Jehuda Novoselskis (Йехуда Новосельский)

SIELOS PASAKOJA

Tarp mūsų gyvena nemažai žmonių įvairiai pakenktomis smegenimis (autistai ir kitokie), kurie atrodo visiški idiotai. Maždaug apie 12-tus metus tokie vaikai išmoksta pažinti savo tėvus, suskaičiuoti iki trijų, o kartais prašosi į tualetą. Anot medicininės psichologijos, tai ir yra protiškai atsilikusių vaikų, – su cerebriniu paralyžiumi, su sunkiu Dauno sindromu, autistų ir kitų gimusių su įvairiais smegenų pakenkimais, – sugebėjimų riba.

Prieš keletą dešimtmečių buvo atrastas neįprastas ryšio su tokiais vaikais metodas. Jis atrastas nepriklausomai keliose šalyse (Švedijoje, Kanadoje, Danijoje, JAV), tačiau ilgą laiką taip ir liko beveik nežinomas. Paplito jis tik po 1986 metų, kai australė psichologė Rozmerė Krosli (Rosemary Crossely), dirbusi su vaikais autistais specialiame internate, atsitiktinai pastebėjo, kaip negalią turintis vaikas savarankiškai pirštu badė kompiuterio klaviatūros klavišus. Ji pradėjo užrašinėti raides, kurias rodydavo vaikas. Ir kaip ji nustebo, kai tos raidės virto sąmoninga fraze, sakančia, kas šiuo metu jaudina vaiką. Nustebusi Rozmerė pabandė vaikui užduoti klausimus ir vaikas raidėmis pateikė atsakymus.

Per keletą mėnesių Rozmerė sukūrė bendravimo su tokiais vaikais metodą, apdraudžiantį nuo šarlatanizmo ar falsifikacijos galimybės. Bandymai parodė, kad ryšys buvo šimtaprocentinis: į bet kurį klausimą, kas jaudina neįgalų vaiką, klausiantieji gaudavo aiškų ir visiškai sąmoningą atsakymą.

Paskelbus šį metodą, Australijoje kilo didžiulė kritikos banga. Rozmerė buvo apkaltinta apgaule, šarlatanizmu, tyčiojimusi iš vaikų ir pan. Visas tas reikalas pateko į teismą, kuris paskyrė autoritetingą komisiją reiškiniui ištirti. Ryšio seansai su tokiais vaikais teisėjų akivaizdoje įrodė, kad Rozmerė buvo teisi.

R. Krosli Melburne organizavo tyrimų centrą, kur tyrinėjo tą nuostabų reiškinį. Vėliau panašūs centrai buvo įkurti ir kitose pasaulio šalyse. Pastaruoju metu šia tema išspausdintuose straipsniuose rašoma, kad kai kurie JAV teismai, pavyzdžiui, Kanzaso ir Niujorko valstijų, protiškai atsilikusių vaikų liudijimus, gautus tokiu būdu, laiko tikrais ir naudoja teismuose.

Ryšio metodo esmė paprasta. Reikia lentelės, kurioje būtų surašytos bet kokios kalbos raidės ir skaitmenys nuo nulio iki dešimties. Klausimai vaikui užduodami žodžiu ir, prilaikant vaiko ranką virš lentelės, vaikas savo pastanga, kartais labai silpna, nurodo vieną iš raidžių. Po to vaiko ranka vėl pakeliama virš lentelės, nes dažniausiai jis pats dėl paralyžiaus to negali padaryti. Jis nurodo sekančią raidę. Iš raidžių susideda žodžiai ir sakiniai. Tokiu būdu galima bendrauti net su tais, kurie dėl smegenų traumos yra nesąmoningoje būsenoje.

Tyrimų metu paaiškėjo nuostabūs tokių vaikų sugebėjimai: jie atsako į klausimus, užduotus bet kokia kalba. Kalbų žinojimas yra labai geras. Vaikai gali atsakyti į klausimus net nematydami lentelės su raidėmis (pavyzdžiui, akli) ir negirdėdami jiems užduodamų klausimų (pavyzdžiui, kurti).

Visi protiškai atsilikę vaikai su kito žmogaus pagalba gali labai greitai peržiūrėti bet kokią knygą ar laikraštį, o po to perpasakoti jų turinį su smulkmenomis. Jie taipogi sugeba atlikti bet kokio sudėtingumo matematinius veiksmus praktiškai akimirksniu.

Visi protiškai atsilikę vaikai, be išimties, žino apie pasaulio Kūrėją, žino, kad Jis tikrai yra, kad Jis visažinantis ir pilnai valdo pasaulį. Visi vaikai žino, kas vyksta Teisme, į kurį patenką mirusiųjų sielos, žino apie bausmes ir atpildą, rojų ir pragarą. Visi vaikai su pakenktais smegenimis pasakoja apie savo nuodėmes praėjusiame gyvenime, už kurias siela įsikūnijo tokiame neįgaliame kūne.

