archeologijos, kalbotyros, istorijos, astronomijos, keliautojų surinktus faktus, skaitant fizikos, kvantinės mechanikos, genetikos, matematikos, filosofijos, religijos veikalų, geologijos mokslų tomus supranti, jog laikas parašyti jau atėjo. Dideli praeities autorių – Jono Basanavičiaus, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Česlovo Gedgaudo ir dabarties tyrinėtojų – Juozo Jokubausko ir Juozo Šeimio, prelato Antano Rubšio  darbai sudaro terpę, kviečiančią likti ištikimam praeities ieškojimų šauksmui. Teneįsižeidžia kiti, gyvi ar mirusieji, – jie visada buvo, yra ir bus kartu mūsų mąstymo lauko plotuose.
Žmonijos lopšys yra senutėlė Afrika. Taigi, baltųjų žmonių kalba irgi turėjo užgimti ten, aname žemyne. Senesnės už lietuviškų genčių kalbą (kiti vadina sanskritu) nėra, taigi ieškoti savo kalbos ištakų turime ten, kur vėjas pusto nūnai praėjusio laiko smiltis.  Beveik prieš tris šimtus metų Karaliaučiaus universiteto profesorius Imanuelis Kantas, nykstant lietuvybei, parašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi savyje raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Tuo užrašu garbusis filosofas amžiams įpareigojo mūsų istorikus, filologus, kitus inteligentus spręsti savo, o tuo pačiu visų tautų bei istorijų raidos mįslę. Kartą Paryžiuje profesorius Algirdas Julius Greimas atsisveikinant man palinkėjo: „Geriausios kloties linkiu Jums, ryšio tarp senosios ir naujosios lietuvių mitologijos kūrėjui“. Nerimą įplieskė. Kokio ryšio? Ryšio tarp senųjų ir naujų laikų?… Gali būti.
Kuo skiriasi fantastai nuo realistų? Ryškiausias skirtumas – požiūryje į kasdienius reiškinius. Archimedas nebūtų atradęs skysčių statikos dėsnio, jeigu besimaudydamas vonioje būtų galvojęs vien apie muilinimąsi.
Knyga nepretenduoja į tiesą, ji pristato metodą, kuriuo prasiskleidžia tiesa. Šį tiesos praskleidimo būdą galima būtų vadinti žodžio prasmės pagal fragmentą ar jo nuoskalas atstatymo metodu. Pavyzdžiui, žinodami žodį žemė ir senuose raštuose aptikę nutrintą ar pakeistą žodį emkasė, mekasė, mežkasė, pagal fragmento žem nuoskalas em, me, mež galime atkurti pirminę viso žodžio prasmę – žemkasė. Žinoma, jeigu tekste kalba sukasi apie žemės tvarkymo darbus. Jeigu kalba suktųsi apie medžių iškasimo darbus, tas pačias nuoskalas iš aptrintų ar pakeistų žodžių turėtume atstatyti kitaip: (žd)emkasė, me(dž)kasė ir panašiai, o tai reiškia, jog toponiminį objektą reikėtų sieti su teisingo žodžio fragmentu. Užsienio tyrinėtojams, paviršutiniškai žinantiems mūsų kalbą, šis metodas yra sunkiai prieinamas, nes iš žodžio fragmento, nuoskalos, juolab pateiktų atvirkščia tvarka, atstatyti pirminę žodžio prasmę jiems būtų neįmanoma.

