Nemunas turi mums didelę reikšmę: bangą norim lytėt, panerti kojas į smėlį. Su mūsų upe, kuri teka didelė tarp vasarojų ir dangaus, esame suaugę, ryšiais tampriais susieti. Kokia Nemuno vardo prasmė? Verčiam lotynų – lietuvių kalbų žodyną, kurį 1932 m. sudarė Utenos gimnazijos mokytojas V. Kuliešis, ir perskaitome: numen – dievų lėmimas. Skaitome numen  iš kitos pusės: Numen – Nemun – Nemun‘as ir suprantame, jog Nemunas yra dievų mums lemtoji upė, t. y. Dievupė, prie jos auga die(v)medžiai.

Uteniškiai... Šie gražūs žmonės (ut, atalakia!) kiekvieną rudenį švenčia miesto įkūrimo metines, neša ugnį iš Narkūnų piliakalnio neįtardami, jog turi ir seną savo sostinę. Tai – Skudutiškis. Pasitelkę lotynų k. žodyną, perskaitome: Skudutiškis – Duksutiškis – Dux Utiškis. Žodis dux lotyniškai reiškia kunigaikštį, valdovą, karalių, o dedamoji dalis utiškis paaiškina, jog Skudutiškis yra uteniškių genties sostinė, t. y. Karališkasis Utiškis. Kas Nemuno ir Skudutiškio pavadinimais (ir ne vien jais) Lietuvoje paliko užuominą apie lotynus? Žodis (p)lotynas yra kilęs iš sąvokos, reiškiančios plokštumą: plokščius kalėdaičius vadiname (p)lotkomis, (p)lotkelėmis, plokšti gontai stogams dengti tebevadinami lotais, lotkomis... Pažvelgę į antikos istorikų darbus pastebime, jog romėnas Publijaus Vergilijus Maronas (70-19 m. pr. Kr.) poemoje „Eneida“ rašo, jog, prieš susikuriant Romos valstybei, vietos gyventojams vadovavo karalius (p)Lotynas. Išeitų, karalius karaliavo tam tikrame plote. Kokiame (p)lote šitas karalius valdavo? Žiūrint į Europos Zodiaką (centras Minčia, kn. 1, XIII d.), matome, jog prieš Romos laikus Lotynas karaliavo (p)lote, priklausančiame Dvynių žvaigždynui. Mintį patvirtinant, Romos Kapitolijaus kalvoje yra atkasta Dvynių, bežindančių Vilkę, skulptūra.

Taigi, Lotynas valdavo lotynams. Kokia kalba kalbėjo lotynai? Čia tenka grįžti prie lotynų kalbos atsiradimo (LTE, t. 7, psl. 118), kur matosi, jog priešistorinė lotynų kalba iki IV a. pr. Kr. buvo vartota Tevere (Tibro) upės žemupyje. Po pertraukos, III a. pr. Kr. ji tapo Romos valstybine kalba, paplito Apeninų pusiasalyje ir kaip tarptautinė – Vakarų Europos aukštuomenėje. Lotynų kalba buvo aštuonis kartus perdirbta ir išnyko, tačiau dalis jos liko medicinos, botanikos ir kitų specialybių terminų vartojamąja kalba. Iki Romos ja kalbėjo etruskai. Romos valstybės priešistorėje Apeninus valdę etruskai buvo aukšto kultūrinio lygio bendruomenė ir jos nuveiktų darbų rangas prilyginamas atskirai civilizacijai. Apie etruskus prirašyta tūkstantis knygų. Tokio lygio bendruomenė, be kitų kultūrinių pasiekimų, turėjo gerai pažinti žvaigždes ir buvo padariusi Metinį Saulės laikrodį. Naudodamiesi lietuvių kalbos prioritetu ir lotynų kalbos žiniomis bandysime tą laikrodį surasti.

Dabartinio Italijos miesto Livorno pavadinimas išsikoduoja į Livornas = Li(t)Vor(ė)nas = litus  Vorėnas, t. y. į Vorėno pavadinimo miestą, stovintį jūros pakrantėje (litus, lot. – pakrantė). Iš kn. 1, XI d. žinome, jog Vorėnas atitinka Zodiako žvaigždyno Vėžį ir tai duoda pagrindą Apeninuose ieškoti poliaus, apie kurį galėtų šitas žvaigždynas žemėje „suktis“. Akys krypsta į Trasimeno ežere plytinčią Polvezės (Polvese) salą: Polvese – Pol veise – Poliaus Veizėja. Lotyniškai polus reiškia „dangaus skliautą“, todėl, jei salai duotas Poliaus Veizėjos vardas, reiškia ji veizi, prižiūri žvaigždėtąjį dangų. Įstatę skriestuvo adatėlę į salos vietą žemėlapyje, brėžiame per Livorną  zodiakinį apskritimą.