1993 metais Izraelio gyventoja, kurios vaikas buvo autistas, nuvažiavo į Angliją susipažinti su minėta metodika. Grįžusi į namus ji užmezgė ryšį su savo sūnumi. Iš pradžių ji, kaip ir psichologai, uždavinėjo labai paprastus klausimus. Ją džiugino pats galimybės bendrauti su savo sūnumi faktas. Būdama religinga, vėliau ji pradėjo klausinėti apie Dievą, sielą ir dvasinių pasaulių sąrangą. Ir kuo sudėtingesnis buvo klausimas, tuo ilgesnis sekdavo atsakymas. Atsakymuose būdavo ir tokios žydų religijos plonybės, apie kurias moteris nežinojo.

Nustebinta savo atradimų, ji kreipėsi į rabiną Jiehudą Sėrevniką, kuris jau senokai sėkmingai dirbo psichiatrijos ir psichoterapijos srityje. Sėrevnikas kreipėsi į žymesnius Izraelio rabinus, prašydamas leidimo atlikti eksperimentus su protiškai atsilikusiais vaikais. Po ilgų diskusijų, išsakius įvairias nuomones, leidimas buvo duotas. Ir taip Rabinas Sėrevnikas, kartu su vienu iš didžiausių Izraelyje autoritetų psichiatrijos srityje M. Štaineriu, pradėjo eksperimentus.

Per keletą mėnesių jie apklausė kelias dešimtis protiškai neįgalių vaikų iš įvairiausių žydų šeimų: religingų ir pasaulietiškų, turtingų ir vargšų. Vaikų amžius svyravo nuo trijų iki aštuoniolikos metų, bet iš principo amžius neturėjo jokios reikšmės.

Eksperimentų pasėkoje atsiskleidė įdomi sielų įsikūnijimo kūne su pakenktomis smegenimis sistema. Vaikų atsakymai paneigia populiarią ezoterinę teoriją, kad į tokius kūnus dažniausiai įsikūnijama už labai sunkius nusikaltimus (žudynės, prievartavimai ir pan.). Buvo manoma, kad ši bausmė liečia ne tiek pačius protiškai neįgalius vaikus, bet kad tai jų gimdytojų kaltė. Tačiau Sėrevniko ir Štainerio tyrinėjimai rodo, kad kartais į neįgalų kūną įsikūnija teisuolių sielos, kurios praėjusiame gyvenime nesusilaikė nuo, dažnai atsitiktinio, negarbingo elgesio. Jei toks vaikas gimsta žydų šeimoje, tai neretai praėjusiame gyvenime jis buvo atsisakęs savo tikėjimo ir priėmęs kitą tikėjimą.

Kadangi šis tyrinėjimas buvo atliktas Izraelyje, tai natūralu, kad buvo apklausinėjami neįgalūs žydų šeimų vaikai. Tačiau Sėrevnikas ir Štaineris įsitikinę, kad panašius atsakymus jie gautų ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Dalinai tai patvirtina ir kitų šalių psichiatrų tyrinėjimai.

Materialistinis mokslas niekaip negali paaiškinti, kokiu būdu vaikai atsakinėja į klausimus, nematydami raidžių lentelės ir net negirdėdami klausimų. Tačiau žydų išminčių darbuose galima rasti atsakymus ir į šį klausimą.

Neperpasakosiu, ką apie tai sako rabinai. Kas nori, gali pasiskaityti:

http://www.spectr.org/1999/011/deti.htm. Trumpai palyginsiu jų žinojimą su tuo, kas buvo žinoma senovės lietuviams ir, manau, visoms senosioms kultūroms. Suvokimas, kad ateinanti į pasaulį siela žino viską arba, kaip teigia rabinai, „mato pasaulį nuo krašto iki krašto“, yra užkoduotas lietuvių kalboje veidrodiniam atspindžiui paklūstančioje žodžių poroje: g i m – ti →  m i g – ti. Žydų išminčiai sako, kad kai kūdikis gimsta, „ateina angelas ir suduoda jam per burną, o vaikas viską pamiršta“. Lietuvių padavimas pasakoja, kad kol vaikas nekalba jis žino viską, bet prieš pradedant kalbėti ateina angelas ir paspaudžia jam smakrą. Smakre lieka duobutė, o vaikas viską pamiršta.

Bendravimas su protiškai atsilikusiais vaikais pateikia faktų apie smegenų veiklą ir jos paskirtį. Remdamasis rabinų raštais ir eksperimentine medžiaga, gauta kalbinant protiškai neįgalius vaikus, straipsnio autorius rabinas Jehuda Novoselskis (И. Новосельский) daro išvadą, kad „smegenys labiau yra ne mąstymo organas, bet iš išorės ateinančios informacijos ekranas ir filtras. O mąstymo ir suvokimo įrankis yra siela, kurios suvokimo galimybės neribotos. Ir tik tada, kai siela apsivelka medžiaginiu rūbu, jos galimybės, kaip ir kiekvieno materialaus kūno, tampa apribotos vieta, laiku, kiekybiškai bei kokybiškai. Tokiu būdu, būtent tada, kai smegenys yra pažeistos ir negali atlikti savo funkcijų, atsiranda galimybė pažvelgti į nuostabų sielos pasaulį be jokių medžiaginių užtvarų“. Ši išvada lengvai paaiškina keistą rabinų teiginį, kad „nuo šventyklos sugriovimo... pranašavimo dovana bus duota tik silpnapročiams ir vaikams“. Pranašavimo dovana suteikta silpnapročiams todėl, kad jų ekranas-uždanga yra ne tokia stipri, kaip normalių žmonių. Tampa aišku, kodėl visais laikais ir visose tautose buvo taip gerbiami vadinamieji dievo kvaileliai (rusiškai юродивые).