Žemės paviršius ir gelmės

 Jungtinių Amerikos valstijų Jeilio universiteto profesorius Ričardas Fosteris Flintas knygoje „Žemės istorija“ daug vietos skiria ankstesnėms sąlygoms, kuriose mes, žmonės, galėjome tinkamai gyventi ir išgyventi. Esame trapūs planetos paviršiaus gyventojai, sąlygas mums diktuoja Žemės gelmėse vykstantys procesai, kur jų įtakojamos juda tektoninės plokštės, persilieja okeanų vandenys, tekėjimo kryptis keičia mažos ir didelės  upės. Žmogus ištyrinėjo paviršinę planetos dalį, kiek geriau –  atmosferą ir kosminę erdvę, tačiau visai blogai pažįsta vidinę Žemės sandarą. Žinome tiek, kad planetos paviršių sudaro pluta, susidedanti iš uolienų, ir ji, palyginus su Žemės rutulio skersmeniu, yra labai nedidelė, plonesnė už kiaušinio lukštą. Paviršinės sausumos yra sudarytos iš lengvesnės uolienos, negu giliau esantis bazaltas, todėl žemynai tvirto pagrindo „po kojomis“ neturi. Einant gilyn, Žemės temperatūra didėja ir, pavyzdžiui, 40 km gylyje gali siekti 1200 laipsnių karštį. Ten bazaltas skystėja, virsta magma ir maždaug 60 km. gylyje pluta atsiduria ant plastiškai takios medžiagos pagrindo. Nejauku, tiesa? Taip. Ypač, jeigu karštoje Žemės magmoje vykstantys procesai verčia magmą judėti ir pastaroji pro bazalto plyšius ima veržtis į planetos paviršių.
Žemės pluta yra nevienalytė, suskilusi į plokštes, dalinai palindusias viena po kita. Išcentrinės ir įcentrinės Žemės traukos jėgos stengiasi jas išlaikyti pusiausvyroje, bet ne visada sekasi. Nors tektoninės plokštės, surėmę siūles, stumia viena kitą lėtai, tačiau stiprūs asteroidų smūgiai, požeminiai sprogimai gali šį judesį paspartinti: tuomet plokštės užima naujas vietas, grupėmis arba po vieną pasisuka viena kitos atžvilgiu. Ašies vieta nepasikeičia, tačiau plokštės po šalčio ašigaliais gali kišti vieną arba kitą savo pusę tol, kol po tampraus svyravimo nusistovės masių judesio kiekio balansas. Tuomet ledai vienur ištirps, kitur susidarys, vanduo vienur pakils, kitur nuslūgs, kalnai prasmegs, iškils naujoje vietoje. Ką reikės daryti žmogui? Ogi gelbėtis, nes būtent taip ateina jo aplinkinio pasaulio pabaiga. Laimei procesai, vykstant staigioms jų fazėms, trunka lėtai – tęsiasi dešimtis metų. Masės yra inertiškos, ir tik atskirose vietose dėl galingų magmos proveržių gali vykti ypač staigios lokalinio pobūdžio katastrofos.
Postūmį judesiui plokštės gali gauti visos kartu, tačiau gali gauti po vieną arba po kelias. Tai sąlygoja procesai, vykstantys planetos gelmėje. Taigi, pavojaus šaknys mums, paviršiaus gyventojams, glūdi Žemės gilumoje, ir to nuspėti neįmanoma. Matome tik pasekmes. Gal yra pasekmių cikliškumas? Yra, vėliau bandysime paieškoti.
Visuomenei yra įteigtas požiūris, jog iki pasaulinio Tvano lakstėme po planetą su akmeniniais kirvukais, nieko doresnio nenuveikdami. Kaipgi tada Nojus pastatė šitokį didelį laivą? Tvanas buvo ne vienas, nes mūsų mitologija aiškiai skiria Tvaną nuo Patvinimo, tai yra skiria visuotinį planetos plutos pasisukimą nuo lokalinio pobūdžio tektoninių plokščių kryptelėjimų. Vadinasi, senieji lietuviai pergyveno ne vieną Tvaną ir Patvinimą, ir Nojaus laivu plaukti mums taip pat buvo ne pirmiena.

Klimatas

 Toliausias ledo pasistūmėjimas į Europą, pastarojo ledynmečio laikotarpiu, pasak R. F. Flinto, buvo prieš 20 000 metų. Ledynas dengė žemyną į pietus nuo dabartinių Kopenhagos, Berlyno, Sankt Peterburgo miestų, ledo danga kai kur viršijo pusantro kilometro storį. Po ledu atsidūrė visi ledyno įtakos zonoje buvę kalnai: Skandinavų, Pirėnų, Alpių, Kaukazo. Tokią žiauraus šaltymečio klimatinę situaciją profesorius pateikia žemėlapyje. 

 Pav. 1. Europos, Vakarų Azijos ir Afrikos žemėlapis per paskutinį apledėjimą;
pavaizduota ledynų danga Islandijoje, Pirėnuose, Alpėse, Kaukaze. Piečiau – sauso klimato juosta.

