AŠ NEKLAUSIU AR REIKIA, BET DUODU

 

Janinos Inčiūrienės knygos (317 psl.) sudarytojo įvadas:


    Knygą sudaro du sluoksniai. Pirmoje dalyje susitiksime su taurios sielos žmogumi, jo gyvenimu bei darbais, o antroje ir trečioje dalyse atsiskleidžia slėpiningoji būtis. Pristatyti skaitytojui šią knygą sunku ne tik todėl, kad mes mažai žinome apie čia aprašomus reiškinius, bet ir todėl, kad jie yra ignoruojami ir net draudžiami.
    Dalis skaitytojų šios knygos atsiradimo „kaltininkę“ Janiną Inčiūrienę, ko gero, išvadins sutrikusios psichikos, nenormalia ir panašiais vardais, kuriais švaistomės į kairę ir į dešinę, kuomet susiduriame su mums nesuprantamais reiškiniais. Kritikų tarpe bus ir tokių, kurie išpažįsta mokslinę pasaulėžiūrą, ir tokių, kurie laiko save tikinčiais. Tai visai natūralu, turint omenyje, kad mūsų pažiūros yra suformuotos racionalaus, loginio mąstymo, pripažįstančio tik tai, ką galime patirti savo penkiais pojūčiais. Racionaliai mąstantis žmogus nori viską numatyti, valdyti, apskaičiuoti, prognozuoti. Reiškiniai, kurių nepaaiškina mūsų žinios ir suvokimas, sukelia priešiškumą, pyktį ar net baimę. Ar ne todėl nesuprantami (kol kas) reiškiniai yra neigiami ir jais draudžiama tikėti? Tą patį galima pasakyti ir apie moksline pasaulėžiūra besivadovaujančius, ir apie dvasiškius bei tikinčiuosius. Juk krikščioniškąją teologiją, – būtent teologiją, o ne religiją, – kaip ir materialistinį mokslą, suformavo ta pati racionali Vakarų pasaulio dvasia ir logiškas, viską apskaičiuoti norintis mąstymas. Tiek moksle, tiek teologijoje viskas yra prognozuojama, apskaičiuojama, reguliuojama. Ir mokslas, ir teologija draudžia tikėti reiškiniais, kurie prieštarauja mokslo postulatams ar teologijos dogmoms.
    Natūralu, kad knygoje aprašomi reiškiniai sukels ne tik moksline pasaulėžiūra besivadovaujančių, bet ir dvasiškių bei teologų priešiškumą. Ko gero, priešiškai nusiteikusių tarp dvasiškių santykinai bus daugiau. Viena vertus todėl, kad aprašomi reiškiniai dažniausiai yra susiję su religija bei dvasiškiais, o kita vertus dėl to, kad mokslas šiandien jau atvirai tyrinėja sąmonės reiškinius ir yra ne toks konservatyvus, kaip teologija.
    Teologija, kuria pagrįstas mūsų tikėjimas, yra labai racionalus mokslas ir su tikruoju religingumu turi mažai ką bendra. Teologas tariasi žinąs, kaip veikia dieviškos jėgos ir kaip jas paveikti, kad gautųsi vienoks ar kitoks rezultatas, jis pramato, kas laukia žmogaus. Pasak kai kurių teologų, Dievas jau viską apreiškė ir nieko daugiau negali pasakyti. Jeigu kažkada pranašai ar kiti žmonės sapnavo pranašiškus sapnus, tai šiandien tokių Dievo įkvėptų sapnų nebegali būti. Ir jeigu eisime iki logiškos tokio mąstymo pabaigos, tai pastebėsime, kad tikėjimas išprotautu Dievu, o tiksliau sakant – Dievo įvaizdžiu virsta tikėjimu teologija ar teologu.
