Aleksandras Žarskus

Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje

A. Maceina yra vienas iškiliausių lietuvių mąstytojų. Jo kūrybinis palikimas – apie dvi dešimtys knygų ir šimtai straipsnių – yra didžiulis indėlis į lietuvių tautos minties lobyną. A. Maceinos kelias prasidėjo kunigų seminarijoje, tačiau tapo filosofu. Jis dėstė ne tik prieškariniame Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet, karo nublokštas, ir tuometinės Vakarų Vokietijos Freiburgo bei Miunsterio universitetuose. Ten A. Maceina dėstė rusų ir tarybinę filosofiją, o vėliau ir religijos filosofiją. Tačiau kai buvo švenčiamas jo šešiasdešimtmetis, apie jo kūrybą rašę kritikai taip ir nesugebėjo A. Maceinos raštų priskirti kuriai nors filosofinei mokyklai ar krypčiai. Maceina yra per daug savitas, kad jį būtų galima priskirti kuriai nors filosofinei srovei, įsprausti į gatavus rėmus. Maceina ir tremtyje išliko savitas mąstytojas ir savo inramąstymu išreiškė lietuvių savimonei būdingus bruožus. Turiu mintyje ne šiuolaikinio, bet to lietuvio, kuris dar prieš šimtą metų oriai arė Lietuvos žemę.
Nors Maceina nebuvo teologas, bet jis pats sakė: Dievas buvo ir yra mano mąstymų objektas. Tačiau jeigu teologiją suvoksime ne kaip atstovavimą Bažnyčios autoritetui, bet suprasime pažodžiui, – kaip kalbą apie Dievą, – tai, pasak jo paties: Esu teologas ir atrodo būsiu juo ligi savo amžiaus galo.
Apsisprendimą Dievo atžvilgiu Maceina laiko giliausiu bei svarbiausiu žmogaus apmatu. Nuo jo priklauso žmogaus dvasinė ir kūno sveikata.
Kodėl žmogus gali laisvai apsispręsti Dievo atžvilgiu, Maceina nagrinėja savo studijoje „Dievas ir laisvė“. Kalbėdamas apie žmogaus laisvąją valią, jis pasiremia teologine kenozės arba Dievo apsiribojimo, susisiaurinimo samprata. Dievo susisiaurinimas arba kenozė reiškiasi tuo, kad Dievas tiesiogiai nebyloja nei istorijoje, nei gamtoje, nei žodžiu, nei veiksmu. Niekur ir niekada nesutikdami Dievo kaip Dievo (t. y. tokio, koks Jis iš tiesų yra – Absoliuto), mes savaime esame laisvi apsispręsti tiek jo paties, tiek jo veiklos atžvilgiu.
Jeigu būtų priešingai, t. y. jei Dievas pasireikštų visa savo galia – kaip Absoliutas, mes neturėtume laisvos valios. Absoliuto akivaizdoje laisvas žmogaus apsisprendimas nebūtų įmanomas.
Kenotinis arba save apribojantis Dievo veikimas ar Jo kalba palieka vietos žmogaus laisvei. Kenozė yra žmogaus laisvės sąlyga. Visur girdime tik žmogaus žodį, visur regime tik gamtos ar istorijos vyksmą. O ar šis žodis ir šis veiksmas yra Dievo, turime apsispręsti mes patys, jokių specifinių dieviškumo ženklų neįtaigojami ir jokių dieviškumo dėsnių neverčiami, vadinasi, būdami laisvi, nevaržomi.
Galima sakyti, kad svarbiausias Maceinos veikalas, kuriame labiausiai atsiskleidžia jo savitumas, yra „Filosofijos kilmė ir prasmė“. Savo pamatinį filosofavimą Maceina pradeda teigdamas, kad pagrindinis ir iš esmės vienintelis filosofijos klausimas yra būties klausimas. Tačiau tiesiogiai būties kaip objekto apmąstyti negalime. Kaip galima nagrinėti pačią būtį?
Atsakymas kiek netikėtas: pasak Maceinos, reikia ne nagrinėti žmogaus būtį, bet susikaupti prie paties šio nagrinėjimo arba prie būtybės pasiklausymo. Ar Lietuvos pakelėse ir kryžkelėse parimęs Rūpintojėlis nėra tas, kuris klausosi būties? Vadinasi, reikia apmąstyti pačią filosofiją, jos kilmę ir prasmę, kaip skelbia knygos pavadinimas.