Šių išvadų patvirtinimą randame ir psichologijoje. Yra žinoma, kad regresinės hipnozės metu žmogų grąžinus į nėštumo laikotarpį, sugrįžta jo visaapimantis žinojimas: jis atsimena ir žino, kaip ir kūdikis, savo ateitį ir likimą bei kitus, šiaip žmogui nežinomus, dalykus. O hipnozėje, kaip žinia, aukštieji smegenys – smegenų žievės veikla, kuri ir daro žmogų žmogumi, yra išjungiama. Panašiai kartais būna ir po smegenų traumos ar klinikinės mirties. Kai kurie tokias būsenas patyrę asmenys tampa aiškiaregiais, ekstrasensais.

Žmogui gimus, pažinti medžiaginį pasaulį jam tenka mokytis smegenų ir penkių juslių – regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo – pagalba. Duomenys į sveiko žmogaus smegenis patenka per minėtas penkias jusles. Nieko nėra smegenyse, kas neateitų per jusles, – sakė Aristotelis. Todėl pažinti medžiaginį pasaulį, išmokti kalbėti ir visa kita, ką sugeba sveikas žmogus, sielai reiškia prabudimą medžiaginiame pasaulyje. Sakant senąja kalba ir simboliškai, įmigusią sielą reikia žadinti, t. y. iš­mo­ky­ti ap­si­reikš­ti per sa­vo že­miš­ką­jį dra­bu­žį – kū­ną. Lie­tu­viai kū­di­kio įve­di­mą į že­miš­ką­ jus­lių pa­sau­lį bū­tent ir va­din­da­vo ža­di­ni­mu. Ku­piš­kio apyl. kraš­to­ty­ri­nin­kas A. Kriau­za taip ap­ra­šo šį vyks­mą: Pra­de­dan­tį aug­ti vai­ką, jei jis ne­mie­ga, veik kiek­vie­nas pri­ėjęs ža­di­na – kal­bi­na. Kal­bi­na­ma dau­giau­sia su links­ma vei­do išraiška, mi­mi­ka, pri­si­ki­šant vi­sai ar­ti prie, daž­niau­siai čiul­piant ir kru­ti­nant gal­vą. Ža­di­na­ma ta­da, kai vai­kas es­ti links­mas. Ypač sten­gia­si, kad vai­kas juok­tų­si, šyp­so­tų­si.

Remiantis senąja išmintimi ir šiuolaikiniais atradimais smegenų srityje, galima teigti, kad žmogus, o tiksliau jo siela, turi tris filtrus. Pirmasis ir pats stipriausias, kurį mes gauname gimdami, yra neurofiziologinis filtras, t. y. mūsų smegenys, kuris galutinai sustiprėja apie aštuntuosius metus. Iki to amžiaus vaikai dar kai ką atsimena iš to žinojimo, kurį turėjo iki gimdami. Antrasis filtras – kultūrinis-socialinis. Tai įsitikinimai ir nuomonės, kuriuos mums suformuoja šeima, mokykla, kultūra, visuomenė, religija. Jis formuojasi viso gyvenimo eigoje, ir jo stiprumas gali keistis. Ir trečiasis, pats silpniausias filtras yra asmeniniai įsitikinimai. Tai vėliausiai susiformuojantis filtras, jei iš viso jis susiformuoja, nes daug žmonių nugyvena gyvenimą, vadovaudamiesi primestomis teorijomis, kitų nuomonėmis ir įsigytomis religinėmis tiesomis.

Grįžtant prie protiškai atsilikusių vaikų, galima teigti, kad jų sielos indas – kūnas – nėra užbaigtas. Tas neužbaigtumas pasireiškia kalbos ir kitų kūno funkcijų nebuvimu. Siela, įsikūnijusi tokiame nebaigtame, su pakenktomis smegenimis kūne, neturi to ekranuojančio filtro, kuris faktiškai ir yra smegenys.

Tačiau kokiu būdu siela, esanti tokiame neužbaigtame kūne, gali bendrauti, išreikšdama savo mintis ir jausmus? Ką apie tai gali pasakyti bandymų rezultatai? Vaikui su pakenktomis smegenimis užriša akis, tačiau jis ir toliau bendrauja, lentelėje nurodydamas reikiamas raides. Tačiau jei akys užrišamos žmogui, kuris padeda vaikui nurodyti raides, tai vaikas jau negali nieko nurodyti. Kyla klausimas: kaip mato raides akli ar užrištomis akimis vaikai? Jie patys aiškina taip: „Mes įeiname į jūsų smegenis ir veikiame per jas“.

Jau minėjome, kad su tokiais vaikais galima bendrauti bet kokia kalba. Tačiau bandymų metu buvo nustatyta, kad jie gali bendrauti tik ta ar tomis kalbomis, kurias žino padėjėjas. Ir kalbos žinojimo lygis atitinka padėjėjo mokamų kalbų žinojimo lygį, – jei padėjėjas rašo su klaidomis, tai ir vaiko atsakymai bus su gramatinėmis klaidomis.