 „Dabar norint pamatyti tundrą, – rašė mokslininkas, – reikia pasikelti į Švedijos arba Norvegijos kalnus arba nukeliauti prie Šiaurės Ledinuotojo vandenyno pakrantės. Tačiau anksčiau, ledynmetyje, tundra ir kitos bemiškės erdvės driekėsi per visą Vakarų ir Centrinę Europą ir pietuose beveik siekė Viduržemio jūros krantus. Į šiaurę nuo Alpių platumos augo labai mažai medžių. Vietomis Šiaurės Europą dengė daugiau kaip trijų kilometrų storumo ledo sluoksnis. Ledu padengtos buvo ir esančios į pietus nuo ledyno Centrinės Europos sritys. Dėl sausumos ir jūros pasiskirstymo ypatybių, vėjų sistemos skirtumų, Alpių ir kitų aukštų kalnų buvimo į šiaurę nuo Viduržemio jūros, tik nedidelės šilto oro masės galėjo pasiekti Europos centrines sritis“. Taigi, sėsliai gyventi Europoje buvo neįmanoma.
Kur tuo metu galėjo gyventi baltos odos spalvos žmonės? Pakankamai sausa ir vėsu buvo pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, šiaurinėje Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje. Čia prie kalnų augo ūksmingi miškai, slėniuose tekėjo upės, buvo daug ežerų, užteko plotų medžioti žvėris. Žmonių tada buvo nedaug, gal 3-4 milijonai gyventojų visame Žemės rutulyje. Tą metą žmones vadino „Laimingąja Arabija“. Pirmieji tokį pavadinimą užrašė antikos rašytojai Diodoras Sicilietis knygoje „Istorijos biblioteka“ ir Klaudijas Ptolomėjas („Geografija“), po to – Kosma Indokoplovas („Krikščioniškoji topografija“). Gi lietuviai labai senus laikus vadina Auksiniu amžiumi. Kuris tai buvo laikas? Norint žinoti metą, skiriantį mus nuo „Laimingosios Arabijos“ laikų, reikia pažvelgti į Saulės šviesulio kelią dangaus skliauto fone. Yra dvi žvaigždės, kurias senovės arabai vadino Sadal melika (Karalių laimė) ir Sadal suudu (Laimingų laimingiausia). Jos priklauso Vandenio žvaigždynui ir dabar vadinamos ALFA bei BETA vardais. Lengva nustatyti, jog šių žvaigždžių foną praskriejome prieš 21000-22000 metų, tai yra tuo laiku, kuomet visą Europą spaudė šaltymečio letenos. Vėsusis klimatas tuo metu buvo laimingų laimingiausias Arabijos pusiasalio gyventojams ir, tuo pačiu, Auksinio amžiaus žmonėms visoje Sacharos sausojo klimato juostoje.
Kaip atrodė anuometinė Europa, šiaurinė Afrika? Europos ir Afrikos žemynų sausumos tuomet buvo pasistūmėję į priekį, salų buvo žymiai daugiau, o Raudonosios jūros vietoje plytėjo gėlo vandens ežeras. Neveltui rašytojų analuose Raudonoji jūra minima ir kaip „Meldų jūra“ (Jonas Efesietis „Cerkvės istorija“, 51 sk.). Meldai sūriame vandenyje neauga. Geologų teigimu, okeanų vandens lygis tuo metu buvo 90 m. žemesnis, negu dabar. Žmonių buvo mažai, gyveno bendruomenėmis. Kalbą išreiškė žodžiais, taip pat ženklais, vadinamais runomis ir piešininiais hieroglifais. Runų ir hieroglifų žinovas Juozas Šeimys pažymi: „Skiemeninis garsų raštas – kalba – runa, tai yra – rašyti, braižyti, įbrėžti, raižyti, rėžti, ronyti (sužeisti, įpjauti). Tik tokiu būdu (ronijant, sužeidžiant paviršių) kaulo, bronzos, aukso, sidabro, vario titnago dirbiniuose, klintyje, akmenyje, ant uolų, sienų buvo galima palikti informaciją. – Ir tęsia: – Kažkuriais metais viena maža konkurso „Dainų dainelė“ atlikėja padainavo labai gražią seną lietuvių liaudies dainą. „Aš parašiau runa, ru-na, ru-na-na, aš parašiau runa…“ – vien už šiuos žodžius, kažkada pasakytus močiutės, jeigu būčiau vertinimo komisijos narys, tai mergaitei skirčiau pirmą vietą…“. Knygoje „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ šis tyrinėtojas pateikia Egipto piešininių, taip pat skitų – lytų runų skaitymo lietuviškus raktus, parodo atitikmenis dabartinio lietuviško rašto raidėmis. Kitų autorių darbai taip pat rodo, jog senovės Egipte, vėliau Mažojoje Azijoje ir Europoje buvo kalbama, skaitoma, rašoma ir lietuvių kalba. Juozui Šeimiui maloniai sutikus, pateikiame piešininių Egipto hieroglifų skaitymo raktą.

