Inžinierius, senų civilizacijų istorijos tyrėjas Rimgaudas Silvestras Sinkus aptinka lietuviškos kultūros pėdsakus, besidriekiančius apie plius 27⁰ geografinės ilgumos ašį, kur žymės prasideda Būnos, Būtos, Būterės pavadinimais pietinėje Afrikoje, eina per šiaurinę Afriką, Europą  ir baigiasi Būniškiais,  Būtinge, Būtrimonimis bei panašių pavadinimų vietovėmis nūdienos Lietuvoje. Antrojoje knygoje autorius tęsia seniausiųjų laikų mūsų istorijos tyrimus. Galima su jo mintimis sutikti, galima ir paprieštarauti, tačiau manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su autoriaus idėjomis.
 

Rimgaudas Sinkus  

APIE SENIAUSIUOSIUS LAIKUS 
II knyga

I.  BALTIEJI  STULPAI  KAUNE  IR VILNIUJE

Žinias, įgytas tiriant, senieji gamtos filosofai nuo aplinkinių slėpė, todėl Saulės, žvaigždžių judėjimus, kitus dėsningumus rašydavo koduota forma. „Viduramžių žmones tikėjo, kad Dievas alchemikams atskleidė kūrybos paslaptis, ir kad tik grupei išrinktųjų buvo leidžiama naudotis šiomis žiniomis. Norėdami apsaugoti jas nuo piktavalių pašaliečių, gamtos filosofai susisaistė slaptumo įžadais; žmogus, sulaužęs priesaiką, turėjo sulaukti Dievo bausmės. Baimintasi, kad varžovai gali pamėgdžioti jų metodus ir pradėti kovą dėl monopolio, pavyzdžiui, vaistų gamyboje. Apsisaugodami mokslininkai sugalvojo kodinius pavadinimus fizikiniams ir cheminiams procesams, taip pat medžiagoms ir jų savybėms. Jie pakeitė raidžių eilės tvarką, įvedė rašmenų iš užsienio kalbų ir net sukūrė naujas raides. Be to, raštuose jie naudojo keistus trumpinius ir įvairius terminus, turinčius keletą prasmių, kiekvienu atveju nepabrėždami konkrečios reikšmės. Kai kurie autoriai nepateikdavo informacijos arba sąmoningai vengė naudoti loginę teksto struktūrą“ (Paskutinės pasaulio paslaptys, p. 83. Alma littera, Vilnius, 2009).
    Ne kitaip elgėsi ir istorikai, koduodami vietovių, miestų pavadinimus. Pavyzdžiui, tokią situaciją atspindi Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.), knygoje Gamtos istorija (V, str. 36), apie šiaurinę Afriką rašydamas: „Nuostabiausia, (kad) mūsų autoriai rodo (vienokius) aukščiau išvardintus jo pavergtų miestų pavadinimus, tuo tarpu kai jis pats (Kornelijus Balba) triumfo eisenoje, išskyrus Cidamą ir Garamą, pateikė pavadinimus ir išsireiškimus visai kitų tautų ir miestų“. Neatsiliko ir archeologai: XV a. pradžioje Florencijos archeologai Brunelleski ir Donatello, kasinėdami Romą, užrašuose paliko daugybę koduotų žodžių.
     Kodėl apie tai kalbame? Norėdami atstatyti senų laikų pavadinimus, pirmoje knygoje Apie seniausiuosius laikus naudojomės lietuvių kalbos senumo pirmumu keičiant skiemenis, raides ir manant, jog šio metodo atstatyti prasmei pakanka. Tačiau, pereinant prie vėlesnių laikų, didėja kodavimo universalumas – pavadinimai imami dvikalbiai, jiems suteikiami matematiniai elementai, įvedamos skirtingų abėcėlių raidės, o ir žodžių prasmė darosi aiški tik tam tikrame jų panaudojimo kontekste. Kaip dėl žvaigždžių? Ištisus tūkstantmečius dangų sekėme plika akimi, teleskopus pradėjome naudoti ne taip jau seniai, tačiau žmonės iš anksčiau pastebėjo, jog Žemės ašis yra pakrypusi į savo orbitos plokštumą, buvo apskaičiuotos kitų planetų orbitos, išaiškintos kintamosios žvaigždės ir pan. Atradėjai ir konstruktoriai kodavo žinias, tai darėme ir mes, lietuviai. Pavyzdžiu čia gali būti Kauno metinis Saulės laikrodis.
     Žvaigždynus galime išdėstyti popieriaus lape, nupiešti ant žemės savo namų kieme, tačiau seniesiems kauniečiams atėjo į galvą kita idėja: aplinkui Piepalių (kitaip, Upio) piliakalnį prie Babtų žvaigždynus jie sugalvojo nupiešti didelėje teritorijoje koduotais miestelių, upių pavadinimais. „Kas iš to“, – sakytų tūlas pilietis, tačiau senoliai žinojo apie Zodiako laiko juostą ir dienų kaitą metuose, Saulei žengiant pro Avino, Jaučio, Dvynių, Vėžio ir t. t. žvaigždynus, todėl kauniečiams kilo mintis suskirstyti Zodiaką į 12 dalių ir sukonstruoti metinį Saulės laikrodį, kur kiekviename žvaigždyne Saulė būna apie mėnesį: Aviną Saulė praeina balandžio, Jautį – gegužės, Dvynius – birželio, Vėžį – liepos, Liūto žvaigždyną – rugpjūčio mėnesį ir t. t. Mintį įgyvendinant, senieji užkodavo kiekvieną žvaigždyną upių, miestelių ar kaimų pavadinimais ir dienų tėkmę sužymėjo maždaug 36 km. skersmens apskritime lygiomis dalimis. Keliaujant per tas dalis, vis į naują ir naują tašką reikėjo nešti dienų tėkmę žyminčią ugnį.