Kai kas abejoja tokių vaikų atsakymų tikrumu. Jie sako, kad vaikai atsako todėl, kad jie skaito klausiančiųjų mintis. Šie vaikai iš tiesų gali skaityti mintis ir dalis jų atsakymų būna paimta iš mūsų smegenų. Pavyzdžiui, jie žino viską apie klausiantįjį (vardą, gimimo datą, jo gimines ir t.t.). Ir patys vaikai į klausimą, iš kur jie žino atsakymus, atsako: „Iš Dievo ir iš tavo smegenų“. Tačiau atidžiai išnagrinėjus atsakymus matyti, kad daugelio vaikų atsakymų klausiantieji niekaip negalėjo žinoti. Žmonės bendraujantys su autistais pasakojo, kad dažnai gaunami atsakymai būdavo priešingi tam, ko jie tikėjosi. Kontrolei, užduodami klausimą su žinomu atsakymu, klausiantieji stengėsi galvoti apie melagingą atsakymą. Vaikai visada atsakydavo teisingai.

Kartą autistui buvo užduotas klausimas, ar gali jis, jei norėtų, pameluoti? Jis atsakė, kad pameluoti negali.

Meluoti, tai reiškia sugebėti apsimesti, sugebėti atsiskirti nuo to, ką sakai. Nors melą mes suprantame kaip ydą, tačiau meluoti gali tik žmogus su pilnai išvystytomis smegenimis, kurios pajėgios skirti tai, kas mano, ir tai, kas tavo, gėrį ir blogį, tiesą ir netiesą, trumpai sakant, kai smegenys jau gali skirstyti ir atskirti bei atsiskirti. Todėl vaikai ankstyvoje vaikystėje, kol jų smegenys dar nubrendo šiai paskirčiai, bei protiškai atsilikę vaikai, pavyzdžiui, dauniukai, pameluoti negali. Negali, nes neturi instrumento – išvystytų smegenų, kuriose jau yra įvykęs darbo pasidalijimas, o smegenų pusrutulių veikla tampa skirtinga. Jei protiškai atsilikęs vaikas tikrai pamelavo, tai rodo jo mąstymo pažangą. Rašau „tikrai pamelavo“, nes tėvai dažnai vaikus kaltina melavimu. Dažniausiai tai būna tokie vaikų pasakymai, kurių tėvai nesupranta ar suprasti neleidžia jų įsitikinimai, bet vaikai visada sako tai, ką jie mato ar jaučia iki tol, kol bręstančios smegenys tampa pajėgiomis meluoti. Nors angelas ir uždeda vaikams „užmiršimo antspaudą“, iki jų smegenys visai subręsta, t. y. iki pilnai susiformuoja smegenų ekranas– filtras, jie regi dar daug ką tokio, ko suaugusieji jau nebemato. Belieka paminėti, kad dvasinės būtybės: vėlės, sielos, angelai ar piktosios dvasios negali meluoti, nes neturi smegenų.

BENDRAVIMO PAVYZDŽIAI

Vienas iš rabino Sėrevniko mokinių ješivoje (žydų Toros studijų mokykla) individualiai užsiiminėjo su keturiolikmečiu protiškai atsilikusiu vaiku. Kartą, jiems pradėjus ryšio seansą, visi kiti ješivos mokiniai išėjo į kiemą pažaisti. Buvo matyti, kaip vaikas įsitempė ir tapo neatidus. Į klausimą: „Tu tikriausiai nori eiti į kiemą pažaisti su kitais vaikais?“ jis atsakė balsu: „Taip“. Bet kada į tą patį klausimą jo paprašė atsakyti per ryšio lentelę, jis atsakė: „Ne“. Tuomet klausimą pakartojo, ir vaikas vėl balsu atsakė: „Taip“, o per ryšio lentelę: „Ne“. Tada jo paklausė: „Kodėl tu balsu atsakai: „Taip“, o per ryšio lentelę: „Ne“? Ir vaikas per ryšio lentelę atsakė: „Todėl, kad siela iš tiesų nori studijuoti Torą“.

Šiame pavyzdyje regime kovą tarp sielos ir kūno, kurioje kiekvienas tempia į savo pusę: siela nori pažinti tiesą, o kūnas – nori malonumų. Žmogus, kurio kūnas sveikas, jaučia tik jo poreikius, o siela savo norų išreikšti negali, nes ji žmogaus sąmonę gali pasiekti tik per kūną. Tačiau kai kūnas yra pakenktas, atsiranda galimybė jausti ne tik kūno, bet ir sielos norus, galima sužinoti apie tikruosius sielos poreikius. Siela nori pildyti Dievo valią ir tiktai kūno norai bei piktasis (ecer ara) neleidžia jai to daryti.

Rabinas Sėrevnikas šito fakto teisingumą patyrė dar prieš bendraudamas su neįgaliais vaikais. Kartą Purim šventėje keli mokiniai atėjo pas jį gerokai įkaušę ir su ašaromis teiravosi: „Ką mums daryti, kad uoliau mokytumės“? Jie sakė, kad mokosi nepakankamai ir kad nori mokytis daugiau, bet jie nežino kaip tai padaryti. Ir tokį norą pareiškė tie mokiniai, kurie šiaip mokydavosi nenoriai. Tačiau alkoholis šiek tiek sumažina sąmonės veikimą, ir siela gali lengviau pareikšti savo norus. (Tokia yra vyno gėrimo per Purim šventę paslėpta prasmė.)