 Pav. 2. Egipto piešininio runų rašto abėcėlė („Egiptas, skitai, lietuviai runomis“; p. 78, 79 , 80)

Raidės, jų junginių patvarumas

 „Raidės nėra bevertės“ – rašo garsus istorinių šaltinių tyrinėtojas, daugelio knygų autorius Romualdas Neimantas. Jo teigimu, raidės matuojamos informacijos vienetais – bitais. Sakoma, kad kiekviena lietuviškojo raidyno raidė talpina apie 5 bitus informacijos. Esamos talpos pakanka, kad būtų galima gauti tokį informacijos kiekį, kurio negali apdoroti mūsų smegenys. Smegenys per sekundę priima 50 bitų informacijos – tiek, kiek telpa į vieną mašinraščio eilutę. Raidžių nešamą  informacijos kiekį galima riboti, jungiant jas į skiemenis ir žodžius. Siaurinant paieškos sritį, raidžių nešama informacija mažėja lokalizavimo kryptimi. Raidės k nešama informacija vargiai tilptų mūsų smegenyse. Pavyzdžiui, nustatę kompiuterį rinkti žodžius pagal raidę k, gautume tūkstančių tūkstančius skiemenų, žodžių, junginių ir t. t. Tačiau, susiaurinę paiešką raidžių junginiu ks, gautume mažiau informacijos: Ksenija, boksas, skėtis, skurdas, skitai, asketai ir t. t. Paieškos lauką dar labiau susiaurinus, pavyzdžiui, fragmentu auks, gautume dar mažesnį informacijos kiekį: auksas, Auksuolė, auksingas ir t. t. Panašiu būdu dirba smegenys: pašnekesio metu jos atpažįsta raides, po to skiemenis, dar po to žodžius, juos akimirksniu lokalizuoja pokalbio temai.
Fragmentu laikysime žodžio šaknį ar raidžių junginį, jeigu pastarieji žodžiui ar tekstui suteikia prasmę. Tuo tarpu skiemenis, trumpinius ar atskiras raides, paimtas iš fragmento, laikysime nuoskalomis, šiuo atveju nesvarbu, kokia eilės tvarka tos raidės, trumpiniai ar skiemenys tekstuose yra pateikiami. Numanomos raidės tarp nuoskalų, norint suprasti patį fragmentą, įrašomos skliausteliuose.
Studijuojant antikos laikų istorikų Plinijaus Vyresniojo, Strabono, Herodoto, Diodoro Siciliečio, kitų autorių pasakojimus apie įvykius Afrikoje, jos tautas, vietoves, atstumus ir panašiai, reikia turėti omenyje, jog pastarieji naudojosi ir kitų, dar senesnių, bibliotekose buvusių autorių žiniomis, kurios, deja, iki mūsų laikų neišliko arba išliko nudrengtų atskirų puslapių pavidalu. Įtraukdami šias žinias, antikos istorikai stebėjosi anų klaidingumu. Pavyzdžiui, Plinijus Vyresnysis veikale „Gamtos istorija“ (V, 36) rašo: „Keisčiausia, kad mūsų autoriai praneša vienus … miestų pavadinimus, tuo tarpu kai pats jis (Kornelijus Balba – aut.) triumfo eisenoje… pateikia visai kitus…“. Taigi, keliautojai, rašytojai kartais klaidino vieni kitus, ir nežinia, sąmoningai tai darė, ar ne. Gal norėjo, jog tik „savi“ žmonės perskaitytų ar tik „savi“ prekijai rastų kelius Afrikos žemių platybėse.
To išdavoje, tūkstantmečių bėgyje Afrikos vietovių pavadinimai buvo iškraipomi ir tuo nereikėtų stebėtis: mums traukiantis nuo atogrąžų karščio tolyn į šiaurę, naujų, į paliktas vietas atėjusių tautų žmonės mūsų pavadinimus „nukąsdavo“, pridėdavo savo kalbos elementus, o ir visai pakeisdavo. Taip garsas p slydo į f, k slydo į g, o tarp priebalsių radosi svetimos balsės. Noromis nenoromis tenka prisiminti legendą apie Babelio bokšto statybą: žmonės, norėdami būti ne prastesniais už dievus, sumanė pasiekti dangų. Ėmęsi statyti bokštą, tarėsi dangų pasieksią, tačiau dėl to supyko dievai. Supratę užmačias, jie sumaišė kalbą, ir žmonės statyboje negalėjo susikalbėti, tad bokštas liko nebaigtas. Panašiai galbūt nutiko ir su mūsų kalba: vieningą buvusią sistemą kažkas sumaišė. Kartais gal specialiai, kartais gal ir ne. „Laikas virusą įnešė“, – sakytume dabartiniu supratimu.

