Apie skiltį „Vydūnas ir aš“
 

Vydūnas

AKINIAI

Būdamas vaikas maniau dvasią ir gyvybę visur esant. Ne kartą sėdėdavau ant sraunios upės kranto ir klausiausi vandens čiurlenimo. Rodės upelis kalba. Ir neapsakomai geidžiau suprasti tą kalbą.
Regėjau ir pavidalus visokius. Suposi jie bangelėmis, skraidė aplink ir sveikino mane. Ir vėl abejojau – argi taip būtų? Atrodė, kad dar nesuprantu, kas tuo čiurlenimu pasakoma. Klausiaus ir klausiaus, bet pasakos prasmės nesuvokiau.
Ir vėl atėjau pas upę. Vanduo sravėjo kaip sravėjęs ir toliau sekė savo pasaką. Amžiai jam buvo ją apsakę ir amžiams jis ją atiduoda. Todėl turbūt tiek mažai tesupratau. Tačiau supratau, kad ir čia dvasia kalba man iš neregimybės gelmių.
Ėjau per laukus. Šildė saulė, visur žaliavo žolės ir žydėjo gėlės. Ir vėjelis dvelkė, nešdamas kvapą bei švelnumą. Ir gėlės lingavo savo galvelėmis, tarsi pritartų viskam, ką išgirdusios yra. Sustojau. Klausiaus ir žvelgiau. Ir maniau, kad jei man būtų leista pilnai regėti ir klausytis, išgirsčiau neapsakomus slėpinius, regėčiau gyvybės gelmes.
Bet viskas liko lyg uždengta, apklota. Tiktai kvėpuodamas visokių kvapų ir gyvybės prisisunkusį orą aiškiai jaučiau, kad taip yra iš tikrųjų, kaip rodėsi, kad turėtų būti. Jaučiau, kad geriu gyvą dvasią ir esu jos apsiaustas, jos apgobtas.
Toli ant lauko gulėjo didis akmuo. Jis visiškai skyrėsi nuo to, kas aplinkui jį buvo. Viskas judėjo, šnibždėjo, klausėsi, žvelgė ir klausinėjo. Tik vienas jis nieko to neapreiškė. Jis nieko neveikė, bet tiktai – buvo.
Atrodė jis tarsi pačios tylos tylėjimas. Staiga, lyg jo ištartas, atėjo iki manęs jo žodis: esmi. Atrodė, kad akmuo tai taria per amžius. Visų amžių pasakos yra jame sutilpę ir jo kietumu prabylančios.
Man atrodė, kad jis daugiau žinotų, ką pasakyti, negu visos greitai gaištančios gėlės, negu vėjo dvelkimas, nors ir iš kažin kur toli būtų atlėkęs. Akmuo per visus amžius taria: esmi.
Sėdėjau prie židinio ugnies ir dar nepatirta nuostaba jaudino mane. Iš kokių slapčių pareina ugnis? Ir kur ji vėl pradingsta? Tai buvo man mįslė. Būdama neregima ji tampa regima ir net žmogui suteikia galimybę ją regėti. Šviesa tematoma šviesoje. Tik iš kur tu ateini, liepsnele, ir ką pasakyti nori?
Užgesusi ugnis jau nieko nebetaria. Ir jaučiuosi bestovįs šiapus žinojimo slenksčio. O dvasia yra gyvybė anapus. Tai ta dvasia, kuri taip slėpiningai man taria ir į mane žvelgia visų pasaulių stebuklais.
Taip regėjau ir maniau vaikas būdamas. Ir ne kartą visai aiškiai numaniau, kas mane skiria nuo tikro regėjimo. Reikėtų man kitokių akių, kitokių ausų. Tobulesnis, šviesesnis turėtų būti ir mano kūnas. Arba turėčiau geriau išmokti ir kitaip žvelgti bei klausytis.