 Pav. 1. Kauno metinis Saulės laikrodis

Matome, jog laikrodžio ciferblatas apvalus. Ir, sakysim, kas 6 dienos iš taško į tašką būdavo pernešama ugnis. Tuos taškus galima buvo žymėti kauburiais, aukurais, stulpais ar gairėmis. Per vasaros ir žiemos saulėgrįžas būdavo rengiama šventė – visos apskritimo ugnys galbūt būdavo uždegamos vienu metu. Jų buvo šešiasdešimt. Saulėgrįžose dienos „stovi“ po 2,5 dienos, todėl tose vietose ugnis taip pat būdavo paliekama degti ilgiau. Apskritime atsispindėjo ir lygiadienių precesijos 25.920 metų eiga, todėl paeiliui Dvynių, Jaučio, Avino ir t. t. vietose degė Amžinoji ugnis, trunkanti po 25.920 : 360⁰ = 2.160 metus. Tokio laikrodžio detalės išliko iki šių dienų jo – tai Kauno Baltieji stulpai: vienas baltas, gal 5 m aukščio kvadratinis stulpas stovi prie Žemaitkiemio netoli Piepalių piliakalnio, iš antro stulpo prie Babtų yra padarytas paminklas Dariaus ir Girėno žygiui atminti, o trečiojo stulpo, kurį nuniokojo Nevėžio potvyniai, pastatymo vietos žymė išliko greta Nevėžio. Anksčiau ant stulpo prie Babtų buvo uždėtas kryžius. Sudaužytus akmenis, į kuriuos buvo statomos dienų žymėjimo gairės Zodiake, nuo Babtų pusės turi parsivežęs vienas Kauno miesto gyventojas.  