Žiūrėdami į itališkus, kartu ir į etruskiškus pavadinimus (J. Burian, B. Mouchova Zahadni etruskove, Praha, 1974; lietuvių k. Vilniuje, 1983), matome, jog linija eina per senovės etruskų miestą Tarch(u)na = Tarkuna = Ratkūna, t. y. vietą, per kurią eina apskritimo ratas. Italijoje išlikęs miestas Agliana, kur Agliana = Akliana yra Liūto (aklo „kačiuko“) žvaigždyno požymis, o miestas Rimini = Mierini = Mierinė stovi Svarstyklėse (mir‘ator, lot. – stebintysis, mierinis, sen. lietuvių – mieruojantysis). Dalis linijos eina ir Tirėnų jūra, kur geologijos mokslo duomenimis 16.300 – 12.600 m.m. pr. Kr. ten buvo sausumos ruožas (Graham Hancock „Underworld Flooded Kingdom of the Ice Age“, Penguin Book, 2008). Užbaigę Zodiako apskritimą matome, jog buvęs Metinis etruskų Saulės laikrodis, palyginus su dabartine Vėžio žvaigždės „Delta“ padėtimi, dešine kryptimi yra pasisukęs 56° kampu (Livornas) ir laiką, kada jis buvo padarytas, nustatyti lengva: 56° x 72 m. = 4.032 metų. Primename, kad 360° = 25.920 lygiadienio precesinių metų trukmei, tada 1° = 72 m. Galima būtų ties šia data sustoti, tačiau už 131° nuo „Deltos“ stovi kitas reikšmingas voro požiūriu miestas Ravena (Varena – Vorėna), o už 182° dar vienas – Šešpėdis (Senigalia), nes seni, lot. – šeši iš karto, o galija, liet. – galūnė. Šešias poras galūnių (iš karto šešias) turi voras. Taigi matome, jog, be Livorno (prieš 4.032 m.), Saulė laikrodyje yra fiksuotos datos kai „Delta“ buvo Ravenoje (prieš 131° x 72 = 9.432 m.) ir Šešpėdyje (prieš 182° x 72 = 13. 104 m. nuo dabar).

Pav. 1.  Etruskų Metinio Saulės laikrodžio datavimas

Iš pateikto piešinio matome, jog etruskai savo Metiniame Saulės laikrodyje buvo užfiksavę tris svarbias datas: prieš 4.032 m., prieš 9.432 m. ir prieš 13.104 m.  Turint omenyje, kad po pastarojo ledynmečio buvo triskart smarkiai atšalę (archeologė Rimutė Rimantienė), galima tikėtis, jog į Italiją nuo Lietuvos pusės triskart buvo atsikėlę ir gyveno „etruskai“. Juk, Metinio Saulės laikrodžio pavadinimai yra lietuviški? Ką sako tolėlesnio miesto Arpino žymė, nutolusi dar 89° dešiniu sukimu nuo Šešpėdžio (žemėlapyje neparodyta)? Jo taškas prilygsta fiksuotai 19.512 m. nuo dabar datai. Arpino – Aer pyno – Aer pynas – Oro Pynėjas, o toksai yra voras. Lotynų kalboje aerius = kybantis, orinis, o pinoteres = vėžių rūšis, todėl lotyniškai, kaip ir lietuviškai, miesto pavadinimas Arpino reikštų „kybantį ore vėžiuką“, t. y. lietuvišką vorą. Dėl šio taško darome tokią išvadą: traukiantis ledynams, prieš 19.512 m. Italijoje jau buvo pakankamai šilta ir baltaveidžiai atsikėlė iš kaistančios Afrikos plotų į etruskų Apeninus pirmąjį kartą. Pažengus iki Lietuvos, tris kartus reikėjo atsitraukti, pagyventi ir vėl pasiekti Lietuvą. Ar per ketvirtą atšalimą keliausime į sužaliavusią Afriką, ar užteks atvėsusios Italijos geografinių platumų? Atrodo, jog mes, paskutinieji etruskai, ateityje patirsime tai savo kailiu.

