Apie skiltį „Vydūnas ir aš“

 

Vydūnas

LAISVĖ

Laisvė yra toks dalykas, kurį tikrai supranta tik vienas kitas žmogus. Gerai suprantame tiktai tai, ką patiriame, išgyvename, kas tarsi sutampa su mūsų vidaus gyvybe, su mūsų esme.
Tačiau mažai yra žmonių, kurie gali įsijausti ir išgyventi tokią gilią patirtį. Paprastai žmonės, vos tiktai prisilietę prie kokios nors patirties ar gyvenimo įvykio, tuojau jį palieka ir skuba į kitą. Jie neišgyvena jo iki galo ir nesuvokia savo patyrimo prasmės.
Todėl jie negali sužinoti, kas yra laisvė. Dauguma žmonių nėra laisvės patyrę. Visi dar tebegyvena tikroje nelaisvėje arba, dar geriau pasakius, – vergovėje.

Keistai skamba. Juk sakysite, kad gyvename demokratinėje visuomenėje, kur visos laisvės yra užtikrintos. Sutinku su tuo, tačiau demokratija gali užtikrinti, - sakau gali užtikrinti, bet gali ir atimti, - tik išorines laisves. O Vydūnas, kaip dažniausiai būna, kalba apie vidaus, vidinę laisvę. Todėl jis visai teisingai sako: dauguma žmonių nėra laisvės patyrę. Išorinės laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. Išorinės laisvės išlaisvina žmogaus žemąsias galias – geismus ir geidulius. Ir žmogus ima jiems vergauti. Vydūnas žmogaus laisvės ieško ne išorėje, bet žmogaus susivokime, savo esmėje.

Imkime visai paprastą gyvenimo vaizdelį. Dažnai jis aprašomas ir laikraščiuose. Norėdamas važiuoti traukiniu, žmogus pasirenka vagoną nerūkantiems. Atsisėda. Ir štai įsėda kiti. Netrukus kažkuris užsidega cigarą ar cigaretę.
Prašomas nerūkyti anas įširdęs kalba apie laisvės suvaržymą, apie savo laisvę daryti tai ką nori, apie laisvės laikus, apie laisvės šalį. Jis matyt mano, kad žino, kas yra laisvė. Jo nuomone, laisvė yra galėjimas tenkinti visus savo norus.
Gal ir yra žmonių tokio silpno būdo, kad palieka tą nerūkantiems skirtą skyrių ir ieško kito. Bet tai nėra išmintinga. Tokiems „laisviems“ žmonėms reikia pamokymo.
Kai rūkantieji kalba apie savo laisvę kaip apie galimybę daryti tai, ką nori, suprantama, kad jie nesuvokia ar nenori suvokti, jog jie savo laisve siaurina laisvę kito žmogaus, kuris nori gyventi, kaip žmogui pridera, kaip  jo gyvenimui būtinai reikalinga, būtent kvėpuoti tyru oru.

Šitoje konfliktinėje situacijoje Vydūnas nurodo kriterijų, pagal kurį galima spręsti, kieno išorinė laisvė turėtų būti suvaržyta. Ir tas kriterijus yra prigimtinė arba Dievo nustatytoji tvarka, kaip žmogus turėtų gyventi. Tvarka yra tokia, kaip vaizdžiai sako jehovistai: Dievas neįtaisė žmogui kamino dūmams išleisti. Pagal šį kriterijų ir kitais atvejais galima spręsti, kieno išorinė laisvė turėtų būti suvaržyta.

Menko supratimo žmonėms atrodo, kad laisvė priklauso tik nuo jų norų. Tačiau kad ir kiti žmonės gali reikalauti sau atitinkamos laisvės, jiems nė motais.
Laisvei reikia priaugti, prinokti. O tai įvyksta darant visa, kas augina supratimą apie laisvę. Yra sena išmintis, kuri rodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite (Lk 6,31). Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma.
 Tai yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę įgyti, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai. Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas.
Laisvės nesuprasi studijuodamas tiktai mokslus, kurie ją aiškina. Ko nesi pats patyręs, to nepažinsi. Tačiau apmąstymai padeda. Jei žmogus susimąsto apie savo veiksmų ir elgesio prasmę bei jų pasekmes, jis geriau naudojasi gyvenimo patirtimi.
Kiekvienas nors šiek tiek mąstantis žmogus jaučia, kad kūnas jam ir jo veiksmams nuolat nustato ribas. Kūnas žmogų kartais padaro kaliniu. Norėtų žmogus ir toliau darbuotis, bet kūnas reikalauja maisto, nori poilsio. Norėtum nevaržomas kažkur keliauti į tolybes ir aukštybes, bet kūnui reikia visokių reikmenų ir tinkamos aprangos. Taigi kūnas siaurina, o kartais net visai atima žmogaus laisvę. Apie tai retai pamąstoma.
Tačiau laisvės žmogus netenka dar kitaip, bet kartu dar labiau nepastebimai. Sąmoningesnis ir šviesesnis žmogus savo viduje nujaučia, kiek jo laisvei kenkia geiduliai ir aistros, kiek net viena mintis jo laisvę sumažina.
Geismai ir aistros bei su jomis susijusios mintys žmogų varo į veikimą, kuriam priešinasi žmogaus esmė. Tačiau žmogus dažnai neįstengia nugalėti geismų bei geidulingos minties ir būti esmingas. Jei žmogus bent šiek tiek susivokęs, jis jaučiasi patekęs į vergovę. Tačiau pripratęs prie geidulių žmogus mano, kad yra laisvas, nors jis vergauja geismui bei geismingoms mintims.
Toks žmogus net reikalauja savo geismui laisvės ir nori, kad visi tą laisvę gerbtų. Toks išvirkščias yra jo laisvės supratimas.

Šios Vydūno mintys labai aktualios mūsų laikais ir padeda geriau suprasti, kokios „išvirkščios“, pasak Vydūno, teisės ir laisvės dabar yra įteisinamos įstatymais ir mums primetamos...

Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris visu savo veikimu reiškia tikrąjį žmoniškumą, kuris teisingas, malonus, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro.
Nuo tokio žmogaus nukrinta, kas jį varžo, kas jį pavergia. Toks žmogus išsivaduoja iš geismų ir su jais susijusių minčių vergovės. Jis jaučiasi laisvas ir gali savo esmę žmoniškai išreikšti.
Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir ramina kito žmogaus tamsiąsias jėgas.
Čia ir slypi laisvės slėpinys! Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė. Nuo jos priklauso, ar žmogus jausis išoriškai suvaržytas, ar ne.
Nėra laisvės, kur vyrauja tamsiosios ir kūniškos (gyvuliškos) žmogaus galios: geismai, aistros ir su jomis susijusios mintys.
Laisvė apsireiškia per žmogaus esmę, t. y. jo viduje. O žmogaus esmė – siela paklūsta Dievo valiai ir gyvena pagal Jo tvarką.

  

Iš: Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman, Klaipėda, 2006, p. 91-93
 

Perpasakojo Aleksandras