Pav. 2. Stulpas prie Babtų prieškaryje

Pav. 3: Akmenys gairėms tvirtinti

Be stulpų, ciferblate žvaigždynų kryptimis išliko vietovardžiai, kurie be metinio dienų laikrodžio sampratos būtų beprasmiai: Kaupriai (kaub(u)riai, Seredžius (eina per „seredą“, vidurio liniją), Pypliai (Pi = 3,14 pliai –  zodiakiniam apskritimui priklausanti funkcija), Pi(e)paliai (Pi palios, t. y. skritulio palios), Kulautuva – Kūlauduva – Kūlio Auduva. Taip pat yra reikšmingi ir kiti pavadinimai: Babtai (Paptai) rodo į Šaulio „papus“, Rokiškis – Ragiškis Ožiaragyje, Vandžiogala – Vandens gala Vandenyje, Barsūniškis – Barssūniškis – barso sūnus (barsas – plaukiojantis baltasis leopardas) Žuvyje, Voškoniai – V. Ožkoniai – vilnas turintys „ožkoniai“ Avine, Teleičiai – teliai Jautyje, Virbaliūnai – virbalai (žnyplės) Vėžio žvaigždyne, Jaučiakiai – liūtai, turintys jaučio akis Liūte bei pan. Upelio pavadinimas Lazduona yra orientuotas į rėžiais einančias Berenikės Garbanų „lazdas“ Mergelėje, Severinava – į Svėrinavą Svarstyklėse, Pelutava – kūnas su smaila skorpiono uodega Skorpione, Plaktiniai – plakasi, mušasi Šaulyje. Metiniame dienų laikrodyje yra „nuleisti“ ne vien zodiakinio apskritimo, bet ir kiti žvaigždynai. Pavyzdžiui, ten, kur danguje yra Mažojo Šuns žvaigždynas, prie Marijampolės yra Šunskai ir Ąžuolų Būda (šuniui reikia būdos). Metinis laikrodis rodo genties (giminės) žemės plotus kartu su įtakos teritorija.
   Kauno metinis Saulės laikrodis yra ne vienintelis: tokias pačias funkcijas atliko Minčios Aukštaitijoje, Bliūdsukių Žemaitijoje ar Rudaminos metiniai Saulės laikrodžiai. Vilnius dėl artumo priklausytų Rudaminos Zodiakui. Tokiu Rudaminos – Radumynos – Ratų mynos vardu jį vadiname dėl miestelio kaimynystės tikrajam metinio Saulės laikrodžio „mynimo“ centrui, kuris yra išreikštas Pėda akmenyje, gulinčiame prie Marijampolio kaimo (Br. Kviklys). Akmuo dabar stovi atvilktas prie mokyklos. Šiaurinėje Pėdos vyliaus (vilyčios, strėlės) kryptyje teka Vylnios (Vilnios) bei Vylijos (Neries) upės, ten stovi ir pats Vylniaus (Vilniaus) miestas. Tikslią kryptį į šiaurę rodo linija, einanti per Ribiškių (ribos) ir Biruliškių – Ribuliškių gyvenvietes.

Pav. 4. Pėda akmenyje prie Marijampolio

Šiame kontekste tampa suprantami Vokės bei Baltosios Vokės miestelių pavadinimai: trikampiai „vokai“ atspindi žvaigždynų vokus Svarstyklių bei Vėžio ženkluose. Ta proga derėtų iškoduoti ir „lenkišką“ Kauno pavadinimą Kovno – Vokno – Vokėno – Vokėnas, kur Kauno vokas savo Zodiako atžvilgiu yra Jaučio žvaigždyno „voke“. Išeitų, miesto herbe Jautis yra pavaizduotas teisingai.
   Kaip laikrodžiai būdavo aptarnaujami? Čia vertėtų prisiminti vaidilų, vaidilučių instituciją: įvaizdis byloja, jog vaidilutės ir vaidilučiai kūreno ugnį, tarnavo dievams, talkino žynių darbuose. Turint omenyje Saulės centro judėjimą žvaigždynų fone apskritimu su nedideliu ekscentricitetu, ir tai, kad dienų tėkmėje ugnį vis iš naujo ir iš naujo reikėjo perkelti, ugnies vedimui buvo reikalingi žmonės: vaidilutės = Wejdelotki = Wedejlotki  ir vaidilučiai = Wejdeloci = Wedejlotsy.  Žodžiai susideda iš dėmenų Wejde + lotki, lotos. Jeigu lotki, lotos turi plokščio paviršiaus „lotkos, lotos“ prasmę, tai wejdi = wedij reiškia vediją, vedėją, vedlį. Išeitų, kad teisingai šie žmones buvo wedejlotės ir wedejlotčiai, o žodis vaidila galėjo būti tariamas kaip wedijla, wedyla. Kitų tyrinėtojų užrašyti Waidelotte (vaidilutis), Waidler (vaidila) taip pat tinka žinant, jog vaidilos ir vaidilučiai ugnies vedimo metu galėjo „vaidinti“, t. y. atlikti tam tikras apeigas. Papildomai galima pasakyti, jog rašytiniuose prūsų religijos ir mitologijos šaltiniuose yra minimas kulto tarnas Weideluttin = Wedejliūtis, o tai yra nuoroda į vedejlotą, kuris atlikinėjo ugnies vedimo apeigas Liūto (liūtis) ženkle tuo metu, kai ten degė Amžinoji ugnis. Pagal precesinį pavasario lygiadienį, grąžinus jo tašką iš dabartinės į Liūto situacijos tašką, vedejliūtčiai šeimininkavo prūsuose maždaug prieš 10 tūkstančių metų. Minčios zodiake Liūtas vadinamas Kačiūnu (Katšiūnu), t. y. atskleidžiama liūto priklausomybė katinių šeiminei grupei. Abejojantiems Anglijos priklausomybe Europos zodiakui (centras Minčia) tenka priminti, jog ant kai kurių senų Anglijos žemėlapių yra Liūto ženklas (Pasaulis žemėlapiuose, Mūsų knyga, 2008), Anglijos karalius Ričardas I buvo vadinamas Liūtaširdžiu. Tai, kad Didžioji Britanija priklausė Minčios Zodiakui, patvirtina „kačiūno“ piešinys Anglijos Afingtone: figūra yra 111 metrų ilgio, oficialiai pristatoma kaip „žirgas“, tačiau katinišką figūros prigimtį rodo ne tik kūno forma, bet ir snukio ūsai.