Mes paprastai nejaučiame sielos poreikių, nes valdo kūnas ir slopina sielos pasireiškimus. Tačiau tais atvejais, kai kūnas yra neįgalus ir blogai vykdo savo maskuojančią paskirtį, mes aiškiai įsitikiname kokie yra sielos norai ir ko jai trūksta šiame pasaulyje.

Esantys su pakenktais smegenimis visi be išimties žino, kad jau yra gyvenę šitame pasaulyje, pasako savo vardą buvusiame įsikūnijame ir savo tuometinių tėvų vardus, žino už kokią nuodėmę jie įsikūnijo būtent tokiame kūne. Visi jie žino, kad šiame pasaulyje gyvena ne tam, kad atliktų tšuvą (sugrįžimą prie Dievo, atgailą), nes Tiesa jiems ir taip žinoma, ir jie neturi pasirinkimo laisvės. Dabartinio jų gyvenimo tikslas – pereiti per kentėjimus, kurie jiems yra buvusių nuodėmių valymas ir ištaisymas. Kai kuriems tai dar ne paskutinis jų sielos ištaisymo tarpsnis.

Tačiau žmonės, turintys sveiką kūną ir protą, tegu negalvoja, kad yra geresni už neįgaliuosius. Iš tiesų, pasak žymaus kabalisto Ari, dabartiniais laikais tarp mūsų beveik nebėra naujų sielų, ir kone visi, kurie dabar gyvena, jau buvo čia ir dabar vėl nusileido, kad ištaisytų tai, ką sugadino praėjusiuose įsikūnijimuose. Idioto padėtis yra netgi vertesnė. Tai paaiškinama tuo, kad šis individas jau ištaisė viską, ką turėjo taisyti gyvendamas protingoje būsenoje, ir jam liko tik iškentėti kančias, kurioms patirti protas nereikalingas.

Ir priešingai, jei žmogus šiame pasaulyje yra protingas, tai, su retomis išimtimis, yra ženklas, kad jis turi dar daug ką ištaisyti. Pasakojama, kad rabinas Chazonas Išas atsistodavo prieš silpnapročius.

Pokalbis su 6-ių metų berniuku, kurio diagnozė – cerebrinis paralyžius.

Ryšio pradžioje berniuko paklausė, ką jis norėtų pasakyti savo tėvams. Jis atsakė, kad jis nepasveiks, ir gaila, kad tėvai laukia pasveikimo ir meldžiasi, kad jis pasveiktų.

– Kodėl tu atėjai į šį pasaulį tokiame pavidale?

– Mano kentėjimai čia tiksliai atitinka tas nuodėmes, kurias padariau ankstesniame įsikūnijime.

– Ar mes galime tau kuo nors padėti?

– Taip. Melstis, kad mano ištaisymas būtų pilnas.

Pokalbis su mergaite, kurios diagnozė – Dauno sindromas.

– Ar žinai, kodėl atėjai tokiame pavidale?

– Taip. Už nuodėmes, kurias padariau ankstesniame įsikūnijame.

– Ar gali pasakyti, kokios tai nuodėmės?

– Ne.

– Kas yra sunkiau – patekti į pragarą ar ateiti į šį pasaulį tokiame pavidale?

– Ateiti tokiame pavidale. (Yra ir kito dvidešimtmečio autisto teiginys, kad ateiti tokiame pavidale yra baisiau, nei patekti į pragarą).

– Ar galėsi įeiti į rojų po kentėjimų šitame kūne?

– Ne. Nes aš dar turiu praeiti pragarą (heenna).

Tai pasakiusi, mergaitė apsiverkė ir paprašė nutraukti pokalbį.

Pokalbis su 7 metų berniuku dauniuku.

– Kodėl atėjai į šį pasaulį tokiame pavidale?

– Tai bausmė už nuodėmę praėjusiame gyvenime.

– Ar gali pasakyti kokia tai nuodėmė?

– Taip. Aš kalbėjau lašon-ara (kitų žmonių smerkimas, matant juose vien tik bloga) ir nemylėjau žydų.

– Ar galėsi po šito gyvenimo patekti į rojų?

– Taip.

– Ar ši bausmė atitinka nusikaltimo dydį?

– Taip. Aš smerkiau tyčia, pilnai suvokdamas, kad darau nusikaltimą. Atitinkamai tam ir bausmė. Dabar aš negaliu atskleisti žmonėms tų didelių žinių, kurios yra mano sieloje. Mane visi laiko kvailiu be proto, o nejautrūs žydai galvoja, kad aš visiškas idiotas. Tai sunki bausmė ir aš labai kenčiu.

– Ar turi priekaištų šiai bausmei?

– Ne. Aš sukurtas pagal Dievo paveikslą, o šita bausmė ištaisys mane ir tobulins.

– Ar nori ką nors perduoti kitiems žmonėms?

– Taip. Kad nenusidėtų, nes Teismas griežtas, o bausmė sunki.