ISTORIJA IR PRIEŠISTORĖ

Etruskų runos iki šiol neperskaitytos (tai daryti bando J. Šeimys ir J. Lipovka), patys etruskai yra laikomi dingusiais be žinios, todėl apie juos žinome tik iš kitų tautų žmonių raštiškų paliudijimų. Titas Livijus, romėnų istorikas (59 m. pr. Kr. – 17 m. po Kr.), apie juos štai ką yra pasakęs: Kol dar nebuvo Romos imperijos, siekė etruskų galia toli ir žemėj, ir jūroj. Kaip jie buvo įsigalėję Žemutinėj [Tirėnų] ir Aukštutinėj [Adrijos] jūrose, kurios supa Italiją nelyginant salą, rodo jų pavadinimai: vieną italikų gentys praminė bendru tos tautos vardu – „etruskų jūra“, o kitą etruskų kolonijos Hadrijos vardu – „Hadrijos jūra“. Graikai irgi vadino jas Tirėnų ir Adrijos jūromis. Siekdami ir vieną, ir kitą jūrą, etruskai įkūrė sausumoje dvylika miestų, pirmiau šiapus Apeninų, palei Žemutinę jūrą, paskui už Apeninų, ir išsiuntė tenai tiek įgulų, kiek buvo jų gimtinės miestų; jos užėmė visas vietas anapus Pado [Po] iki pat Alpių, išskyrus venetų gyvenamą kampą pagal jūros įlanką.

Graikas Diodoras Sicilietis, I a. pr. Kr. laikų istorikas, pateikė bendresnę etruskų charakteristiką: Jie pasižymėjo narsumu, užvaldė platų kraštą ir įkūrė daug garsių miestų. Be to, jie turėjo stiprų karo laivyną ir ilgainiui įsiviešpatavo jūroje, tad jų dėka jūrai, esančiai greta Italijos, teko Tirėnų vardas. Pėstininkų kariuomenei išrado trimitą, labai pravartų kautynėse ir vadinamą tirėniškuoju. Aukščiausiesiems karo vadams kaip pagarbos ženklą skirdavo liktorius, dramblio kaulo krėslą ir togą su raudona juosta. Sugalvojo ir statė namuose labai patogias kolonadas, kad jos slopintų daugybės tarnų keliamą triukšmą. Daugumą tų dalykų perėmė romėnai, pritaikę savo miestuose bei kaimuose ir patobulino. Buvę labai atsidėję literatūrai, mokslui apie gamtą ir dievus; labiau negu bet kuri tauta tyrinėjo žaibą. Todėl dar ir dabar veik viso pasaulio valdovai stebisi tų vyrų išmintimi ir jų atsiklausia, ką reiškia ženklai, kuriuos dievai siunčia žaibais. Kadangi žemėje, kurioje gyvena ir kurią dirba, uždera viskas, etruskai turi gausiai gėrybių ne tik kaip reikiant prasimaitinti, bet ir gali nesivaržydami pasišvaistyti savo malonumui. Dusyk per dieną jie liepia tiekti prašmatnių valgių ir kitokių besaikio smaguriavimo dalykų; ant gėlėtų staltiesių pristato daugybę įvairiausių sidabrinių taurių, o patarnavimui turi nemaža vergų, kurių vieni pasižymi grožiu, kiti yra išpuošti drabužiais, brangesniais nei tinka vergui. O šiokį ar tokį nuosavą būstą pas juos turi ne tik tarnai, bet ir daugumas laisvųjų. Jėgą, kurios nuo seno jiems visi pavydėjo, yra visai praradę; o savo tėvų karinę šlovę, aiškus dalykas, visiškai paniekino, nes yra paskendę girtuoklystėje ir negarbingose pramogose. Dėl jų netaupumo nemažai kalta trąši dirva. Mat jie gyvena labai našioje žemėje, kurioje auga viskas, ir pasėję visada sulaukia gausaus visokių gėrybių derliaus. Etrūrija labai derlinga ir joje daug plačių laukų; juos skiria stačios kalvos, taip pat tinkamos žemdirbystei. Drėgmės ji pakankamai gauna ne tik žiemą, bet ir vasarą.