Pav. 5. Kačiūno ženklas Anglijoje

Ne taip seniai buvusiose baltų kultūros erdvėse egzistavo skaičiavimo vienetas kapa, turintis 60 padalų. Kapa buvo paplitusi Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje. Kapomis būdavo skaičiuojami kiaušiniai, svogūnai ir kiti žemės ūkio produktai. Turint omenyje Metinio Saulės kalendoriaus struktūrą (6 x 60 = 360) ir tai, kad žodis kapa gali būti žodžio kaupa trumpinys, galėtume išvesti kapos vieneto ryšį su Kauno metinio Saulės laikrodžio Kaupriais, nes reikiamuose taškuose buvo pilami žemių arba akmenų kaupai (kaupriai).
   Kauno Baltieji stulpai yra ne vieninteliai: tokie žvaigždynų krypties stulpai yra pastatyti Sedoje, Žemaičių Kalvarijoje, prie Kaišiadorių, Merkinėje... Pėdos akmenyje atžvilgiu Kaišiadorių (Kaišiadurių - Kaiščiadūrių) kaištis yra „įdurtas“ vietoje, žyminčioje ribą tarp Mergelės ir Svarstyklių ženklų Pėdoje, Merkio – Mierkio upė „mierija“ (tekina) ženklą tarp Vėžio ir Liūto žvaigždynų, o Merkinė – Mierkinė šią takoskyrą fiksuoja tašku. Alytus (Alytus – aLitus – Liūtas) gi stovi pačiame Liūto ženkle. Alytus gali turėti ir I-oje knygoje minėtą Aukso Lytaus kilmės prasmę, nes buvo auksu turtingos Auksumos karalystės prekybos auksu mazgas: anomis sąlygomis taip ir galėjo būti. Birštonas (Pirštonas) nuo Pėdos rodo „pirštu“ į Vakarus, senasis kaimas Ašmena prie Salų dabartinėje Baltarusijoje – ašies kryptį nuo Pėdos į Rytus, o į šiaurę rodo kaimas Pusnė (pusė, pusnis) netoli Giedraičių. Ten galėjo būti stulpai arba supiltos kalvos, akmenų „kaupriai“. Kėna – (vo)Kėna prie Vilniaus rodo Vandenio voką (plotą). Žemaičių Kalvarijos ar Sedos stulpai yra Žemaitijoje, tačiau juos priskirti prie Bliūdsukių (Švėkšna) Saulės laikrodžio būtų anksti.  
   Kalbant apie Vilniaus Baltuosius stulpus, derėtų vertinti jų atsiradimo aplinkybes: bėgant amžiams, senasis Vilnius plėtėsi, reikėjo padaryti miestui reikalingą vidinį laikrodį. Viduriu galėjo pasitarnauti, sakysim, koks centro „Baltasis stulpas“ (pavyzdžiui, bokšto pavidalo varpinė) ir tuomet nuo jo į skirtingas puses orientuoti Baltieji stulpai atliko  metinio Saulės laikrodžio kryptines funkcijas. Galimybė, jog tai buvo tik įvažiavimo „vartai“, tokiam kultūros centrui yra mažiau tikėtina, veikiau tai buvo viena ir kita. Tam, kad būtų geriau apčiuopiami, ženklų tarpai čia galėjo būti didesni, sakysim, kas 9 dienos (mūsų mitologija mini turėjus 9 dienų savaitę). Tokiu atveju metinis padalų skaičius apie Bokšto stulpą būtų 40. Toks pats skaičius būtų gaunamas ir kiekvieną senovinio aukuro kraštinę padalinus iš 10 (4 x 10 = 40). Tai paaiškintų ir kvadratinio altoriaus astronominę vertę.