Mamos pokalbis su 6 metų sūnumi, kurio diagnozė – cerebrinis paralyžius.

– Kodėl tu negali kalbėti? – Mama tikėjosi atsakymo: „Todėl, kad aš ypatingas“, nes kartą ji jo paklausė: „Kaip tu gali pažinti raides, niekada nesimokęs?“ O jis atsakė, kad dar iki gimimo jį mokė angelas. O kai motina paklausė: „Bet juk mes neatsimename, kad mus būtų mokęs angelas?“ – vaikas atsakė: „Todėl, kad aš esu ypatingas vaikas“.

– Todėl, kad aš kartą buvau rabinas ir manęs neįleido į rojų, nes aš kalbėjau lašon-ara, o teisuoliai kenčia už savo nuodėmes.

– Kodėl neprašei atleidimo?

– Prašiau, tačiau jis labai pyko ir nenorėjo man atleisti

– Ar lašon-ara buvo tau įprastas dalykas?

– Ne. Pasakiau lašon-ara tik vieną kartą.

Šio vaiko mama sako, kad savarankiškai jis nieko negali daryti, išskyrus vieną dalyką – išspjauti jam duodamus vaistus. Ir kai jam šitai pavyksta, jis labai džiaugiasi. Baisu! Už nuodėmę, kuri žmonių akyse atrodo menka, tokia didelė bausmė. Matyt Dievas teisingumą matuoja kitokiais matais.

Ketverių metų mergaitė, serganti cerebriniu paralyžiumi.

– Kodėl į pasaulį atėjai tokiu pavidalu?

– Nenoriu atsakyti, nes man bus gėda, jei mama sužinos apie mano nuodėmę.

Vienuolikos metų autistas.

– Kodėl į pasaulį atėjai tokiu pavidalu?

– Todėl, kad praėjusiame gyvenime paleistuvavau.

Mergaitės su pakenktais smegenimis dėdė pasakojo, kad ji „parašė“, kodėl atėjo tokiame pavidale: todėl, kad praėjusiame įsikūnijime jos tėvai, jai girdint, kalbėdavo lašon-ara, o ji neprotestavo. (Pagal Toros įstatymus tas, kuris mato, kaip artimas daro nuodėmę ir tam nesipriešina, taipogi yra kaltas už nuodėmę – aut. past.).

– Kas yra svarbu dvasiniame pasaulyje?

– Nekalbėti lašon ara, bet teisinti žmones, kalbėti apie tai, kas yra gera, apie žmonių nuopelnus.

Rabino Mošės Korgodovero pastaba:

Kūno luošumas, kuris yra matomas trūkumas, liudija apie paslėptas sieloje ydas žmogaus, kuris savo nuodėmėmis padarė žalos dvasiniam pasauliui. To pasėkoje, toji Aukštoji šviesa, kuriai padaryta žala, neįliejo gyvybinės šviesos (energijos) į atitinkančią dalį sielos, įsikūnijusios tame kūne. Todėl žmogus gimsta su atitinkamu luošumu. Štai kodėl luošiems kogenams (kogenas, kaip ir levitas, yra žydas, tapęs kunigu paveldėjimo keliu, t. y. yra kunigo sūnus, kuris taipogi yra kunigas) neleidžiama laikyti Šventykloje pamaldų, nes kūno trūkumas liudija apie nusidėjusios sielos trūkumus. Ir neklausk manęs apie luošus, nes tai sielos, kurios nusidėjo ir padarė sau žalą ankstesniuose gyvenimuose.

Mergaitė su Dauno sindromu.

– Ar tu matai ateitį?

– Taip.

– Ar gali pasakyti, kas mūsų laukia?

– Aš neturiu teisės to sakyti.

Vienuolikmetis autistas.

– Ar tu žinai ateitį?

– Taip.

– Ar gali mums ją atverti?

– Aš galiu atsakyti apie praeitį ir dabartį, bet ateitis – ne tiems žmonėms, kurie nekenčia nuo „simptominio? atsilikimo“. Aš ne dangiškasis Tėvas, kuris gali atverti žmonėms tai, kas įvyks.

Taip „parašė“ berniukas, kuris negalėjo išmokti suskaičiuoti iki trijų.

Cerebrinis paralyžius, 7 metai.

– Kodėl dabar tiek daug bėdų ir nelaimių?

– Todėl, kad turi ateiti mesijas, o jo atėjimas visada atneša išbandymus.

Vaiko su Dauno sindromu dėdė atėjo pasitarti dėl savo sesers sūnaus. Vaikas neatsakė į klausimą, bet „parašė“:

– Rabinas (t. y. dėdė) turi mesti rūkyti.

– O kas atsitiks, jei aš nemesiu rūkyti?

– Geriau jei mestumėte rūkyti ir neklausinėtumėte.

– Ar tu žinai, kiek kartų aš bandžiau mesti rūkyti?

– Toros žinovui, dirbančiam su savo kokybėmis (charakterio bruožais), tai netinka.