    Yra du būdai Dievui pažinti: aprašomasis arba žodinis ir betarpiška patirtis. Pirmuoju atveju kuriamas Dievo įvaizdis mažai ką bendra turi su tikruoju Dievu. Antruoju atveju – per betarpišką patirtį susitinkame su gyvuoju Dievu, kurio veikimo neįmanoma nuspėti ar racionaliai aprašyti. Todėl galima išgirsti keistai atrodantį teiginį, kad yra du Dievai: išprotautas arba dogminis ir gyvasis Dievas. Apie dogminį Dievą moko teologai, o gyvasis moko mus. Apie pirmąjį Dievą kalba žmonės, o antrasis kalba su mumis. Tikėjimas išprotautu Dievu, ko gero, yra pirmesnis, ir juo tikėti yra lengviau, nei tikėti gyvuoju Dievu, kuris gali apsireikšti bet kada ir bet kaip. Gyvasis Dievas yra nenuspėjamai gailestingas arba grėsmingas. Aš neklausiu ar tau, žmogau, reikia, bet duodu, – tai su mumis kalbančio Dievo žodžiai, kurie labai tinka šios knygos pavadinimui. Einant tikėjimo ir Dievo pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai protas turi pasiduoti ir tarti: nežinau, nepajėgiu. Tai posūkis nuo Dievo, kurį mes žinome, į Dievą, kurį patiriame ar kuris pats apsireiškia.
Šventajame Rašte yra daug nuorodų į tai, kad vidinė tikrovė yra svarbesnė ir nepalyginamai didesnė už išorinę, kurią dažniausiai tepripažįstame. Dievo karalystė yra jumyse, – sakė Jėzus (Lk 17, 21). Tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje (1 Jn 4, 4). Esame išmokyti, kad išorinis pasaulis svarbesnis už vidinį, tačiau besiformuojanti nauja mokslinė pasaulėžiūra ir sena išmintis teigia, kad tai, kas yra mūsų viduje, nulemia tai, kas yra išorėje.
    Tikrai religingas žmogus žino ir jaučia, kad jis priklauso nuo jėgų, kurių pats nesuvokia ir negali valdyti. Savo gyvenimą jis atiduoda į tų nesuvokiamų jėgų, paprastai sakant, – į Dievo rankas. Teologas apriboja Dievo veikimą ir supančioja Jam rankas, o tikrai religingas žmogus leidžia Jam veikti, atsiduodamas nenuspėjamai Jo valiai. Nereikia tokio didingo ir taip dosniai dalijančio savo malones Viešpaties riboti, – sako Bažnyčios daktarė, mistikė, šventoji Teresė Avilietė.
Pilname tikėjimo išpažinime sakoma: Tikiu į Dievą, regimojo ir neregimojo pasaulių sutvėrėją. Nors ir tikime į neregimąjį pasaulį, tačiau jo vengiame, nepripažįstame jo pasireiškimų, nukeliame jį kažkur ar būsimam laikui. O iš tikrųjų nematomoji, slėpiningoji būties pusė yra nepalyginamai didesnė, ir ji nuolat veikia mus bei regimąjį pasaulį. Kai pradeda veikti slėpiningoji būtis arba, paprastai sakant, Dievas, proto argumentai mažai padeda, juos reikia atmesti ir nuolankiai, su pasitikėjimu atsiverti tam, kas apsireiškia ar vyksta, nors protu tai gali būti nesuprantama ir netgi baisu. Tuo tarpu teologija iš esmės yra pagrįsta racionaliu protu, kuris Vakarų pasaulio krikščionišką kultūrą dėsningai baigia paversti materialistine, vartotojiška, sakant užmaskuotai, – gerbūvio kultūra. Dievo veikimui tokioje kultūroje nepaliekama vietos, nes Jo veikimas yra nenuspėjamas, ir dažniausiai Viešpats duoda žmogui tai, ko žmogus, švelniai tariant, nenorėtų. Tuo lengva įsitikinti skaitant ne teologų išvedžiojimus, o Šventąjį Raštą.
    Šv. Teresė Avilietė apie Dievo veikimą rašė: O dieviškos paslaptys! Čia reikia atmesti savo protą ir manyti, jog jis nepajėgia stebuklingų Dievo darbų suprasti. Tinka prisiminti ir Švenčiausios Mergelės, mūsų Valdovės, laikyseną. Būdama tokia išmintinga, ji paklausė angelo: Kaip tai įvyks? Tačiau kai šis atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 34-35), ji nesirūpino dėl tolesnio supratimo. Savo tvirtu tikėjimu ir didele išmintimi Ji tuojau pat pažino, kad nebereikia daugiau nieko žinoti ir daugiau neabejojo. Ji nedarė taip, kaip kai kurie mokyti vyrai, kurių Viešpats neveda šiuo maldos keliu ir kurie nieko nėra patyrę dvasiniame gyvenime. Jie nori viską pasverti ir išmatuoti tik savo protu. Neretai net atrodo, jog stebuklingų Dievo darbų suvokimui jiems nieko daugiau nereikia, tik jų mokslo. O, kad jie nors kiek pasimokytų nuolankumo iš Švenčiausiosios Mergelės!