 Perkūno žinyčia   

 Įvairūs Perkūno žinyčios variantai (Rivijus, Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas), cituojami raštuose, gali būti skirstomi į grupes, aprašytas uolektimis, mastais ir kurpėmis. Aprašymuose pirmoje vietoje rodomi bendrieji šventyklos matmenys, antroje vietoje akcentuojamas dvylika laiptų turintis aukuras, o po to aprašomas laiptų ryšys su Zodiaku. Pavyzdžiui, rašoma šitaip: šventyklos ilgis buvo 150, plotis – 100, sienų aukštis – 15 uolekčių. Bet virš jos nebuvo stogo <...>; virš koplyčios kilo altana, išsikišusi 16 uolekčių aukščiau už šventyklos sienų; šitaip: tas trobesys tos bažnyčios turėjo 150 mastų ilgumo o 100 platumo, 15 mastų aukštumo be stogo. <...> Ant čiukuro tos koplyčios buvo bonė 16 mastų, dar aukščiau iškelta už sienas bažnyčios; ir šitaip: aukštis jos 45 kurpes turėjęs, o platumas 300 kurpių, pačių sienų aukštis buvęs 45 kurpės be stogo; <...> Ant tos sukrautuvės, arba koplyčios, buvęs pavietis, per 48 kurpes aukščiau iškeltas už sienas.
   Sekant matematine logika, trečiame variante pirmiausiai prie 45 reikėtų pridėti „0“, t. y. šventyklos ilgumas turėtų būti 450 kurpių, „angaras“ šventykla vargiai galėjo būti. Nors išoriniai matmenys yra skirtingi, tačiau šventyklų proporcijos tos pačios: uolekčių atveju 150 : 100 = 1,5; mastų atveju 150 : 100 = 1,5; kurpių atveju 450 : 300 = 1,5 ir atitinkamai 16 : 15 = 1,066;  16 : 15 = 1,066;  48 : 45 = 1,066. Be to, ten būdavo laikomi žalčiai, rupūžės. Sienų proporcinis tapatumas, nežiūrint skirtingų aukurų, taip pat žalčiai bei rupūžės rodo, jog susiduriame su kodavimu: kampas tarp trobesio ilgio ir pločio sudaro 27⁰, o tai simbolizuoja Žemės ašies pasvirimo į orbitos plokštumą kampą (svyruoja 22⁰–26,5⁰ ribose). Antros rūšies proporcija (1,066), turinti funkciją arctg = 52⁰, rodo į ryšį su Egiptu: Didžiosios piramidės įstrižainės pasvirimo kampas yra 52⁰. Aprašyme minimi žalčiai ir rupūžės teikia  žinią apie zodiakinio laiko ir jo taškų žymėjimo anatomiją, kur laiko tėkmė žalčiu vingiuoja pro metų Saulės laikrodžio ciferblato taškus, o varliagyviai (miško varlės, rupūžės) yra tvariniai, gebantys tuos taškus (kauburius) daryti.     
   Toliau, po kodinio įvado, žinyčių aprašymuose aukurai skiriasi dydžiu ir tai reiškia, jog bendrame dangaus šviesulių kontekste jų paskirtys taip pat buvo skirtingos. Pavyzdžiui: Saulės žinyčia, žinyčia Mėnulio, žinyčia Veneros, Jupiterio ir pan. Išeitų, jog altoriai, įprasminti šventyklų kodiniais matmenimis, stovėjo atskirose vietose, o vienas buvo ten, kur dabar stovinti Katedra <...> toje pačioje vietoje, kur Vilnia susilieja su Neries upe; ten prie pat miško stovėjo didelė Jupiterio Griausmavaldžio, arba, Perkūno, tai yra žaibų dievo šventykla, kunigaikščio Gereimanto pastatyta 1265 metais. (T. Narbutas). Kiek tai realu? Atsakant į klausimą, derėtų remtis to paties T. Narbuto aprašyto altoriaus išvaizda, kur čia pat, priešais koplyčią, kilo altorius pastatytas ant 12 laiptų; kiekvienas iš tų laiptų buvo 1/2 uolekties pločio, 3 uolekčių aukščio, 9 – pločio; viršuje jį juosė daugybė stumbrų ragų; apskritai aukuro aukštis siekė 9 uolektis. Kiekvienas laiptas buvo skirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vėžio, o žemiausias – Ožiaragio. Uolektį imame 0,71 m dydžio (0,6-0,71 m, LTE, t. 11), todėl nesunku nubraižyti žinyčios planą ir jos vaizdą iš priekio:

Pav. 6. Kvadratinio pastato planas

Pav. 7. Perkūno aukuras iš priekio

Pagal mastelį matome, kad pamatų išorės ilgio (32,58 m) ir pločio (21,68 m) santykis lygus skaičiui 1,5, o įstrižainės pasvirimo kampas lygus 52⁰. Taip pat matosi, jog Perkūno aukuras tiksliai įsipaišo į kvadratinės pastato dalies vidų: (11 x 0,71:2) + (3 x 0,71) + (9 x 0,71) + (3 x 0,71) + (11 x 0,71:2) = 3,9+2,13+6,39+2,13+3,9 = 18,45 m x 18,45 m. Kur čia Perkūnas? Aukuro vaizde matosi aukštai įmontuota keturkampė kamera (9 uol. x 9 uol. x 9 uol.), kuri, kartu su laiptų sienomis, galėjo kelti trenksmo rezonansą, nes garsas – tai tamprūs svyravimai, sukeliantys oro aplinkoje slėgio pokyčius. Rezonanso jėgą su panašiu aukuro – piramidės modeliu (žr. I knyga, V d.) autorius patyrė leisdamas perkūnijos garso įrašus. Vilniaus Perkūno aukuras griaudėjo arba „kalbėjo“ ir pats: aukštą keturkampį statinį „prabilti“ skatino aukšta tuščiavidurė altana, veikianti skudučio principu. Virš medžio drožinio, atvežto nuo Palangos pusės, galėjo būti uždengtas dangtis, ko išdavoje altana virto „skudučiu“, kur oro stulpo vibracija detonavo patį žinyčios Perkūno aukurą. Tokiu būdu, altanoje buvo galima griaudėti būgnais, dainuoti arba giedoti (patalpos dydis 3,8 m x 3,25 m), o Perkūno altorius šiuos garsus stiprino.
   Koks aukuro ryšys su Jupiteriu? Pasirodo, jog ryšys tiesioginis, nes Jupiterio ir Žemės orbitų dydžių banginis „atmušimas“ (rezonansas) vyksta kas 400 dienų (fizikos formulė, I knyga, VI d.) ir toks efektas idealiai atitinka aukuro kraštų 4 x 10 ženklų išdėliojimo metinę kompoziciją. Kadangi „griausmą“ galima valdyti (valdė žynys – Griausmavaldis), įvairūs Jupiterio – Žemės orbitų banginiai trinktelėjimai galėjo būti įvairinami Žemės planetos „griausmais“, sakysim, per saulėgrįžas arba lygiadienius. Bėgant metams ir pereinant į Kristaus eros metus, altorius su Zodiakiniu centru galėjo būti išardytas ir „nuleistas“ į grindų lygį, o maldininkų patogumui uždėtas stogas. Toliau, Zodiakinis centras galėjo būti iškeltas į atskirai stovinčią varpinę. Gi Baltieji stulpai, žymintys dienų eigą, liko senose vietose, prie jų pagal dienas degė ugnys. Tačiau, sukūrus „popierinį“ kalendorių, stulpai neteko praktinės reikšmės, jų vietos pranyko po pastatais, kitos iki šių dienų šviečia Baltųjų stulpų, gal ir koplyčių, pavidalu: kunigai saugojo senas mūsų kultūros vertybes. Daugelis stulpų išnyko, tačiau išlikę pasauliui liudija apie buvusį unikalų mūsų metų bei dienų laiko skaičiavimo pagal žvaigždes praktikos faktą.