Svarbiausi filosofijos kilmės šaltiniai, pasak Maceinos, yra nuostaba, abejonė ir kančia. Jie giliai atspindi lietuvišką savimonę, o ypač pirmasis. Apie šį lietuviškos savimonės bruožą Vydūnas yra pasakęs: Lietuviai savo giriose gyveno nuostaboje prieš visa kas gyva. Nuostaba yra atsivėrimas gyvenimui, klausiantis žvilgsnis. Nefilosofinė arba neklausianti žmogaus būklė, pasak Maceinos, yra paviršinė.
Bene ryškiausiai Maceinos lietuviška savimonė atsiskleidė veikalo „Filosofijos kilmė ir prasmė“ priede, pavadintame „Filosofija ir lietuvių kalba“. Čia Maceina parodo, kad tikrai filosofuoti galima tik gimtąja kalba ir atskleidžia galimybę filosofuoti lietuviškai, nesiskundžiant filosofinės terminijos trūkumu ir tuo pačiu atrandant, kad filosofija terminų iš viso neturi ir negali turėti. Tik sustabarėjusios sąvokos, virtusios padargais, kuriais visi naudojasi, neklausdami jų reikšmės, turi pavadinimus „termino“ prasme. Terminus (lot.) reiškia „ežia, riba, apibrėžtas“. O filosofinis žodis, kaip ir poetinis, turi erdvę ir yra gilus. Terminai įsipilietino kiekvienoje kalboje, nors kalbiškai žiūrint, jie yra negyvos svetimybės ar net dirbtinybės. Svetimžodžiai, pasak Vydūno, niaukia žmogaus sąmonės šviesą.
Šioje nedidelėje studijoje Maceina klausia: Kiek lietuvių kalba yra atvira būčiai ir metafizikai arba, tiksliau, kiek metafizikos yra pačioje lietuvių kalboje? Nes mąstymas kalbos nesumetafizina. Mąstymas tik atskleidžia, kas kalboje jau yra metafiziška. Kiekviena kalba, – sako H. Von Humboltas, – yra savita pažiūra į pasaulį arba savitas pasaulio ir jo sąrangos matymo kampas. Iš to kyla sunkumai suprasti svetima kalba aprašytą pasaulį. Nuomonė, kad svetimą kalbą galima gerai išmokti, yra kilusi iš sampratos, kad kalba yra tik susižinojimo priemonė. Moksle ir įprastiniuose santykiuose taip ir yra. Tačiau ten, kur kalba atskleidžia savo esmę arba vidinę dvasią, kaip tai yra poezijoje arba filosofijoje, ji virsta būties išraiška (interpretacija) arba savita pažiūra į pasaulį. Kuo labiau skiriasi svetimos kalbos regėjimo kampas, tuo labiau kita kalba išreikštas pasaulis lieka man svetimesnis. Tai labai apsunkina vertimą. O kartais jį padaro negalimą.
Pavyzdžių labai daug. Pavyzdžiui, indeuropinių kalbų sakinio žodis žymi objektą, o tuo tarpu semitų kalbų sakinio žodis žymi būseną. Kitaip sakant, indoeuropinėse kalbose žodį bei sakinį apsprendžia pats mąstomasis objektas, o semitų kalbose – mąstomo objekto padėtis. Regėti pasaulį objekto pavidalu ir regėti jį kaip būseną yra visiškai skirtingi regėjimo kampai. Tai yra priežastis, kodėl negalima tinkamai išversti psalmių ir apskritai Senojo Testamento į indoeuropines kalbas. Todėl tiek daug nesutarimų aiškinant Šventąjį Raštą.
Dar ryškesnis pavyzdys kitokio požiūrio į pasaulį yra Uralo – Altajaus tautų kalbos, kuriose nėra skirtumo tarp daiktavardžio ir veiksmažodžio. Jos asmenuoja daiktavardį ir linksniuoja veiksmažodį. Daiktas ir veiksmas  tose kalbose yra tolygūs. Tuo tarpu indoeuropiečių kalbos griežtai skiria daiktavardį nuo veiksmažodžio. Pasak A. Gehleno, tokio pasaulio suvokimo, kuriame daiktas ir veiksmas yra tapatūs, mes neįstengiame pasisavinti. Šias kalbas galima išmokti, tačiau jose išreikštas pasaulio suvokimas liks mums svetimas.