Kristaus amžininkas geografas Strabonas duomenis  papildo savo žiniomis: „Kol etruskai klausė vieno valdovo, jie buvo labai stiprūs, bet, laikui bėgant, jų telkimasis, matyt, suiro ir liko atskiri miestai, kuriuos spaudė greta esantys kaimynai; juk kitaip jie nebūtų metę derlingų žemių ir ėmęsi plėšikauti jūroje, vieni šiuose, kiti anuose vandenyse; vis dėlto jie susijungę įstengdavo ne tik atmušti užpuolikus, bet ir patys juos užpulti ir leistis į tolimus žygius“, o Dionisijas Halikarnasietis iš Mažosios Azijos pažymi: Kai kas pasakoja, kad [etruskui Tarkvinijui, Romos karaliui] buvo atnešta ir dvylika kirvių, iš kiekvieno etruskų miesto po vieną. Mat toks, atrodo, yra etruskų paprotys, jog priešais kiekvieną bendruomenės karalių žingsniuoja vienas liktorius, kuris, be rykščių ryšulio, neša ir kirvį; o kai tie dvylika miestų kartu surengdavo žygį, tuos dvylika kirvių jie perduodavo vienam, kuris gaudavo neribotą valdžią. Paskutiniųjų Italijos etruskų likimą spalvingai nupasakojo romėnas Paulius Orozijus (V a. po Kr.) knygoje „Prieš pagonis“: Tada net ir volsiniečiai, stipriausi iš visų etruskų, per savo netaupumą vos nesusilaukė pražūties. Ir vis todėl, kad, įpratę gyventi nerūpestingai, būriais leido vergus į laisvę, kvietėsi juos į vaišes ir su jais tuokėsi; atleistiniai, gavę kiek galios, sumanė dar labiau įsigalėti nusikalstamu būdu, o nusimetę vergijos jungą, įsigeidė valdžios ir keikė buvusius savo šeimininkus, kuriuos ištikimai mylėjo, kol nuo jų priklausė. Šitaip atleistiniai, susimokę padaryti piktą darbą, – o jų buvę tiek, jog drąsus užmojis jiems lengvai pavyko, – užgrobė miestą, viską pasiėmė tik sau, piktadariškai pasisavino šeimininkų dvarus ir žmonas, paliko juos be pastogės ir išvijo; tie tuščiomis, išvaryti ir alkani patraukė į Romą. Ten jie papasakojo, koks vargas juos ištiko, ir ašarodami išdėstė savo skundą. Romėnai už juos atkeršijo ir savo autoritetu padėjo atgauti buvusią padėtį.

Šią istoriją dar 265 m. pr. Kr. aprašė ir minėtas Titas Livijus, kurio knygos (dingusi) ištrauką II a. po Kr. pateikė Julijus Floras: „Volsinijų karas. Iš Italijos gyventojų paskutiniai į romėnų globą pateko volsiniečiai, iš visų etruskų turtingiausi, kitados pasiprašę pagalbos prieš savo vergus: tie panaudojo prieš savo šeimininkus gautąją laisvę, patys ėmė vadovauti bendruomenei ir elgtis nelyginant ponai“. Nuo tada, kai etruskai buvo užgrobti romėnų („į romėnų globą pateko“), iš organizuotų valstybių tarpo dingo, tačiau jų dvasia pasiliko kultūros, meno paminkluose, neperskaitytuose antkapių bei stelų užrašuose.

UŽRAŠYMAI

Pusantro šimtmečio tyrėjai bandė perskaityti etruskų runas, tačiau nesėkmingai. Kai darbo ėmėsi Juozas Šeimys (Marijampolė) ir Jurijus Lipovka (Klaipėda), reikalai pagerėjo, nes jie etruskų runas prakalbino lietuviškai. Mūsiškiai buvo ne pirmieji, nes lietuvių kalbą etruskuose bandė įžvelgti vokietis Karlas Eugenas Paulis (1839-1901), tačiau duomenų autoriui prieinamuose šaltiniuose apie jo darbą nėra. Ir mes etruskus bandysime prakalbinti lietuviškai, tačiau ne runas, o lotyniškomis raidėmis išreikštus garsus. Čia derėtų suprasti, jog galimas slaptaraštis, nes Akadijos tyrėjas Hady Jiffy rašo: „Šiaurėje ir Pietuose, taip pat ir Lietuvoje genčių bendrijos turėjo ypač slaptą religiją ir raštą, kurie buvo žinomi tik elitui, tradicinis mokslas dabar šiuo (senovės raštų, aut.) klausimu grabaliojasi tamsoje (Mokslas ir gyvenimas, Nr. 5, 2004)“. Taigi, slaptaraštyje yra tikėtini raidžių, skiemenų perstatymai, garsų pakeitimai, taip pat „gramatinės“ raštininkų klaidos. Užrašų yra ne vienas ir ne du, tačiau paimkime tris. Vienas užrašas yra išrėžtas etruskų antkapyje, kuris aptiktas Italijos Etrūrijoje: PARTUNUS. VEL. VELTHURUS. SATLNALC. RAMTHAS. CLAN. AVILS  XXIIX  LUPU. Iškoduokime:

PARTUNUS .   VEL .  VELTHURUS .    SATLNALC .     RAMTHAS .   CLAN .  AVILS   XXIIX  LUPU

PARTU  SUNUS   VELijus  LETUV  THURUS     LATAS  GALiANas  SARMATHAS      LANK.      AVILIS    28-ių    LUPŲ

SANDR. SŪNUS   VELijus  LiETUVių  RUNTUS  LATvių galius       SARMANTAS      LANKIS    AVILIS    28-ių    KARIŲ 

Arba paprasčiau: Partų sūnus, Velijus, Lietuvių raštininkas, Latvių galius, Sarmantas, Lankininkas, Vadovas 28-ių (samdomų) karių.

Kodavimo procese aiškiai matome, kad, be kitų „fintų“, raidė N tekste yra pakeista į H. Velijus atspindi, tikriausiai, velionio priklausomybę senoviniam etruskų miestui Veli. Iš čia gali būti kilusi žodžio velionis (seniai mirusio miesto Velio gyventojas) samprata, dabartinė Veliuona prie Nemuno gali būti etruskų miesto Veli antrininkė.

Žodis AVILIS (kirtis ant pirmosios „i“) turi vadovavimo bičių aviliui prasmę ir lietuvišku supratimu reikštų žodį vadovas. Žodis runtus reikštų „runuotoją“, t. y. rašantį žmogų. Latviškai žodis runa yra „kalba“, o runtus tuomet būtų „kalbą rašantis“. Toliau tekste latas = latvis, lankis = lankininkas. Partų sūnus reiškia priklausomybę tautų sandraugai (particeps, lot. – sandraugis). Žodžio lupus prasmė glūdi veiksmažodžio lupti = mušti = duoti į kailį  daiktavardinėje formoje. Lupantis (mušantis) kitą žmogus yra lupus, lupas, o karine prasme jis reiškia karį, kareivį. Tai galėjo būti ir kaip riteris su atsivestiniais pavaldiniais. Žodis sarmantas iškoduojamas tokia tvarka: sarmantas – sa ra mantas – sia Ra mantas – čia Saulės mantas. Lotyniškai mantele reiškia rankšluostį, t. y. mažą (p)lotelį. Mantas, išeitų, būtų didelis plotas, t. y. (p)lotas, todėl Metinio Saulės laikrodžio kontekste būtų suprantamas kaip 1/12 žvaigždėlapio dalis. Taigi, saramantas = sarmatas buvo žmogus, gyvenantis tam tikrame savo Metinio Saulės laikrodžio (p)lote. Išeitų, sarmatas yra bendrinis, o ne etninis pavadinimas. Etniniu požiūriu saramantai galėjo būti įvairūs, tačiau etruskuose jie buvo lietuviška gentis. Anksčiau Afrikoje saramantai buvo fiksuoti garamantais (ga ra mantas – dža ra mantas – čia Ra mantas) ir dalis jų, turint omenyje Germanto ežerą Telšių rajone, Germuolius Šakių rajone bei Germaniškį prie Biržų, buvo žemaičiai, skalviai (skalviai – skaluviai – suvalkai) ir žiemgaliai. Ta proga reikėtų paminėti ir pavardes Germanas, Germanavičius ar vardus Germa, Germina.  Žodis galijus apibūdina žmogų, turintį galią (balsą) triumvirato taryboje. Užraše minimas „Latvių galius“ triumvirate, išeitų, turėjo atskirą balsą.

