Kaip auga medis?

Iš žemės tekanti gyvybinė energija per medžio šaknis, kamieną ir šakas pasiekia mažutį pumpurėlį, kuris tuoj pavirs nepakartojamu žaliu lapeliu, žvelgiančiu į šviesą. Karšta spinduliuojanti saulės galia užlies medį ir jis prasiskleis, sužydės, subręs...
Tekėjimas nesustoja. Medžio gyvenimas sukasi ratu: pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris. Tik kaskart pražydęs medis vis kitoks, atsinaujinęs, dar nuostabesnis, iškalbingesnis, paslaptingesnis. Jis traukia ne vieną prašalaitį ar skrendantį pro šalį paukštį, kuris nutūps ant jo šakų poilsiui ir įsikurs amžinai.
Čia visko pakanka. Yra maisto kūnui ir sielai. Tik nežinia, kada diena, kada naktis; ar šilta, ar šalta; ar skamba, ar tyli; kur viršus, kur apačia? Medžio viršūnėje dangaus šviesuliai, Saulė, Mėnulis, Žvaigždės, yra drauge. Viskas kartu ir neatskiriama. Viskas VIENA.
Medis be šaknų, kamieno ar šakų – ne medis. Jis yra visas, visaaprėpiantis. Jis, lyg ašis, jungianti Požemį, Žemę ir Dangų. Jis – Gyvybės medis, pasaulio tvirtas stulpas, siekiantis nematomas gelmes. Iš po medžio ir šalia esančio akmens trykšta gyvybės ir išminties šaltinis, palaikantis gyvastį Visatoje. Šis Šaltinis neišsenka. Gyvybės vandenį saugo vandenų globėja Didžioji Gyvatė. Pasaulio medis auga ant kalno pamaryje, arba ten, kur teka devynios upės. Medis jungia Šį ir Aną pasaulius - gyvuosius ir išėjusius už jūrių marių. Jis jungia praeitį, dabartį ir ateitį. Jis beribis laike ir erdvėje. Jis buvo, yra ir bus...
MEDIS. GYVYBĖS MEDIS. PASAULIO MEDIS. VISATOS STULPAS. KOSMOSO AŠIS. Kaip beįvardintume, Jis – Visatos nedaloma visuma. Visa, kas gyva ir negyva, yra JIS. Žmogus taip pat JO dalis. Žmogus – Medyje, Medis – Žmoguje. Todėl ir reiškiasi Medis žmogaus gyvenime visur ir visada. Ką begalvotų, sakytų ar darytų, šiapus ir anapus, žmogus jaučia Medį. Įprasmina Medį sodžiuje ir kapuose, dainose ir apeigose. Jį saugo ir garbina, nes Medis apsaugo žmogų. Vienas be kito nebūna. Žmogus dar pilnai nesuvokia, bet kabina Sodą, kūrena Ugnį, dalija Medų, tiesia Jievaro tiltą, kelia Stebulę, veria Vartus, pro kuriuos, nusiprausęs Gyvybės vandeniu, ant kalnelio atsistojęs, Dangų pasieks.
Ir rieda žmogaus-medžio gyvenimas. Klausosi, dyvijasi žmogus, ieško atsakymo: k a i p   a u g a   m e d i s? Medžio tiesą pažinti trokšta. Ir randa. MEDŽIO TIESA, priedermė – išleisti šaknis, stiebtis, krauti žiedus, vesti vaisius, duoti šešėlį liaunam medeliui. Jei jis to negali – tai ne medis, o kelmas.
SAULĖS TIESA – šviesti ir šildyti. ŽMOGAUS TIESA – gyventi čia, kur auga medis ir teka saulė, bandyti susiderinti, iki jautriausio virpesio susistyguoti su pačiu savimi ir Gyvybės medžiu. Tekėti-tikėti. Būti darnoje, doroje. Kitaip jis negalės gyventi čia, kur auga MEDIS.
Žmogaus dermė – sutapti su Pasaulio medžiu ir tapti Visatos Ašimi.

E.V.

Popieriaus karpiniai

Į puslapį VYDIJA