   O kaip su žinia, kur teigiama, jog įėjimas į šventyklą buvęs nuo didžiosios upės, tačiau dabar jis yra nuo mažosios, t. y. Vilnelės, pusės? Atsakymas paprastas: Vilnelė anksčiau tekėjo vakarine pagal tėkmę Gedimino kalno puse, todėl vienintelis įėjimas į šventyklą yra fiksuojamas Neries upės pusėje. Kas pastatė šventyklą? Kunigaikštis Gereimantas. Iškoduokime šį vardą: Gereimantas – Regeimantas – REG Eimantas. Lotynų kalboje skiemuo REG yra karališkumo požymis (regina = karalienė), todėl iškodavimą pratęskime iki REG Eimantas – Karališkasis Eimantas. Šitokį rangą žvaigždžių zodiake turi tiktai Karališkasis Liūtas (žr. Liūto žvaigždyną). Jau ankstesnėje knygoje minėjome, kad senieji lietuviai laiką skaičiavo nuo raiškios „žingsniuojančios“ Regulo žvaigždės, esančios Liūte. Praėjus 1265 metams nuo šio atskaitos taško, kunigaikštis Gereimantas, padaręs atšlavą, ir bus pastatęs Perkūno žinyčią, todėl lengva paskaičiuoti, kada tai įvyko: paėjėkime nuo Regulo 1265 : 72  = 17,5⁰ liūto žingsnių kryptimi ir matysime, jog Perkūno žinyčia buvo pastatyta prieš laiko meridianui kertant Deltos žvaigždę Vėžyje, t. y. prieš 9100 metų, skaičiuojant nuo dabarties (2009 m. po Kr.) taško. Dvyliktame aukuro laipte, sekant aprašymu, tuo metu kaip tik ir degė Vėžio ženklo Amžinoji ugnis. Išeitų, jog metinis Saulės laikrodis Vilniuje veikė jau akmens amžiuje.
   Naujausioje studijoje „Vilniaus Perkūno šventovės klausimu“ (Pilių tyrimo centras, Iš baltų kultūros istorijos) archeologas Vytautas Urbanavičius per somatinių dydžių prizmę parodė, kad prie šiaurinės sienos atkasti laipteliai turi tam tikrą sąšauką su altoriaus matmenims, taipogi nustatė, jog „atkastoji laiptų dalis leidžia spėti, kad jie buvo susieti su kalendoriumi; kas trečias laiptas platesnis, o tai sutampa su saulėgrąža (solsticijos ir ekvinokcijos mėnesiais)“. Kur vedė laipteliai? Kai altorius buvo išardytas, tikėtina, kameros vietoje grindų paaukštinime galėjo būti paliktas aukuras su Amžinąja ugnimi, į tą altorių kaip tik ir vedė dabar po žeme atsidūrę laiptai. Archeologiniai tyrimai (N. Kitkauskas. Vilniaus arkikatedros požemiai. Vilnius, 1963) mintį patvirtina, nes kaip tik „žemoje“ buvusio aukuro vietoje buvo aptikta akmenų bei degto molio – buvusios aikštelės grindinio liekanos.