    Iš tiesų, nuolankumo mums labai trūksta. Šios knygos herojė nuolankumo turi daugiau už daugelį iš mūsų. Ji tų reiškinių nenori. Ji nelaiko savęs nei aiškiarege, nei ekstrasense ir nuolat prašo Viešpatį, kad šie reiškiniai, jeigu galima, būtų atitolinti. Beveik 15 metų įkalbinėjau Janiną atspausdinti jos pačios surašytus regėjimus, tačiau ji vis nesiryžo, nenorėdama nieko užgauti ar pakenkti kieno nors vardui. Juk herojės regėjimuose minimi asmenys neretai yra gerai žinomi visuomenėje. Ji vis laukė ženklo. Galų gale pasiryžo spausdinti, bet su sąlyga, kad bus minimos pavardės tik jau mirusiųjų asmenų, dažniausiai dvasiškių, ir tų, kurie patys neprieštaraus. Tačiau ją pačią kiti žmonės ne kartą smerkė ir pravardžiavo įvairiais vardais, o ypač už tas regmes, kurios atskleisdavo nedorus darbus.
    Per J. Inčiūrienę ateidavo ir ateina perspėjimai apie būsimas nelaimes, įvykius ar pavojus. Kai kurie perspėjimai būna skirti konkretiems žmonėms. Atrodo, kad gavus perspėjimą lengva išvengti pavojaus ar nelaimės. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, žmonės dažniausiai nepaiso perspėjimų, o dažnai ir šaiposi iš to. Janinai ne kartą teko patirti pašaipas tų, kuriems perspėjimai būdavo skirti. Norint išvengti nelaimės reikia paklusti, o norint paklusti reikia nuolankumo. Perspėjimų paiso tik tikrai religingas žmogus, kuris žino ir jaučia, kad gyvenimas priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo paslaptingojo Dievo, galinčio perspėti ar apsireikšti labai įvairiai.
Regmėje (III, 94) aprašytas atvejis, kai perspėjimas buvo skirtas keturiems, tačiau pakluso (nusižemino) ir nelaimės išvengė tik vienas. Dažniausiai pritrūksta tikrojo religingumo ir iš jo kylančio nusižeminimo. Knygoje neaprašyti tie nepaklusimo atvejai ir tų žmonių likimai, kurie buvo ir tebėra labai skaudūs.
    Kai kurie J. Inčiūrienės regėjimai yra vertingi istoriniu požiūriu, nes juose atsispindi sovietmečiu priespaudą kentusios Lietuvos katalikų Bažnyčios kova už tikėjimo laisvę. Juose galima pastebėti beveik neaprašytą Aukštybių pagalbą kovojančiai Bažnyčiai. Aiškiai matome tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų susidūrimą. Šiuo požiūriu ypač išsiskiria regmė Per kun. A. Liesį pasakyk Petrui. Pati regmė yra labai trumpa, su konkrečiais, bet gana mįslingais ir įsakančiais nurodymais, kuriuos išpildyti būtinai turėdavo. Bet įdomiausia yra tokioje įsakančioje regmėje gautų paslaptingų nurodymų išpildymas. Kol regmėse gautų nurodymų neišpildydavo, J. Inčiūrienė negalėdavo rasti ramybės. Įsidėmėtina, kad gauti nurodymai išsipildydavo ir pasitvirtindavo iki smulkmenų.