Lietuviškų genčių sostinė Italijoje buvo Esyna (Esyna = Syena = Siena). Netoli Esynos aptinkame Pointingerio lentelėje II a. po Kr. pažymėtą miestą Punicum ir jo pavadinimą iškoduojame: Punicum – Bunikum – Būnikum‘as – Būnija. Miesto Volterra etruskiškas pavadinimas buvo Velathri – Veilathri – Liethavri – Lietav(a)rė – Lietava. Tai, kad per etruskiškų žemių vidurį iki šiol tebeteka upės Tevere – Teveria – Tveria (Tibras) ir Nera – Neris, galima nuvykti ir įsitikinti savo akimis bei pasiirstyti jų vandenyse valtimi. Iš kur Apeninuose atsirado lietuvių gentys? Kai buvo ledynmetis, į Viduržemio jūrą Afrikos kontinente tekėjo upė Lieton‘a (Plinijus Vyresnysis Gamtos geografija, kn. V, str. 31), - lietuvių gentis iš ten ir atsikėlė. Giliau Afrikoje buvo miestas Ąžuola (Acholla), apie jį rašo Strabonas (Geografija, XVII, str. 12). Ąžuolai turi lietuviškas giles, todėl etruskuose miestą Agila (taip graikai vadino dabartinį Červeterį) įkūrė gilijai, nes Agila = Gilaa = Gila. Gilijai galėjo būti žemaitiška gentis. Latviai etruskuose irgi buvo žinomi iš anksčiau: Plinijus Vyresnysis (Gamtos istorija, V, str. 20) netoli Kartaginos mini buvus miestą Saldai. Ir dabar Latvijoje yra miestas su pavadinimu Saldus.

Du etruskų tekstai lotyniškomis raidėmis yra įrėžti marmuro bloke, kuris įspraustas į tvirtovės sieną Pezaros mieste.

Pav. 2.  Užrašas Pezaros tvirtovės akmenyje

Aukščiau esantis užrašas yra didesnėmis raidėmis, o antrasis – mažesnėmis. Įvertinkime, jog lotyniškos raidės čia archainės, t. y. pirminės ir nebūtinai turi atitikti dabartinį skambesį. Didesnis etruskų užrašas atrodo taip: FATIUS L. F. STE  HARUSPE  FULGULIATOR.  Iškoduojame:

FATIUS     L.           F.             STE           HARU      SPE            FULGURIATOR

PADIUS,       Litus          Portis            SE T.              KARU        PES                Pulatu  Gradatior

PADIJUS,      Lytaus       Roptis.          Se teliūnų       Karo          Pėstininkai      Lupatų sustiprinti       

PADIJUS,      Kranto       Fortas,           Ragotinių       Karo          Pėstininkai      „Geležinių Vilkų“ sustiprinti

Čia raidės „P“ visur pakeistos į „F“. Senasis upės Po pavadinimas etruskuose buvo PADAS = PADIJUS, ji anuomet tekėjo žemuma iki pat Pesaros geografinių platumų, todėl vietovardis PADIJUS bus kilęs nuo Pado upės slėnio pavadinimo. Išsireiškimas lytus roptis – (nuo) lytaus roptis, t. y. nuo lytaus užsiropštimo kalnas, čia yra peraugęs į litus Roptis – lytus Portis – Fortas. Žinant šylančio ledyno Alpėse kaimynystę, ano meto Apeninų pakrantėse dažnai lijo, todėl įmanomas lietuviško žodžio lytus ir lotyniško litus  (lytinga pakrantė) sutapatinimas. Lotyniškai telum reiškia ragotinę, t. y. iš jaučio (telio) rago padarytą ietį, žodis pes = pe(d)s išreiškia pėdą, koją, t. y. karo „pėduotoją“, pėstininką. Koduotas žodis pul‘atus = lup‘atus lotynų kalboje yra suprantamas kaip vilko geležiniais dantimis aprūpintą asmenį. Toksai asmuo buvo lupus (mušeika, lupantysis), turintis „geležinius dantis“: spygliuotą kuoką, kardą durklą ar vilyčią. Žodis gradatio lotyniškai reiškia „sustiprinimą“, iš to derėtų suprasti, jog ragotinėmis ginkluotų pėstininkų įgula Padijaus forte buvo sustiprinta gerai ginkluotais „Geležinio Vilko“ kariais.