Senoji Afrika

 Atidžiau pažvelgę į šiaurinės Afrikos geografinį reljefą pamatytume, jog anuometinių savanų, o dabartinių dykumų fone ryškėja trys elementai: kalnynas priešais Ispaniją (Atlasas), kalnynas centrinėje dalyje (Tibestis) ir kalnynas šiaurinės Etiopijos pusėje. Charakteringa, jog kiekviename iš šių kalnynų iškyla po tris netoliese esančias, maždaug vienodo aukščio viršukalnes: vakaruose – 3340 m., 3825 m., 4165 m.; centre – 3265m., 3376 m., 3415 m.; rytuose – 2637 m., 2187 m., 2216 m. Be šios geografinės ypatybės, netoli šių vietų buvo ir kiti akcentai: rytuose Atlaso kalnai baigėsi Kartaginos miestu, centre tyvuliavo įlankos Mažasis Syrtas ir Didysis Syrtas, žemyno rytinėje pusėje stūksojo miestai Kair(t), Dira, Diryna, Dirėja.
Išryškinkime minėtų objektų fragmentus: Atlaso kalnai anksčiau vadinosi Dirys. Atstatę t garso nuslydimą į d ir pašalinę įterptą balsę i, gauname originalų buvusį pavadinimą Trys. Kodėl Trys? Ogi minėtų viršukalnių, stūksančių šalia viena kitos, dėka. Gyventojai, beje, buvo vadinami trogloditais, t. y. trog(y)loditais – trokyloditais. Beje, mūsų miestą Trakus slavai iki šiol tebevadina Troky vardu. Trims netolimoms viršūnėms žvelgiant į aukštą dangų, norom nenorom pavadinsime jas Trys Akys, o teritoriją, kurioje dominuoja šios viršukalnės, įvardinsime Triakija, gyventojus „pakrikštysime“ triakiais. Anų, senųjų laikų keliautojai sutiktų afrikiečių klausdavo, kas gyvena ten, gilumoje, ir jie atsakydavo: „žmonės triakiai“. Viduržemio jūros pusiasalyje šie triakiečiai įkūrė garsų anų laikų miestą Kartaginą – Ka(i)rtaginą – kairTagyną – Triakagyną, kuris gynė jų kraštą iš jūros pusės.
Minėjome, jog Centrinės Afrikos dalyje priešais Tris į aukštį šaunančias viršūnes tyvuliavo Mažasis syrT’as ir Didysis syrT’as (dab. Gabesas ir Sidras), kalnuotos teritorijos gyventojai  buvo vadinami „ūlų trogloditais“ – trok(y)loditais. Dabartinės Libijos sostinė prie Sidro įlankos tebevadinama Tripolio vardu.
Rytinėje Afrikoje trijų minėtų viršūnių zonoje yra buvę miestai Dira, Diryna, Dirėja, jų gyventojai taip pat buvo vadinami trogloditais, ką pažymi Plinijus Vyresnysis veikale „Geografija“ (VI, 189 str.). Trogloditų vardo genezė buvo aiškinta, tačiau atskirai pažymėsime fragmentus Trys miestų Tira – Tryna, Tiryna – Trynyna, Tirėja – Trynėja pavadinimuose. Dabartinis miestas Kair(t) – Triak simbolizuoja pavydėtiną rytų Triakijos pavadinimų išliekamumą, kaip ir Chartum – Kartum – Tr(i)akum miesto prie Nilo upės vardas.
Taigi, senosios šiaurinės Afrikos žemyno dalis natūraliai buvo susiskirsčiusi į tris sausumos zonas, ir kiekvienoje zonoje buvo po tris ryškias viršukalnes. Pažymėsime, jog kiekvienos teritorijos, buvusios viršukalnių „įtakoje“, pirminis pavadinimas buvo Triakija, nudilusi į Trakija, dėl ko ir visa šiaurinė Afrika galėjo būti vadinama Trakija. Tirpstant ledams vandens lygis kilo, ir kranto, išsikišusio į Viduržemio jūros pusę, linija dėl Tvano tapo panaši į trišakį. Juozo Šeimio raidyne raidę T išreiškiantis hieroglifas taip pat yra trišakis. Jūrų dievo Neptūno rankoje išvydę trišakį suprantame, jog šis dievas gyveno jūros valdovų finikiečių kontroliuojamos šiaurinės Afrikos žemyno pakrantės gelmėse.
Šiaurinę Afrikos žemyno pusę Trakiją, siekiant jos nepainioti su vėlesne europine Trakija, vadinsime Senąja Trakija.
Kiekvienoje Senosios Trakijos dalyje (Vakarų, Centro, Rytų) gyveno žmonės, kūrėsi miestai, sąjungos, karalystės, imperijos. Atkilę į Mažąją Aziją, taip pat į Europą, įvairios tautos, jų karaliai, norėdami pabrėžti garbingą kilmę, miestų, upių pavadinimuose, savo pačių varduose palikdavo lengvai aptinkamą fragmentą trak arba jo nuoskalas raidžių t, r, tr, (t)ra, tria pavidale. Šis fragmentas iki mūsų dienų tebeskamba Trakų miesto, Trakiškių, Trakėnų miestelių pavadinimuose.