Mama klausinėjo savo 6 metų sūnelį, gimusį su cerebriniu paralyžiumi. Ryšio metu, kai į kambarį įėjo jos draugė, berniukas „parašė“, kad įėjusios moters vyras yra geraširdis ir teisingas žmogus. Vaiko motina nustebo, kodėl vaikas rašo tokius dalykus. Tada jos draugė jai pasakė, kad čionai eidama galvojo apie skyrybas su savo vyru. Tačiau dabar, po „išgirstų“ žodžių, ji gerai viską apgalvosianti. Panašus atvejis buvo ir su kita šio vaiko motinos drauge, kai jis žmonos akivaizdoje pagyrė vyrą ir taip sutaikė šeimą.

Vieno su pakenktais smegenimis berniuko paklausė, ką jis gali patarti, norint padėti kažkuriam sergančiam vaikui. Savo atsakyme berniukas nurodė gydytoją ir jo adresą Tel-Avive. Paaiškėjo, kad duomenys tikri, o nurodytas gydytojas pagelbėjo sergančiajam.

Jaunuolis, patyręs smegenų traumą.

– Ką daryti su tavo automobiliu? Ar parduoti jį?

– Man tai nesvarbu!

– O ką daryti su tavo elektronika?

– Tu kalbi su manimi apie dalykus, kurie man neturi reikšmės. Mama! Aš noriu tau pasakyti, kad Izraelio tauta yra dideliame pavojuje. Reikia žmones raginti tšuvai (atgailai). Nėra laiko.

– Ar gerai, kad tėtis užsiiminėja su Albertu, Oferu ir kitais?

– To nepakanka, tu taipogi privalai!

– Aš turiu būti namuose, virti, maitinti.

– Viskam yra laikas. Nėra laiko švaistymui.

– Ar tu matai mamą?

– Tiktai atmintyje.

– Ko tau trūksta?

– Mamos! Bet dabar aš esu atskirtas.

– Kiek dar laiko būsi atskirtas?

– Nežinau... Melstis... Jeigu aš grįšiu vienai dienai, tai duokite man paskaityti ką aš jau „parašiau“, kad vėl nesugrįžčiau prie beprasmio gyvenimo.

– Kaip reikia elgtis su žmonėmis, kurie nevykdo Aukščiausiojo valios?

– Reikia kantriai bandyti parodyti jiems Tiesą, tačiau nei per plauką nenusileisti į jų pasaulį.

– Kokia prasmė būti pasaulyje tokioje būsenoje?

– Yra keletas prasmių. Mes ištaisome savo nusikaltimus, padarytus buvusiuose įsikūnijimuose, mes esame išbandymas mūsų tėvams, nes taip tikrinamas jų pasitikėjimas Dievu, mes taipogi atėjome pasakyti Izraelio tautai, kad neliko daug laiko. Jūs gyvenate tarsi girti. Nekreipiate dėmesio į ženklus, kuriuos jums siunčia Aukščiausias. Vienas iš ženklų – tai mes, protiškai atsilikę žmonės, apie kuriuos jūs galvojate negerus dalykus, kad mes nesame jūsų gražaus pasaulio dalimi, kad drumsčiame jums ramybę.

Dalis rabino pokalbio su protiškai atsilikusia dešimtmete mergaite.

– Kuo aš buvau praėjusiame gyvenime?

– Aš negavau leidimo jums apie tai pasakyti. Noriu pasakyti, kad geriau būtų, jei jūs rūpintumėtės dabartiniu savo įsikūnijimu, nes jis nulems jūsų ateitį. Reikia dirbti su savo charakterio kokybėmis ir daryti hesed (gerus, altruistinius darbus), nes mažai laiko duota šiame pasaulyje. Brangų savo laiką jūs švaistote ieškodamas to, kas paslėpta, o kas atvira ir prieš jus – nematote.

– Betgi Arizalis (XVI a. kabalistas) rabinui Chaimui Vitaliui, savo geriausiam mokiniui, papasakojo apie jo praėjusį gyvenimą?

– Jūs ne rabinas Chaimas Vitalis ir aš negavau leidimo atskleisti jums tai, kas paslėpta.

– Kokia yra mano sielos šaknis?

– Atrodo, aš nepakankamai aiškiai pasakiau: aš negaliu atsakinėti į tokius klausimus.

Rabinas vėl uždavė klausimą apie paslėptus asmeniškai jį liečiančius dalykus.

– Noriu pasakyti, kad nepergudrausite manęs. Manote, kad jei užduosite kitus klausimus, tai gausite norimą atsakymą. Prašau, aš nesuinteresuota tokiais klausimais. Esu šiame pasaulyje, kad padėčiau žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, bet ne dėl tyrinėjimų. Aš ir visi vaikai bei suaugę su pakenktais smegenimis yra atsiųsti tam, kad padėtų įveikti ecer ara (piktus polinkius). Yra žmonės, kurie mumis tiki, ir yra tokie, kurie netiki, tačiau tai nėra svarbu. Kuriems reikia, žinia ateina tinkamu metu. Noriu jums pasakyti, kad jūs rimtas, tiesos ieškantis žmogus. Tačiau nejautrus žmonėms ir jų kančioms. Geriau būtų palikti sielų šaknų pasaulį ir pasiraičius rankoves stoti į kovą gelbstint žydų sielas, kol dar yra laiko. Jūsų ištaisymas būstų toks: pajauskite savo brolių žydų kančias, nusileiskite į pasaulį, kur viskas supainiota, ir ištraukite juos gyvenimui – gyvenimui su Tora ir įsakymais. Daugiau neturiu ką jums pasakyti. Tai pranešimas, kurį aš gavau dėl jūsų. Jei jį suprasite – nuostabu, na, o jei ne – tai ne.