Tokie kalbiniai skirtumai verčia abejoti filosofinio vertimo tikrumu. Kad poezijos negalima išversti į kitą kalbą, – sutinka visi. Bet Maceina, pasiremdamas R. G. Gadameriu bei M. Heidegeriu, parodo, kad pažodinis filosofinio teksto vertimas, kuriame dingsta žodžių prasmės, yra tarsi jo klastojimas.
Prasmę reikia suprasti, o suprasti – reiškia būti prasmę nešančios kalbos kalbančiuoju. Kitaip sakant, žodžio prasmei suvokti reikia, kad žodis, nešantis prasmę, būtų mano gimtosios kalbos žodis.
Kiekvienas filosofijos vertimas suardo pradinę prasmę, nes perkelia jos sąvokas į kitokį pasaulio suvokimą.
Filosofinio vertimo abejotinumas atskleidžia mums gimtosios kalbos reikšmę filosofijai. I. Kanto žodžiais tariant, gimtoji kalba yra mąstymo a priori, kuriuo yra apsprendžiamas mąstomasis objektas. Ne veltui Vydūnas sakė, kad kalbančiajam gimtąja kalba lengviau atsiveria būties slėpiniai, nes kiekviena tauta savoje kalboje įrašo, užkoduoja savitą būties ir pasaulio suvokimą.
Panagrinėkime dar vieną skirtingo suvokimo pavyzdį. Senovės graikai, iš kurių ir kilo Vakarų filosofija, „tiesą“ nusako žodžiu aletheja (άλήθεια). Iš pirmo žvilgsnio šis graikiškas žodis atrodo kaip ir daug kitų tiesos pavadinimų: veritas, wahrheit, istina ar lietuviškasis tiesa. Tačiau atidžiau pažvelgę į graikiškąjį žodį matysime, kad graikai tiesą išreiškia per neiginį „ne“, nes žodis aletheja priklauso tai pačiai žodžių grupei kaip ir akineton – ‘nejudantis’, aritmija – ‘netaisyklingumas’, apatija – ‘neskausmingumas’. Priešdėlis a graikų kalboje yra neiginys.
Taigi, graikai tiesą nusako neigiamuoju būdu! To suvokti mes negalime, nes mums tiesa yra ir pati teigiamybė, nes mūsų žodis „tiesa“ nė kiek neatitinka graikiškojo aletheja, – taip sako Maceina. M. Hedegeris graikišką žodį aletheja verčia vokišku žodžiu „unverborgenheit“ – ‘nesislėpimas’. Tačiau gilesniam šio graikiško žodžio supratimui bei pergyvenimui tai nepadeda. Užtat savo metu P. Wustas ir klausė: Ar Heidegeris sava kalba mūsų nemulkina? Argi nesislėpimas ir tiesa yra tie patys dalykai?
Mano požiūriu čia yra paprasčiau. Tai, kad žodis yra nusakomas per neigimą, nereiškia, jog jis yra neiginys. Reiškinio nusakymas per neiginį greičiau reiškia mąstymo ribotumą, jo nepajėgumą, o ne tai, kad jis yra neiginys. Kai nerandama tinkamo žodžio reiškiniui išreikšti, dažnai jis nusakomas per neiginį, pavyzdžiui, invalid  (angl.) 'neįgalus’, bet lietuviai turi žodį be neiginio – luošys, kuris išreiškia kitą požiūrio kampą nei angliškasis invalid.
Graikiškasis aletheja yra sudarytas iš priešdėlio a ir letheja, kurį galima versti kaip ‚užmiršimas‘. Žodžio pradžioje esantis neiginys a neigia ne tiesą (nes tiesą išreiškia visas žodis aletheja), o „užmiršimą“. Tos pačios šaknies yra ir graikų mitologinė upė Leta, iš kurios atsigeria einančios gimti sielos ir viską užmiršta. Panašus požiūris apie sielos atėjimą į fizinį pasaulį yra užkoduotas ir lietuviškuose veiksmažodžiuose: gim-ti – mig-ti. Į žemę ateinančios sielos pamiršta arba įminga ir todėl tiesą joms tenka atsiminti.