 Pav. 3. Šiaurinė Afrikos pusė, IV a. pr. Kr. („Žemės istorija“;  p. 222).

Auksuma

Pirmasis Auksumą, neskaitant užrašų ant stelų, mini Klaudijas Ptolomėjas. Knygoje „Geografija“ (IV, VII sk., 25 str.) jis rašo: „Toli nuo (Nilo) upės, šalies viduje, yra išsidėstę miestai: Auksuma, kuriame yra karališkasis dvaras, miestas Kolojė …“. Taip pat nežinomo autoriaus „Eritrėjos jūros periple“ (4 str.) apie atstumus ir prekybos sąlygas tose vietose rašoma: „…o jau nuo jo (Kolojės) iki svarbiausio miesto tų, kuriuos vadina auksumitais (auksitais – aut.), dar yra penkios dienos kelio…“ . Kodėl galėjo būti toks šios karalystės pavadinimas? Pažvelgus į Žemės naudingųjų iškasenų žemėlapį matosi, kad Etiopijos šiaurėje iki šių dienų yra aukso ir tebestovi miestas, kurio pavadinimas Aksum. Ši karalystė nuo neatmenamų laikų buvo turtinga aukso, jo gaminiais prekiavo su aplinkinėmis šalimis. Karalystę įkūrė tie, kurie žinojo žodžio auksas prasmę, ir šalies gyventojai buvo vadinami auksitais. Europos šaltymečiu Auksumą valdė baltos odos spalvos žmonės.
Apie Auksumą rašė ir karalystės kaimynai. Pavyzdžiui, Sabos karalystės stelų užrašai, surasti Maribo, Zafaro ir kituose dabartinio Jemeno miestuose, apie Auksumą štai ką sako: „… ir jis įsakė jam (Šarach’asatui Ašvai) vadovauti pasiuntiniams į Chabašat’o ir Auksumos šalis. Ir leido jam jo ponas Almakach’as grįžti, pasirašęs taiką. Ir pasiuntė jis kartu su juo (atgal) du pasiuntinius, Achaikamą ir Za-Lonis’į…“ – byloja užrašas, pažymėtas numeriu III. Ankstyvųjų Auksumos karalių užrašai, parašyti įvairiomis kalbomis, tame tarpe ir neatpažintomis, praneša (I d.): „...Auksumos neplaukuotasis (nekūšas) ir Chimjaro valdovas, ir valdovas Raidan’o, ir valdovas Sabos, ir valdovas Salchino, ir valdovas Syjamo, ir valdovas bėgų, ir valdovas Kasų, neplaukuotųjų neplaukuotasis (nekūšių nekūšas) sūnus Machremo, kuris priešams yra nenugalimas. Pakilo jis į žygį, kad surinktų iš šalies duoklę ir padarytų tvarką. Ir kas sakė „taip“, tų jis nelietė, o kas atsisakinėjo, tuos užmušė…“. Didelė, galinga tai buvo karalystė. Ji paliko pilietinės priklausomybės fragmento auks nuoskalas au, ks, sk. Mums Auksuma ypač svarbi tuo, kad į jos sudėtį įėjo miestas pavadinimu Adulys.