– Aš pirmiau turiu dirbti su savimi, nes nesijaučiu tobulas, kad dirbčiau su kitais.

– Negalima laukti tol, kol jūs tapsite tobulas, nes tobulas žmogus miršta ir niekam negali pagelbėti. Jūs turite daryti hesed (gerus darbus be atlygio) kenčiantiems žydams. Ne truputį hesed, kad išpildytum pareigą, bet daug hesed. Dieną ir naktį gelbėti sielas, be poilsio dirbti, kaip mūsų protėvis Abraomas.

– Aš vadovauju suaugusiųjų ješivai (mokyklai) ir rūpinuosi jais.

– Ješiva – tai gerai, tačiau vadovavimas jai maitina jūsų ego ir įstatymą išpildo tik sąlyginai. Priartinimas tolimųjų – štai šios dienos karas, gelbėjant sielas.

– Ar priimamos mano maldos?

– Priimamos, tačiau jose trūksta gailestingumo, širdies proveržio ir ašarų dėl apgalėtinos Izraelio tautos būklės.

– Ar ateis mūsų laikais pranašas Elijahu?

– To aš nežinau.

– Ką gali pasakyti apie paskutinį Teismą?

– Galiu tik pasakyti, kad tai baisu. Teisėjai išnagrinėja žmogaus elgesį iki smulkmenų. O teisėjai – tai Aukščiausiojo pasiuntiniai. Netgi teisuoliai dreba prieš Teismo dieną.

Iš dvidešimtmečio autisto kreipimosi:

– Visi ligoniai su pakenktomis smegenimis – tai žmonės, kurie yra daugiau sielos, negu kūnai, atitinkamai pagal pakenkimo laipsnį.

Kodėl ši informacija, kuri daug ką gali pasakyti apie žmogaus prigimtį ir jo sielą, o ypač apie smegenų veiklą, yra sutinkama gana šaltai, ignoruojančiai ir net priešiškai? Juk ją nesunkiai galima patikrinti, o jei galima patikrinti, tai jau beveik mokslinis metodas. Aišku, mokslininkai šiam ryšio metodui turėtų priekaištų, Tačiau bent psichologai, atrodo, turėtų labai susidomėti. Tačiau nepaisant to, kad šis ryšio metodas atveria galimybę bendrauti net ir su nesąmoningoje būsenoje esančiais žmonėmis, tiek mokslininkai, tiek krikščionių dvasiškiai, tokio ryšio su protiškai atsilikusiais vaikais galimybėmis beveik nesidomi. Kodėl? Juk tai prieštarauja tam žmogaus ir pasaulio suvokimui, kurį vadiname moksliniu arba krikščionišku. O kas yra priešinga mokslinėms ar religinėms dogmoms, tą atmeta ir mokslininkai, ir tikintieji. Dažnai nepaisydami akivaizdžių faktų. Protas visada yra tikintis: religinėmis, mokslinėmis ar dar kokiomis nors tiesomis.

Protiškai atsilikusių vaikų atsakymai tiesiogiai patvirtina Evangelijų žodžius apie vaikus: Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: „Leiskite vaikučiams eiti pas mane, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, nepateks į ją (Lk 18, 16-17).“ Pasakysite, kad straipsnyje buvo kalbėta apie protiškai atsilikusius vaikus, kuriuos civilizuotas pasaulis apskritai linkęs ignoruoti, o Jėzus kvietė prie savęs sveikus vaikus. Na taip, bet sveiki vaikai, kai subręsta jų smegenys, tampa teologais, mokslininkas, prekijais ir panašiai, trumpai sakant, racionaliai ir logiškai mąstančiais žmonėmis, kurie jau abejotina, ar pateks į dangaus karalystę. O protiškai atsilikę taip ir lieka vaikais visam gyvenimui, nes pagrindinis instrumentas, kuris žmogų padaro žmogumi, – jų smegenys, – yra pakenktas.

Taip pat buvo, ir kai šią medžiagą pasiūliau savo pažįstamiems. Tikėto entuziazmo nebuvo, bet sulaukiau abejingumo ir atmetančios kritikos. Man ši informacija labai tiko. Ją priėmiau iš karto, nes ji ne tik neprieštaravo mano pažiūroms, bet papildė bei patvirtino tai, ką jau žinojau apie žmogaus prigimtį, kūno ir sielos sąveiką bei smegenų veiklą.

 Be abejo, galimi tam tikri priekaištai autoriui dėl tendencingumo, nes čia kalbama tik apie žydų šeimų vaikus. Tai yra žmogiška ir, ko gero, neišvengiama. Tuo labiau tai reikia patikrinti ir su kitokiose kultūrose bei religijose gimusiais vaikais. Juk yra ir Lietuvoje panašių vaikų ar suaugusiųjų, esančių nesąmoningoje būsenoje.

Vertė ir komentavo Aleksandras Žarskus

Komentarai atskirti teksto atitraukimu

http://www.spectr.org/1999/011/deti.htm