    Knyga sudaryta iš trijų dalių. Kiekvienos dalies pasakojimai yra sunumeruoti. Nuorodose romėniškas skaitmuo reiškia knygos dalį, o arabiškas – eilės numerį. Pirmoje yra sudarytojo surašyti Janinos pasakojimai apie savo gyvenimą nuo gimimo. Jau vien iš gyvenimo vaizdelių matyti, jog tai ne eilinis žmogus. Paklauskime savęs: ką aš prisimenu iš kūdikystės? Jeigu neprisimenu savęs vienerių metų, ar tai reiškia, kad manęs nebuvo? Šioje knygoje mes nuolat susidursime su panašiais ir dar keistesniais reiškiniais, kurie kartais nors ir lieka be tikslaus atsakymo, bet žadina troškimą giliau pažinti gyvenimą.
    Nuo pat vaikystės Janina pasižymėjo ypatinga teisingumo pajauta (...), kurios kartais taip trūksta mums. O jos ypatingą vidinį gyvenimą rodo kone kiekvienas pasakojimas. Vidinis sielos grožis atsiveria ir per dailės bei poezijos kūrinius. Skaitant kai kuriuos gyvenimo vaizdelius (...) susidaro įspūdis, kad ne kartą norėta Janiną sužaloti ar sunaikinti, bet kažkas vis išgelbėdavo.
Gyvenime J. Inčiūrienė – normali moteris, gal šiek tiek uždaro būdo, bet greitai ir gerai suprantanti žmogų. Ji yra labai darbšti, niekad nebūna be darbo. Net žiūrėdama televizorių (kas būna retai), ji nesėdi rankas sudėjusi, bet, pavyzdžiui, gliaudo sėkleles savo augintiniams paukšteliams. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek vaikų sunkiu Atgimimo laiku jos rūpesčiu ir darbu buvo valgydinami ar aprengiami.
    Knygoje menkai atsispindi didelė Janinos meilė visam, kas gyva. Jos bute – ištisas rojus, per paukščių čiulbėjimą kartais sunku susikalbėti. Iš paukštelių balsų ji supranta, ko jiems reikia ar kas jiems atsitiko. Be egzotiškų paukščių dar ji augina žuvytes ir vėžlį. Čia paminėjau tik tai, kas neaprašyta knygoje. Tiesioginis darbas Panevėžio apželdinimo treste, Lietkabelio gamyklos bei Cukraus fabriko šiltnamiuose, mokslai, dailės darbai (daugiau nei 2200 įvairaus žanro kūrinių) bei 127 parodos (69 personalinės ir 58 bendros) yra smulkiau aprašyti knygoje.
Antroji knygos dalis yra skirta išryškinti ypatingas J. Inčiūrienės sąmonės savybes. Ši dalis padeda geriau suprasti trečioje dalyje jos pačios užrašytas regmes bei naktines keliones. Žodis regmė skaitytojui tikriausiai bus neįprastas. Jį savo užrašuose vartojo Janina. Žodis gražus ir skambus, panašus į regėjimas, tačiau jos regmės skiriasi nuo to, ką mes paprastai vadiname regėjimu. Sunku trumpai paaiškinti, ką šiuo žodžiu norima pasakyti, bet galbūt aiškiau pasidarys, skaitant pačias regmes.
    Antrąją dalį sudaro atsakymai į J. Inčiūrienei pateiktus klausimus. Į knygą pateko tik kai kurie klausimai, ir jie yra išskirti kitokiu šriftu. Klausimus stengiausi pateikti taip, kad išryškėtų tai, kas atpasakojant regmes ar sapnus paprastai lieka nepasakyta. Šioje dalyje yra ir keletas regmių, kurių prisiminimą išprovokavo pateikti klausimai, todėl jos liko antroje, bet ne trečioje dalyje, kur sudėtos pačios J. Inčiūrienės užrašytos regmės.
    Antroje dalyje sudėti ir tie reiškiniai, kurių J. Inčiūrienė nesuprato ir kurie jai kėlė baimę. Čia yra ir sudarytojo aiškinimai skirtingu šriftu. Aiškinau remdamasis užasmenine (transpersonaline) psichologija ir kitų žmonių, išgyvenusių panašias patirtis, suvokimu. Norėjosi, kad skaitytojas kuo daugiau sužinotų apie sąmonės reiškinius, žmogaus galimybes bei slėpiningąją būtį, kad jam būtų aiškiau, kuomet teks susidurti su savo ar kitų žmonių sapnais, regėjimais bei kitokiais sąmonės reiškiniais. Mūsų laikais, kai, viena vertus, vis daugiau žmonių patiria nepaprastus sąmonės reiškinius, o antra vertus – vis daugiau naudojama psichotropinių (raminančių) vaistų, tokios žinios tampa jau beveik būtinybe. Nereiktų tiek daug raminamųjų chemikalų ir psichiatrinio gydymo, jei daugiau žinotume apie nepaprastas žmogaus sąmonės galimybes bei sugebėtume jas geriau suprasti ir galbūt jomis netgi pasinaudoti.