Plokštėje yra užrašas ir mažesnėmis raidėmis. Specialistai „išvertė“ jį lotyniškomis raidėmis į  tokį pavidalą: CAFATES  L. R. NETSVIS  TRUTNVT FRONTAC. Bandykime tekstą iškoduoti:

Ciabates         Loto Rato     Apskritimo ratnykas    Sentvis         Trijų  vyrų rato      Galios             Griausmininkas

čebatas           Loto rato      Apskrities viršininkas, Senatorius,   Trijų  vyrų tarybos  Valios (galios) Vykdytojas

(aul. batas)

Matome, jog forte kartu buvo ir senatoriaus rezidencija, jis buvo lyg apskrities viršininkas. Čebatas (aulinis batas, aulis) čia suprantamas kaip priklausymo aukštam rangui ženklas, nes Apeninų pusiasalis turi čebato formą. Trium-viri lotyniškai reiškia trijų vyrų tarybą (ratą), t. y. triumviratą, lotyniškas žodis sententia – sentencija reiškia balsą balsuojant, t. y. žmogų, kuris turi balsą (balsavimo teisę) kokioje nors taryboje, pavyzdžiui, senatorių. Graikų žodis bronte reiškia griaustinį, o latviškas brunas reiškia šarvus. Šarvai, žinia, kaunantis barška, griaudėja, tuomet tiek graikišku, tiek latvišku požiūriu brontas reiškė griausmininką, t. y. galios skelbėją, vieningos triumvirato valios vykdytoją. Ką reiškia žodis lotas jau aiškinome. Trijų vyrų ratą (tarybą), reikia manyti, sudarė trijų tautų Didieji kunigaikščiai su sentviais, t. y. tarėjais (senatoriais), kurie buvo „seni“, patyrę įvairiuose reikaluose. Kn. 1, VIII rašėme, kad gentys (tautos), norėdamos išlikti turėjo būti sandraugoje ne mažiau kaip po tris, ir trijų Didžiųjų kunigaikščių (karalių) taryba atspindėjo tokią situaciją praktikoje. Ukrainiečių pėdsakas etruskuose pastebimas per dabartinio miesto Italijoje Perudžija = Perūn‘džija ir etruskų miesto Iguvijus – Ikuvijus – Kijivus kaimynystę, nes iš istorijos žinome, kad Ukrainos Kijeve (Kijiv) senais laikais stovėjo didelė dievo Perūno stovyla. Išeitų, jog trijų tautų sandrauga etruskuose susidėjo iš lietuvių, latvių ir ukrainiečių tautų. Viduje tautoms reikėjo turėti ne mažiau kaip po tris gentis.

Pav. 3.  Gilijų veidrodėlis su gilėmis       Pav. 4.   Etrusko terakotinė galva

Etruskų Metinio Saulės laikrodžio tikrumą peržvelkime smulkiau:

AVINAS. Italijos miestas Blera = Blėra. Bliauna, gi avinas, t. y. jis yra blėra.

JAUTIS. Italijos miestas Orbetela. Tai – sudurtinis žodis, susidedantis iš orbis, lot. – apskritimas ir tela, telis, liet. – karvė, jautis. Įprasminant pavadinimą, galime tvirtinti, jog Orbetela yra miestas, kuris atspindi Jautį Zodiako Jaučio žvaigždyno lanke, todėl lietuviškas jo pavadinimas buvo Jautlankis arba Jautlinkis.

DVYNIAI. Tinkamo miesto ar vietovardžio šiam ženklui nėra. Pakako, matyt, kad patys etruskai buvo Europos Zodiako Dvyniai.

VĖŽYS – VORĖNAS.   Šiame ženkle stovi miestas Livornas – Li(t)Vor(ė)nas – Litų Vorėnas.

LIŪTAS. Miestas Agliana – Akliana. Liūtukai (kačiukai) atsiranda akli. Čia įžiūrima analogija su Anglija – Aklija ir Agluonėnais – Akluonėnais, kurie stovi savo laikrodžių Liūto ženkluose kitur.

MERGELĖ. Šį ženklą Italijoje galėtų atstovauti tolėliau esantis miestas Modena – Medona - Meduona. Meduona, žinia, yra medaus plaukais gražuolė moteris. Šį pavadinimą etruskuose yra davę latviai, kartu atsinešę jį į dabartinį savo miestą Madona – Meduona tarp Jekabpilio ir Gulbenės.

SVARSTYKLĖS. Miestas Rimini – Mirini – Mierini – Mierinė čia gerai atspindi svorių „mierijimo“ (matavimo) įrenginį, t. y.  svarstykles.