Taip mąstant aletheja iš daiktavardžio virsta veiksmažodiniu daiktavardžiu – prisiminimas. O tai reiškia, kad tiesa nėra nekintama, bet nuolat atsiskleidžianti. Išnyksta ir neiginys, o graikiškas žodis aletheja tampa artimesnis ir lietuviškam požiūriui į tiesą. Juk sakome: „surasti tiesą“, „ieškoti tiesos“. Lietuviškas žodis tiesa (kaip ir žodžiai tiesus, tiesiai) kilęs iš veiksmažodžio tiesti. Į tiesą reikia kelius nutiesti. Ir lietuviui tiesa nėra vienkartinė duotybė – ji atrandama, ji ieškoma, prisimenama. Tačiau graikai ir lietuviai tiesos ieško skirtingai. Graikų mentalitetas tiesą atidengia prisimindamas, o lietuviška savimonė, ieškodama tiesos, tiesia į ją kelius.
M. Heidegeris negalėjo graikiško žodžio aletheja  suvokti kaip veiksmažodžio, nes vokiškas žodis, reiškiantis tiesą, – warheit – yra kilęs iš veiksmažodžių wahren, wehren, kurie reiškia ‘saugoti’ ir ‘ginti’. Vokiškai savimonei tiesa yra tai, ką vieną kartą suvokus, reikia saugoti ir ginti. Argi galima išsaugoti nuolatinį vyksmą?
Toliau Maceina parodo nepaprastą lietuvių kalbos metafiziškumą, o tai reiškia, kad lietuvių kalba bene geriausiai iš visų indoeuropietiškų kalbų tinka nusakyti būtį ir būtybę. Jis pastebi lietuviško veiksmažodžio būti turtingumą. Skirtingai nei kitos indoeuropiečių kalbos (lotynų, vokiečių, anglų), kuriose šis veiksmažodis yra tapęs pagalbiniu ir labai nuskurdęs, lietuviškasis būti tarp jų atrodo kaip princas tarp elgetų. Lietuviškas veiksmažodis būti ne tik išlaikė visas gramatines formas, bet iš jo, naudojant priesagas ir priešdėlius, galima sudaryti naujus, vis kitokį buvimo aspektą išreiškiančius žodžius.
Pasinaudodami lietuviško veiksmažodžio būti galimybėmis, galime vienu žodžiu ir teisingai pagal prasmę išversti kad ir tokį „neišverčiamą“ hebrajiškąjį Dievo vardą: Jehova arba Jahvė. Šis žodis, kaip sako kalbininkai, yra hebrajiško veiksmažodžio būti esamojo laiko trečias asmuo – t. y. Jis būna. Į lotynų kalbą tai buvo išversta trimis žodžiais: Sum qui sum. Šį hebrajišką Dievo vardą mes verčiame, kopijuodami lotyniškąjį vertimą: Esu kurs esu. Tai yra vadinamasis interpretacinis arba aiškinamasis vertimas. Hebrajiškas Dievo vardas Jahvė nusako asmenį, kuris būna nuolatos. Tačiau, pasinaudodami lietuviško veiksmažodžio galimybėmis, šį vardą galime išreikšti vienu žodžiu – Buvėjas. Tai pasakytų kiekvienas lietuvis ar kaimo vaikas, kuris tebeturi nesugadintą gimtosios kalbos jausmą ir nėra varžomas jokių autoritetų. Juk tas, kuris grėbia, yra grėbėjas; tas, kuris siuva, – siuvėjas, o tas, kuris būna, yra buvėjas.
Be to, lietuvių kalboje yra dar ir kita veiksmažodžio būti lytis, kurios nemini Maceina: tai esti, esėti, iš kurios galima išvesti daug svarbių filosofavimui sąvokų: esmė, esa, esminis, esmiškumas, esamas, esybė, esmingumas, esamybė, kurie lietuviškai kalbantįjį įgalina filosofuoti apie būtį, išreiškiant labai subtilius niuansus.
Gyvendamas tremtyje, į gyvenimo pabaigą Antanas Maceina pajuto, kad iš tikrųjų mąstyti, t. y. savitai mąstyti, galima tik gimtąja kalba. Būtent per kalbą labiausiai pasireiškia žmogaus savimonė. Tai jis ir bandė padaryti savo svarbiausiame veikale „Filosofijos kilmė ir prasmė“.
Kažkas yra pasakęs, kad lietuviai – tai maža tauta su dideliu žodynu. Kiekvienas susipratęs lietuvis turėtų perskaityti bent „Filosofija ir lietuvių kalba“ ir sąmoningai naudotis lietuvių kalbos galimybėmis.

2008 m. kovas