 Mitologijos kodai    

 Nijolė Laurinkienė (Senovės lietuvių dievas Perkūnas. LLTI, Vilnius, 1996) rašo, jog S. Daukantas pateikia gausybę Perkūno vardų, juos paaiškindamas: „Vadino jį Žiubriu nuo žodžio žiburys, jog jis visam pasauliui žiubino. Vadino jį Praamžiu nuo žodžio pra ir amžius, beje, amžiaus neturinčiu arba be pradžios esančiu <...>. Vadino jį taip pat Aukštėju arba Aukštuoju tėvu...“. Patį žodį Perkūnas S. Daukantas kildina nuo žodžio perėti. Slavuose Perkūnas, nesuprantant perkeltinės prasmės, taip pat buvo vadinamas Perūnu, t. y. aukštai (kameroje) garsą perinčiu. Turime pagrindą manyti, jog senieji tam tikra prasme buvo teisūs: Perkūno altoriuje iš tikrųjų degė Žiburys (Amžinoji ugnis), jis vedė aukštyn (Aukštėjas – Aukštyn ėjas), Perkūnas „neturi amžiaus“ arba yra „be pradžios esantis“ (rezonansas), kamera kreipė garsą pas Aukštąjį Tėvą. Kaip su kitais aukurais? Perkūno altorius nebuvo vienintelis, nes Rivijus, T. Narbutas, S. Daukantas pateikia ir kitų matmenų altorius. Pasigendant pagrindinės, Saulės žinyčios, derėtų atkreipti dėmesį į Verkius. Tam yra kelios priežastys: pirma – Saulė kas vienuolika metų verkia Saulės dėmių „ašaromis“ (dabar nustatyta, jog dažniau), antra – Verkiai yra patogi vieta matyti laikrodžio ugnis iš toli, ir trečia – mitų labirintai sako, jog ten rezidavo Lizdeika (nuo žodžio lizdas). Išeitų, šis pavadinimas gali būti susijęs su planetų lizdu, t. y. su Saule. Gal ten stovėjo kita piramidė (žr. I knyga, V d.)? Kur, stovėjo dar kiti altoriai – piramidės ir kiek jų buvo?.. Reikia tirti. Šventyklų bendrasis kodas (52⁰) veda mus į palikto Egipto ištakas, tačiau altorių formos rodo ir kitą kryptį – jų išvaizda be Egipto (pvz. Rašmenų piramidės) dar atitinka actekų bei majų šventyklų kontūrus.

Pav. 8. Ketcalkoatlio altorius (Amerikos indėnų majų)

Gal mūsų kodiniais raktais galima būtų atrakinti tų šventyklų paslaptis? Istorija sako, jog į Centrinę bei Pietų Amerikas nuo Rytų pusės (Afrika, Europa) iš už jūros buvo atvykę „baltieji civilizatoriai“ Virakoča, Ketcalkoatlis, Kukulkanas, Gukumacas ir kiti. Taip, pavyzdžiui, viename ikikolumbiniame pasakojime, kurį XVI a. užrašė ispanų metraštininkas Chuanas Torkemada, sakoma, jog Ketcalkoatlis buvo baltaodis žmogus su ilga barzda. Kitas dokumentinis šaltinis Ketcalkoatlį charakterizuoja panašiai: Mįslinga asmenybė... Galingo kūno sudėjimo baltasis žmogus aukšta kakta, didelėmis akimis ir krintančia žemyn barzda. Jis apsirengęs ilgu baltu apsiaustu beveik iki grindų. Jis smerkė aukojimus, išskyrus vaisius ir gėles. Jį pažinojo kaip taikos dievą ir t. t., ir t. t.  Civilizatoriai smerkė žmonių aukojimą, mokė žemdirbystės, kvietė indėnus susilaikyti nuo begalinio dauginimosi.
   Kalbant apie majus, šiandieninėje antropologijoje priimta nuostata byloja, kad „majai priklausė milžiniškai Amerikos indėnų grupei, kuri maždaug prieš 12 tūkstančių metų per Beringo sąsiaurį atsikėlė į Ameriką iš Azijos ir apsistojo vietoje, dabar vadinamoje Centrine Amerika“ (Jose Arguelles. The Mayan Factor. New Mexico). Vienas iš majų civilizatorių buvo vadinamas Kukulkanu – išvertus tai „vieta, kur glūdi Gyvatė“. Iš savo žinyčios pavyzdžio matome, kad gyvatė „glūdi“ šventykloje ir tuo išreiškia vinguriuojantį, kaskart besineriantį iš metų odos laiką, ir, tuo pačiu, nusako Kukulkano šventyklos paskirtį. Vardas Ketcalkoatlis reiškia „Plunksnuota Gyvatė“. Ši Gyvatė galėjo būti „plunksnuota“ sniego plunksnomis, o tai taipogi galėtų būti užuomina į Ketcalkoatlio kilmės geografinę vietą, neapeinant ir mūsų platumų. Bet apie tai – kitose knygos dalyse.

tęsinys

Pirmoji knyga - pradžia