|
KALENDORIUS
Senovės graikai ir žydai visai kitaip, nei mes šiandien, suvokė laiką. Nors jiems buvo žinomas laikrodžio rodomas laikas, kurį graikai vadino
chronos, bet svarbesniu buvo laikomas prasme užpildytas laikas
- kairos. Tad senuosius žmones domino ne valandos, dienos, mėnesiai ar metai, bet reikšmingi buvę įvykiai ir tų įvykių reikšmė.
Šiuolaikinis žmogus, priešingai, itin prisirišęs prie laikrodžio rodomo
laiko, o situacijų reikšmingumas ir įvykių sukuriama prasmė visai nebėra svarbi.
Išmokti tinkamai panaudoti laiką reiškia sukurti gyvenimo harmoniją.
Tad mums ypač svarbu atsigręžti į senovinį kalendorių, į
prasmingų ritualų pripildytą kosmoso, gamtos, darbų, švenčių
ir asmens laiką.
Svarbiausia lietuvių etninės kultūros savybė labai glaudus ryšys su tėviškės
gamta, dangaus šviesulių judėjimo diktuojama jos sezonų kaita. Iš
šimtmečių užmaršties prikėlę prosenovines šventes, savo darbų
ir poilsio seką gebėtume geriau suderinti su natūraliais ritmais.
Atstatytume civilizacijos ir miesto gyvenimo pažeistus, bet dvasinei
ir fizinei sveikatai būtinus saitus su gamta.
Gyvendami
gamtos ritmu, senųjų Lietuvos girių gyventojai jautė kasmet
besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką
šių dienų mentalinės sąmonės, tačiau visumos jausmą praradęs
žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams
buvo gyvybingas ir sąmoningas kūrybinių galių pasireiškimas. Jie
turėjo maginę ar mitinę sąmonę, kurią būtų galima pavadinti
dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių
ar dievybių garbinimas, bet natūralus, pusiau suvoktas, o gal ir sąmoningas
žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakylančiomis ir atgimstančiomis
Visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.
Natūralu, kad protėvių, kurie gyveno augalo pasaulyje giriose
ir buvo prisitaikę prie gamtos ritmo, kalendorinių švenčių ciklas
sutapo su regimąja išraiška augalo vegetaciniu ciklu.
Gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo lūžio, kaitos, t. y. kritiniai
taškai (vasarą Rasa, rudenį Ilgės, žiemą Kalėda ir pavasarį Užgavėnės)
sudaro senųjų lietuvių švenčių pagrindą ir sąrangą. Tačiau
švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogiškosios būties įvykių
išgyvenimas metafizinėje plotmėje. Atitinkamus kritinius gyvenimo
tarpsnius išgyvena ir žmogus. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai virsmai: gimimas-krikštynos, vestuvės-santuoka ir mirtis-lydėtuvės. Ruošimasis
šiems svarbiems žmogaus gyvenimo įvykiams, apeiginis jų išgyvenimas
sudarė esminį senųjų švenčių turinį ir suteikdavo joms
sakralumą. Kitaip sakant, švenčių centre buvo ne gamtos galios ar
buitiniai žmogaus rūpesčiai (derlumas, vaisingumas ir pan.), bet amžinosios
sakraliosios žmogaus būties užduotys. Antraip šventės nebūtų
buvusios šventos.
Dėl to senasis baltiškas kalendorius
darniai susijungė su krikščioniškuoju: svarbiausių krikščionybės
įvykių minėjimai žmonėms tapo dvasinio augimo ir persikeitimo
laikotarpiais, padedančiais vidiniai išgyventi ir Dievo gimimą savo
širdyje, ir nuplovimą Šventosios Dvasios lietumi, ir darbus bei žygius
kartu su šventaisiais, ir jų mirtį už tikėjimą, ir savo gyvenimo
stebuklus, ir asmeninį Prisikėlimą.
Netrukus švęsime ne tik Lietuvos vardo paminėjimo, bet ir
Lietuvos krikščionėjimo tūkstantmetį (1009-aisiais nužudytas
pirmasis žinomas mūsų krašto misionierius - šv. Brunonas). Tad krikščioniškos šventės yra
tapę nedaloma lietuvių etninės kultūros savastimi, o lietuviška
krikščionija (su savitų tautinių, ikikrikščioniškų papročių
prieskoniais) - neatsiejamu Bažnyčios turtu. Taigi, tradicinės lietuvių kalendorinės šventės Vydijos
kalendoriuje pristatomos ir senovinių kaimo papročių, apeigų
aprašymais,
ir krikščioniškas švenčių prasmes atspindinčiais straipsniais. Pagal: Aleksandras Žarskus Rėdos ratas,
Libertas Klimka Po
tėviškės dangum,
Aušra Griškonytė Laikas ir kaip su juo
elgtis
Detaliau:
Apie
kalendoriaus kilmę ir raidą
Lietuvių
kalendorinių švenčių forma ir esmė
Kalendoriaus
straipsnius, mėnesių, švenčių aprašus paruošė Rasa Ambraziejienė.
Naudoti Angelės Vyšniauskaitės, Aleksandro Žarskaus,
Algirdo Juliaus Greimo, Gražinos Kadžytės, Liberto Klimkos,
Marijos
Gimbutienės, Algirdo Patacko, Zitos Bartkevičienės, Rimanto Buržos,
Aušros Kargaudienės, Valdo Mackelos,
Pranės Dundulienės, Juozo Kudirkos, Voldemaro Lisovskio, Zigmo
Tamakausko, Helmi Salte, L. J. Suensen tekstai; VEVC interneto svetainės, Bernardinų
interneto svetainės, day.lt,
Bažnyčios žinių, Artumos medžiaga.
©
R&J
vydija@vydija.lt
|
|