 Jūros pakrantės pažiba

 Senosios Trakijos šone, netoli Raudonosios jūros, kuri anksčiau vadinosi Meldų jūra, buvo garsusis miestas Adulys. „Eritrėjos jūros periplas“ 4 str. rašo: „…(Raudonosios jūros) pakrantėje prie Oreinos (salos), 20 stadijų atstumu nuo jūros ir yra Adulys, malonios išvaizdos gyvenamoji vieta, nuo kurios iki esnačios viduje Kolojės … trys dienos kelio.“ Plinijus Vyresnysis veikale „Gamtos istorija“ (V, 174 str.) apie tas vietas pasakoja: „Po to (seka) Izidės prieplauka, atsiliekanti nuo adulytijų miesto dešimties dienų atstumu (iriantis) irklais. Į jį yra suvežama myra iš Trogoditikos (Rytinės Trakijos – aut.). Priešais prieplauką – dvi salos, kurios vadinasi Pseudopilys; tiek pat ir (prieplaukos) viduje – Pilys, ant vienos jų (yra) akmeninės stelos su nežinomais užrašais; po to Aualytaus įlanka ...“.
Apie šį miestą kalba ir Kosmos Indikoplovo užrašas „Krikščioniškosios topografijos“ knygoje (II, 70, 8-20): „Sritis, kur gaminami smilkalai, nors ir išsidėsčiusi pačioje aukštutinėje Etiopijos dalyje bei yra šalies viduje, yra apjuosta iš kitos pusės okeanu. Iš čia (ten esantys) kaimynystėje Barbarijos gyventojai pasikelia (į kalvas) aukštyn į šalies gilumą ir, mainikaudami su vietiniais gyventojais, atgal parveža myrą, kasiją, kalamą ir dar daug ką, ką po to jūra persiunčia į Adulyją.“ Kiti istorikai rašo, jog abiejose Raudonosios jūros pusėse buvo kalbama ta pačia kalba. Iš senosios miesto didybės dabar beliko miestelis, esantis maždaug 4 km nuo Zulos (anksčiau Adulos) įlankos, jos vakaruose. Vietiniai gyventojai išlaikė tradiciją savo miestelį vadinti švelniu Azuly vardu. Pavadinimas Adulys, vertinant garso t nuslydimo į d faktorių, turėjo būti tariamas kaip Atulys. Tuomet, atstačius skiemenų pamaišymą, iškyla tikrasis šio Auksumos karalystės miesto pavadinimas: Alytus.
Tačiau tai dar ne viskas. Stebime, jog Aualytaus įlankos pavadinime yra pastovusis fragmentas Au(ks)a, nurodantis įlankos priklausomybę Auksumai. Teisingas įlankos pavadinimas turėjęs būti Auksalytus. Pamąstę atstatome tikrąjį įlankos pavadinimą, susidedantį iš dviejų žodžių: Aukso Lytus. Vadinasi, miestas vakariniame šios įlankos krante irgi turėjęs būti ne Alytus, o Aukso Lytus. Dažnas Lietuvos gyventojas ir dabar tebesako „lytus“, o ne „lietus“. Štai kokia garsi buvo alytiškių protėvynė. Jie gyveno Aukso Lytaus mieste, kurio pavadinimas sutrumpėjo iki žodžio Alytus, ir tame Auksiniame amžiuje sapnavo, matyt, ne vien tik grybų lietų.
Tuo geografija, siekiančia „Laimingosios Arabijos“ metą, galima būtų ir apsiriboti, jeigu ne

Tęsinys: II dalis -  „Auksanija“