    Ilgiausioje, trečioje knygos dalyje sudėtos pačios J. Inčiūrienės užrašytos regmės ir jose gautų nurodymų išpildymai ar išsipildymai. Į šią knygą pateko toli gražu ne visos regmės. Dauguma jų yra užmirštos, nes užrašinėti Janina pradėjo tik raginama kunigo A. Liesio, su kuriuo ji susitiko 1982 m. Kunigas A. Liesis buvo uoliausias J. Inčiūrienės regmių tyrinėtojas, tačiau jo darbas buvo prievarta nutrauktas, tyrinėjimo medžiaga iš jo stalčiaus buvo paimta, o jis pats netikėtai mirė 1991 m. kovo mėnesį. Neprisistatydamas J. Inčiūrienei, tyrinėjimus toliau tęsė kunigas P. Račiūnas, kuriam A. Liesis buvo pavaldus. Nežinia, kur dabar yra kunigo A. Liesio kruopščiai surinkta tyrinėjimų medžiaga.
    Regmės sudėtos chronologine tvarka. Regmių tematika labai įvairi, jos apima įvairias gyvenimo sritis. Didesnę pusę trečios dalies regmių galima suskirstyti į atskiras temas:
    1. Apie mirtį: mirštančių ir mirusiųjų prašymai padėti.
    2. Apie gimimą: gimstančių sielų prašymai padėti.
    3. Persekiojamos Bažnyčios reikalai ir pagalba jai.
    4. Perspėjimai apie nelaimes.
    5. Apie gyvenimo knygą.
    6. Apie regmių tyrinėjimą.
    Atkreipiu dėmesį į pasikartojančias regmes, kuriose ankstesnes regmes tarsi pratęsia ir papildo vėlesnės. Bene žymiausias sapnų tyrinėtojas K. Jungas ypatingą dėmesį skyrė pasikartojantiems sapnams. Jo nuomone, pasikartojantys sapnai yra ypač svarbūs žmogaus individuacijai, o sakant paprastai, juose simboliškai atsispindi dvasinis žmogaus augimas ir jo pašaukimas. Ypač reikšminga tai, kad pasikartojančiuose sapnuose matosi pasikeitimai. (...) Pirmosios pasikartojančios regmių grupės nesiimu aiškinti. Lengviau suprantama yra antroji regmių grupė, kurioje pagrindinis simbolis yra statomas namas. Atidžiai skaitydami šias pasikartojančias regmes matysime, kaip kyla namo sienos ir kad į statomą namą renkasi kūdikiai, kuriuos Janina globoja. Jeigu dar prisiminsime regmes, kuriose gimstantys kūdikiai prašo pagalbos (...), nesunkiai suprasime J. Inčiūrienės pašaukimą – globoti gimstančią gyvybę. Jo vaisiai atsispindi paskutiniame knygos skyrelyje sudėtuose pasakojimuose apie regmių ir Janinos veiklos poveikį žmonėms bei gimstantiems kūdikiams.
    Daugkartinis atrodytų neįmanomų dalykų išsipildymas suteikė Janinai dvasinę stiprybę ir pasitikėjimą Dievu, tačiau, kaip ir kiekvieną žmogų, taip ir ją, kartais aplanko silpnumo valandėlės. Į priekaištą, kad ji tikinti sapnais, J. Inčiūrienė atsako: Aš netikiu sapnais, bet tik išpildau gautus nurodymus.
    Žmogui daug kas neįmanoma, bet Dievas veikia įvairiais būdais, ir Jam neįmanomų dalykų nėra. Tepraplečia ši knyga mūsų požiūrį į gyvenimą, į žmogaus likimą bei Dievo veikimą.

Aleksandras Žarskus

Petro Plumpos atsiliepimas apie knygą

 

Informacija pageidaujantiems įsigyti knygą: rašykite vydija@vydija.lt

Kitos Anapusinės istorijos

Kiti tekstai

Į puslapį - VYDIJA