SKORPIONAS. Miesto pavadinimas vidurio Apeninų rytuose Senigalia sako, kad jis turi šešis galus (pėdas) todėl, kad seni, lot. reiškia po šešis, o galija lietuviškai reiškia kojų galus, t. y. pėdas. Jau aiškinome, jog Senigalia = Šešpėdis. Tačiau šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į Šešpėdžio priemiesčio Cesano – Ce Sano – čia Nuodai (sanies, lot. – nuodai) buvimą, kuris paaiškina, jog šis Šešpėdis gali būti ne tik Voras, bet ir Nuodingas Voras, t. y. Skorpionas. Skorpionas turi šešias kojas su pėdomis ir dar dvi kojas su „replėmis“. Taigi, atskirai paėmus miestas Senigalia reiškia Vorą, o Cesano Senigalia – Skorpioną.

ŠAULYS. Ženkle stovi miestai Frontale, Marche (Marše) ir Lupakalnis (Monte Lupone), glaudžiai susiję su kariškais „šaulių“ reikalais.

OŽIARAGIS. Miesto pavadinimas Ascolli šiame ženkle gali būti paaiškintas kaip As Coli – Vienas Kauburys, t. y. Vienas Ragas  (as, lot. – vienas; collis, lot. – kauburys). Ožiaragis, žinia, vaizduojamas esąs su vienu kauburiu, t. y. ragu: Ascolli – As Colli – Vienas Kaulas (Kaulis).

VANDENIS. Tolėliau, rodyklės kryptimi, yra miestas Aquino (aqua, lot. – vanduo), kurį pirmaprade prasme galima būtų vadinti Vandenu.

ŽUVYS. Čia plyti ežeras Bracciano, o jo pakrantėje stovi miestas Anguillara (anguilla, lot. – ungurys). Ungurys, žinia, yra žuvis, todėl Žuvų ženkle miestas ir pavadintas Ungura (Anguillara).

Pav. 5.  Etruskų Metinis Saulės laikrodis prieš 4.032 metus

Kokia žodžio „etruskai“ prasmė? Prieš atsakant į klausimą, iškoduokime etruskų centre esančio Trasimeno ežero pavadinimą: Trasimena – Mentrasia – „Dievo lėmimu nužymėto kelio ežeras“, nes žodis  men = numen = men‘un lotyniškai reiškia Dievo lėmimas, o žodis tras(i)a –  nužymėtas kelias. Šitas kelias mums yra gerai žinomas, nes tai – dangaus žvaigždynų veidrodinio atspindžio žemėje judesio kelias. Apskritimo (žvaigždžių sukimosi poliaus) centru etruskai buvo parinkę Trasimeno ežerą su Dangaus skliauto veizėjimo sala Polveize. Ten, suprantama, buvo šventovė ir vietos Metinis Saulės laikrodis. Tokių vietinių laikrodžių, veikiančių pagal Saulės dienas, etruskuose buvo daug ir reikėjo vedylų, galinčių vesti ugnį šiuo laiko tėkmės ratu (žr. kn. 2, I). Ar buvo etruskuose vedylų? Iškoduokime lotynišką žodį „etrusci“: etruski – edrusgi – urdesgi – ur. des. g‘ i . Skiemuo ur. yra lotyniško žodžio uro = deginti santrumpa, trumpinys des. reiškia žodį designo = pažymėti, o raidė g. – reiškia sutrumpintą žodį geometres (matininkas).

Išeitų, jog visumoje žodis etruski = urdesgi = ur.des.g.i reiškia (ugnies) degimo pažymėjimo matuotoją,  t. y. vedylą, todėl žodis etrusci yra bendrinis, o ne etninis pavadinimas. Žodį etruski ukrainiečiai „išvertė“ paprasčiau: etruski – edruski – desurki – дезурки – дежурки, ukr. – budintieji, t. y. budintieji žmones ugniai dienomis perkelti. Pagal juos etruskus galima būtų vadinti „budėtojais prie degančių laiko ženklų“ arba dežurkais. Lietuviškai tai – vedylos. Etruskiškas žodis tusci – tuski – duski nusako jų priklausomybę duskams – du‘skams, t. y. Dvyniams (du, liet. – 2). Etruskai – bendrinė sąvoka. Vedylos (dežurkos) latviai, lietuviai ir ukrainiečiai čia gyveno sandraugoje, todėl šios civilizacijos, gyvavusios prieš 4.032 metus, pasiekimus irgi turėtų prisiimti kartu.

tęsinys