Ir ėjau mokytis. Vaikščiojau mokslo takais. Nei nepajutau kas atsitiko. Tarsi sapnai mane apleido, o kartu su jais dingo gyvybė, ta iš visur tariančioji dvasia. Sužinojau, kad vanduo yra sudarytas iš tam tikrų elementų, kad upės čiurlenimas tėra oro virpėjimas, kad vanduo teka veikiamas svorio jėgos. Nebeliko slėpinių nei ore, nei akmenyje, nei ugnyje. Viskas taip suprantamai sudėta paprastomis formulėmis iš mažmožių. Nebeliko nieko, ko negalėtų girdėti ausys ar akys regėti.
Ištuštėjo visas gyvenimas ir pasaulis. Tapo negyva ir šalta aplinkui mane. Dvasia pranyko iš gėlių, gyvulių ir žmonių. Apniko mintys ir apie save: turbūt ir aš esu niekas, sudėtas pagal kažin kokią formulę iš garų ar dūmų.
Bet kiekvieną kartą tokioms mintims priešinosi gyviausias mano jausmas, skaidriausias mano supratimas – esmi. Ir visi mokslai atsitrenkė į tai, kaip vėjai ir vanduo į akmenį. Esu stebuklingas gyvumas, kurio bedugnės savo žvilgsniu negaliu išmatuoti. Ir negali būti, kad aš vienas, toks nuostabus gyvumas, būčiau negyvumo jūroje. Negali būti, kad tik aš esu aukščiausias visame pasaulyje, kad visa dvasia tik sapnas. Negali būti, kad ir aš pats su tokiu pasijautimu – tik svajonė.
Ir toliau vaikščiojau mokslo takais. Priėjau iki dailės. Ir nustebau. Dailėje liepiama nusiimti mokslo akinius. Ne varsos ar spalvos, ne jų linijos yra tai, ką norima vaizdais apreikšti, bet gyvybė, grožybė, dvasia. Kas mato tik regimąjį paviršių, nieko nesupras apie pačią dailę.
Taip ėmiau žvelgti ir į žmogų. Ir praregėjau: žmogaus pavidalas, jo veiksmai, jo kalba apreiškia tai, kas nėra regima ir girdima.
Dabar jau mačiau žmones, kurie man atidengė dar nežinomas aukštybes. Ir net manyje jas atvėrė. Vėl praturtėjo mano pasaulis. Vėl pasaulis tapo gyvas.
Ką mačiau aplinkui – buvo nuostabaus Kūrėjo dailės kūriniai. Per tuos kūrinius Kūrėjo dvasia ir siela taria į manąją. Regėjau ir patyriau meilę bei grožę, teisybę ir malonumą. Vis labiau atsivėrė man gyvenimo gelmės ir jų turtai. Dar bandžiau mokslo akiniais žvelgti į gyvenimo reiškinius. Bet jau supratau, kad taip matau tik ploną jų žievę. Nors labai naudinga ją gerai ištirti, tačiau ji neatskleidžia gyvenimo slėpinių.
Ir vis labiau kreipiau savo sielą į slėpinius. Vis daugiau supratau jų turinį. Supratau, kad aš pats su savo vidumi, su savo dvasia, su savo žinojimu, tariančiu: esmi, esąs didžiojo Kūrėjo reiškinys ir turįs juo būti Jo paties noru. Tuomet būsiu kuo tobuliau.
Ir pildė mane džiaugsmas, kaip pildo jis širdį, aukštai ant kalno užkopusio žmogaus. Nebemato jis daubų ir pakalnių, mažmožių ir niekų. Regi jis tik šviesos gaubiamus kalnų kalnynus su visa jų grože ir prakilnybe. Ir amžinoji dvasia – šviesa jį laimina.
Taip ir nukrito man tie akiniai ir subyrėjo. Bet mano siela regėjo ir džiūgavo.

 

Vydūnas, Žvilgsnis į gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman, Klaipėda, 2006, p. 158-160; (Jaunimas, gegužės Nr., p. 1-5).

Perpasakojo Aleksandras Žarskus